Sep 2 2012

O taip, aš Kaune!

Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas.

Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”.

Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nei per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės. Čia vis dar gali susipažinti su mergina neturėdamas prabangaus automobilio arba turėdamas tik automobilį ir nieko daugiau, gali praleisti jame pribloškiančią nauja patirtimi naktį. Mieste daug vienišų žmonių, atvykusių iš visos šalies studijuoti, ieškoti darbo, įsitvirtinti, pabėgti nuo praeities. Visuomet rasi su kuo praleisti vakarą. Jau dabar vidumi jaučiu, kad esu daugiau kaunietis negu lietuvis. Neturiu nieko bendra su vilniečiais, jų bangliška Užupio gyvensena, pret-a-porte, ruso-lenkišku slengu, klubine narkotikų kultūra (Kaune normalūs žmonės geria). Lygiai taip pat manęs niekas nesieja su žemaičių jūros jausmu, dzūkų miškais, ar kaimu. Nesakau, kad esu geresnis už juos, tiesiog kitoks, savaip autentiškas.

Riedėdamas Donelaičio gatve artėju prie Įgulos bažnyčios, geriu akimis mane apglėbusį miestą, senus smetoninius pastatus, parduotuvių vitrinas, žmones. Prie perėjos laukianti žavi ilgaplaukė mergina meta į mane žvilgsnį, po to palenkia galvą, ir pro jos praviras lūpas ištįsta ilga, kokių dvidešimties centimetrų seilė, kurį laiką pasitabaluoja ore, tada mergina ją įtraukia. O taip, aš Kaune!

 


Apr 21 2011

„Romuvos“ likimas turėtų rūpėti kiekvienam kauniečiui

Kiekvieno miesto gyvenime yra dalykas svarbesnis už gatvių lygumą, bendruomeninių švenčių gausą, naktinį miesto apšvietimą ar mašinų parkavimo galimybes. To dalyko negali nupirkti svetur, nusižiūrėti nuo kitų miestų, neįmanoma apsimesti, kad galima sėkmingai gyventi be jo, nes miestas tuojau pat subyrės arba išsivaikščios, geriausiu atveju likdamas vieta, kur kiekvienas asmuo lindi savo narvelyje, jaučiasi svetimas, užmirštas, niekam nereikalingas. Kalbu apie miesto ir miestiečio dvasią, kurią sudaro daugelis svarbių ingredientų, tokių kaip meilė savo aplinkai, prisijaukintiems parkams ir skverams, siaurutėms senamiesčio gatvelėms, o gal centrinei miesto gatvei ar aikštei. Miesto dvasią dažnai formuoja kvapai sklindantys iš nedidučių kepyklėlių, jaukūs pasisėdėjimai lauko kavinėse, skulptūros prie kurių fotografavaisi būdamas vaikas, nuoširdi gatvės prekybininkės šypsena, policininkas, pas kurį drąsiai galima paklausti kelio. Daugybė reikšmingų sudedamųjų dalių, visų ir neišvardinsi, tačiau jos visos netenka prasmės, atėmus iš miestiečio būtiniausiąją – tikėjimą miesto ateitimi.

Pastaruosius keletą metų stebint kino teatro „Romuva“ likimą, kuris tam tikra prasme siejasi su pačio Kauno, kaip išsilavinusiam žmogui patrauklaus gyventi miesto, klausimu, mane apima begalinis liūdesys. Seniausias Kauno kino teatras dūsta vieno žmogaus godumo ir miesto valdžios abejingumo gniaužtuose. Įsižiebęs akcininkų konfliktas ne vienerius metus užkerta kelią miestiečių norui žiūrėti kiną pačioje Kauno širdyje. Kauniečiai išsiilgo spragėsiais ir koka kola nedvokiančios kino salės, kurioje galima būtų išvysti europietiško, nekomercinio, autorinio kino darbų. Pagaliau įgytumėme erdvę, kurioje subrendęs žiūrovas galėtų išvysti pasaulinio lygio dokumentiką, o vaikai ir jaunimas sužinotų, kad egzistuoja ir ne holivudinio tipo, sintetiniais saldikliais nepersmelkta animacija. Galų gale didelės sėkmės sulaukęs „Kauno kino festivalis“ įgytų tikrus namus, žiūrovai galėtų susitikti su filmų autoriais ir kino kritikais.

Miesto valdžiai ėmusis ryžtingesnių veiksmų atrodė, kad ilgametis konfliktas galutinai išspręstas, ir kad atėjus 71–jam „Romuvos“ gimtadieniui galėsime įžengti pro naujai atvertas kino teatro duris. Bet vėl nauji teismai, kino teatro sąskaitų areštas skaudžiai smogia miestui į paširdžius. Kiekvienas miestietis turėtų išgyventi šį skausmą, pajusti nuoskaudą dėl to, kas galėtų mieste būti kitaip. Nebegalime likti abejingi, apsimesti, kad nieko nevyksta. Burkimės draugėn, junkimės per socialinius tinklus, visuomenines organizacijas, visokeriopai spauskime miesto valdžią imtis ryžtingų veiksmų. Čia mūsų miestas, mūsų visų kino teatras, mūsų savigarba ir tikėjimas Kauno rytdiena. Privalome atgauti savo „Romuvą“. Jei to nepadarysime mes, niekas kitas už mus tikrai nepadarys!


Apr 17 2011

Krikščioniškas flašmobas Kaune

Vienas amerikiečių komikas yra pareiškęs, kad „religija visai kaip penis. Puiku, jeigu jį turite. Puiku, jei juo didžiuojatės. Tik būkit malonūs, nemojuokite juo viešose vietose ir negrūskite mano vaikams į gerkles.“ Nebūtinai turite su tuo sutikti, tiesiog prisiminiau šią citatą išgirdęs, kad šį Verbų sekmadienį krikščionys Kaune, Laisvės alėjoje, priešais Centrinį miesto paštą organizuoja maldos flašmobą. Kadangi Mykolo buvau paprašytas nueiti ten akis paganyti, tad taip ir padariau, kartu prigriebdamas abi mano šeimos moteris.

Pasiekus numatytą įvykio vietą, išvydome ant nedidelės pakylos baltai apsisiautusią žmogystą, siaubingai ištepliotu veidu, kurios paskirties taip ir likome nesupratę visos akcijos metu. Na, bet tiek to. Netrukus pasigirdo garsioji Mikutavičiaus „Kaip gyveni? Gerai! Kaip tu jauties? Laimingas!“ sklindanti iš nediduko prie dviračio bagažinės pritaisyto magnetofono. Transporto priemonės savininkė paliko dviratį nuošalėje ir užsiropštusi ant pakylos laikydama rankoje megafoną paragino melstis. Flašmobo dalyviai sustojo ratu ir rankose laikydami rožinius persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ dar kažką, kas pasimetė mano atminties užkaboriuose, ir patenkinti įvykio rezultatais išsiskirstė kas sau.

Nors ir nedalyvavome maldoje, kaip kad negausus būrelis tikėjimo brolių, vis tik atėjome ne pasijuokti, o tiesiog pasižiūrėti kaip seksis krikščionims žengti mažą nedrąsų žingsnelį už jiems priimto, įprasto, leidžiamo ribų. Man visuomet atrodė svarbu, kad krikščionybė, o ir kitos religijos, integruotųsi į modernųjį pasaulį, taptų jo dalimi, o ne getu fanatikams ir keistuoliams. Galimas daiktas, kad šiandien ledai šiek tiek pasislinko teigiama kryptimi.