Apr 4 2017

Saulius Rimkus: „Gomora.lt – tai dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu”

© Martyno Juro nuotr.

KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos išsakyti, nors kartais tai nuskamba įžūliai, ar galbūt šiek tiek piktai, tačiau žurnalisto komentarai visuomet pataiko tiesiai į dešimtuką. Šio interviu metu klausiau Sauliaus kaip gimė idėja parašyti romaną „Gomora.lt” ir kaip jis vertina šiuolaikinius rašytojus.

– Kaip kilo idėja rašyti kunigo dienoraščius, o po to juos paviešinti?

– Jaunystėje rašinėjau šiokius tokius eilėraščius, keletą apsakymų, tad rašymas kėlė susidomėjimą ir norą išbandyti jėgas rimtesniame žanre. Kai visko, tiek smagių nuotykių, tiek nelaimingų, nepatogių meilės istorijų, nusivylimų ar bičiuliškų draugystės patirčių bei minčių apie gyvenimą prisikaupė toks kiekis, kad tapo sunku visa tai viduje išlaikyti, nusprendžiau išguldyti tai tekste, rašant tema, kuria domėjausi ir gal būt žinojau geriau už kitus. Tuo metu nemažai teko susidurti su bažnyčios tarnais, šnekėtis apie dramas, vidinius skaudulius, dvejones kurias jiems teko patirti, tad romanas Gomora.lt gimė gana natūraliai.

– Kaip sekėsi rašyti?

– Rašyti sekėsi visai nebloga. Tiesiog paėmiau savo bei trijų geriausių bičiulių (tarp kurių buvo ir kunigas) istorijas ir jas visiškai sumaišiau, tada ėmiau pasakoti istoriją, save patį nužudydamas pačioje pasakojimo pradžioje, o vieną iš draugų (kunigą, pagrindinį romano personažą) pastūmėjau ieškoti žudiko. Tik jis nelabai jo ieškojo, o tiesiog ištrūkęs iš ankšto, tvankaus kaimo pasinėrė į miesto siūlomus nuotykius ir malonumus. Knygoje nėra konkrečių žmonių kopijų, o prototipų istorijos sumaišytos ir perslapstytos naratyve. Buvo įdomu pabandyti parašyti apie žmogų pasirinkusį visiškai jam netinkamą kelią, žmogų nusivylusį tiek savimi tiek kitais, tą kuris klumpa kiekvienam žingsnyje, bet sukelia skaitytojui daugiau simpatiją nei pasmerkimą. Gerą trečdalį romano parašiau mobiliuoju telefonu, buvo smagu rašyti važiuojant naktiniais troleibusais, ar vaikštant parke prie upės.

– Į kokią auditoriją orientavotės?

– Tiesą sakant į jokią. Tiesiog norėjau parašyti knygą, kurią pačiam būtų įdomu perskaityti. Prisimenu kartą buvau vienos literatūrinės premijos teikimo ceremonijoje ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas išdidžiai pareiškė, kad tik Vilniuje rašo knygas su keiksmažodžiais ir N-18 scenomis, o štai mūsų mieste niekas tokiais niekais neužsiminėja. Mano knyga jau buvo beveik parašyta. Sėdėjau ir tyliai šypsojausi iki abiejų ausų. Prieš pradedant knygą žinojau, kad joje bus nemažai necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių, bet man buvo svarbu, kad jie visi be išimties būtų lietuviški. Tad susidariau nedidelį lietuviškų keiksmažodžių žodynėlį, kuriame surašiau visus man žinomus keiksmus, kuo piktesnius ir aštresnius. Čia šiek tiek padėjo Rytis Zemkauskas su savo serialo „Sopranai. Mafijos kronikos“ vertimu. Kažką teko ir pačiam sugalvoti. Knygą rašiau du metus ir tai buvo puikūs, pilni džiaugsmo ir jaudulio metai. Nesistengiau niekam patikti, tiesiog buvo įdomu rašyti lengvą pramoginį „bulvarinį“ skaitalą, kurį pats vartyčiau nenuobodžiaudamas su įdomumu. Gal būt jei rašyti būtų buvę sunkiau knyga būtų gavusis vertingesnė. Bet kuriuo atveju tai tikrai tas dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Nuo to laiko kai 2009-jų gruodį pabaigiau romaną nesu parašęs nei eilutės. Viskas kuriam laikui išsisakyta.

– “Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams“ ką turėjote omenyje tai sakydamas? Ką darytumėt kitaip, jei galėtumėte romaną rašyti iš naujo?

