Feb 23 2020

Miesto pokalbiai: Arkadijus Vinokuras [VIDEO]

Arkadijus Vinokuras © KaunoZinios.lt nuotr.

Šiandienos „Miesto pokalbių“ svečias rašytojas, žurnalistas, politikos apžvalgininkas, o taip pat cirko, teatro ir judesio meno aktorius – Arkadijus Vinokuras, kuris neseną pavežėtojo darbo patirtį sudėjo į naują knygą „Taksi Kristaus išpažintis“. „Miesto pokalbiai“ vyksta naujienų portalų – KaunoŽinios.lt, VilniausŽinos.lt ir KlaipėdosŽinios.lt dėka. Sužinokit daugiau sekdami savo miesto naujienas. Visus mūsų pokalbius rasite adresu MiestoPokalbiai.lt.

Žmonės nelabai pasitiki savim, savo gebėjimais. Savo gebėjimais apverst savo pasaulį aukštyn kojom.

– Jie turi kažkokių baimių, fobijų?

Pirma, žmonėms turbūt sunku įsivaizduoti, kaip vienas žmogus gali užsiimti keliomis sritimis vienu metu. Rašyti, ir iš to gyventi. Vaidinti, ir iš to gyventi. Žurnalistiniam darbe, pavyzdžiui. Arba apžvalgininkai – aš esu daugiau politinis apžvalgininkas.

– Bet renesanso žmogui tai nebūtų keista, ar ne?

Tai nebūtų keista. Ir dabar. Bet kai aš buvau uždarytas į rūsį, KGB. 1970-aisiais, spalio mėnesį, su draugais buvom hipiai, išvažiavom į Taliną su tikslu organizuoti Baltijos jaunimo antisovietinio pogrindžio organizaciją. Mums buvo po 18, 19 ar 20 metų. Mes puikiai žinojom, ko mes norim ir ko mes nenorim. O mes nenorėjom tos sistemos. Ir kai mes sugrįžom, mus, žinoma, išdavė, ir visus sulaikė. Aš atsisakiau su jais, KGB‘istais, dirbti. Vilniuje, ypatingajame archyve, yra tvarkomi dokumentai, susiję su manim, juose informacija apie tai, kaip aš pasakiau, kad su jais nedirbsiu, ir kad Lietuvoje ir Sovietų sąjungoje nėra žodžio laisvės, pasirinkimo laisvės. Įsivaizduokit, man buvo ką tik sukakę 18 metų. 19-os mane jau pasodino. Aš neišdavinėjau draugų – už tai ir pasodino, visi kiti nesėdėjo. Toje kameroje, kurioje sėdėjau – aplink mane betoninės sienos. Toje kameroje aš supratau, kad yra tik dvi galimybės – arba nusižudyt, t. y., šokt galva į betoninę sieną, nes esi uždarytas, arba susirasti savyje laisvės pojūtį. Būti uždarytam, bet laisvam. Niekas negali pasikėsinti į mano vidinį pasaulį.

– Ar jūs, susidūręs su tuo siaubu, pamatėt, kad tas siaubas vis tik nėra visagalis, ir jis jūsų vis tiek nepažabojo? Nes praktiškai patekot į vieną baisiausių versijų išvis galimų siaubo gyvenime, ar ne? Nes atsidurti KGB kalėjimuose, na, niekam nelinkėtumėte…

Man buvo sudaužyti penkti stuburo slanksteliai, aš buvau uždarytas į geležinę spintą, kurioje žmogui nebuvo vietos. Mane suspardė, suvarė, uždarė į tą spintą. Ir kai mane mušė, tai mušė ne guminiais bananais, o rankenomis, kurios buvo medinės. Mušė ne KGB‘istai, o milicininkai. KGB‘istai tik suėmė, vadovavo procesui. Ir aš tiesiog pajutau, kad aš negaliu nusileisti, negaliu pasiduoti. Iš kur tai atėjo, aš nežinau. Mano tėvas buvo alkoholikas, ir išgyvenęs, koncentracijos stovyklas, Kauno getą, žydų naikinimo stovyklas. Jis išliko, o jo giminė – ne. Grįžęs jis pradėjo gert, ir galiausiai pavertė mūsų namus koncentracijos stovykla. Nes kai buvo girtas, jis buvo beprotiškai žiaurus. Ir galbūt tas žiaurumas išmokė mane atsparumo, nepasiduoti. Dėka mamos – nes mano mama buvo kultūros žmogus: šoko, dainavo, jidiš dainas, lietuvių dainas. Ji buvo mano šviesa tunelio gale. Tas atsparumas, tas blogis, mano vaikišku supratimu, ir visiškas gėris. Ir tas gėris mane išgelbėjo. Galbūt tas gėris manyje sukūrė tą atsparumą. Aš negalėjau pakęsti smurto prieš save, tiesiog negalėjau. Mane tai žemintų, jeigu aš nusileisčiau. Ir aš ten nenusileidau. O po Kalantinių, 1973-iaisiais, mane uždarė į psichiatrinę, mėnesiui. Nes aš nenusileidau. Taigi, tai yra vidinė laisvė, kurios niekas negali ir neturi sunaikinti, bet kokiomis sąlygomis. Savo patirtį aš dėstau visose mokyklose, gimnazistams, važinėju po Lietuvą, turiu teatralizuotą pokalbį-šou „Pilietinė visuomenė pagal misterį Arkadą“. Tai klounas išeina pakalbėti apie rimtus dalykus, pavyzdžiui, apie pilietinės visuomenės principus, drąsą, laisvę, atsakomybę, lygias teises, pagarbą, savigarbą. Visa tai – iš mano praeities.

– Knygoje skaitant apie smurtaujantį tėvą, kuris išgyveno holokaustą, ir skaitant apie kitas patirtis ir sunkumus, jaučiamas gailestis tiek jūsų, tiek tėvo. Ar šitie atsiminimai – susiję su Kaunu, su vaikyste, su KGB persekiojimu – ar jie per ilgą laiko tarpą susiguli ir skaudina mažiau, ar vis tik atrodo, kad viskas tarsi vyko vakar, ir to neįmanoma pamiršt?

Žinot, kai esi vaikas, tu nesupranti kodėl tavo motina, arba, mano atveju, tėvas, taip žiauriai elgiasi. Tu šito nesupranti. Kai tėvas nebūdavo girtas, jis rodydavo meilę. Jis apkabindavo, stengdavosi mus aprengti vakarietiškais drabužiais –nežinau, iš kur jis jų gaudavo – ir kai kitą kartą jis ateina visas girtas, smirdantis, ir tau yra 5, 6 ar 7 metai, ir tu gauni smūgį į veidą – tu nesupranti kodėl. Gi neseniai šis žmogus tave apkabino. Ir tai yra beprotiška trauma vaikui. Ir ji niekur nedings – aš tik po trisdešimties metų aplankiau tėvo kapą, nes mama paprašė. Trisdešimt metų aš nebuvau aplankęs jo kapo, tik po trisdešimties metų aš nuėjau. Nes supratau, kodėl jis taip elgėsi. Bet trauma liko, ir kai traumuota visa visuomenė – ne tik nuo alkoholikų tėvų, bet nuo visos sistemos, kuri yra opresinė, yra smurtinė. Ji paremta baime – baime kaimyno, baime ką pasakyt. Visa šita sovietinė sistema. Baimė impregnuota – arba tu laužai, arba tu pasiduodi tam ratui, tai mėsmalei, arba tu nepasiduodi. O mes – kauniečiai, mes iš senamiesčio. Visas kiemas buvo, visi prisiminė smetoninius laikus, mes klausėmės jų istorijų apie partizanus, apie laisvą Lietuvą, ir mes, vaikai, visa tai žinojom. Ir kažkas neseniai parašė komentarą, kurį skaičiau: „Arkadijau, aš prisimenu, jūs devintoj klasėj buvot tas, kuris atsisakėt skaityt sovietinius eilėraščius.“ Aš jau buvau pamiršęs šitą. Mes jau supratom, kaip gali aštuoniolikmetis žinoti ir stotį į kovą prieš sistemą, prieš tokią priespaudos mašiną. Ne aš vienas, žinoma. Mūsų draugai, mūsų buvo daug.

– Sovietmetis nebuvo vienintelis sunkus laikas šaliai, ar ne? Dabar Vilniuje vyksta diskusijos dėl paminklo Antanui Smetonai statymo. Ir mes žinome, kad šis žmogus realiai buvo diktatorius, uzurpavęs valdžią. Jo valdymo metu, galima sakyti, buvo įstegtos tarsi koncentracijos stovyklos, kuriose buvo įkalinti politinio požiūrio nekeičiantys žmonės. Ar tai – toks pats visuomenę skaldantis faktorius kaip Škirpa, Noreika?

