Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!” Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.

Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių” perėmėjai.

Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.

Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?

Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.

Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.”

Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.

Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?

Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis – pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.

Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.

Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.

Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.

Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis “nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau” politika.

Kiekvieno miesto gyvenime yra dalykas svarbesnis už gatvių lygumą, bendruomeninių švenčių gausą, naktinį miesto apšvietimą ar mašinų parkavimo galimybes. To dalyko negali nupirkti svetur, nusižiūrėti nuo kitų miestų, neįmanoma apsimesti, kad galima sėkmingai gyventi be jo, nes miestas tuojau pat subyrės arba išsivaikščios, geriausiu atveju likdamas vieta, kur kiekvienas asmuo lindi savo narvelyje, jaučiasi svetimas, užmirštas, niekam nereikalingas. Kalbu apie miesto ir miestiečio dvasią, kurią sudaro daugelis svarbių ingredientų, tokių kaip meilė savo aplinkai, prisijaukintiems parkams ir skverams, siaurutėms senamiesčio gatvelėms, o gal centrinei miesto gatvei ar aikštei. Miesto dvasią dažnai formuoja kvapai sklindantys iš nedidučių kepyklėlių, jaukūs pasisėdėjimai lauko kavinėse, skulptūros prie kurių fotografavaisi būdamas vaikas, nuoširdi gatvės prekybininkės šypsena, policininkas, pas kurį drąsiai galima paklausti kelio. Daugybė reikšmingų sudedamųjų dalių, visų ir neišvardinsi, tačiau jos visos netenka prasmės, atėmus iš miestiečio būtiniausiąją – tikėjimą miesto ateitimi.

Pastaruosius keletą metų stebint kino teatro „Romuva“ likimą, kuris tam tikra prasme siejasi su pačio Kauno, kaip išsilavinusiam žmogui patrauklaus gyventi miesto, klausimu, mane apima begalinis liūdesys. Seniausias Kauno kino teatras dūsta vieno žmogaus godumo ir miesto valdžios abejingumo gniaužtuose. Įsižiebęs akcininkų konfliktas ne vienerius metus užkerta kelią miestiečių norui žiūrėti kiną pačioje Kauno širdyje. Kauniečiai išsiilgo spragėsiais ir koka kola nedvokiančios kino salės, kurioje galima būtų išvysti europietiško, nekomercinio, autorinio kino darbų. Pagaliau įgytumėme erdvę, kurioje subrendęs žiūrovas galėtų išvysti pasaulinio lygio dokumentiką, o vaikai ir jaunimas sužinotų, kad egzistuoja ir ne holivudinio tipo, sintetiniais saldikliais nepersmelkta animacija. Galų gale didelės sėkmės sulaukęs „Kauno kino festivalis“ įgytų tikrus namus, žiūrovai galėtų susitikti su filmų autoriais ir kino kritikais.

Miesto valdžiai ėmusis ryžtingesnių veiksmų atrodė, kad ilgametis konfliktas galutinai išspręstas, ir kad atėjus 71–jam „Romuvos“ gimtadieniui galėsime įžengti pro naujai atvertas kino teatro duris. Bet vėl nauji teismai, kino teatro sąskaitų areštas skaudžiai smogia miestui į paširdžius. Kiekvienas miestietis turėtų išgyventi šį skausmą, pajusti nuoskaudą dėl to, kas galėtų mieste būti kitaip. Nebegalime likti abejingi, apsimesti, kad nieko nevyksta. Burkimės draugėn, junkimės per socialinius tinklus, visuomenines organizacijas, visokeriopai spauskime miesto valdžią imtis ryžtingų veiksmų. Čia mūsų miestas, mūsų visų kino teatras, mūsų savigarba ir tikėjimas Kauno rytdiena. Privalome atgauti savo „Romuvą“. Jei to nepadarysime mes, niekas kitas už mus tikrai nepadarys!

Vienas amerikiečių komikas yra pareiškęs, kad „religija visai kaip penis. Puiku, jeigu jį turite. Puiku, jei juo didžiuojatės. Tik būkit malonūs, nemojuokite juo viešose vietose ir negrūskite mano vaikams į gerkles.“ Nebūtinai turite su tuo sutikti, tiesiog prisiminiau šią citatą išgirdęs, kad šį Verbų sekmadienį krikščionys Kaune, Laisvės alėjoje, priešais Centrinį miesto paštą organizuoja maldos flašmobą. Kadangi Mykolo buvau paprašytas nueiti ten akis paganyti, tad taip ir padariau, kartu prigriebdamas abi mano šeimos moteris.

