Jun 18 2015

Ilja Laursas: Asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios

Ilja Laursas

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija „Login 2015“ sukvietė daugiau nei 4 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Metus IT entuziastų, startuolių, virtualybės gerbėjų lauktame renginyje kalbinu rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėją ir valdybos pirmininką Ilją Laursą.

– Šioje progreso konferencijoje „LOGIN 2015“ savo pranešime koncentravotės į 3D spausdinimo technologijas. Kuo Jus asmeniškai domina ši sritis ir kodėl tai perspektyvu?

– Atsakant trumpai, tai tikiu, kad iš visų technologijų, kurias stebiu, ši technologija per ateinančius penkiasdešimt metų pakeis žmonių gyvenimą labiausiai. Kadangi tuo tikiu, tai domiuosi ne tik asmeniškai, bet ir profesionaliai. Rizikos kapitalo investicijos ieško tų technologijų kurios keičia pasaulį ir leidžia investuotojams gauti maksimalią grąžą. Tikiu, kad 3D technologijos atneš maksimalią grąžą, dėl to apie trečdalis mano portfelio investicijų susiję su 3D spausdinimu. Tai labai didelė dalis, šiaip investiciniais standartais jau apie dešimt procentų investicija į kurią nors vieną šaką būtų laikoma agresyvia, tai trisdešimt procentų siekianti investicija rodo ne tik agresyvumą, bet ir įsitikinimą, kad čia tikrai kažkas bus. Kalbant empiriškai, žmogui, kuris su tuo nėra susidūręs sunku įsivaizduoti, kad viską kas yra aplinkui, netgi kėdes, ar stalą prie kurio sėdime galima atspausdinti 3D spausdintuvais. Tik laiko klausimas kada susikurs logistika, pristatymas ir t.t. Patirtis rodo, kad tai turėtų įvykti per kokius penkerius metus. Kol kas žmonės iš visų technologijų labiausiai neįvertina 3D spausdinimo galimybės.Tai viena pagrindinių priežačių, kodėl ne tik jums pasakoju apie tai, bet ir investuoju savo pinigus.

– Žvelgiant į 3D spausdintuvų ateitį didesnė tikimybė, kad ateityje rinkoje dominuos keli stambūs žaidėjai, kaip yra nutikę su planšečių gamintojais, ar vis tik yra vilties ir mažiems, kuriantiems specializuotus produktus?

– Iki šiol mes nematėm nei vieno rimto gamintojo, kuris siūlytų 3D spausdintuvus. „Samsung“, „Hewlett-Packard“, „Canon“, kiti standartiniai gamintojai kol kas to nedaro. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad 3D spausdinimo standartas dar nėra nusistovėjęs. Vieni naudoja miltelius, kiti lazerius, treti dar kažką. Galima sakyti, kad šiuo metu tarpusavyje konkuruoja apie 10 – 12 technologijų. Yra daug smulkių ir naujų žaidėjų. Keletas kompanijų veikia ir Estijoje, esu taip pat matęs lenkiškų pavyzdžių. Taigi tikiu, kad artimiausius du tris metus mes matysime nepažįstamus vardus, greičiausiai po trijų metų įvyks keletas stambių sandorių. Matysim, tarkim, Google įsigyjančią didžiausią iš smulkiausių kompanijų, Samsung įsigys dar kažką. Tuomet vyks tos technologijos pritaikymas ir geričiausiai po 5 – 10 metų rinkoje matysim įprastus vardus. Tai pakankamai standartinis evoliucijos kelias technologijose, nes didelės kompanijos išnaudoja savo skalės ekonomiką bei didelius investicinius resursinius rezervus, iki tam tikro momento leisdamos pažaisti smulkiems žaidėjams, išbandyti įvairius verslo modelius, technologijas, dizainus ir panašiai. Tai pakankamai dažnai pasitaikantis kelias, nes jis likviduoja riziką stambiems žaidėjams. Nebereikia pasitikėti viena ar kita technologija, tiesiog jie stebi rinką ir sau pasiima kas vertingiausia, geriausia.

Ilja Laursas (4)

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Būdamas Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas paskutiniu metu investuojate išimtinai į lietuviškus projektus. Ar tame matote savotišką asmeninę misiją ar tai vis tik labiau apskaičiuojama, racionali strategija?

