Apr 7 2016

Terorizmo grėsmė: vėzdas, akiniai ir laikraštis

Terorism Islam

Kovos su terorizmu neįmanoma laimėti vien karinėmis ar spec. tarnybų priemonėmis. Tai būtina, bet visuomet atsiras klastingų ar nepataisomai pamišusių žmonių, kurie bandys vietoje savęs siųsti į mirtį naivius, nelaimingus, neišprususius varguolius, kartu nusinešant šimtų nekaltųjų gyvybes.

Visi bauginasi dėl išpuolių Europoje, tačiau skaičiuojama, kad tarkim Rusijoje per paskutinius penkiolika metų teroristiniai išpuoliai nusinešė apie 3000 žmonių gyvybių, neskaičiuojant sužeistų ir suluošintų. Rusija neturi vargo su tolerancija ar multikultūriškumo politika, vadinasi problema ne ten.

Viena pagrindinių Islamo religijos bėdų radikalios ekstremistinės erezijos, arba kitaip skirtumai tarp masinio Korano traktavimo islamiškame pasaulyje ir radikalių sektantiškų jo variacijų. Islamas neturi visus apjungiančios popiežiaus figūros, neturi monolitinės centralizuotos struktūros, bet to neturi ir liuteronai. Tuomet kodėl vyksta radikalizacija ir pavojingos mutacijos? Iš esmės dėl siaubingo informacinio/intelektualinio vakuumo, diskusinių aikštelių nebuvimo, izoliacijos.

Per metus į ispanų kalbą išverčiama daugiau literatūros kūrinių nei į arabų kalbą išversta apskritai. Tai siaubinga situacija, bet ją išspręsti nereikalingi milijardų milijardai. Nevyksta, ar nepakankamai vyksta viešos diskusijos kokie yra tie Korano traktavimo skirtumai, kuriais manipuliuoja islamistai. Vakaruose nepakankamai domimasi Afrika ir Rytais. Gaga ir Bieberis atima per daug mūsų dėmesio.

Iš kitos pusės itin trūksta laisvos, nevaržomos, visuotinos pašaipos tamsumui, kurią tobulai demonstruoja Charlie Hebdo, ir Europos, JAV bei visų kitų progresyvių šalių vyriausybių spaudimo toms valstybėms, kuriose religijos pasirinkimo laisvė, tame tarpe ir galimybė būti ateistu, išmainoma į išteklių eksportavimo teikiamą naudą ar trapią taiką regione. Tai turi keistis, ir kuo greičiau.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Aug 26 2011

Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…

Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!“ Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.

Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių“ perėmėjai.

Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.

Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?

Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.

Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.“

Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.

Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?


Apr 17 2011

Krikščioniškas flašmobas Kaune

Vienas amerikiečių komikas yra pareiškęs, kad „religija visai kaip penis. Puiku, jeigu jį turite. Puiku, jei juo didžiuojatės. Tik būkit malonūs, nemojuokite juo viešose vietose ir negrūskite mano vaikams į gerkles.“ Nebūtinai turite su tuo sutikti, tiesiog prisiminiau šią citatą išgirdęs, kad šį Verbų sekmadienį krikščionys Kaune, Laisvės alėjoje, priešais Centrinį miesto paštą organizuoja maldos flašmobą. Kadangi Mykolo buvau paprašytas nueiti ten akis paganyti, tad taip ir padariau, kartu prigriebdamas abi mano šeimos moteris.

Pasiekus numatytą įvykio vietą, išvydome ant nedidelės pakylos baltai apsisiautusią žmogystą, siaubingai ištepliotu veidu, kurios paskirties taip ir likome nesupratę visos akcijos metu. Na, bet tiek to. Netrukus pasigirdo garsioji Mikutavičiaus „Kaip gyveni? Gerai! Kaip tu jauties? Laimingas!“ sklindanti iš nediduko prie dviračio bagažinės pritaisyto magnetofono. Transporto priemonės savininkė paliko dviratį nuošalėje ir užsiropštusi ant pakylos laikydama rankoje megafoną paragino melstis. Flašmobo dalyviai sustojo ratu ir rankose laikydami rožinius persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ dar kažką, kas pasimetė mano atminties užkaboriuose, ir patenkinti įvykio rezultatais išsiskirstė kas sau.

Nors ir nedalyvavome maldoje, kaip kad negausus būrelis tikėjimo brolių, vis tik atėjome ne pasijuokti, o tiesiog pasižiūrėti kaip seksis krikščionims žengti mažą nedrąsų žingsnelį už jiems priimto, įprasto, leidžiamo ribų. Man visuomet atrodė svarbu, kad krikščionybė, o ir kitos religijos, integruotųsi į modernųjį pasaulį, taptų jo dalimi, o ne getu fanatikams ir keistuoliams. Galimas daiktas, kad šiandien ledai šiek tiek pasislinko teigiama kryptimi.