Šioje knygoje yra visko nuo tragedijos link dramos, link visiškos komedijos, ir link visiško farso. Gyvenimas toks yra. Tai šioje knygoje aš taip pat kalbu apie istorinę atmintį. Taksi Kristaus žodžiais. Jis sako, kad Lietuvos gyventojų trėmimų ir rezistencijos centras turėtų turėti kitokį pavadinimą. Jis turėtų vadintis „Istorijos ir istorikų naikinimo centru“, nes kuriama istorija, kuri neturi nieko bendra su faktais. Jeigu mes iškeliam Smetoną, kuris, kartu su Vyriausybe, išdavė Lietuvą – tikrąja to žodžio prasme jis išdavė Lietuvą: atgavo Vilnių, bet gavo kilpą ant kaklo. Mes galim sakyt „taip, jie tuo metu nežinojo, jis buvo trumparegiai“. Ir žinot, kai turi didžiulę armiją, bet ta armija pasiduoda nekovojusi, neiššovusi nė vieno šūvio, o prezidentas pabėga, ir šitam prezidentui pastatyti paminklą – už ką?

– Tai būtų kvailystė.

Už ką? Kad sugrąžino? Tai būtų amoralu. Žinoma, jeigu, pavyzdžiui, yra visas parkas, kaip Kauno istorinėje Prezidentūroje, visas parkas Prezidentui, tame kontekste yra suprantama.

– Jis ten nėra aukštinamas.

Taip, jis yra vienas iš istorinių asmenų, kurie buvo Lietuvos prezidentais. Teisingai, yra ir grupė kitų prezidentų, ir tokį parką aš suprantu. Bet išaukštinti visai atskirai, taip kaip bandome išaukštinti Joną Noreiką arba Kazį Škirpą, kurie iš meilės Lietuvai… ir iš karto kyla mano klausimas, ar iš meilės galima nužudyt? Arba ar iš meilės galima dalyvauti žudikiškame, nusikaltėliškame susivienijime? Ar galima iš dalies parduoti Lietuvą, bendradarbiaujant su okupantu? Ir, paklausius tų, kurie gina Noreiką ir Škirpą, tai kolaboruoti su vienu okupantu yra gerai, o su kitu – blogai. Bet taip nebūna. Okupantas yra okupantas. Ir pateisinimo nėra, ypač kai abu okupantai yra žudikai, tikrąja to žodžio prasme. Tai vienas žudikas yra geresnis už kitą žudiką? Už tai, kad mes išžudėm visus žydus? Ir savo knygoje aš rašau, kad jeigu lietuviai būtų auklėję savo vaikus žydiška dvasia, šiandien Lietuvos Seime būtų vien tik Nobelio premijos laureatai, o Vilniuje nebūtų nė vieno kvailio.

– Ką apie Vilniaus ir Kauno getų likimą bei žydų istoriją apskritai turėtų žinoti kiekvienas lietuvis, pradedant nuo mažiausio?

Jie turi žinoti apie galutinį blogį. Kai kaimynas išduoda kitą kaimyną, apiplėšia ir jį nužudo. Dabar žaidė futbolo komandoje, ir kai prasidėjo visos tos skerdynės, iš futbolo komandos ateina draugai, su kuriais žaidė penkerius metus, ir jį nušauna. Kas yra galutinis blogis? Tai nėra žydiška katastrofa. Kai tūlas lietuvis įsikals į galvą, mano bendrapilietis, kad holokaustas nėra jų problema, jų kančia, o mūsų bendra kančia, taip mes sugriausime visas pertvaras ir ištiesime vienas kitam ranką. Kaip aš suprantu, kas yra tautos vežimas į Sibirą, o tarp jų buvo vežami ir žydai, didžiausias jų procentas, ir lenkus, ir rusus vežė į Sibirą, ne tik lietuvius. Tik skirtumas tas, kad iš 120 ar 140 tūkst. išvežtų – 80 tūkstančių sugrįžo. Žuvo maždaug 22 tūkst., o kiti liko gyventi. Žydų neliko. Ir čia reikia turėti supratimo, mes turim mokytis, kaip atrodo galutinis blogis. Ir šioje knygoje aš perspėju apie to galutinio blogio atėjimą į Lietuvą, į Vilnių, nes šioje istorijoje galiausiai tie, kurie pasiilgo tvirtos rankos, užima Vilniaus televiziją, ir yra pasiruošę užimt Seimą. Žinoma, aš tai darau visiško farso būdu, ir čia reikia galvoti apie istoriją kaip… Su istorija gali dirbt tik drąsūs žmonės. Sąžiningai drąsūs. Tik sąžiningi istorikai, kurie nebando išplauti munduro, kurie nebando auką paversti nusikaltėliu, o nusikaltėlį – auka, tai, ką daro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Ir kai šioje knygoje susidorojama su Taksi Kristumi, žurnalistai ima iš jo interviu, ir klausia: „ar jūs tikrai įsitikinęs, kad vilniečiai neturi jokių ydų ir niekada neklysta? Gal jie turi kokią nors ydą?“ Nes visos knygos metu Taksi Kristus sako, kad vilniečiai yra tobuli, neturi ydų ir neklysta, o tie, kurie klysta – yra ne vilniečiai. Ir jis atsako: „Žinot… Gal turi kokią mažą mažą, mažytę ydelę, apie kurią neverta net šnekėti. Gerai, jei jau prašot… Vilniečiai bijo laisvės. Nes laisvė reikalauja drąsos. Būti laisvam reikia drąsos.“

– Ar savo knygą „Mes nežudėme“, kurioje pateikti pokalbiai su žydų žudikų ir kitaip dalyvavusių asmenų palikuonimis, jūs parašėte kaip atsvarą Rūtos Vanagaitės pasakojimui, kuriame istorijos pertempimai prasideda jau nuo knygos viršelio? Ir kaip apskritai vertinate tą situaciją, kai žmogus, gavęs negatyvų visuomenės atsaką į tai, ką parašė, puola šmeižti šalį už jos ribų?

Ar menininkas turi teisę perdėti, šaržuoti? Žinokit, visas menas, jeigu kalbėtume konkrečiai apie teatro meną, pavyzdžiui, aš esu aktorius, tai mes neitume į teatrą, jeigu matytume eilinius, paprastus žmones, kurie nieko neparodo, nieko nepasako, ir visą tai, ką jie daro, mes matome kiekvieną dieną. Ši knyga, beje, yra knyga-spektaklis. Kai eini į teatrą, tai matai perdėtus asmenis. Tai gali būti dramos veiksmas, gali būti komedija, kas tik nori – bet tas sutirštinimas spalvų yra visur, be jo neįmanoma, neįdomu be jo būtų. Kai Vanagaitė sako „mūsiškiai“, tai ji supranta taip, kaip supranta – kad dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse. Ar ji ten klydo, ar ne – tai ne nusikaltimas, mes turime visą genocido centrą su apologetais demagogais, kurie aiškina, kad vardan gėrio galima nužudyt „pora žmonių“, o tas „pora žmonių“ buvo pora šimtų tūkstančių. Tai jei galima tai perdėti, ir jiems visi ploja, tai gali perdėti ir Rūta Vanagaitė. Tai viena. Jos klaida buvo, ir aš jai sakiau, konkrečiai, kad viena yra literatūra, kita – imti ir teigti apie konkretų žmogų melagingus pareiškimus. Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo nužudytas, nukankintas, ir visi faktai tai rodo. O R. Vanagaitė paėmė sovietinių bylų ar kažkokių tai pasakojimų, kurie neturi jokio pagrindo tiesiog sveiko proto kontekste, ir pasakyti tai, ką ji pasakė. Aš pasakiau jai: „atleisk, bet čia padarei visišką kvailystę.“ Jeigu knyga „Mūsiškiai“ buvo priimta tikrai labai teigiamai Lietuvos intelektualų, inteligentijos – aš nekalbu apie siauro proto nacionalistus, kurie vyrauja Lietuvoje, juos aš vadinu ura patriotais, jeigu ši knyga buvo ginama, ji padarė savo įspūdį, ji paveikė. Jei net ir buvo istorinių netikslumų, tos knygos negalima nurašyt, nes ji sukrėtė eilinį lietuvį. Jos pareiškimas dėl Ramanausko tiesiog sunaikino tą geranoriškumą jos atžvilgiu.

– Kai meluoji vienoj vietoje, tada tavimi sunku patikėti kitoje.