Pasiekus numatytą įvykio vietą, išvydome ant nedidelės pakylos baltai apsisiautusią žmogystą, siaubingai ištepliotu veidu, kurios paskirties taip ir likome nesupratę visos akcijos metu. Na, bet tiek to. Netrukus pasigirdo garsioji Mikutavičiaus „Kaip gyveni? Gerai! Kaip tu jauties? Laimingas!“ sklindanti iš nediduko prie dviračio bagažinės pritaisyto magnetofono. Transporto priemonės savininkė paliko dviratį nuošalėje ir užsiropštusi ant pakylos laikydama rankoje megafoną paragino melstis. Flašmobo dalyviai sustojo ratu ir rankose laikydami rožinius persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ dar kažką, kas pasimetė mano atminties užkaboriuose, ir patenkinti įvykio rezultatais išsiskirstė kas sau.

Nors ir nedalyvavome maldoje, kaip kad negausus būrelis tikėjimo brolių, vis tik atėjome ne pasijuokti, o tiesiog pasižiūrėti kaip seksis krikščionims žengti mažą nedrąsų žingsnelį už jiems priimto, įprasto, leidžiamo ribų. Man visuomet atrodė svarbu, kad krikščionybė, o ir kitos religijos, integruotųsi į modernųjį pasaulį, taptų jo dalimi, o ne getu fanatikams ir keistuoliams. Galimas daiktas, kad šiandien ledai šiek tiek pasislinko teigiama kryptimi.

Kai galvoji, kad jau viską gyvenime pamatei ir tavęs nebeįmanoma nustebinti atsiranda unikalių asmenybių sugebančių žengti kelis žingsnius toliau tavo vaizduotės ribų, o pasaulis vėl pavirsta vieta, kurioje galima tikėtis išvysti stebuklą. Vienas tokių kūrybingų žmonių – menininkas Jason deCaires Taylor, išdrįso padaryti tai, kas atrodo beveik neįmanoma – sukurti didžiausią pasaulyje povandeninių skulptūrų muziejų. Kurortinio pietryčių Meksikos miesto Kankuno pakrantėje, sekliuose vandenyse, prie pat koralinio rifo įkurtoje ekspozicijoje, pasitelkus minimalią nardymo įrangą galima išvysti 400 unikalių skulptūrų, sukuriančių įspūdingą, vizualų, niekur iki šiol nematytą reginį. Pabrėždama natūralių ekologinių procesų svarbą, kūrybinė Taylor‘o intervencija į gamtos stichijos valdas siekia tirti sudėtingus ryšius egzistuojančius tarp meno ir aplinkos. Laikui bėgant, šios skulptūros natūralių gamtinių procesų įtakos dėka taps neatsiejama šelfo dalimi, savitu dirbtiniu rifu, suteikiančiu prieglobstį jūros gyvūnijai. Tuo tarpu parodos lankytojai savo akimis galės stebėti laiko tėkmės ir kruopštaus koralų darbo kuriamus pokyčius, fiksuoti tai video kamerų ir fotoaparatų objektyvuose.  

Šios kvapą gniaužiančios, natūralaus žmogaus dydžio skulptūros yra sukurtos iš neutraliu pH pasižyminčio betono, kuris traukia dumblius ir kitą jūros gyvūniją ne tik keisdamas dugno vaizdą bet ir skatindamas vystytis pačią ekosistemą. Taip dirbtinis rifas tampa naujaisiais namais daugybei gyvybės formų. Kūrėjo tikslas – integruoti meną su natūralia aplinka, nežalojant ir nedarkant jos, o atnešant realiai apčiuopiamą naudą.

Ekspozicijoje pavadintoje „Tyliąja evoliucija“ vaizduojami skirtingi realūs žmonės, nuo aštuoniasdešimt penkerių metų vienuolės iki trimečio berniuko. Visam sumanymui įgyvendinti prireikė 180 tonų betono ir stiklo armatūros bei 4500 kvadratinių metrų jūros dugno. Viskas apgalvota iki mažiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, moterų suknelių klosčių matmuo ir gylis yra apskaičiuoti ir pritaikyti taip,  kad sudarytų tinkamas sąlygas jose įsikurti augmenijai, smulkioms žuvims ir vėžiagyviams. Tiesiog nuostabu, kad visa tai galima stebėti užsivilkus naro kostiumą ar tiesiog perregimam laivo dugne nuo vandens paviršiaus.