– Kuo labiau gilinausi į religijos bei bažnyčios reikalus, tuo jie man labiau nepatiko. Labai daug dviveidiškumo, apgaulės, netiesos, ar atviro manipuliavimo. Net keista, kad galima dangstantis absoliučiai tyrais dalykais taip šventvagiškai naudotis tikinčiųjų pasitikėjimu bei pažeidžiamumu siekiant galios, įtakos ar asmeninės naudos. Ko gero jei knygą rašyčiau šiandien ji būtų gerokai niūresnė, su daug tamsesniais atspalviais, joje nebūtų tiek humoro ir požiūrio į gyvenimą lengvumo. Gal ir gerai, jog ji pasirodė savo laiku, o ne dabar.

–  Kodėl pasukote žurnalistikos, o ne rašytojo keliu? Kas yra sunkiausia dirbant žurnalisto darbą?

– Greičiausiai turiu pomėgį ar poreikį pasakoti istorijas, o būnat žurnalistu tai galima geriausiai įgyvendinti. Darbą kurį mėgsti dirbti, darbą su kuriuo keliesi ir užmiegi nėra sunku dirbti. Žinoma, pasitaiko klaidų, išbandymų, ar netgi pakankamai šėtoniškų pagundų, bet tai kasdienybė visų kurie kažką realiai daro. Visų, kurie ryžtingai ir atkakliai veikia užuot bambėję ar keikę valstybę, kurioje pasisekė gimti. Tai jaudinantis ir nesibaigiantis nuotykis ir, bent man, geriausia iš viso to, ką tik galėčiau veikti.

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniams rašytojams? (Drąsos? Atspirties taško?)

– Kalbant apie naujausią rašytojų kartą, tai jiems greičiausiai trūksta didelių sukrėtimų, skausmo, siaubo nuo kurio tiesiog negali niekur pasislėpti, pačio gyvenimo pojūčio. To, ką perleidus per savo jautrų vidų galėtum iššauti į knygos lapus. Viskas per ne lyg ramu ir saugu, aišku. Bet tai, kas blogai rašytojams – gerai paprastiems žmonėms. Žmonija, gal tiksliau mūsų regionas, niekada negyveno taip ramiai, patogiai, pasiturinčiai kaip dabar. Net jei kartkartėmis suputo kokie pavieniai teroristų išpuolių atgarsiai, ar nerimas dėl galimos kaimyninės valstybės agresijos, vis tik reiktų įvertinti laiką, kurio nei viena iš buvusių mūsų protėvių kartų neturėjo. Tad gal geriau  nepriteklių kenčia literatūra, nei gyvenimas.

– Kokį patarimą duotumėt jauniesiems Kauno rašytojams?

– Jokio. Jei jau subrendote būti savarankišku rašytoju, jums nereikia niekieno patarimo. Tiesiog turite nueiti savo kelią iki galo, ir jei kažkas nepasisekė ramia širdimi prisiimti visą atsakomybę, o po to bandyti iš naujo. Dar ir dar kartą. Tik tiek.

Kalbino Greta Jankauskaitė

Publikuota kaunaskitaip.lt


May 4 2015

„Tribūna”: KaunoŽinios.lt vyr. redaktorius Saulius Rimkus apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą

Saulius Rimkus

Papasakokite ką žinote apie  Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą.

– Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga nedidelė, pakankamai marginali radikalios dešinės politinės pakraipos organizacija, kažkodėl viešai save įvardijanti kaip nepolitinė, tačiau reiškianti savo nuomonę įvairiais politiniais klausimais, ypač aktyviai pasisakanti prieš Lietuvos narystę Europos sąjungoje.

Kaip manote, su kokiomis  pagrindinėmis problemomis susiduria Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga vykdydama savo veiklas?

– Vienas pagrindinių organizacijos trūkumų, mano nuomone,  ryškių lyderių nebuvimas, balansavimas tarp nacionalizmo bei liguisto, šiek tiek slepiamo potraukio rasizmui, fašizmui bei mirusios nacistinės Vokietijos istorinėms liekanoms. Ko gero, tai pagrindinė organizacijos silpnoji vieta, nes kaip rodo, tarkim, partijos „Tvarka ir teisingumas” rinkimų rezultatai, pasikinkius homofobiją ir euroskepticizmą, galima surinkti rinkiminį barjerą sėkmingai pralaužiantį elektorato palaikymą. Tiesa, šios partijos paskutinės rinkėjų apklausos taip pat nedžiugina.

Kaip manote, kodėl per valstybines šventes (Vasario 16 – ąją, Kovo 11 – ąją) norima uždrausti Lietuvių tautiniam jaunimui žygiuoti pagrindinėse miesto gatvėse?

– Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko bandoma riboti eitynes, tai fašistinių šūkių ir simbolikos naudojimas eitynių metu. Vėliavose, trasparantuose, aprangoje naudojamos svastikos, kaukolės ar negudriai pakeisti lozungai, kaip, tarkim, iš „nacional socializmo” perdarytas „socialus nacionalizmas” yra puiki vizualinė medžiaga, priešiškai nusiteikusiems Rusijos valstybinių televizijų kanalams iliustruojanti mitą apie „Baltijos fašistus”. Ne visai aišku, ar sąmoningai Tautinio jaunimo sąjunga sistemingai pila vandenį ant priešiškai nusiteikusios valstybės propagandos malūnų, ir tai yra sudėtinga situacija, kurią demokratinėje santvarkoje sunku išspręsti.

Svastika

Vasario 16 -sios eitynės Kaune 2015 m. © KaunoZinios.lt nuotr.

Kaip manote ką norima pasakyti šūkiu Lietuva lietuviams”?

– Šis šūkis pakankamai aiškus, suprantamas. Keista apsimetinėti, kad jame gali slypėti kažkokia prasmių paletė. Analogiškas istorinis šūkis „Vokietija vokiečiams” leidžia susidaryti pakankamai tikrą vaizdą, ką tokiu šūkiu norima pasakyti, ir kokios pasekmės laukia, jei toks šūkis bus įgyvendintas. Kas mane nustebino tai 2014 metais Vasario 16-sios proga Kaune rengtose Lietuvių tautinio jaunimo eitynėse ne kartą nuskambėjusi patobulinta šio šūkio versija – „Lietuva normaliems lietuviams”. Susidarė įspūdis, kad eitynių, kurių metu rengiau reportažą, dalyviai mielai užėmę valdžią, išsiaiškintų ne tik – kurie iš mūsų lietuviai, kurie ne, bet ir mielai pasiliktų sau teisę nuspręsti apie kiekvieno iš jų atitikimą pačių įsivaizduojamam normalumui.

Ar šis teiginys įžeidžia tautines mažumas?

– Šito reikia klausti tautinių mažumų, bet mane, lietuvį, šis šūkis įžeidžia neabejotinai, nes Lietuva yra visiems jos piliečiams bei tiems, kurie draugiškais tikslais atvyksta į šalį, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, seksualinės orientacijos ar kitokių skirtumų.

Papasakokite kokį įvaizdį turi Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga visuomenėje?

– Pakankamai sunku tai nusakyti. Iš esmės vertinant LTJS vyresniųjų brolių Tautininkų ir Jaunalietuvių koalicijos per rinkimus į Seimą gautus mažiau nei 1% Lietuvos piliečių palaikymo balsus, greičiausiai tokio pobūdžio judėjimų įvaizdis arba joks, arba kategoriškai negatyvus. Sunku atrodyti pozityviai šūkaujant tokius lozungus, deginant kultūros žmonių fotografijas, boikotuojant visame pasaulyje pripažintų kūrėjų spektaklius. Susidaro niūraus vaizdo tamsuolio portretas, kurio net nesigauna įpakuoti į kokį nors kiek patrauklesnį “glenco” popierėlį, kaip tai, tarkim, pakankamai sėkmingai daro Petras Gražulis.

Kokius apibūdinimus apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą pastebite žiniasklaidoje?

– Apibūdinimai dažniausiai pasitaiko pakankamai adekvatūs. Šiek tiek skiriasi organizacijos veiklos traktavimas tarp lyderiaujančių šalies portalų ir, tarkim, balsas.lt. Apie „Respubliką” šioje temoje geriau iš vis patylėti. Kažkiek išsiskiria organizacijos atstovų įvaizdis šalies komerciniuose TV kanaluose, kur vaikantis sensacijų kartais pamirštama tinkamai pristatyti sąjungos narius, ar dėl laiko stokos, ar pramoginio laidų pobūdžio išvengiama įvardinti su jų veikla susijusius faktus.

Kaip manote, ar Lietuvių tautinio jaunimo įvaizdis pasikeitė per pastaruosius 10 metų? Kaip?

– Tiesą pasakius, nepakankamai atidžiai seku šią organizaciją, kad galėčiau tiksliai pasakyti, kas lemia tai, kad, tarkim, į eitynes 2014-siais  Kauno centre ji surenka kelis tūkstančius žmonių, o jau 2015-siais tuo pačiu laiku, tuo pačiu maršrutu žygiuoja vos keli šimtai piliečių.