Visiškai teisingai. Aš su ja daug kalbėjau, ji atsiprašė. Žmogus atsiprašė kelis kartus. Tai dabar palaukim – milijonai dingsta iš valstybės, šimtai milijonų – ir niekas net neatsiprašo, ir niekas jų negaudo, tų, kurie pavogė. Machinacijos, juodoji rinka, milijardai sukasi vokeliuose. Žinote, koks skirtumas tarp Izraelio ir Lietuvos? Izraelyje prezidentas buvo pasodintas į kalėjimą. Ministras Pirmininkas atsisėdo į kalėjimą. Policijos vadas atsisėdo į kalėjimą. Karys, be reikalo nušovęs tikrą pasieniečių teroristą, kuris jau buvo pašautas, buvo pasodintas į kalėjimą. O Lietuvoje ar matėt bent vieną kalėjime sėdintį Prezidentą? Ar policijos vadą, ar kažką panašaus? Ir staiga… Yra Vanagaitė, kurią puola it patrakę. Lyg ji būtų kalta už visus tuos nusikaltimus, už visą korupciją, baimę, prisitaikėlius. Baimę, vyraujančią regionuose. Jūs nematėt. Knygoje aš rašau apie Matijošaitį. Mentas, kuris paėmė valdžią, ir kuris įraše tiesiai šviesiai sako, kad gali nupirkt kauniečius. Ar jisai sėdi už tai…? Švedijoje, kur buvo 30 metų, po tokio pareiškimo jis jau nebūtų meras. Lietuvoje yra Vanagaitė. Moteris, kurią galima suvalgyt. Drąsi moteris, kuri pasielgė visiškai kvailai šiuo atveju. Bet ji atsiprašė. Tai ar jūs, velniai griebtų, esat krikščionys, ar jūs kas?

– Paskutinį dešimtmetį, stebint tamstos publikacijas naujienų portaluose, interviu, juntama pakankamai didelė priešprieša Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Ar dabar, kai ji ramiai paliko postą, atsisveikino su valdžia, nebandydama į ją įsikibti, nekurdama naujos partijos, nebandydama tapti šalies premjere, užimti svarius tarptautinius postus, jūsų nuomonė apie Prezidentę šiek tiek pagerėjo, ar liko tas pats nepalankumas?

Kaip žinot, aš penkerius metus ją kritikavau, ir kritikavau kaip reikiant, nes tai buvo ne Prezidentė. Tai buvo pašalietis žmogus, kuris visokių sutapimų ir intrigų dėka atsisėdo į tokią kėdę, kurią reikia užpildyti. Dažnai mūsų politikoje į kėdes atsisėda tie, kurie jų niekada, iki grabo lentos, neužpildys. Bet kai ji galiausiai, Rusijai užpuolus Ukrainą, pareiškė, kad Rusija yra totalitaristinė valstybė, jos užsienio politika tapo teigiama, labai palanki Lietuvai. Ir ji išsireikalavo, kad būtų formuojami Baltijos valstybių gynybos planai, ji tai padarė, to iš jos neatimsi. Ir staiga, penkerių metų bėgyje, ji tapo rimta Prezidente, ginančia Lietuvos interesus. Jos asmeniniai dalykai manęs visiškai nedomina, ar ji lesbietė, ar ji nusikalba, ar ji ką daro, ar jau nebe, nes tie penkeri metai buvo tušti, ir tik vėliau gimė rimtas politikas, ginantis Lietuvos interesus saugumo, politikos klausimais. Kaip ji tai darė, autoritariškai ar ne? Be jokios abejonės. Bet, ponios ir ponai, mano klausimas toks: tai kur jūs buvot visus tuos dešimt metų? Kodėl tik vienas Vinokuras, ir dar keli intelektualai nebijojo sakyt savo nuomonės, o visi kiti politikai sėdėjo ant kelių, kaip ji sakė, „drebino kinkas prie mano durų“? Kur jūs buvot? Sistema! Šioje knygoje aš kalbu, kai Taksi Kristus sako, kad jie bijo laisvės – tai yra ne tik Vilnius, tai visa Lietuvą, tai yra pjūvis, aš Lietuvą paverčiau Vilniumi – o laisvė reikalauja drąsos, tai šito trūksta Lietuvoje.

– Ar dabartinis Lietuvos Prezidentas ir laisvė jums atrodo tapatūs dalykai? Ar prie valstybės vairo turime laisvą žmogų?

Aš jau paminėjau, kad laisvei reikia drąsos.

– Tai reikia klausti, ar valstybę valdo drąsus žmogus?

Tipiškas pavyzdys, kai mes galime šalyje matyti drąsų prezidentą – vidaus politika ir užsienio politika. Užsienio politikoje jis yra drąsus žmogus – jis tęsia mūsų, Lietuvos, interesų gynimą, ir kol kas šiame gynime aš nematau kokių nors Gitano Nausėdos, Prezidento, rimtų klaidų. Jis teisingai fokusuoja į mums reikalingas valstybes, tokias kaip Lenkija, Jungtinės Amerikos valstijos, ir, trečioj vietoj – Europos Sąjunga, žinoma. JAV ir Lenkija – tai mums be galo svarbu, jis daro. Jis teisingai, be jokio išsisukinėjimo, Rusiją įvertino kaip grėsmę, bet pažiūrėkime, kaip jis elgiasi vidaus politikoje. Vidaus politikoje jis arba neturi patirties, arba neturi pautų, arba yra trumparegiškas – tai tas pats, patirtis ir trumparegiškumas – tai skirtingi dalykai, jei turi daug politinės patirties, tu negali būti trumparegiškas. Jis, žinoma, yra ribojamas įstatymų, kurie neleidžia peržengt kai kurių ribų. Jo, Vyriausybės, Seimo kompetencijos ribos – jų negalima peržengti, tam, ačiū Dievui, mes turime demokratiją, turime konstituciją, kuri neleidžia to daryti. Bet jis turėtų būti konstitucijos garantas. Ir kai jis mato, kad Narkevičius slysta – na negalima jo skirti, jis jį paskiria. Jis sako, kad „Karbauskio vyriausybei vis dėl to reikia išlaikyti kažkokį stabilumą šalyje“.

– Bet ar mums reikia tokio stabilumo?

Nereikia tokio stabilumo. Tai ne stabilumas. Tai, ką mes matome – rietenas valdančiojoje daugumoje, matome visiškus asmeniškumus, savanaudiškus interesus, mes matome Ministrą Pirmininką, taip pat mentą, kuris mentiškai mąsto apie valstybę ir žmogų, kuris mano, kad gali sunaikinti posėdžio dokumentus, įrašus, protokolus, ir jam visiškai viskas ok, jam nutiesiamas kelias, ir sako viskas gerai, aš čia nieko bendro su tuo neturiu. Žmona eina dirbti į tą kompaniją, kurią jis remia, jis sako viskas gerai, čia viskas tvarkoj. Prezidentas pasakė – „neturi reikšmės“. Jis gi ką, įstatymo nežino? Jis gi buvo mentas, policininkas, milicininkas. Tai gal jis liko, gal netapo laisvos demokratinės valstybės policininku – kuriuos aš gerbiu, vyrai ir moterys rimtai atlieka savo darbus? Gal jis išliko tuo mentu, kuris tuo metu stovėdavo keliuose, kai buvo kelių policininkas? Nes tu turi gerbti įstatymus, turi gerbti konstituciją. Jis gi mato, tas Narkevičius, kad žmogus tiesiog neturėjo tapti tuo ministru. Ir šiuo atveju Prezidentas nusileido, dabar jis neskiria savo kandidato į ministrus. Ar tai yra teisinga? Aš manau, kad šaukštai po pietų. Jis jau parodė savo valią. Juk vis tiek, liko tik pusė metų iki naujų rinkimų, tai tipiškas pavyzdys. Antras pavyzdys yra Jono Noreikos atminimo lenta, be jokio leidimo pakabinta ant bibliotekos sienos. Ši atminimo lenta – nesvarbu, ar ten kabo Noreika ar kas nors kitas – pakabinta neteisėtai, tačiau Prezidentas, Seimo pirmininkas, Ministras Pirmininkas nesako nieko apie tai. Jie nesako, kad iš neteisės teisė negali kilti. Jie tyli. Ir tam tikra dalis žmonių mano, kad „gerai, mes nuklijuosim Trispalvės alėjos pavadinimą, vėl pavadinsim Škirpos alėja“.

– Klausimas, kaip tokie politikai išvis yra išrenkami? Nes Lietuvoje, pavyzdžiui, yra ženkli grupė žmonių, kuriuose gyvuoja įvairios sąmokslo teorijos, baimės – tokios kaip išorinio pasaulio, skiepų baimė – kas išvis XXI a. atrodo nesąmonė. Seksualumas, svetimtaučių baimė. Ir šie žmonės, jie renka mums valdžią. Ar yra kažkokių būdų, išskyrus švietimą, išrauti šias visuomenės dalies baimes?

Aš šiandien buvau kalbinamas Lietuvos radijuje, ir man toptelėjo mintis – visas jaunimas ten, jie visi jauni. Jie sako, „o jūs, pone Vinokurai?“. Ir aš jiems sakau, „aš keturiolika metų buvau LRT užsienio korespondentu“. O jie, „tikrai?“.

– Jie net nežino.