Jason deCaires Taylor daugelį tapatybių turintis kūrėjas, kurio darbus neabejotinai įtakojo spalvingi autoriaus biografijos faktai. Vaikystę praleidęs Europoje ir Azijoje su savo anglu tėvu ir gajaniete motina, susižavėjo Malaizijoje regėtais koraliniais rifais. Domėjimasis jūra bei gyvąja gamta pastūmėjo jį kelerius metus padirbėti nardymo instruktoriumi. Šį darbą dirbo įvairiose pasaulio šalyse kartu domėdamasis gamtos išsaugojimu, natūralizmu bei fotografija. 1998 m. baigęs skulptūros ir keramikos studijas Londono Dailės institute gilinosi į akmens skaptavimo metodus, logistiką bei didelių mastelių projektų įgyvendinimą. Tokie įgūdžiai padėjo Taylor‘ui sukaupti reikiamą žinių ir patirties bagažą jo ambicingam tikslui įgyvendinti. Pripažinimą jis pelnė 2006 m. Grenadoje įkurdamas pirmą pasaulyje povandenį skulptūrų muziejų. Unikalūs darbai sukėlė susidomėjimą visame pasaulyje. Apie menininką ėmė rašyti tokie leidiniai kaip „Vogue“ ir „National Geographic“, o CNN, BBC ir Discovery Chanel sukūrė dokumentinius filmus. Šiuo metu Jason deCaires Taylor dirba meno vadovu jo įkurtame povandeninių skulptūrų muziejuje Kankune.

Daugiau apie projektą galite sužinoti čia: underwatersculpture.com

Kuomet Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Davidui Cameronui buvo užduotas klausimas, ką jis žino apie Lietuvą, šis atsakė: „Lietuvoje yra geriausiai išvystyta interneto infrastruktūra Europoje, ir ji užima antrą vietą pasaulyje mobilių aplikacijų sektoriuje“. Kas yra mobilios aplikacijos ir kokia nauda iš jų pritaikymo bei daugelį kitų įdomių dalykų buvo galima sužinoti kovo 17 – 18 dienomis sostinės „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje didžiausioje interneto tendencijų konferencijoje Baltijos šalyse „Login 2011“. Ne pirmus metus vykstantis renginys interneto ir technologijų entuziastus šiemet stebino ypatinga žinomų užsienio ir Lietuvos pranešėjų gausa bei įtraukiančiomis interaktyvių pramogų erdvėmis. Renginyje pranešėjai kalbėjo apie interneto mobilumą, saugumą, socialumą ir inovacijas. Per abi konferencijos dienas 40 pranešėjų vizijas interneto ateičiai išgirdo daugiau nei 2500 lankytojų.

Įdomių susitikimų scenoje buvo galima sužinoti, kaip per metus išauginti pasaulinį mobilų socialinį tinklą. Lietuviško kapitalo socialinio tinko eskimi.com atstovo Povilo Skrebutėno teigimu, Lietuvoje vykdyti pasaulinius interneto projektus kainuoja keturis kartus pigiau nei vakaruose. Tam yra palankios tiek darbuotojų rinkos, tiek techninių galimybių sąlygos. Dieną prieš konferencijos pradžią eskimi.com vartotojų skaičius įveikė 1 milijono ribą. Didžiausia socialinio tinklo vartotojų dalis gyvena Afrikos žemyne bei Azijoje, kur laidinio interneto tinklų išvystymo lygis labai žemas. Tačiau ten yra šimtai milijonų vartotojų, naršančių internetą pigiais, Kinijoje pagamintais „NOKLA“ tipo telefonais, žymių prekių ženklų kopijomis, kuriems išleidžiami beprotiški kiekiai pinigų. Namuose galima apsieiti be durų ar maisto, bet ne be mobilaus telefono. Netikėtai augantis regiono gyventojų aktyvumas atveria naujas iki tol nežinomas rinkas. Pasak pranešėjo, vien mokestis už interneto reklamos skydelių paspaudimus per pastarąjį pusmetį minėtuose kraštuose šoktelėjo devynis kartus. Vystant veiklą svetimuose, mažai pažįstamuose kraštuose, būtina pažinti šalies specifiką. Tyrimas, kuriame buvo tiriama apsikeitimas virtualiomis dovanomis, skirtomis pamaloninti socialinio tinklo draugus, parodė, kad azijiečiai itin noriai perka ir dovanoja virtualius pliušinius žaislus, tuo tarpu Afrikoje populiariausi virtualūs aukso dirbiniai: žiedai, apyrankės medalionai. Taip pat kai kuriuose regionuose vietoj užrašo „rekomenduoja draugai“ geriau rašyti „šis daiktas jums tinka pagal horoskopą“.

„The Telegraph” technologijų skilties autorius Milo Yiannopoulos įspėjo apie internetinės priklausomybės pavojų lygindamas vartotojų prieraišumą pornografiniams puslapiams bei socialiniams tinklams. Internetinę priklausomybę įgiję žmonės jos pasekmes skaudžiai patiria ir realiame gyvenime. Prarandami tikri, realūs santykiai su draugais ir artimais žmonėmis. Pasak pranešėjo, gyvename amžiuje, kuomet įvairūs prietaisai kovoja dėl mūsų dėmesio. Šiuos prietaisus kuriančios įmonės nori užvaldyti vartotoją, atitraukti jį nuo dalykų, kurie tikrai svarbūs ir iš to uždirbti milijonus.