Vasario 16 -sios eitynės Kaune 2014 m. © KaunoZinios.lt reportažas

Sunku nuspėti kaip organizaciją įtakos LTJS globojančių Tautininkų jungtuvės su Jaunalietuviais. Man pačiam dar iš jaunystės laikų įsirėžę ant elektros stulpų be jokio savivaldybės leidimo išklijuoti plakatai „Jaunalietuviai – vieni prieš mafiją”, arba naujesnių laikų plakatas „Stanislovas Buškevičius – naujas šerifas mieste”. Kas iš to išliko? Šnipštas. Prisiminimas apie eilinę tuščiavidurę kvailystę.

Kaip manote, ar žiniasklaida daro įtaką visuomenės nuomonei apie Lietuvos tautinį jaunimą? Kaip?

– Žiniaskalida yra visuomenės veidrodis, kuo jinai profesionalesnė, tuo jos pateikiamas atspindys turėtų būti mažiau iškraipytas. Tad gal, pradžiai, aiškumo dėlei paklauskime savęs, ką reiškia vaizdžiai skambanti sąvoka „Lietuvos tautinis jaunimas”? Ši sąvoka pačia savo esme yra klaidinanti. Lietuvoje koegzistuoja daugybė tautų, paskutinėmis žiniomis vien Kaune yra apie 300 indų vienijanti bendruomenė, o kur dar totoriai, armėnai, žydai, rusai ir t.t.  Taip, kad kiekvieną kartą žiniasklaida vartodama sąskambį „Lietuvos tautinis jaunimas” iškraipo tikrovę. Geriausiu atveju tai „Lietuvos lietuvių tautinis jaunimas”, lygiai kaip ir Lietuvos lenkų tautinis jaunimas, Lietuvos žydų tautinis jaunimas ir t.t

Kaip manote ar Lietuvos žiniasklaida objektyviai pateikia informaciją apie Lietuvių tautinį jaunimą? Jeigu ne – kodėl?

– Sprendžiant iš to, kiek teko susidurti, informacija pateikiama pakankamai objektyviai. Kaip suprantu, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga taip pat turi savo informacijos skleidimo kanalus, veda aktyvią veiklą socialiniuose tinkluose, ir tai nėra blogai. Tokiu būdu mus pasiekia įvairiapusiškesnė informacija.

Kaip manote, kodėl Lietuvių tautinis jaunimas žiniasklaidoje dažnai lyginamas su nacionalistais?

-Tame, kad LTJS įvardijami kaip nacionalistai neįžvelgiu nieko blogo. Kaip suprantu, organizacija netgi pozicionuoja save kaip nacionalistinę. Bėda tame, kad bent jau ne visi nariai tuo apsiriboja. O galėtų, nes nacionalizmas atbaidytų daug mažiau jaunų žmonių nei pavojingas flirtavimas su rasizmu, fašizmu ar nacizmu.

Papasakokite kas atsitiktų jeigu žiniasklaidoje būtų  pateikiama daugiau analitinio pobūdžio informacijos  apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą?

– Tai būtų gera tendencija. Sąjunga galėtų būti atviresnė žiniasklaidai, savo ruoštu žiniasklaida galėtų aiškiau bei detaliau nušviesti šios jaunimo dalies pozicijas ir siekius, bent jau turiu vilties, kad ne visi jos nariai yra absoliučiai monolitinių pažiūrų ar nuostatų. Viliuosi, jog vis tik permainos bei diskusija – galimos net ir tame, iš šalies žiūrint, kiek beviltiškame junginyje.

Kuriai grupei priskirtumėte Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą? Patriotams ar nacionalistams?

– Labai norėčiau tikėti, kad organizacija vienija patriotiškus, galbūt šiek tiek suklaidintus, ar gyvenimu labiau nusivylusius, tačiau klestėjimo šaliai bei jos visuomenei linkinčius žmones. Gaila, bet bent jau žvelgdamas į aiškiau matomus LTJS lyderių veidus nepuoselėju didelio optimizmo.

___________________________________________________________

Interviu klausimus parengė Roberta Šlapikaitė, Vytauto Didžiojo universiteto, IV – ojo kurso studentė, rašanti bakalauro darbą tema: “Tautinio jaunimo įvaizdžio konstravimas ir jo kaita Lietuvos žiniasklaidoje”.  Jos atliekamo tyrimo tikslas išsiaiškinti žurnalistų ir tautinio jaunimo grupės narių  požiūrį į tai, kaip per tam tikrą laikotarpį (2005 – 2015 m.) pasikeitė žiniasklaidoje konstruojamas tautinio jaunimo įvaizdis.