Ką aš noriu pasakyt – bright people. Jauni, šviesūs, išsilavinę. Tas jaunimas, kuris ateina. Reiškia, sistema veikia. Sunkiai, ją kritikuoti reikia, švietimo reforma būtina, reikia mesti lauk visą tą sovietinę prievartinę pedagogiką lauk, nes ji kuria iš mūsų vaikų nesavarankiškus, bijančius pačių savęs ir aplinkos žmones. Ačiū Dievui, tam tikra gatvinė, ura patriotų, dalis niekaip neperžengia vieno procento slenksčio. Šiuo atveju Prezidentas parodė savo stuburą, nesutikęs nuleisti rinkimų kartelės iki trijų procentų. Aš esu rašęs, tai būtų smūgis, žlugimas demokratijos, tokios, kokią turime, Lietuvoje. Netobulą, visokią, bet demokratiją. Ir mes po truputį mokomės. Lietuva nėra nustekenta. Bet man vėlgi kyla tokia mintis, kurią skirtingais būdais pareiškiu savo knygoje – čia yra politinis farsas, šitoj knygoj yra viskas – man toptelėjo mintis: kaip čia atsitiko, ir aš lyginu Izraelį ir Lietuvą. Gal jūs užsigausit, bet tiesa yra tokia. Tiesa yra toks dalykas. Skaudi, bet tiesa. Žinot, kaip aš esu parašęs? „Bet kokiomis logikos paieškomis šioje teatrališkoje fantasmagorijoje velnias kiš savo kanopėtą koją. Kodėl teatrališkoje? Todėl, kad žmogus noriai sugeba meluoti, kai nebeturi drąsos klausyti tiesos. Tiesai reikia drąsos. Laisvei reikia drąsos. Pasitikėti savim reikia drąsos.“ Ir šiuo atveju Prezidentas Gitanas Nausėda, knygoje aš jį vadinu Titanu, kartelės nenuleido, nes tai būtų visiškas smūgis demokratijai.

© KaunoZinios.lt nuotr.

– Knygoje jūs ne tik lyginate Lietuvą ir Izraelį, šiek tiek lyginate ir Lietuvą su Švedija. Kalbant apie Stokholmą, cituoju knygą: „Švedijoje buvo patekęs į pačią seksualinės revoliucijos mėsmalę“, ir jums tai patiko. Kaip dera seksualinė revoliucija ir šaltas, uždaras šiauriečių būdas?

Pabaigsiu mintį apie tai, kodėl norėjau Izraelį palyginti su Lietuva. Tipiškas pavyzdys – iš Lietuvos savo noru pabėgo milijonas žmonių. Į Izraelį, tuo tarpu, sugrįžo milijonas žmonių. Reikia prisiminti, kad Izraelis buvo kuriamas nuo nulio, pelkės.

– Buvo kažkokia idėja, ar ne?

Buvo idėja. Šeši karai. Praeitais metais 900 raketų buvo šauta Izraelio vasltybėje.

– Ne pati saugiausia vieta Žemėje.

Nuolatinė karo būsena, ir izraeliečiai žydai vis tiek grįžta į šią valstybę. Tai kaip atsitiko, kad mes, mylintys savo šalį Lietuvą, išvažiuojam milijonas? Ir paskui komentaruose sakom, kaip mes mylim Lietuvą, ura patriotas. Kodėl jie nepasiliko čia ir nekovojo už geresnę Lietuvą? Ką, pas mus karas, badas, maras? Tikrai ne.

– Nėra centrinės idėjos?

Tai, matyt, jos nėra. Pažiūrėkit – buvo milijonas rankų per visą Baltijos jūros pakrantę, taip? Tai buvo milijonas rankų. Buvo Sąjūdis. Ir staiga – milijonas žmonių pabėga.

– Grįžtant prie Švedijos – ar seksualinė revoliucija irgi yra tai, kas žmonėms duoda laisvę?

Be jokios abejonės. Hipių judėjimas pasaulyje kartu su seksualine revoliucija. Ji ne šiaip sau kilo iš hipių idėjų, buvo lygybiškos šeimos, kuriose seksas sukeldavo siaubą, kur vaikai nieko nežinojo. Su hipiais atsirado atvirumas. Atvirumas temoms, kurios buvo tabu vakarų visuomenėje. Sovietų sąjungoj sekso nebuvo, niekas apie tai nekalbėjo. Vaikai kažkaip gimė. Bet juk tais laikais buvo viešnamiai, tik tiek, kad slapti, pogrindiniai. Buvo prostitucija, visko buvo. Bet žmonės šito nežinojo. O tai, kas atsitiko vakaruose – išsilaisvinimas per seksą – žmonės tada suvokė, kad demokratija yra ne žodis, o įrankis, leidžiantis tau atsiskleisti. Leidžiantis kalbėti. Leidžiantis gyventi taip, kaip tu nori. Puikiai suprantame, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nosis. Be jokios abejonės, bet, kaip ir kuklumas – kuklumas yra yda. Religijoje kuklumas yra dorybė, aš sakau, kad kuklumas yra yda. Kodėl? Todėl, kad kuklumas naudojamas kaip įrankis vidutinybių, siekiančių priversti ne vidutinybes tapti vidutinybėmis.

– Juos apriboti, pastatyti į rėmus, ar ne?

Taip. Kuklumas – kaip grandinės. Kodėl aš negaliu džiaugtis savo pasiekimais? Seksualinis išsilaisvinimas buvo žingsnis, reikalingas tabu sienų laužymui. Žinoma, tai kas buvo Švedijoje – ir ne tik Švedijoje, ir Amerikoje, vakaruose – kai tu sutinki merginą, ir jūs patinkat vienas kitam. Jūs – love and peace, ir iš karto į lovą. Iš ryto pasisveikini, atsisveikini, pasibučiuoji ir čiau. Visa tai buvo. Bet tuo pačiu buvo moters išsilaisvinimas. Moteris staiga suprato, kad ji dirba ir užsidirba, kodėl ji turėtų priklausyti nuo kažkokio idioto, kuris jai turi aiškinti, kaip ši turi stovėti, kaip ji turi gulėti? Kuris jai aiškina, kad ji yra jo nuosavybė? Aš knygoje sakau ką kita: Taksi Kristus sako: „Lova nesuteikia teisės į kito žmogaus gyvenimą. Lova nesuteikia teisės į kito žmogaus kūną. Lova neturi paversti tavo antros pusės tavo nuosavybe. Ir egoizmui lovoje vietos nėra, kaip ir gyvenime.“ Ir tu, dažniausiai vyras, be moters esi tiktai pusė vyro.

– Kas įdomu – knygoje jūs daug rašote apie laisvę, apie seksualinę laisvę. Bet taip pat yra pora tokių citatų: „Su žmona negerai, bet be jos – dar blogiau“, „Geriau bet kokia žmona, negu jokios“. Skaitant knygą mane nustebino štai kas – kaip išeina, kad racionalus, santūrus, išsilavinęs, gyvenimo matęs išmintingas herojus visiškai suskysta kai kalba pasisuka apie jo, jei tikėsime knyga, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, transreliginės orientacijos žmoną. Kaip taip yra?

Visų pirma, aš kalbu ne apie save.

– Taip, mes kalbame apie hipotetinį herojų, Taksi Kristų.

Menas tuo ir įdomus. Šiuo atveju aš naudoju farsą arba komediją kaip formą.

– Šiuo atveju aš norėčiau pasisemt šiek tiek išminties.

Kai Taksi Kristus supranta, kad jis negali pabėgt nuo savo žmonos, nes tėvas jam neleidžia skirtis, jis sako: „Ah, aš pagaliau myliu tave. Myliu kaip šuo, kuris kariamas pripranta, ir suserga Stokholmo sindromu. Būnant mano metų, nėra nieko baisiau nei mirti vienišam, ir tavo antra pusė sako – tu mirsi vienišas.“ Čia toks grasinimas, kuris baisesnis už mirties nuosprendį (juokiasi red. past.) – mirti vienišam. Šeima yra mūsų atsakomybė ateičiai. Ir nesvarbu, ar mūsų šeima heteroseksuali, ar homoseksuali – šeima, kuri turi atsakomybę už save, už savo aplinką, už savo vaikus. Auklėti taip, kad jie taptų ne grėsme visuomenei, o visuomenės dalimi, kuri teiktų solidarumą. Krikščionybė – ar tai ne solidarumas? Šita knyga – aš ją turbūt turėčiau vadinti socialdemokratiniu manifestu. Nes žmogus – vienas. Mes turime butus, mes gyvename sau ir visuomenei, kad ta visuomenė būtų geresnė. Būtų geresnė mūsų vaikams. Egoistiniais sumetimais – aš noriu, kad visuomenė, kurioje mano vaikas gyventų, nebijotų eiti gatve, nebijotų teikt savo nuomonę ir būti sušaudytam, sulamdytam dėl savo juodos spalvos, pažiūrų į visa kita. Aš noriu tokios visuomenės. Aš nenoriu, kad gatvėj bukagalviai diktuotų man, kaip aš turiu gyventi. Aiškindami, kad jie – didžiausi patriotai, o aš – ne. Nors tie, kurie aiškina, kad jie – didžiausi patriotai, išduos Lietuvą tą pačią sekundę, neduok Dieve. Mes Lietuvoje esame trisdešimt metų. Lietuva demokratiją bendrai patyrė tik kiek, apie keturiasdešimt metų. Ir ta baimė – įsirausus. Ar man dabar imti ir sakyti, kad „eikit ir mylėkitės drąsiai!”? Visa tai, kas mums padeda išsilaisvinti iš savo menamų pančių – o mes manome, kad jie yra. Regionuose, savivaldybėse yra, kaip aš sakau, kunigaikštukas, kurio visi bijo. Meras, ar kažkas panašaus. Turi draugę, draugą, meilužę, brolį, seserį, kurie visi yra užėmę tą savivaldybę. Kur bibliotekoje sako: „pone Arkadijau, pristatyt knygą jums leisime, spektaklį daryt bibliotekoje jums leisime. Bet politinio susirinkimo daryt neleisiu. Negaliu, sako. Mane pašalins.“ Ir tos baimės, apie kurias aš kalbu, baimė mus sužlugdys. Demokratijos sąlygomis būti drąsiam yra norma. Diktatūros sąlygomis – savo nuomonę reikšti yra tikrai drąsu. Mums reikia prisiminti, kad nuo diktatūros iki demokratijos yra amžinybė, o nuo demokratijos iki diktatūros – tik vienas žingsnis.