– Žinote, kaip suaugęs žmogus, tu nieko nedarai tik dėl vienos priežasties. Dažniausiai bet ką, ką pasirinktum – ar tai būtų sportas, ar asmeninis ar profesinis gyvenimas, tai visuomet jungia keletą aistrų, savybių, ar kažkokių siekių. Būtų per daug neoptimalu kažką daryti dėl vienos priežasties. Po tam tikrų pamąstymų supratau, jog tai ką darau šiandien, t.y. investicijos Lietuvoje, apjungia labai daug. Tai yra ir socialinė misija, ir tai yra tam tikras patogumas, nes pažįstu šitą šalį, man patinka čia gyventi, aš viską čia suprantu, esu prie daug ko pripratęs, įskaitant ir blogą orą, bet tuo pačiu tuo tikiu ir profesionaliai. Taigi iš tikro yra daugiau nei viena priežastis.

– Kaip sekasi įmonėms sulaukusioms Jūsų susidomėjimo? Papasakokite apie keletą įdomesnių fondo investicijų.

– Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti kompanija „AirThemes“. Tai kompanija, kuri leidžia personalizuoti tavo android telefoną ir padaryti jį brendiniu. Įsivaiduokite, jog turite ne tą nuobodų darbalaukį kurį jums siūlo „Samsung“, „LG“ ar netgi „Google“, o labai žaismingą „Coca-cola“, „Disney“, „Prada“ ar „Loui Vuitton“ darbalaukį. Matau analogiją su kompiuteriais kažkada pasižymėjusiais žaliai juoda, nuobodžia grafine aplinka. Tad ir dabar standartiniai telefonai su įprasta aplinka nebetenkina vartotojų poreikių ir ši technologija bei kompanija žada sukurti ne tik gražesnę darbo aplinką, bet ir tuo pačiu sujungia vartotoją su mėgstamais prekių ženklais. Jeigu esu „Žalgirio“ klubo gerbėjas, galiu turėti aplinką su „Žalgirio“ spalvomis, atributika, tuo atiduodamas pagarbą klubui. Ta kompanija yra greičiausiai auganti. Produktas buvo pristatytas sausio mėnesį, jau kovo pabaigoje kompanija turėjo 500 000 vartotojų. Tai yra žaibiška plėtra. Pritraukėme solidžių investicijų, kompanija jau, tam tikra prasme, persikėlė į „Silicio slėnį“. Šnekant finansiškai, per tris mėnesius mes savo paketo vertę išauginome daugiau kaip 700 procentų.

Ilja Laursas ir Saulius Rimkus

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Ar, Jūsų manymu, startuolių komandoms turėtų būti sudaryta iškirtinė galimybė spartietiškai sugulti garaže ant čiužinių ir mokant sau euro per mėnesį atlyginimą po kelerių metų skinti sekmės laurus, turint omenyje jų vystomus aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus,  ar visgi startuoliams turėtų galioti bendros žaidimo taisyklės?

– Išskirčiau keletą aspektų. Pirmas dalykas, jau nebe tie laikai, kada tau reiktų visiškai kaip vienuoliui atsiskyrus nuo gyvenimo pusmetį misti vien vandeniu ir duona ir laukti sekmės, jau yra civilizuoti būdai tai daryti neparduodant paskutinių marškinių, neužstatant buto ir namo. Turiu omenyje rizikos kapitalo fondus, kurie sutinka prisiimti finansinę riziką. Būdamas startuoliu jau gali tikėtis minimum pragyventi žmogiškai. Tuo pačiu, aš netikiu praktika, kuri atsirado ypač Skandinavijos šalyse, kur mano galva žmonės kartais per daug socialiai atsakingi. Kai tarkim būdamas startuoliu gali gauti rinkos atlyginimą ir dar finansuojamą iš valstybės pinigų. Nes jei žmogus neįrodo, įskaitant ir pinigais, kad jis tiki projektu, tuomet tokį požiūrį prilyginčiau samdomo darbuotojo, „na išdegs, tai išdegs, neišdegs turiu savo atlyginimą ir man nieko blogo nuo to nenutiks…“ Kolūkiai panašiai buvo tvarkomi. Kartais matau tokius startuolius, kurie apsirūpina atlyginimais, siunčia ataskaitas valstybei „va kažką naujo padarėm per tris metus“. „Skolkovo“ yra puikus pavyzdys. Ne viena istorija pasirodžiusi kaip ten deginami pinigai, tie profesoriai sėdi ir gauna atlyginimus, o iš inovacijų vien pavadinimas. Tokiu modeliu aš netikiu, bet manau, jog gali būti balansas. Mes manome, kad startuolis galėtų gauti pusę rinkos atlyginimo, kitą pusę užskaitant kaip netiesioginę investiciją. Ir tuo pačiu tai būtų stiprus įrodymas, kad startuolis čia sėdi dėl idėjos, o ne dėl to, kad tiesiog gautų tą atlyginimą.