Keista, bet labiausiai konferencijoje nuvylė itin reklamuotas ir lauktas „The Pirate Bay“ įkūrėjo Peterio Sunde pranešimas. Sunku pasakyti kas buvo ne taip, gal pavedė rusenantis skandinaviškas kraujas, gal pranešėjo komercinių pristatymų patirties trūkumas, bet kitų pasirodymų kontekste piratų škunos kapitonas atrodė išties blankiai. Greičiausiai Peteris Sunde neįvertino lietuviškos publikos informuotumo ir išmanymo piratavimo klausimais, o galbūt nebuvo informuotas, kokį dėmesį tam skiria lietuviška blogosfera, internetiniai forumai, visa viešoji erdvė apskritai. Galima drąsiai daryti išvadą, kad ir kokio garsumo pranešėjas bebūtų, jam vis tiek būtina pasidomėti būsimos auditorijos sudėtimi, o taip pat bet kuriame valandos trukmės viešajame pasisakyme, jei tik tai nėra iškilminga valstybės vadovo laidotuvių ceremonija, būtina dozuotai naudoti skanius sveiko humoro intarpus. Pastabų taip pat galėtų sulaukti Euroblogo organizuota diskusija. Susidarė įspūdis, kad vienišas energingas pranešėjas dėmesį prikausto labiau nei grupelė ramių kultūringąją Leonido Donskio laidą „Be pykčio“ primenančių dalyvių. Galbūt kalta prieštaringumo ar kontroversijos stokojanti diskusijos tema, arba diskusijos moderatoriai labiau turėjo priminti ginkluotus, aštriadančius, arkliena mintančius pokalbio vedėjus, nes dėl nuobodžiaujančios publikos šurmulio susikaupus klausytis diskusijos buvo neįmanoma. Puiki proga vienoje scenoje suspindėti Iljai Laursui, Domui Mituzui, Dr. Kastyčiui Gečui liko neišnaudota.

Kalbant apie gerus dalykus, maloniai nustebino antrame parodų rūmų aukšte veikusi kompanijos „Apple“ atstovybė, kuri iPad2 nebuvimą ekspozicijoje kompensavo įmonės atstovų paslaugumu bei begaline kantrybe konsultuojant visus susidomėjusius. Pagrindinį „Login 2011“ apdovanojimą siūlyčiau įteikti konferencijos dalyviams – porai tūkstančių jaunų, besidominčių, optimistiškai nusiteikusių žmonių, nepagailėjusių nemažų pinigų už galimybę susiburti ir pasidalinti naudingomis žiniomis. Nepraleiskite progos išvysti tai savo akimis kitais metais!

Šiomis dienomis Tunise, Egipte ir Jemene minioms protestuotojų verčiant ilgamečius diktatoriškus režimus kyla natūralus klausimas apie Artimųjų Rytų likimą po netikėtos pilietinių revoliucijų bangos. Norisi žinoti ne tik tai, ar protestuotojų sėkmė įkvėps žmones Jordanijoje bei Sudane naujoms protestų bangoms, bet ir ar arabų valstybėse islamo fundamentalistams paėmus valdžią neims formuotis nauja karinga, savo esme imperinė valstybių sąjunga, ideologiniu pagrindu pasitelkianti radikaliai interpretuojamą islamo mokymą? Kokia gali būti ta naujoji islamo valstybių sąjunga? Ar ji bus pakankamai vieninga? Kaip į tai reaguos sekuliarios arabų valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Turkija? Kaip pasikeis jėgų išsidėstymas pasaulinės politikos arenoje? Ar galima būtų konstatuoti galutinę JAV dominavimo pabaigą? Koks likimas ištiks Izraelį atsidūrus visiškoje apsuptyje?

Bet kokios politinės ideologijos mirtį gali nulemti tik bandymas ją pritaikyti praktiškai, nes kol ji egzistuoja tik žmonių galvose įtikinti ideologijos tikinčiuosius kokiais nors jai prieštaraujančiais argumentais praktiškai neįmanoma. Labai galimas daiktas, kad netgi įtvirtinus islamistų vyriausybes ir šariato įstatymus šalys nesugebės rasti deramo tarpusavio sutarimo dėl priešingų ar per nelyg savanaudiškų naujųjų valdančiųjų interesų. Nepavykus susivienyti, arba paskendus betvarkėje ir korupcijoje žmonės gali nusivilti reformatoriais, kurių žodžiai ir darbai skiriasi.