Taip pat skaitykite: Meisto pokalbiai: Lietuvos etiopė Eskedar Maštavičienė


Jan 10 2019

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

Mano vardas Eskedar, esu būsima Lietuvė. Man teko laukti 11 metų, kad galėčiau laikyti Lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminą. Nesiskundžiu, man Lietuvoje gera. Susiduriu su daugybe iššūkių, bet nieko už tai nekaltinu. Nei valdžios, nei likimo, nei blogo oro. Išmokau priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir bandau ją spręsti arba susigyventi. Galiu pasakyti – man puikiai sekasi. Man rūpi dauguma klausimų, kurie keliami visuomenėje. Man rūpi ir „Labanoro“ giria, ir švietimo reformos. Tikiuosi, kad kitais metais ir aš galėsiu išsakyti savo poziciją bei atiduoti savo balsą, kaip piliete, tiems, kurie darys gera Lietuvai ir jos visuomenei.

Man nerūpi, jeigu kas nors pasakys ar pagalvos, kad aš mažiau lietuvė, negu kiti. Paprasčiausiai, aš šių žmonių neklausysiu, ir pasistengsiu įrodyti priešingai.

Kažkada aš bandžiau paaiškinti savo sūnui, kodėl jis yra Lietuvos ir Etiopijos pilietis. Bet jis tvirtai bandė mane įtikinti, kad jis yra „100% lietuvis“. Aš nesiginčijau, nes jam namai yra Lietuva, vėliavoje mato trispalvę, ir gieda tautišką giesmę.

P.s. Aš nepastabėjau, kad Popiežių pasitiko tamsiaodė Lietuvaitė, kol draugai man neparašė, kad čia, galbūt, mano dukrytė.“

2019-tais metais naujienų portalui KaunoZinios.lt sukanka 10 metų. Tad, džiaugdamiesi šia proga, bei per metus sukaupta patirtimi, nuo šiol, kasmet išskirsime žmogų, į kurį verta atkreipti dėmesį būtent tais metais, ir kurio darbai, mintys bei poelgiai turtina mūsų kraštą. 2019-jų metų žmogumi skelbiame išties išskirtinę asmenybę, verslininkę, visuomenės aktyvistę – Lietuvos etiopę Eskedar Maštavičienę.

Kviečiame žiūrėti mūsų parengtą video interviu bei susipažinti su Eskedar požiūriu į žmones, mūsų šalį ir, visą pasaulį apjungiančias, problemas.

Video interviu:

– Eskedar, prieš vienuoliką metų patyrus politinį persekiojimą savo gimtinėje, Jums teko mesti mokslus universitete, ir pėsčiomis keliauti per Sacharos dykumą, kirsti Sudaną ir Libiją, atsidurti nelegaliame kalėjime, o vėliau – sulūžusia valtele, drauge su dar 26 pabėgėliais, plaukti į Europą. Kaip nutiko, kad apsistojote būtent Lietuvoje, kaip praėjo pirmieji metai šalyje, kokių pirmųjų darbų teko imtis, norint čia įsitvirtinti?

– Visų pirma, man atrodo, yra svarbu susitaikyti su faktu, kad esi pabėgėlė. Tą faktą man buvo sunku priimti laba ilgai. Du metus, prieš išvykstant iš Etiopijos (2003), aš buvau savanorė, kuri važiavo į pietų Sudaną padėti pabėgėliams. 2005 metais tapau pati pabėgėle. Šiame gyvenime niekada negali žinoti, kada pačiam teks prašyti pagalbos. Atvykus į Lietuvą, tas faktas, kad aš esu pabėgėlė, ir turiu pradėti viską iš naujo, buvo sunkiausia. Aš mokėjau anglų kalbą, bet supratau, kad to neužtenka, norint integruotis į Lietuvos visuomenę. Supratau, kad man teks mokytis lietuvių kalbos, kuri yra sunkesnė, negu arabų kalba. Arabų kalbos aš mokiausi 11 mėnesių, o anglų kalbą mokėjau nuo mažens. Jau beveik 12 metų prasimokiusi lietuvių kalbos, suprantu, kad dar turiu mokytis ir tobulėti kasdien. Patekau į Lietuvą, nes Malta su Lietuva turėjo pabėgėlių susitarimą.

Mano pirmas klausimas buvo, ar aš galiu pabaigti savo studijas, nes aš išvykau iš Etiopijos, būdama ketvirtakursė studentė. Mėnesį prieš universiteto baigimą. Kuomet paklausiau pareigūnų, ar Lietuvoje galėsiu baigti studijas, jie atsakė, kad tu Lietuvoje turi galimybę baigti mokslus. Man rūpėjo tik šis klausimas, kai aš pasirinkau Lietuvą, ar Lietuva pasirinko mane. Išgirdus šį atsakymą, aš tik patvirtinau, kad aš važiuoju į Lietuvą. Iš tikrųjų, atvykus, labai paprasta nebuvo, nes aš nežinojau, kur man reikia eiti, kokius dokumentus ir kokia kalba pateikti. Vieną dieną man teko supykusiai ir nusiminusiai sėdėti Gedimino prospekte ir verkti. Tuomet prie manęs priėjo indas ir paklausė: „Ar tu indė? Ar tu iš Indijos? Ką tu veiki? Ar tu studentė?“. Apie dešimt minučių mane jis kalbino, o aš neatsakiau. Tada nusprendžiau pasakyti, kad aš noriu būti studentė, bet nežinau nuo ko pradėti. Tuomet jis mane palydėjo iki Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir nurodė žmones, kurie man padėjo. Kitą dieną aš jau buvau priimta į universitetą. Skamba labai paprastai, bet buvo sudėtinga, nes nežinojau, nuo ko pradėti.

Mano pirmasis darbas Lietuvoje buvo greito maisto restorano padavėja, vėliau teko įsidarbinti keliems mėnesiams maisto parduotuvėje. Šiame darbe mane susirado vyriškų rūbų parduotuvės atstovai, kurie pasiūlė dirbti drauge. Taip nutiko, nes jie pamatė, kaip aš aiškinu bandelės kainą pirkėjai – močiutei. Jiems tai labai patiko. Palikau parduotuvės darbą ir perėjau dirbti pas juos. Ten ir dirbau iki 2011 metų, kol baigiau mokslus ir pradėjau savo verslą. Pirmasis mano verslas buvo rūbų parduotuvė Vilniuje. Importuodavau prekes iš Italijos. Bet aš turėjau mažą vaikelį, teko dažnai keliauti į Italiją pirmyn, atgal. Išlaikyti verslą ir auginti vaiką nebuvo paprasta. Teko priimti sprendimą. Negana to, 2013 metais aš dar pradėjau dėstyti. Tuo metu turėjau pasirinkti, kuriuo keliu eisiu. Dėstymas buvo labai patogus darbas, nes dirbau su mažais vaikais, todėl pasirinkau būtent jį. Ši patirtis man leido apmąstyti savo ateitį. Jau 2011 metais importavau iš Etiopijos į Lietuvą pirmąsias kavos pupeles, bet neišdrįsau pradėti verslo. Neturėjau komandos, vietos, kurioje galėčiau skrudinti kavos pupeles, ir viską reikėjo apgalvoti geriau. Pasirengimo procesas vyko nuo 2011 iki 2018 metų, 7 metus. Dabar jau dirbam sėkmingai.

– Kaip pasikeitė Lietuvos ir lietuvių vaizdas, geriau pažinus šalį? Kas buvo visai kitaip nei gimtinėje? Pasitaikė dalykų, prie kurių buvo itin nelengva prisitaikyti?