– Pirmaisias nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje buvo itin akcentuojama lyderystės, savęs kūrimo bei tobulinimo svarba, gerokai nustumiant į šalį domėjimąsi kitais, kitų poreikiais, tarpusavio komunikacija. Sugebėjimas bendrauti, suprasti kitą, kreiptis patarimo ar pagalbos, kiek šie dalykai yra būtini startuoliams?

– Pasakysiu gal būt įdomią mintį, jog prieš šimtą metų bet koks verslas reikalavo visų pirma lyderio. Jei pažiūrėsi į tuos pačius Rokfelerius ir panašius į juos, tai jie visų pirma buvo lyderiai, nes norėdamas įkurti kompaniją turėjai suburti aplink save žmones. Tu kaip įkūrėjas privalėjai daryti viską, pradedant apskaita, valdymu ir t.t., nes nebuvo pagalbinių instrumentų. Visiškai kitaip šiais laikais, kai tau iš esmės viskas yra paruošta, kai visas verslas yra modulinis. Jei tau trūksta verslo vystymo, tu tiesiog prijungi jį kaip Lego konstruktoriaus detalę. Yra paruoštos visos platformos, tiek teisinės, tiek komercinės. Produkto platinimui pakanka patalpinti jį pvz. į iTunes store. Tokioje aplinkoje lyderystės savybės turi mažesnį svorį, startuolius kuria jau nebe vadai, o tarkim techninis direktorius vėliau pasamdo direktorių ir administraciją tam, kad efektyviau valdytų procesą. Stebint startuolius matau daugybę kūrėjų, kurie nepretenduoja į lyderio funkciją, jie gali pasisamdyti vadovą. Gera žinia –  asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios. Supratimas kaip turėtų atrodyti tavo produkto dizainas gali būti kompanijos ašis. Man tai yra džiugu, nes tai išplečia galinčių imtis verslo žmonių ratą, leidžia kurti verslus tiems, kurie neturi lyderio savybių. Dabar jau nebereikia būti lyderiu, burti, motyvuoti žmones, pakanka tiesiog A) – rizikuoti, nes bet kokia inovacija yra rizika ir B) – kažkokią tai funkciją daryti daug geriau nei kiti.

KaunoZinios.lt


Apr 12 2014

Derekas Mulleris ir „Facebook“ problema

Derek Muller Login

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Balandžio 10 – 11 dienomis vykstančioje technologijų progreso konferencijoje “LOGIN 2014“ vieną įdomiausių ir labiausiai išsiskiriančių pranešimų pateikė fizikos mokslų daktaras, virš milijono gerbėjų turinčio video tinklaraščio „Veritasium“ autorius Derekas Mulleris.

Turėdamas daugybę gerbėjų ir galimybę lyginti įvairius socialinius tinklus, D. Mulleris susidūrė su „Facebook“ problema, tiksliau fiktyvių vartotojų armijomis, kurios daro neįtikėtina žalą bet kokiam šios socialinės platformos puslapiui, bandančiam oficialiu keliu įsigyti papildomų vartotojų perkant reklamą.

Atidaus tyrėjo žvilgsniu stebėdamas savo asmeninio puslapio fanų kaitą Derekas pastebėjo, kad gerbėjų skaičiui mokamos reklamos dėka perkopus 100 000, jo publikuojamus įrašus pamato mažiau nei dešimt procentų naujienų prenumeratorių. Bandymai išsiaiškinti kodėl taip nutinka atskleidė nemalonią tiesą – daugybė legaliu būdu mokant pinigus pritrauktų fanų buvo fiktyvūs vartotojai iš besivystančių šalių, tokių kaip Egiptas ar Indonezija.