Be to, nemažą aptariamų šalių bendro vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš turizmo, kurios po riaušių šalyse ir padėties nestabilumo smuks drastiškai ir atsigaus labai ne greitai. Žinant, kad viena pagrindinių nepasitenkinimo valdžia priežasčių tapo sunki ekonominė padėtis, smukus BVP pajamoms naujiesiems vadovams bus sunku įtikinti piliečius jų valdymo efektyvumu. Žinoma, visuomet liks galimybė suversti kaltę „supuvusiems vakarams“ ir jų priešiškai politikai, tačiau tai tūkstančius kartų girdėtas argumentas ir juo visų burnų neužkiši.

Bėda tame, kad dažnai revoliucijų patirtis rodo, jog visuomenės būna sukaupusios tam tikrą energijos kiekį, kuris išsiveržia perversmų laikotarpiu, o įvykus dideliems neramumams, kurie pareikalauja aukų, sukelia ilgalaikę įtampą, žmonės natūraliai nori ramybės net gi tuo atveju, kai porevoliucinio laikotarpio sąlygos yra prastesnės už buvusias. Todėl turi praeiti nemažai laiko kol piliečiai vėl susikaups protestui. Dažniausiai tą periodą demokratiniuose rinkimuose vėliau nedalyvaujančios valdančiosios jėgos panaudoja vienokiu ar kitokiu būdu pašalinti bet kokius žmonių palaikymo galinčius sulaukti opozicijos lyderius.

Taip pat labai svarbi tokių diktatūrų kaip tarkim Iranas, ar Šiaurės Korėja sunededamoji dalis įtikinamo išorinio priešo portreto sukūrimas. Šiuo konkrečiu atveju priešo toli neieškoma, nes jis dažniausiai yra universalus tinkantis visiems kritiniams atvejams. JAV ir visi Vakarai įvardijami šėtono irštva ir tokio „kilnaus“ tikslo, kaip islamo įtvirtinimas visame pasaulyje, pretekstu skelbiamas Džihadas, šventasis karas prieš netikėlius.

Buvimo priešų apsuptyje nauda akivaizdi – visuomenė mobilizuojama, o jos kritiškas žvilgsnis nuo realių bėdų nukreipiamas į menamas. Be to, „kenkėjų“ buvimu galima ne tik pridengti bet kokius nevykusio vadovavimo trūkumus, bet ir ieškant kaltų naikinti neįtinkančius oponentus šalies viduje. Režimui neparankių asmenų persekiojimas yra privaloma diktatūrų išsilaikymo sąlyga. Užčiaupus kritiką, problemų skaičius šalyje akivaizdžiai sumažėja.     

Tikimybė, kad naujoji arabų valstybių sąjunga savo ginkluote ar kariniu pajėgumu net ir tolimoje perspektyvoje prilygs vakarų valstybėms nėra didelė. Tačiau tai ne priežastis konfliktų nebuvimui. Labai galimas daiktas, kad terorizmas, kurio pavienius išpuolius regėjome Madride, Londone ir Niujorke neilgai trukus taps masinio vartojimo preke. Ne paslaptis, kad valdžios šiuo metu vidinių konfliktų apimtuose regionuose siekianti „Brolių musulmonų“ organizacija buvo viena iš Osamos bin Ladeno ir palestiniečių „Hamas“ įkvėpėjų.

Turint omenyje didelį skaičių islamą išpažįstančių musulmonų, taip ir nesugebėjusių pritapti JAV, o ypač  ES šalyse, bei atkakliai bet kokius karinius veiksmus stabdančias vakarietiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas, priešprieša islamo fundamentalistams bus įgyvendinama itin sunkiai. Tikėtina, jog visame pasaulyje brangstant ir mažėjant energijos bei maisto ištekliams mūsų laukia neramūs laikai.

Visai neseniai šios šokiruojančios Mariel Clayton fotografijos sukėlė Barbie gamintojos kompanijos “Mattel” pasipiktinimą. Pamačiusi šias nuotraukas viena mano gerbiama kairioji intelektualė N.V. privačiame pokalbyje įvardino jas kaip tipišką neokonservatorių reklamą su potekste: “štai kur veda sekuliari vartotojiškia kultūra”.