– Nelengva buvo prisitaikyti prie žiemos (juokiasi). Aš nepatyriau didelio kultūrinio šoko, atvykus į Lietuvą, nes šalis yra šiuolaikiška ir moderni. Ji nesiskiria kultūriniu atžvilgiu nuo Maltos, iš kurios atvykau. Bet kalbant apie oro sąlygas, Maltoje buvo žymiai šilčiau. Atvykus į Lietuvą per žiemos sezoną, buvo šokas. Dabar, po beveik 12 metų, jau žiema nebebaisi. Kaip tik pasiilgstu sniego, kai jo nėra. Norisi daugiau sniego. Nėra dalykų, prie kurių žmonės negalėtų prisitaikyti. Žmonės yra sukurti, jog galėtų prisitaikyti prie įvairių situacijų. Kalbant apie lietuvius, nuomonė pasikeitė kardinaliai. Tik atvykusi, maniau, kad visi lietuviai nelaimingi, niūrūs, depresuoti, nesišypsantys. Bet, atėjus vasarai, supratau, kad jie nėra tokie. Žiema niekas nesišypso, nes, tiesiog, yra per šalta šypsotis. Nuomonė akivaizdžiai pasikeitė, lietuviai nėra tokie bejausmiai, kokius įsivaizdavau. Lietuviai yra labai atsargūs, bet ne visi, yra visokių žmonių.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 3

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Ką galėtumėte papasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą Etiopijoje? Ką mums reikėtų žinoti apie šį kraštą, jo kultūrą, tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad daugiau ir daugiau žmonių žino ir domisi Etiopija. Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu iš Etiopijos, žmonės dažniausiai atsakydavo, jog tai bėgikų šalis, nes žinodavo ilgų distancijų bėgikų. Dabar sutinku žmonių, kurie man sako „kavos gimtinė“. Esu laiminga, kad domėjimasis Etiopija didėja. Tikiu, kad mano buvimas Lietuvoje taip pat prie to prisideda. Etiopija yra labai didelė šalis. Ten gyvena 103 milijonai žmonių. Kartais žmonės paklausia manęs, kiek ten gyvena žmonių, o aš atsakau „tik 103“. Tuomet perklausia ir aš atsakau, „tik 103 milijonai“ (juokiasi). Adis Abeba yra ne tik Etiopijos, bet ir Afrikos sostinė. Kaip ir Briuselis – Europos Sąjungos sostinė. Mes turim geriausius bėgikus, daug gamtos iškasenų, ir esame pasižymėję, kaip viena iš sparčiausiai augančių pasaulio šalių. 10% per metus yra labai geras rodiklis. Etiopija yra vieta, kur žmonės gali atrasti naują kultūrą ir kontrastą. Lietuvoje dirbu ne tik su savo projektu ar verslu, bet ir konsultuoju, bendrauju su ambasada ir užsienio reikalų ministerija Lietuvoje. Žmonės gali kreiptis į mane, galiu padėti atrasti kelią į tą rinką.

– Daugelį sukrečia video vaizdai, kuriuose gaujos jaunų atvykėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų nuspiria nuo stačių laiptų moterį taikiai einančią metro, ar gatvėje puldinėja ir filmuoja niekuo dėtus praeivius. Skirtumas tarp vietinių gyventojų ir atvykstančių pabėgėlių išsilavinimo, pasaulio tvarkos supratimo, požiūrio į moteris didžiulis. Ar Europai pavyks susitvarkyti su milžiniškais migrantų srautais ir ką mes galėtume padaryti, kad atvykstantys žmonės galėtų sėkmingai integruotis?

– Klausimas yra platus ir labai įdomus. Man atrodo, kad šiuo metu požiūris yra vienpusiškas. Žmonėms trūksta laiko pasižiūrėti į konkrečią situaciją iš arčiau. Ar tikrai nusikaltėlis yra emigrantas? Ar jis, ką tik atvykęs žmogus? Ar tai nuo mažens augęs pabėgėlis Europoje? Negalime kalbėti apie nepasisekusius atvejus, neturėdami veiksmingos integravimo sistemos šalyje arba žemyne. Yra šalys, kurios labai sėkmingai integruoja emigrantus, tarp jų ir pabėgėlius. O yra šalys, kuriuos nieko nedaro. Tokiose šalyse nusikalstamumo lygis yra aukštas ne tik tarp emigrantų, tačiau ir tarp vietinių. Į tai turėtų būti taip pat atsižvelgta. Tu negali žmogaus traktuoti pagal jo protėvius. Jeigu mes taip traktuotume, tuomet reiktų prisiminti, jog visi pasaulio žmonės yra kilę iš rytų Afrikos, iš Etiopijos. Mes visi būtume Etiopai (juokiasi).

Užtai, kuomet mes darome tą prielaidą, reikėtų labai atsargiai pasižiūrėti į emigrantus. Jie dažnai būna labiau verslūs ir drąsesni pradėti kažką naujo. Ši informacija apie emigrantus nėra tik iš vieno žemyno. Būdamas emigrantu, tu pradedi viską nuo pradžių, tu nebijai rizikuoti. Aš, pradėjusi dirbti maisto parduotuvėje, buvau valytoja. Dirbau, nes žinojau, kad, tai darydama, pasieksiu savo tikslą. Kaip pavyzdys, migrantai Lietuviai taip pat palieka savo gerus, bet mažiau apmokamus darbus, ir išvyksta skinti braškes Ispanijoje. Tam jie daro, kad galėtų kažką sėkmingesnio pradėti Lietuvoje arba kitose šalyse. Su statistika reikia žaisti atsargiai. O politika yra politika. Visada populistinė mintis, idėja bus išpučiama. Tiek emigrantai, tiek pabėgėliai yra individai, ir reikia ties kiekvienu žmogumi dirbti atskirai. Yra emigrantų, kurie nereikalauja didelio integracijos indėlio, kad jie pakeistų savo nuomonę, įsitikinimus.

Aš pati atvykau, kaip išsilavinęs žmogus, ir jums nereikia man sakyti, kad būtina išmokti lietuvių kalbą, kad atrasčiau savo kelią šioje šalyje. Žinoma, jeigu nori atrasti savo kelią. Jeigu tavo tikslai yra susiję su šia šalimi. Į kiekvieną šeimą, asmenį reikia žiūrėti atskirai, nes kai kurie atvyksta iš karo zonos. Tokie žmonės yra matę daug žiaurumo. Jie, tik atvykę, nėra pasiruošę eiti į darbo rinką, ir, galbūt, jiems net reikia psichologinės pagalbos. Yra žmonių, kurie yra patyrę seksualinę prievartą ar vergovę. Nuskriaustiesiems pirmiausia reikia atrasti savo žmogiškąjį orumą, nes jie mano, kad visi aplinkiniai žmonės yra žiaurūs, kaip ir praeityje. Dėl šių priežasčių reikia sėkmingesnės integracijos įvairiems žmonėms su skirtingomis patirtimis. Nesakykime, kad šitie blogi, o anie geri. Mes visi – žmonės – iš prigimties esame geri.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 2

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Kaunas – miestas, kurio 92 proc. gyventojų yra lietuviai. Kitataučių procentas jame ypatingai mažas. Kaip žmonės iš kitų kultūrų galėtų praturtinti miestą, ir ką reikėtų turėti omenyje miestiečiams, norint būti atviriems, priimant pokyčius?

– Mano pirmas susitikimas su Kaunu buvo, kai atvykau į Lietuvą. Porą savaičių praleidome Pabradėje, bet iš jos mus perkėlė gyventi į Kauną. Aš žiemą, išėjusi pasivaikščioti, paklydau, ir tamsoje atsidūriau už miesto ribų. Buvo baisoka, norėjau grįžti namo. Taip pat buvau girdėjusi gandus, kad Kaunas nedraugiškas miestas. Bet aš Lietuvoje atradau daug gerų žmonių. Kuomet pasiklydau, aš pamačiau penkis jaunuolius, stovinčius ir besišnekučiuojančius. Kalbėjau su jais angliškai, bet jie manęs nesuprato. Aš dar lietuviškai nešnekėjau, nes buvo praėjusios tik dvi savaitės po atvykimo. Vienas iš jaunuolių nuėjo į namus ir grįžo su mikroautobusiuku. Aš įlipau ir jis mane vežė į policijos komisariatą. Važiuojant pamačiau didelį prekybos centrą, kuris buvo netoli mano namų. Paprašiau sustoti, ir jis mane paleido. Pasiėmiau jo telefono numerį, ir po metų laiko jam paskambinau. Padėkojau, kad jis mane išgelbėjo. Jaunuolis labai nustebo, kad aš galėjau kalbėti lietuviškai. Jis labai apsidžiaugė, pakvietė atvažiuoti į Kauną, ir aprodyti miestą. Kaunas yra toks miestas, kuriame, net ir pasimetęs, žmogus atranda savo kelią.

