Feb 8 2011

Neramumai Artimuosiuose Rytuose. Klausimai ir prognozės

Šiomis dienomis Tunise, Egipte ir Jemene minioms protestuotojų verčiant ilgamečius diktatoriškus režimus kyla natūralus klausimas apie Artimųjų Rytų likimą po netikėtos pilietinių revoliucijų bangos. Norisi žinoti ne tik tai, ar protestuotojų sėkmė įkvėps žmones Jordanijoje bei Sudane naujoms protestų bangoms, bet ir ar arabų valstybėse islamo fundamentalistams paėmus valdžią neims formuotis nauja karinga, savo esme imperinė valstybių sąjunga, ideologiniu pagrindu pasitelkianti radikaliai interpretuojamą islamo mokymą? Kokia gali būti ta naujoji islamo valstybių sąjunga? Ar ji bus pakankamai vieninga? Kaip į tai reaguos sekuliarios arabų valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Turkija? Kaip pasikeis jėgų išsidėstymas pasaulinės politikos arenoje? Ar galima būtų konstatuoti galutinę JAV dominavimo pabaigą? Koks likimas ištiks Izraelį atsidūrus visiškoje apsuptyje?

Bet kokios politinės ideologijos mirtį gali nulemti tik bandymas ją pritaikyti praktiškai, nes kol ji egzistuoja tik žmonių galvose įtikinti ideologijos tikinčiuosius kokiais nors jai prieštaraujančiais argumentais praktiškai neįmanoma. Labai galimas daiktas, kad netgi įtvirtinus islamistų vyriausybes ir šariato įstatymus šalys nesugebės rasti deramo tarpusavio sutarimo dėl priešingų ar per nelyg savanaudiškų naujųjų valdančiųjų interesų. Nepavykus susivienyti, arba paskendus betvarkėje ir korupcijoje žmonės gali nusivilti reformatoriais, kurių žodžiai ir darbai skiriasi.

Be to, nemažą aptariamų šalių bendro vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš turizmo, kurios po riaušių šalyse ir padėties nestabilumo smuks drastiškai ir atsigaus labai ne greitai. Žinant, kad viena pagrindinių nepasitenkinimo valdžia priežasčių tapo sunki ekonominė padėtis, smukus BVP pajamoms naujiesiems vadovams bus sunku įtikinti piliečius jų valdymo efektyvumu. Žinoma, visuomet liks galimybė suversti kaltę „supuvusiems vakarams“ ir jų priešiškai politikai, tačiau tai tūkstančius kartų girdėtas argumentas ir juo visų burnų neužkiši.

Bėda tame, kad dažnai revoliucijų patirtis rodo, jog visuomenės būna sukaupusios tam tikrą energijos kiekį, kuris išsiveržia perversmų laikotarpiu, o įvykus dideliems neramumams, kurie pareikalauja aukų, sukelia ilgalaikę įtampą, žmonės natūraliai nori ramybės net gi tuo atveju, kai porevoliucinio laikotarpio sąlygos yra prastesnės už buvusias. Todėl turi praeiti nemažai laiko kol piliečiai vėl susikaups protestui. Dažniausiai tą periodą demokratiniuose rinkimuose vėliau nedalyvaujančios valdančiosios jėgos panaudoja vienokiu ar kitokiu būdu pašalinti bet kokius žmonių palaikymo galinčius sulaukti opozicijos lyderius.

Taip pat labai svarbi tokių diktatūrų kaip tarkim Iranas, ar Šiaurės Korėja sunededamoji dalis įtikinamo išorinio priešo portreto sukūrimas. Šiuo konkrečiu atveju priešo toli neieškoma, nes jis dažniausiai yra universalus tinkantis visiems kritiniams atvejams. JAV ir visi Vakarai įvardijami šėtono irštva ir tokio „kilnaus“ tikslo, kaip islamo įtvirtinimas visame pasaulyje, pretekstu skelbiamas Džihadas, šventasis karas prieš netikėlius.

Buvimo priešų apsuptyje nauda akivaizdi – visuomenė mobilizuojama, o jos kritiškas žvilgsnis nuo realių bėdų nukreipiamas į menamas. Be to, „kenkėjų“ buvimu galima ne tik pridengti bet kokius nevykusio vadovavimo trūkumus, bet ir ieškant kaltų naikinti neįtinkančius oponentus šalies viduje. Režimui neparankių asmenų persekiojimas yra privaloma diktatūrų išsilaikymo sąlyga. Užčiaupus kritiką, problemų skaičius šalyje akivaizdžiai sumažėja.     