Nesutinku, su Nida, nes tai kur kas daugiau. Pirmiausiai, turime progą išvysti gerą, skoningą humoro jausmą, kuris neabejotinai priverčia nusišypsoti. Antra, nors tai pakankamai šlykštu, tačiau idealiai atspindi tuštumą žmogaus viduje, kas dieną geidžiant vis stipresnių išorinių dirgiklių, kad kažką pajustum stebėdamas meno kūrinius ir pasaulį apskritai. Keistas paradoksas, kurį jaučiu ir pats, – kasdien norisi išvysti kažką ryškaus, labiau įspūdingo, provokuojančio savo įžūlumu, tuo tarpu asmeninis gyvenimas tampa ramus, kastruotas, artimas “šventųjų bendravimui”. Perlenkiu žinoma, bet čia kažkas panašaus į tai, kaip žmonija išrasdama ir įvaldydama vis labiau naikinančius savo griaunamąja jėga ginklus pastebimai tampa jautresnė, švelnesnė, labiau humaniška. Greičiausiai tai lemia pakankamai ilgai užsitęsusios ramybės bei taikos periodas asmeniniame, o ir žmonijos gyvenime, tačiau ne tik. Kyla klausimas ar nusistovėjimas ir ramybė yra kelias į ilgalaikę gerovę, o gal ilgai be išbandymų ir didelių pastangų trunkantis gyvenimas privers suklupti ties pirmąja sunkesne kliūtimi?

Nesinori toli nukrypti į išvedžiojimus, tad pabandysiu mintį pailiustruoti praktiniu pavyzdžiu. Tarkim jeigu imsime, kad ir paskutinius penketą mano gyvenimo metų, praktiškai nėra tokio dalyko ar poelgio, dėl kurio man tektų nors kiek raudonuoti, nes gyvenau ramų, “teisingą” gyvenimą, visomis šio žodžio prasmėmis. Tačiau, jeigu netyčia pažiūrėsite į mano Facebook anketoje pateiktą asmeninę informaciją, ten rasite penkis mėgiamiausius televizijos serialus: pirmasis pasakoja apie moteris niekinančius šeštojo dešimtmečio seksistus – svetimautojus, antrasis apie serijinį žudiką maniaką, trečiasis apie narkotikų gamybą ir platinimą, ketvirtasis apie alkoholizmą (pats netgi nevartoju alkoholio) ir nevaldomą seksualinę maniją, penktasis apie vyrus, viens kitą žudančius arenoje kitų malonumui. Tai ne šiaip filmai, o televiziniai šou, kuriuos žiūriu valandų valandas. Taigi, norom nenorom kyla mintis, apie žvėriškos žmogaus prigimties kompensavimo mechanizmo būtinybę. Atrodo, kad artėjame prie kažkokio kritinio gerovės taško, po kurio įvykus bet kokiems neramumams, stichinėms nelaimėms, karams ir t.t. būsime priversti ypatingai kentėti dėl visuotinio išglebimo ir pripratimo prie pertekliaus, ramybės bei gerovės. Senosioms religijoms išsisemiant žmonija atranda naujas, tokias kaip vartojimas, sveikas gyvenimo būdas, klimato kaita ir t.t. Tik ar jos nors kiek pagelbės mums sunkią valandą, kuri neabejotinai anksčiau ar vėliau ateis, nes visuomet ateina?

Į šią diskusija puikiai tinka tema apie gyvenimo virtualumą. Nežinau ar dėl pakankamai riboto žmonių rato su kuriais bendrauju gyvai, ar dėl kokių kitų priežasčių susidaro įspūdis, kad realiame šiapusiniame, ne kino ir ne internetinių socialinių tinklų gyvenime ne itin kas vyksta. Televizijos veik nežiūriu, išskyrus Euronews ir CNN, į pramogų pasaulį nesilygiuoju, bet atrodo, kad sėslus ir ramus gyvenimas prasideda ir baigiasi vartojimu, tad viskas, kas turi vertę bei prasmę, yra šeima. Gal čia tapimo vyresniu problema ir su tuo susiduria visi, nežinau. Taigi šiame gyvenimo etape į mano domėjimosi sritį patenka tik tarptautinė politika, pasaulinė literatūra ir įvairios kontroversiškos kultūros apraiškos, kas, reikia pripažinti, yra tai taip pat pakankamai virtualūs dalykai. Gal kas gyvenate kitaip? Malonėkite pasidalinti…

Kalbant apie gerą literatūrą kultūringas žmogus visuomet bus itin atsargus vardindamas savo mėgstamiausias knygas ar dievinamus rašytojus. Pokalbyje neišvengiamai slypi grėsmė sužinoti, kad pašnekovas yra gerokai labiau apsiskaitęs asmuo nei tu, o visi tavo išvardinti autoriai ir knygos sukelia tik atlaidžią, kandžiu estetiniu pasibjaurėjimu persmelktą šypseną, su aiškia užuomina į tai, kad esi pigaus literatūrinio popso gerbėjas ir nieko nerauki apie Pinterį, ar Llosa bei visą DIDŽIĄJĄ LITERATŪRĄ apskritai. Atvirkštinis variantas taip pat pakankamai nemalonus, nes ir tau gali tekti tramdyti tą pačią piktybišką šypseną, išgirdus pašnekovą aistringai linksniuojant Brauną, Koeljo ar kurį kitą tavo ne itin vertinamą rašeivą. Taigi, norėdamas suteikti progą kandžiai nusišypsoti, o gal tiesiog atverdamas pasauliui dalelę savęs dalinuosi trumpu knygų sąrašu, kuriame puikuojasi su didžiausiu malonumu per visą netrumpą mano gyvenimo laikotarpį lig šiol perskaitytos knygos:

 1. John Irving „Pasaulis pagal Garpą”

 Kuomet buvau keturiolikos metų vaikėzas, atkreipti dėmesį į knygą ir ją įsigyti privertė nuoga melsvaodė moteris, rankoje laikanti keistą, vaginą primenančią kriauklę. Tai tikriausiai nemažai pasako apie tuometinį mano literatūrinį supratimą. Šiandien parduodamos knygos viršelis atrodo visai kitaip - blankiai neutraliai. Išties gaila, nes visai gali būti, kad naujasis viršelis kaip tik šiuo metu atbaido kurį nors jauną, drovų, sapnuose nuolat ejekuliuojantį paauglį nuo tikrai geros literatūros. Neįtikėtinas „Pasaulis pagal Garpą“ knibždėte knibžda kontroversijos nestokojančių transeksualių amerikietiškojo futbolo žaidėjų, pakvaišusių feminisčių, prostitučių, nuo aklų nesąmoningų mirštančiųjų pastojančių motinų, kitų visokeriopai sutrikusių moterų, o taip pat gausiu būriu prievartautojų, pedofilų, cirko meškų ant dviračio ir daugeliu kitų keisčiausių personažų. Paties T.S. Garpo veikėjas pateiktas taip įspūdingai, kad vien prisiminus šį vardą atmintyje iš kart iškyla gausybė bruožų, poelgių, nepatogių situacijų į kurias jis autoriaus valia buvo pakliuvęs. Ko verta vien Garpo sūnaus žūties scena, kuomet jo žmona siaubingos avarijos metu nukanda meilužiui… taip jūs teisingai atspėjote. Šią knygą su dideliu malonumu skaičiau ne mažiau kaip penkis kartus ir jei Dievas duos mielai perskaitysiu dar kartą.      

2. Umberto Eco „Fuko švytuoklė”

Būtų itin banalu paminėti, kad Umberto Eco laikomas intelektualiausiu pasaulio rašytoju. Be to greičiausiai kur nors atsiras gudročių, kurie bandys užginčyti šį teiginį. Tad tarkim, kad aš to nepaminėjau. Taip pat visai nebūtina minėti, kad blankus šios knygos atspindys, nevertas net taikomo termino plagiatas, yra mums visiems skersai išilgai ausis išūžęs Deno Brauno „Davinčio kodas“. Šiaip ar taip Eco vienas mano mėgiamiausių autorių, o „Fuko švytuoklė“ neabejotinas protinių sugebėjimų ir lakios vaizduotės šedevras, skatinantis skaitytoją leistis į pašėlusią avantiūrą knygos puslapiuose ir motyvuotai įspėjantis to nedaryti realiame gyvenime. Tai pasakojimas apie grupelę žmonių, sukūrusių įmantrią sąmokslo teoriją, kurios virtimas realybe pražudo pačius teorijos kūrėjus. Tikra, virtuoziškai sukonstruota literatūra, nuo kurios rimtas knygų mylėtojas patirs jei ne orgazmą, tai bent solidžią erekciją. Taip pat itin rekomenduoju kitą U.Eco kūrinį „Rožės vardas“. Šis romanas laikomas autoriaus kūrybos, viršūne, nors mano nuomone „Fuko švytuoklė“ jam nei kiek nenusileidžia.

3. Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“

Ant šios knygos viršelio turėtų puikuotis užrašas: „Skirta turintiems širdį“. Iš tikro, tai mes visi, net ir patys didžiausi šunsnukiai ir šikniai, ją turime, o jei kas šį faktą pamiršo, tai knyga – puikus būdas vėl prisiminti. Kažkada vaikystėje skaičiau apsakymą iš kurio jo autorius garsus psichologas Daniel Keyes išvystė vieną puikiausių visų laikų romanų, istoriją apie protinių sutrikimų kamuojamą vyriškį, kuris kartu su mokslinės laboratorijos peliuku Aldžernonu tampa sudėtingo eksperimento dalyviais. Kartu su pagrindiniu knygos herojumi leidžiamės į pavojingą kelionę po proto užkaborius, kad pajustumėm ką reiškia menkam, niekingam šios žemės vabalui užkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę ir būti negailestingai nutrenktam į dugną. Jei mirsite taip ir neperskaitę šios knygos, tikriausiai jūsų gyvenimas turės mažiau prasmės nei galėtų.