Aš nemanau, kad Kaunui reikia pokyčių. Jau prieš 11 metų viskas šiame mieste buvo gerai. Žmonės visada praturtina mūsų gyvenimus. Kauno gyventojai yra geri žmonės. Pažįstu klaipėdietį, kuris gyvena po studijų Kaune. Kaunas jau dabar yra centras. Nesvarbu, ar ten gyvena lietuviai iš kitų miestų, ar kaimų, ar kitataučiai. Svarbiausia yra, kad skirtingo mąstymo ir kilmės žmonės gyvena kartu ir harmoningai. Jeigu kažkas pasirenka Kauną, kodėl gi ne? Jeigu tas žmogus daro gerą miestui, jeigu jisai dirba, ar verslu užsiima. Džiaugiuosi, kad iniciatyva „Padovanok suknelę“, kurią vykdau jau ketverius metus, vyko ir Kaune. Kaunas priėmė tą idėją, ir jau antrus metus ją įgyvendino. Nereikia gyventi išskirtiniame mieste, jog galėtum kažką gero daryti. Mano santykis su Kaunu tik stiprėja.

– Lietuvoje šiuo metu vyksta plati diskusija, ar galimas, nors ir minimalus smurtas prieš vaikus ir fizinės bausmės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ko reikia, kad vaikai šiais laikais augtų saugūs, motyvuoti ir gebantys atrasti savo privalumus?

– Tai nėra diskusija apie mušti, nemušti. Šis klausimas – apie smurto suvokimą. Prieš dvi dienas buvau „IKEA“ parduotuvėje su savo sūnumi (jam keturi metai), ir šalia stovėjo kita mamytė su panašaus amžiaus sūnumi. Tas vaikas pradėjo išdykauti, o ji sako: „Nustok arba gausi per nagus.“ Mano klausimas, ar kas gali pasakyti, kad ta mamytė nemyli savo vaiko? Nėra aiškus smurto apibrėžimas. Kas yra kas? Mes esame žmonės, kurie klysta, net ir augindami vaikus. Vaikų auklėjimas yra didžiausia atsakomybė pasaulyje ir sunkiausias darbas žmogui. Reikia save pažinti iš naujo, nes tu pereini visą gyvenimą iš vaiko, o vėliau ir iš tėvo arba motinos pozicijos. Viskas priklausys nuo to, kaip tu pats užaugai. Mano kultūroje posakio „gausi per nagus“ nėra, bet yra sakoma: „dilgėle per užpakalį gausi“. Tokiu atveju, visi vaikai atsidurtų vaikų namuose.

Įstatymo apibrėžimas, supratimas, suvokimas… Kas yra normalu? Kas yra tėvystė? Kas yra auklėjimas? Tik būdamas tėvas ar motina, tik turėdamas vaikus, pereini per tą ir matai, koks yra tavo vaiko auklėjimas. Jeigu mes viską norėsim pakeisti, gali būti, kad pakeisim, bet kardinaliai viskas nepasikeis. Šeimai reikia didžiulės ir įvairios pagalbos. Kartais tėvai turi pagalbą iš močiutės ir senelio. Yra atvejų, kuomet tėvai neturi tokios pagalbos ir galimybės palikti vaiką. Ištisus metus jiems tenka auginti patiems. Jie dirba, užsiima vaikais ir pavargsta. Yra vaikų, kurie turi ir specialių poreikių. Tokioms šeimoms reikia pagalbos, bet ne atimti vaikus. Galima skirti tėveliams ugdymą.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 1

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje esate apsilankiusi nepilnamečių kolonijoje. Kokį įspūdį šitas vizitas paliko, ir ką reiktų daryti, kad vaikų tose įstaigose būtų kiek galima mažiau?

– Liūdna. Nebuvau mačiusi tokių vaizdų, ir nežinojau, kad jie egzistuoja, kol neapsilankiau. Panašus vaizdas ir vaikų namuose, nors Etiopijoje tokie dalykai neegzistuoja. Jeigu tavo sesė ar brolis mirtų, ir paliktų vaikus, jie tikrai neatsirastų vaikų namuose. Arba močiutė priglaus, o, jeigu jos nėra, kitos giminės pasirūpins. Pas mus šeimos apibrėžimas yra labai platus. Mes kolektyviai auginame vaikus. Visi rūpinasi visais. Kaimynas rūpinasi tavo vaikais, jeigu pamato, kad reikia pagalbos, šiaip nepraeis. Jeigu pamatau nepilnamečius rūkančius prie mokyklos, aš irgi nepraeinu. Visada skambinu policijai, nes taip negalima. Jie ne mano vaikai, bet man rūpi. Kolektyvinis mąstymas saugo vaikus nuo patekimo į vaikų namus arba prieglaudas. Vaikų skaičius tose įstaigose susideda iš daugybės dalykų, kurie daro įtaką. Gyvenimo lygis to neįtakoja, nes, jeigu tu neturtingas, tai nereiškia, kad nemokėsi užauginti savo vaikų. Tai gali nutikti nebent, jeigu tau trūksta įgūdžių. Tam ir reikia pagalbos.

Žmonės tampa alkoholikai, nes sunkiai suvokia arba nepriima, kad jie yra tokie. Aš manau, didžiausia problema Lietuvoje yra būtent alkoholizmas. Bet klausimas yra, kaip jisai atsirado? Kas tą padarė, kas tą sukūrė? Ką mes galime padaryti, kad to nebūtų? Žmonėms pasakyti, kad jūs negalite pirkti alkoholio, nėra išeitis. Mes turime imtis tam tikrų priemonių savivaldybių lygyje, regionų lygyje, visos šalies lygyje, kad ši problema išnyktų arba sumažėtų. Visos problemos – susijusios su alkoholizmu svaigalais. Reformos yra sveikintina, tačiau reikia žiūrėti, kokiose aplinkybėse jos veikia. Ar tai susiję tiesiogiai su jaunosiomis šeimomis ir jų sveikatingumu. Jeigu yra situacija, kad jaunos šeimos vartoja alkoholį, ir turi nusikalstamumą, valstybė turi žiūrėti į šias šeimas per padidinimo stiklą. Mes galime saugoti ir vaikus, ir visuomene nuo tokių netekčių.

– UNICEF Lietuva labdaros veiklą esate įvardinusi kaip šou. Kas yra negerai su tokių Afrikos valstybių, kaip Etiopija ar Svazilendas vargstančius vaikus bandančiomis remti organizacijomis bei jas atstovaujančiais „ambasadoriais“?

– UNICEF veiklą ne aš vadinu šou, bet, sakyčiau, jog ši organizacija taip ir vadinasi „UNICEF šou“. Šiai organizacijai reikia rinkti pinigus kartą per metus, kad įmonė pragyventų visus metus. Šis klausimas nėra apie šalies ar žemyno įvaizdį, rodomą per tam tikrą prizmę. Lietuva galėtų gauti naudą, matydama tas šalis kaip vietą, kur galima daryti verslą. Tada Lietuvos verslininkai galėtų būti sėkmingi, ir tai būtų valstybei finansinė nauda iš ten daromų investicijų. Tokiu atveju, Etiopijos ir Svazilendo žmonės gautų naudą, nes taip bus sukurta darbo vietų. Tai automatiškai pagerintų jų gyvenimų lygį. Aš manau, kad šiais metais UNICEF Lietuva nesėkmę rodo tai, kad neįvyko šou. Kodėl neįvyko šou, jeigu buvo tęsta veikla? Jeigu dešimtį metų viskas buvo daroma pagal taisykles, ir buvo daromas geras darbas? Visiems turi kilti šie klausimai.

Aš nesu abejinga Etiopijai, ir aš nesu abejinga Lietuvai. Jeigu pamatyčiau identišką situaciją, kad Lietuvos vaikai yra išnaudojami, ir visiems tai yra akcentuojama. Šalis apibūdinama, kaip neturtingiausia, didelis mirtingumo rodiklis, ir panašiai. Tokiu atveju, aš tikrai pasisakyčiau, ir neleisčiau to daryti. Lietuva yra visokia. Mes turime alkoholizmo problemą regionuose, bet mes turime ir geriausias technologijas didžiuosiuose miestuose. Lietuva yra viena iš geriausiai ekonomiškai besivystančių šalių Rytų Europoje. Toks pat atvejis ir Etiopijoje. Mes turime didelį skaičių skurdžiai gyvenančių žmonių, turime labai turtingų žmonių, bet ten egzistuoja ir nuostabios sąlygos kurti verslui. Tokiu būdu, mes galėtume pagerinti ten gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį. Ši pagalba turėtu būti tvarus verslas. Mes turime padaryti, kad pagalba nepadarytų žalos nei vienai, nei kitai šaliai. O skurdo pornografija turi išnykti, to negali būti. Jau septyniasdešimtaisiais, kai žmonės mirė iš bado ir buvo sunku, „Live Aid“ tapo tiesioginės transliacijos šou. Buvo surinkta daug pinigų, ir vėliau tie pinigai buvo išnaudoti perkant ginklus. Tuo pasinaudojo dabartinė valdžia, ir jie sugebėjo sukurti socializmą Etiopijoje. Čia yra plati tema, ir reikia labai atsargiai į viską žiūrėti. Žmonės nori padėti, ir tai yra sveikintina. Bet yra kitokių būdų padėti skurstantiems žmonėms. Jeigu nuvažiuotumėte ten apsilankyti ir gyventumėte pas vietinius, mokėdami už paslaugas ir maistą, kurį tau suteikia, tu tiesiogiai galėtum daryti įtaką jų augimui. Tik neprisidėti prie kažkokios įmonės veiklos, kuri atiduos pinigus kitoms įmonėms. Tokia pinigų kelionė yra ilga, ir dažniausiai nepasiekia tikslinės auditorijos arba pasiekia labai minimali suma.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 5

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Nesate abejinga pasaulio įvykiams. Kokia Jūsų nuomonė apie Donaldą Trumpą ir šalį kuri per 242 metus nesugebėjo išsirinkti nei vienos moters prezidentės?