Feb 8 2011

Neramumai Artimuosiuose Rytuose. Klausimai ir prognozės

Šiomis dienomis Tunise, Egipte ir Jemene minioms protestuotojų verčiant ilgamečius diktatoriškus režimus kyla natūralus klausimas apie Artimųjų Rytų likimą po netikėtos pilietinių revoliucijų bangos. Norisi žinoti ne tik tai, ar protestuotojų sėkmė įkvėps žmones Jordanijoje bei Sudane naujoms protestų bangoms, bet ir ar arabų valstybėse islamo fundamentalistams paėmus valdžią neims formuotis nauja karinga, savo esme imperinė valstybių sąjunga, ideologiniu pagrindu pasitelkianti radikaliai interpretuojamą islamo mokymą? Kokia gali būti ta naujoji islamo valstybių sąjunga? Ar ji bus pakankamai vieninga? Kaip į tai reaguos sekuliarios arabų valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Turkija? Kaip pasikeis jėgų išsidėstymas pasaulinės politikos arenoje? Ar galima būtų konstatuoti galutinę JAV dominavimo pabaigą? Koks likimas ištiks Izraelį atsidūrus visiškoje apsuptyje?

Bet kokios politinės ideologijos mirtį gali nulemti tik bandymas ją pritaikyti praktiškai, nes kol ji egzistuoja tik žmonių galvose įtikinti ideologijos tikinčiuosius kokiais nors jai prieštaraujančiais argumentais praktiškai neįmanoma. Labai galimas daiktas, kad netgi įtvirtinus islamistų vyriausybes ir šariato įstatymus šalys nesugebės rasti deramo tarpusavio sutarimo dėl priešingų ar per nelyg savanaudiškų naujųjų valdančiųjų interesų. Nepavykus susivienyti, arba paskendus betvarkėje ir korupcijoje žmonės gali nusivilti reformatoriais, kurių žodžiai ir darbai skiriasi.

Be to, nemažą aptariamų šalių bendro vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš turizmo, kurios po riaušių šalyse ir padėties nestabilumo smuks drastiškai ir atsigaus labai ne greitai. Žinant, kad viena pagrindinių nepasitenkinimo valdžia priežasčių tapo sunki ekonominė padėtis, smukus BVP pajamoms naujiesiems vadovams bus sunku įtikinti piliečius jų valdymo efektyvumu. Žinoma, visuomet liks galimybė suversti kaltę „supuvusiems vakarams“ ir jų priešiškai politikai, tačiau tai tūkstančius kartų girdėtas argumentas ir juo visų burnų neužkiši.

Bėda tame, kad dažnai revoliucijų patirtis rodo, jog visuomenės būna sukaupusios tam tikrą energijos kiekį, kuris išsiveržia perversmų laikotarpiu, o įvykus dideliems neramumams, kurie pareikalauja aukų, sukelia ilgalaikę įtampą, žmonės natūraliai nori ramybės net gi tuo atveju, kai porevoliucinio laikotarpio sąlygos yra prastesnės už buvusias. Todėl turi praeiti nemažai laiko kol piliečiai vėl susikaups protestui. Dažniausiai tą periodą demokratiniuose rinkimuose vėliau nedalyvaujančios valdančiosios jėgos panaudoja vienokiu ar kitokiu būdu pašalinti bet kokius žmonių palaikymo galinčius sulaukti opozicijos lyderius.

Taip pat labai svarbi tokių diktatūrų kaip tarkim Iranas, ar Šiaurės Korėja sunededamoji dalis įtikinamo išorinio priešo portreto sukūrimas. Šiuo konkrečiu atveju priešo toli neieškoma, nes jis dažniausiai yra universalus tinkantis visiems kritiniams atvejams. JAV ir visi Vakarai įvardijami šėtono irštva ir tokio „kilnaus“ tikslo, kaip islamo įtvirtinimas visame pasaulyje, pretekstu skelbiamas Džihadas, šventasis karas prieš netikėlius.

Buvimo priešų apsuptyje nauda akivaizdi – visuomenė mobilizuojama, o jos kritiškas žvilgsnis nuo realių bėdų nukreipiamas į menamas. Be to, „kenkėjų“ buvimu galima ne tik pridengti bet kokius nevykusio vadovavimo trūkumus, bet ir ieškant kaltų naikinti neįtinkančius oponentus šalies viduje. Režimui neparankių asmenų persekiojimas yra privaloma diktatūrų išsilaikymo sąlyga. Užčiaupus kritiką, problemų skaičius šalyje akivaizdžiai sumažėja.     

Tikimybė, kad naujoji arabų valstybių sąjunga savo ginkluote ar kariniu pajėgumu net ir tolimoje perspektyvoje prilygs vakarų valstybėms nėra didelė. Tačiau tai ne priežastis konfliktų nebuvimui. Labai galimas daiktas, kad terorizmas, kurio pavienius išpuolius regėjome Madride, Londone ir Niujorke neilgai trukus taps masinio vartojimo preke. Ne paslaptis, kad valdžios šiuo metu vidinių konfliktų apimtuose regionuose siekianti „Brolių musulmonų“ organizacija buvo viena iš Osamos bin Ladeno ir palestiniečių „Hamas“ įkvėpėjų.

Turint omenyje didelį skaičių islamą išpažįstančių musulmonų, taip ir nesugebėjusių pritapti JAV, o ypač  ES šalyse, bei atkakliai bet kokius karinius veiksmus stabdančias vakarietiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas, priešprieša islamo fundamentalistams bus įgyvendinama itin sunkiai. Tikėtina, jog visame pasaulyje brangstant ir mažėjant energijos bei maisto ištekliams mūsų laukia neramūs laikai.