Tikimybė, kad naujoji arabų valstybių sąjunga savo ginkluote ar kariniu pajėgumu net ir tolimoje perspektyvoje prilygs vakarų valstybėms nėra didelė. Tačiau tai ne priežastis konfliktų nebuvimui. Labai galimas daiktas, kad terorizmas, kurio pavienius išpuolius regėjome Madride, Londone ir Niujorke neilgai trukus taps masinio vartojimo preke. Ne paslaptis, kad valdžios šiuo metu vidinių konfliktų apimtuose regionuose siekianti „Brolių musulmonų“ organizacija buvo viena iš Osamos bin Ladeno ir palestiniečių „Hamas“ įkvėpėjų.

Turint omenyje didelį skaičių islamą išpažįstančių musulmonų, taip ir nesugebėjusių pritapti JAV, o ypač  ES šalyse, bei atkakliai bet kokius karinius veiksmus stabdančias vakarietiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas, priešprieša islamo fundamentalistams bus įgyvendinama itin sunkiai. Tikėtina, jog visame pasaulyje brangstant ir mažėjant energijos bei maisto ištekliams mūsų laukia neramūs laikai.


Jan 10 2011

Politinės konkurencijos baubas

Nereikia turėti antgamtinių sugebėjimų, padedančių jausti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasią, kad suprastum, jog priesaiką sulaužęs asmuo negali prisiekti dar kartą, nes jo priesaika nieko neverta. Šia proga galima prisiminti akivaizdžią analogiją su Santuokos sakramentu, už kurio nepajudinamą laikymąsi Romos Katalikų Bažnyčia gulasi kryžiumi arba, kad ir banalų buitinį atvejį, rodytą „Bėdų turgaus“ laidoje.

Daugiavaikės šeimos tėvas pasiskolino iš kaimyno arklį ir pardavęs jį čigonams už 300 Lt, pinigus pragėrė. Žmona iš paskutiniųjų sukrapštė šimtą litų ir davė vyrui nunešti kaimynui su atsiprašymais. Spėkit, kas buvo toliau? Dėsningumas akivaizdus, tik aptariamu atveju kalbama ne apie vieną beviltiškai nenusisekusią šeimą, o apie mūsų visų valstybės likimą.

Vladimiro Laučiaus išsakyta mintis, kad „R. Pakso potencialas patikti tautai yra toks didelis, kad jis turi šansų greit tapti populiariausiu po prezidentės Dalios Grybauskaitės šalies politiku“ yra visiškai teisinga. Tik tas potencialas rodo ne Rolando Pakso, kaip politiko, vertę ar priimtinumą rinkėjams, o tai, kad Lietuvos politikos arenoje jaučiamas katastrofiškas visuomenėje mėgiamų politikų stygius. Tokios komplikuotos situacijos dėka nenoromis tenka atrajoti vakarykščius politinius lavonus. Tai milžiniška problema.

Tiek konservatorių, tiek socialdemokratų vadovybės paniškai vengdamos konkurencijos nededa nei mažiausių pastangų atnaujinti savo partijų gretas naujais, rinkėjams patraukliais veidais. Rasti išeitį iš susidariusios padėties itin sunku. Konkurencijos Lietuvoje nenori niekas, net valstybės galva. Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį į galimą konkurencijos grėsmę puikiai iliustruoja jos santykių su Vygaudu Ušacku istorijos pavyzdys.

Rolando Pakso sugrįžimas į didžiąją politiką iš esmės gali būti naudingas konservatoriams. Seimo rinkimų kovos intrigos svorio centrui pasislinkus nuo Darbo partija ir Socialdemokratai prieš TS-LKD į Rolando Pakso liberaldemokratai prieš TS-LKD, padėtų mobilizuoti konservatorių rinkėjus. Šie, jausdami absoliučią ir nenumaldomą priešpriešą Rolando Pakso personalijai, užuot būdami pasyvūs, greičiausiai užgniauš savyje nuoskaudą, dėl ne itin sėkmingo praeitos valdančiosios koalicijos darbo, ir eis balsuoti rinkimuose.

Nors daugelio rinkėjų atmintyje detalios priesaikos sulaužymo ir po to buvusios apkaltos aplinkybės jau nužengusios į užmarštį, šalies vadovo, apsupto gausiu būriu įtartinos reputacijos verslininkų, būrėjų bei smulkių aferistų kompanijos, taip vadinamos „aplinkos“, portretas bei patirta skaudi gėda išskirtinio, Europoje analogų neturinčio skandalo metu, taip greitai nepasimiršta.

Bandant įžvelgti pozityvias esamos situacijos puses galima daryti dvi svarbias prielaidas. Pirma, istorija su R. Paksu gali sugrąžinti išblėsusį žmonių susidomėjimą politiniu šalies gyvenimu. Tai neabejotinai teigiama žinia visai lietuviškos demokratijos santvarkai. Antra, Europos Parlamente apsitrynęs R. Paksas bei darbo Seime ir savivaldybėse patirties ragavę jo šalininkai yra geresnė alternatyva nei violetinę spalvą fetišizavę D. Kedžio garbintojai ar politinių šoumenų šutvės cirkas.