4. Saulius Tomas Kondrotas „Žalčio žvilgsnis”

Jei kartais reiktų išrinkti vieną lietuvių autoriaus kurinį, o visus kitus amžiams įmesti į liepsnojančią pragaro irštvą, mano rankose liktų S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Nenoriu daug išsiplėsti, bet jei tu, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (-e), jos neskaitei, tai kelk savo nutirpusią sėdimąją nuo kompiuterio ir žirgliuok į knygyną, biblioteką arba pasiskolink iš draugo, kuris turi šimtą kartų geresnį literatūrinį skonį nei tu. Ai, veltui aušinu burną, tavęs jau niekas neišgelbės…

 5. Kevin Kesey „Skrydis virš Gegutės lizdo”

 Greičiausiai matėte arba bent jau girdėjote apie filmą tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Žinovai teigia, kad tai vienas geriausių kada nors pasaulį išvydusių kinematografijos darbų. Romanas, pagal kurį jis sukurtas, nusipelno ne mažesnių pagyrų. Etaloninė psichiatrijos klinikoje įvykusio maišto istoriją su be reikalo ten pakliuvusiu nuteistuoju McMurphy ir Hitlerio kraujo turinčia medicinos seserimi Ratched, papasakota indėnų milžino lūpomis. Despotija, neteisybė, pasipriešinimas – verta, prasminga, įsimintina.

 6. Eduard Limonov „Tai aš, Edička”

„Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas…” – taip verkšlena Edička, tikras ar išgalvotas rašytojo alter ego. Ši knyga tikrai ne iš tų kuri patiktų kiekvienam. Bet jei kartais norėtumėte daugiau sužinoti apie homoseksualius seksualinius nuotykius su juodaodžiais, žmonų smaugimą, vyrų dulkinimą plastikiniais falais ir revoliuciją ši knyga kaip tik jums. Parašyta aiškiai ir ne dviprasmiškai: “Mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai” – sako monstrai. Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – “Čia tavo problema”. 

7. Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“

Atrodytų nieko nepaprasto, Vanda Juknaitė kalbina sudėtingo likimo vaikus: neregius, daugiavaikėse šeimose gyvenančius mažamečius, pataisos kolonijose leidžiančius laiką nuteistuosius. Prieš akis atsiveria begaliniai pasauliai, neišmatuojamo gilumo asmenybės, mažieji žmonės, savo išmintimi visokeriopai pranokstantys skaitytoją. Net nepastebi, kaip akyse keičiasi tavo paties požiūris į vertybes, artimuosius, į visą tai kas svarbu. Tikrų tikriausia odė gėriui žmogaus viduje, neįkainuojama mūsų literatūros vertybė.

8. Mika Waltari „Sinuhė Egiptietis”

Prisipažinsiu, knygą skaičiau seniai, po to prarijau daugybę Mika Waltari romanų, tačiau nei vienas neprilygo magiškam senovės Egipto pasauliui, kurio klaidžiais labirintas klajojau kartu su faraono gydytoju Sinuhe patirdamas moteris, nuotykius, draugystę, intrigas ir išdavystes vykusias amžinųjų piramidžių šešėlyje. Knygos veiksmas skaitytoją nukelia į įsimintiną Egipto religinės reformos laikotarpį, kuomet faraono Echnatono įgeidžiu visuotinai garbinamas dievas Amonas pakeičiamas Atonu. Refomai nepasisekus įvyksta maištas atveriantis galimybę sostą užimti Ramziui.

9. Vladimir Nabokov „Lolita“  

Tikriausiai kontraversiškiausias kūrinys visoje literatūros istorijoje. Skaičiau daugybę gerokai nešvankesnių ar „piktesnių“ savo turiniu knygų, tačiau niekas savo įspūdžiu neprilygo „Lolitai“. Siužeto esmė paprasta – nelaimingo atsitiktinumo dėka dvylikametė mergaitė patenka į niekingo pedofilo rankas, tačiau viskas papasakota taip poetiškai ir įtaigiai, kad skaitant nugara eina šiurpas, o pats nevalingai imi jausti simpatiją ir gailestį ne aukai, o piktadariui…

10. Dorota Maslowska „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“

Nieko rimto, tiesiog puiki turistinė galimybė patekti į skustagalvio budulio smegenis ir pasivaikščioti idiotiška neapykanta rusams persmelkto Lenkijos miestelio gatvėmis, patiriant daugybę nuotykių ir nesusipratimų. Jei norite sužinoti kodėl merginos vemia akmenimis, kas yra Stiprusis ir ar išties rusai tokie siaubingai blogi būtinai paskaitykite…