Nors kiek ženklus tokių fiktyvių gerbėjų skaičius apsunkina bet kurio puslapio veiklą ženkliai kirsdamas per vartotojų pasiekiamumą publikuojamais įrašais. „Facebook“ algoritmai atidžiai matuoja pirmines gerbėjų reakcijas į bet kurį įrašą. T.y. bet kurio puslapio publikuotas įrašas iš pradžių parodomas nedideliam fanų skaičiui ir jei sulaukiama pirminės pozityvios reakcijos į įrašą „patinka“ paspaudimų, komentarų ar įrašų dalinimosi forma, tuomet įrašas rodomas didesniam fanų skaičiui. Tuo tarpu jeigu reakcijos nėra, o rodant įrašą fiktyviems puslapio gerbėjams jos niekuomet nėra, įrašo pasiekiamų žmonių skaičius ženkliai sumažėja.

Į klausimą kodėl netikri „Facebook“ vartotojai prisijungia prie legaliais būdais perkančių fanų auditoriją puslapių D. Muleris atsako gana paprastai. Tam, kad Facebook algoritmai neatpažintų fiktivių vartotojų pastarųjų kūrėjai masiškai spaudžia „patinka“ ir ant tų puslapių už kurių sekimą jiems nebuvo nelegaliai sumokėta. Netikrų vartotojų kūrėjams spausti „patinka“ ties „Facebook“  srauto viršuje reklamuojamais puslapių neįtikėtinai paprasta ir lengva.  Tokiu būdu vienas fiktyvus vartotojas gali būti įtraukęs į favoritus net iki kelių šimtų tūkstančių įvairių „Facebook“ platformos puslapių.

Pasak pranešėjo, duomenys rodo, kad „Facebok“ gali matyti kurie vartotojai yra tikri, o kurie ne. Tačiau socialinis tinklas nėra suinteresuotas pašalinti fiktyvius vartotojus. Derekas Muleris kreipėsi į Facebook informuodamas apie esamą situaciją ir tai, kad vartotojai praranda pinigus patiems to nežinant išleisdami juos neveiksniems puslapių fanams pritraukti. Įmonė į kreipimąsi nesureagavo.

 Derek Muller

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

D. Mulleris mielai sutiko atsakyti į mano klausimus.

– Stebint Jūsų pranešimą susidaro įspūdis, kad kompanija Facebook – blogio korporacija, viliojanti pinigus iš naivių vartotojų. Ar tai tiesa?

– Nemanau, kad Facebook yra blogis, ar kad kompanija būtinai skatina netikrų vartotojų atsiradimą. Jie bando su tuo kovoti, bet akivaizdžiai tų pastangų nepakanka. Manau, kad jie turi pakankamai duomenų fiktyviems vartotojams nustatyti. Net aš, turėdamas ribotas galimybes, juos atpažįstu. Facebook žino apie problemą, turi galimybes ją spręsti, bet to nedaro, nes tai padeda uždirbti jiems pinigus. Jiems reikia parodyti investuotojams nuolatinį augimą, o fiktyvūs vartotojai neabejotinai prie to prisideda.

– Anksčiau ar vėliau platformos vartotojai pastebės, kad pirkdami Facebook reklamą savo puslapiams jie praranda pinigus. Kas nutiks tuomet?

– Pats apie tai dažnai mąstau, kaip Facebook elgsis  kai visi šie nešvarūs dalykai taps plačiai žinomi ir jie ims patirti nuostolius?  Manau tai paaiškina Facebook strategiją įsigyti daug įvairių šalutinių produktų. Kai reikalai ims akivaizdžiai prastėti Facebook sakys: „žiūrėkite, mes turim „WhatsApp“, „Instagram“, daugelį kitų dalykų, „Facebook“ nebėra vienintelė svarbi korporacijos dalis.“

– Kaip manote ką gyvenimo pabaigoje prisimins valandų valandas socialinėse platformose praleidę žmonės? Save sėdinčius priešais kompiuterį?

– Daugelis žmonių technologijas naudoja nuobodžiaudami. „Facebook“ viena iš tų nuobodulį vaikančių technologijų, vartojamų tiesiog leisti laiką. Man nelabai aišku ką tai jiems duoda ilgesnėje perspektyvoje. Jau dabar pastebiu, kad nemažai žmonių stengiasi „Facebook‘ui“ skirti mažiau dėmesio ir jėgų suvokdami, kad tai laiko švaistymas. Svarbu suvokti savo gyvenimo vertę. Technologijos visada bus mūsų gyvenimo dalis, bet mums reikia išmokti tinkamai, protingai jomis naudotis.