– Demokratijos ironija. Bet kas gali būti prezidentas. Net ir asmuo, turėjęs televizijos šou, gali būti galingiausias žmogus. Jis gali net abejingai žiūrėti į kitus prezidentus. Pavyzdys, Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo santykiai. Jie garsiai nesmerkia politinių žaidimų kalbant apie Saudo Arabijos princo suorganizuotą nužudymą. Iš Amerikos pusės iki šiol nėra jokios reakcijos. Tai yra gyvenimo ironija, kai šalis demokratiška, bet jų demokratiška sistema yra neveikianti. Kiekvienas balsas nesiskaičiuoja kaip balsas. Ne visi balsai turi lygią reikšmę. Amerika nori, kad demokratija būtų visame pasaulyje. Todėl jie vykdo karą kitose šalyse. Bet kalbant apie pačią Ameriką demokratija, moterų diskriminacija, patriarchija, Donaldo Trumpo išrinkimas į prezidentus man yra ironija. Bet pasidžiaugti noriu Etiopijos progresu šiais metais. Sugebėjom išrinkti naująjį premjerą, pirmąją prezidentę moterį Etiopijos istorijoje ir turime net 50% moterų parlamente. Tai yra didelis pasiekimas. Dalios Grybauskaitės prezidentės posto laimėjimas man buvo didelė nuostaba, moteris prezidentė. Dabar tą patį vaizdą matau ir Etiopijoje.

– Tikriausiai stebite karinę Rusijos agresiją Ukrainoje. Kokius jausmus, Jums, patyrusiai politinį persekiojimą, ir auginančiai tris vaikus, kelia ne visai adekvatus diktatorius, turintis vieną didžiausių armijų Lietuvos pašonėje?

Mane liūdina daugumos Europos šalių abejingumas. Visai neseniai matėme Ukrainoje invazijas, tauta patyrė represiją. Iš rytų pusės mes taip pat jaučiame grėsmę. Įvykiai Ukrainoje ir Sakartvele mums demonstruoja, kad Rusija tikrai yra šalis, kuri savivaliauja kitose šalyse. Europos Sąjungos šalys abejingai žiūri, lyg nieko blogo nevyksta. Verslas vis tiek vyksta, embargas nėra veiksmingas, ir, šiai dieniai, matome net Ukrainos belaisvių jūreivių. Liūdna yra dėl daugelio Europos šalių abejingumo. Bet džiaugiuosi, kad Lietuva visada turi tvirtą nuomonę, ir pasisako apie Rusiją.

– Kaip ir kodėl, Jūsų nuomone, kyla baimė ar neapykanta kitokios odos spalvos, religijos ar lytinės orientacijos žmonėms? Ką galima būtų padaryti, kad šių reiškinių mūsų visuomenėje mažėtų?

Mes visada darome dviprasmiškas statistikas, kurios gali parodyti ir vieną, ir kitą pusę. Lietuvos tauta nėra rasistai, homofobai. Žiniasklaida visada parašys taip, kad keltų žmonėms baimę. Baimė yra būdas žmones kontroliuoti. Kai žmonės bijo, balsuoja už vieną ar kitą kandidatą, pasirenka vieną ar kitą sprendimą. Donaldas Trumpas labai gerai tuo naudojasi. Visi teroristai, visi blogi, visi nori į mūsų šalį. Nors yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų nenori. Emigracija pasaulyje didės, tai yra faktas. Pasaulyje mes turėsime natūralių gamtos stichijų, kurios išnaikins salas. Mūsų vartotojiškumas sukelia labai daug problemų planetai. Ateityje turėsime dar daugiau neišsprendžiamų problemų. Banginiai, vėžliai miršta nuo plastiko. Mūsų pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų.

Ar iš tikrųjų pasikeičia, pagerėja ar pablogėja tavo gyvenimas, jeigu tavo draugas yra homoseksualus. Kas daro įtaką jo tokiam pasirinkimui? Aš gyvenu pagal filosofiją, jeigu kažkam yra gerai, tai ir man gerai. Laimingi žmonės blogo kitiems nedaro. Leiskim žmonėms gyventi taikiai, laimingai, harmoningai. O tam padeda religijos pasakymas: „nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Jeigu mes pagal tai gyventume, mes būtume laimingesni. Jeigu tu nori būti mylimas, tu myli. Jeigu tu nori būti gerbiamas, tu gerbi kitus. Jeigu tu nori gauti pagalbos iš kitų, tu taip pat turi suteikti pagalbą kitiems. Pagal tai gyvenkime, ir viskas bus gerai.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 4

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje sukūrėte verslą, pristatėte savo vardo kavą. Ar buvo sunku ir su kokiais barjeras ar iššūkiais susiduriate kasdieninėje verslo veikloje?

Su jokiais barjerais nesusidūriau. Nėra dalykų, kurie tave stabdo, yra tik tavo sukurtos iliuzijos, baimės. Tikrai šis kavos verslas augs tiek, kiek aš jį įsivaizduoju augantį. Jeigu aš pasakysiu, aš noriu pasiekti pasaulinę rinką, tai taip ir bus. Prieš 8 metus turėjau viziją padaryti kavos verslą, nes Etiopija yra viena iš didžiausių kokybiškos kavos eksportuotojų. Kava atrasta Etiopijoje. Tai tarsi dovana žmonijai iš Etiopijos. Norėjau pradėti statyti Lietuvos ir Etiopijos tiltą pasitelkiant kavą. Grįžtamasis ryšis bus Lietuvos įmonės, kurios domisi investuoti Etiopijoje. Visada tu turi pasižiūrėti, ką geriausią gali pasiūlyti rinkai, ir kur matai galimybes.

Etiopijos kavai Lietuvoje yra vietos, nes dauguma vis dar turi nusistatymą, kad kava yra karti. Mes griaunam mitus ir įrodinėjam, jog Etiopijos kava yra vaisių kvapo ir skonio. Žmonės dažnai klausia, ar tikrai čia yra kava. Mūsų kava yra didelės įvairovės, virš 100 skonio variantų. Lietuva atras šiuose skoniuose daugiau negu tiktai kavą. Šis verslas nėra sunkumas, kuris tave stumia atsisakyti veiklos. Importo reikalavimai Lietuvoje galėtų būti truputį laisvesni arba vienodi, kaip ir kitose Europos šalyse. Lietuva gali prarasti investuotojus dėl dokumentų reikalavimų, kurių kitose šalyse nėra. Pavyzdžiui, kavą lengviau gabenti į Olandiją ir iš Olandijos į Lietuvą, negu tiesiogiai iš Etiopijos į Lietuvą. Bet visa kita yra gerai.

– Esate ištekėjusi už lietuvio kariškio, bei pareiškusi, kad ne tik pati mielai tarnautumėte Lietuvos kariuomenėje, bet ir leistumėte į karinę tarnybą savo dukterį. Kodėl Jūsų nuomone moterys turėtų aktyviai dalyvauti šalies gynime?

Aš tikiu lygiosiomis teisėmis, kurios nepalaiko „patogu ir šilta“. Jeigu reikia tarnauti berniukui, kuris baigė 12 klasių, kodėl negalima merginoms taip pat? Kodėl viena mergina turi eiti studijuoti, o kita į kariuomenę? Jeigu bus vienodos sąlygos, žmonės bus labiau pasirengę ginti šalį. Negana to, reikia išmokti įgūdžių, pamatyti discipliną, suprasti sunkų darbą (fizinį pasiruošimą). Susumavus, tai duoda pozityvius dalykus. Kai būsiu Lietuvos pilietė, aš pati eisiu savanoriauti kariuomenėje. Aš turiu tarnauti, nes tai pareiga. Lietuva vykdo misijas Afganistane, Irake ir kitose šalyse. Lygios teisės ir lygios atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt