Jan 10 2019

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

Mano vardas Eskedar, esu būsima Lietuvė. Man teko laukti 11 metų, kad galėčiau laikyti Lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminą. Nesiskundžiu, man Lietuvoje gera. Susiduriu su daugybe iššūkių, bet nieko už tai nekaltinu. Nei valdžios, nei likimo, nei blogo oro. Išmokau priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir bandau ją spręsti arba susigyventi. Galiu pasakyti – man puikiai sekasi. Man rūpi dauguma klausimų, kurie keliami visuomenėje. Man rūpi ir „Labanoro“ giria, ir švietimo reformos. Tikiuosi, kad kitais metais ir aš galėsiu išsakyti savo poziciją bei atiduoti savo balsą, kaip piliete, tiems, kurie darys gera Lietuvai ir jos visuomenei.

Man nerūpi, jeigu kas nors pasakys ar pagalvos, kad aš mažiau lietuvė, negu kiti. Paprasčiausiai, aš šių žmonių neklausysiu, ir pasistengsiu įrodyti priešingai.

Kažkada aš bandžiau paaiškinti savo sūnui, kodėl jis yra Lietuvos ir Etiopijos pilietis. Bet jis tvirtai bandė mane įtikinti, kad jis yra „100% lietuvis“. Aš nesiginčijau, nes jam namai yra Lietuva, vėliavoje mato trispalvę, ir gieda tautišką giesmę.

P.s. Aš nepastabėjau, kad Popiežių pasitiko tamsiaodė Lietuvaitė, kol draugai man neparašė, kad čia, galbūt, mano dukrytė.“

2019-tais metais naujienų portalui KaunoZinios.lt sukanka 10 metų. Tad, džiaugdamiesi šia proga, bei per metus sukaupta patirtimi, nuo šiol, kasmet išskirsime žmogų, į kurį verta atkreipti dėmesį būtent tais metais, ir kurio darbai, mintys bei poelgiai turtina mūsų kraštą. 2019-jų metų žmogumi skelbiame išties išskirtinę asmenybę, verslininkę, visuomenės aktyvistę – Lietuvos etiopę Eskedar Maštavičienę.

Kviečiame žiūrėti mūsų parengtą video interviu bei susipažinti su Eskedar požiūriu į žmones, mūsų šalį ir, visą pasaulį apjungiančias, problemas.

Video interviu:

– Eskedar, prieš vienuoliką metų patyrus politinį persekiojimą savo gimtinėje, Jums teko mesti mokslus universitete, ir pėsčiomis keliauti per Sacharos dykumą, kirsti Sudaną ir Libiją, atsidurti nelegaliame kalėjime, o vėliau – sulūžusia valtele, drauge su dar 26 pabėgėliais, plaukti į Europą. Kaip nutiko, kad apsistojote būtent Lietuvoje, kaip praėjo pirmieji metai šalyje, kokių pirmųjų darbų teko imtis, norint čia įsitvirtinti?

– Visų pirma, man atrodo, yra svarbu susitaikyti su faktu, kad esi pabėgėlė. Tą faktą man buvo sunku priimti laba ilgai. Du metus, prieš išvykstant iš Etiopijos (2003), aš buvau savanorė, kuri važiavo į pietų Sudaną padėti pabėgėliams. 2005 metais tapau pati pabėgėle. Šiame gyvenime niekada negali žinoti, kada pačiam teks prašyti pagalbos. Atvykus į Lietuvą, tas faktas, kad aš esu pabėgėlė, ir turiu pradėti viską iš naujo, buvo sunkiausia. Aš mokėjau anglų kalbą, bet supratau, kad to neužtenka, norint integruotis į Lietuvos visuomenę. Supratau, kad man teks mokytis lietuvių kalbos, kuri yra sunkesnė, negu arabų kalba. Arabų kalbos aš mokiausi 11 mėnesių, o anglų kalbą mokėjau nuo mažens. Jau beveik 12 metų prasimokiusi lietuvių kalbos, suprantu, kad dar turiu mokytis ir tobulėti kasdien. Patekau į Lietuvą, nes Malta su Lietuva turėjo pabėgėlių susitarimą.

Mano pirmas klausimas buvo, ar aš galiu pabaigti savo studijas, nes aš išvykau iš Etiopijos, būdama ketvirtakursė studentė. Mėnesį prieš universiteto baigimą. Kuomet paklausiau pareigūnų, ar Lietuvoje galėsiu baigti studijas, jie atsakė, kad tu Lietuvoje turi galimybę baigti mokslus. Man rūpėjo tik šis klausimas, kai aš pasirinkau Lietuvą, ar Lietuva pasirinko mane. Išgirdus šį atsakymą, aš tik patvirtinau, kad aš važiuoju į Lietuvą. Iš tikrųjų, atvykus, labai paprasta nebuvo, nes aš nežinojau, kur man reikia eiti, kokius dokumentus ir kokia kalba pateikti. Vieną dieną man teko supykusiai ir nusiminusiai sėdėti Gedimino prospekte ir verkti. Tuomet prie manęs priėjo indas ir paklausė: „Ar tu indė? Ar tu iš Indijos? Ką tu veiki? Ar tu studentė?“. Apie dešimt minučių mane jis kalbino, o aš neatsakiau. Tada nusprendžiau pasakyti, kad aš noriu būti studentė, bet nežinau nuo ko pradėti. Tuomet jis mane palydėjo iki Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir nurodė žmones, kurie man padėjo. Kitą dieną aš jau buvau priimta į universitetą. Skamba labai paprastai, bet buvo sudėtinga, nes nežinojau, nuo ko pradėti.

Mano pirmasis darbas Lietuvoje buvo greito maisto restorano padavėja, vėliau teko įsidarbinti keliems mėnesiams maisto parduotuvėje. Šiame darbe mane susirado vyriškų rūbų parduotuvės atstovai, kurie pasiūlė dirbti drauge. Taip nutiko, nes jie pamatė, kaip aš aiškinu bandelės kainą pirkėjai – močiutei. Jiems tai labai patiko. Palikau parduotuvės darbą ir perėjau dirbti pas juos. Ten ir dirbau iki 2011 metų, kol baigiau mokslus ir pradėjau savo verslą. Pirmasis mano verslas buvo rūbų parduotuvė Vilniuje. Importuodavau prekes iš Italijos. Bet aš turėjau mažą vaikelį, teko dažnai keliauti į Italiją pirmyn, atgal. Išlaikyti verslą ir auginti vaiką nebuvo paprasta. Teko priimti sprendimą. Negana to, 2013 metais aš dar pradėjau dėstyti. Tuo metu turėjau pasirinkti, kuriuo keliu eisiu. Dėstymas buvo labai patogus darbas, nes dirbau su mažais vaikais, todėl pasirinkau būtent jį. Ši patirtis man leido apmąstyti savo ateitį. Jau 2011 metais importavau iš Etiopijos į Lietuvą pirmąsias kavos pupeles, bet neišdrįsau pradėti verslo. Neturėjau komandos, vietos, kurioje galėčiau skrudinti kavos pupeles, ir viską reikėjo apgalvoti geriau. Pasirengimo procesas vyko nuo 2011 iki 2018 metų, 7 metus. Dabar jau dirbam sėkmingai.

– Kaip pasikeitė Lietuvos ir lietuvių vaizdas, geriau pažinus šalį? Kas buvo visai kitaip nei gimtinėje? Pasitaikė dalykų, prie kurių buvo itin nelengva prisitaikyti?

– Nelengva buvo prisitaikyti prie žiemos (juokiasi). Aš nepatyriau didelio kultūrinio šoko, atvykus į Lietuvą, nes šalis yra šiuolaikiška ir moderni. Ji nesiskiria kultūriniu atžvilgiu nuo Maltos, iš kurios atvykau. Bet kalbant apie oro sąlygas, Maltoje buvo žymiai šilčiau. Atvykus į Lietuvą per žiemos sezoną, buvo šokas. Dabar, po beveik 12 metų, jau žiema nebebaisi. Kaip tik pasiilgstu sniego, kai jo nėra. Norisi daugiau sniego. Nėra dalykų, prie kurių žmonės negalėtų prisitaikyti. Žmonės yra sukurti, jog galėtų prisitaikyti prie įvairių situacijų. Kalbant apie lietuvius, nuomonė pasikeitė kardinaliai. Tik atvykusi, maniau, kad visi lietuviai nelaimingi, niūrūs, depresuoti, nesišypsantys. Bet, atėjus vasarai, supratau, kad jie nėra tokie. Žiema niekas nesišypso, nes, tiesiog, yra per šalta šypsotis. Nuomonė akivaizdžiai pasikeitė, lietuviai nėra tokie bejausmiai, kokius įsivaizdavau. Lietuviai yra labai atsargūs, bet ne visi, yra visokių žmonių.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 3

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Ką galėtumėte papasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą Etiopijoje? Ką mums reikėtų žinoti apie šį kraštą, jo kultūrą, tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad daugiau ir daugiau žmonių žino ir domisi Etiopija. Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu iš Etiopijos, žmonės dažniausiai atsakydavo, jog tai bėgikų šalis, nes žinodavo ilgų distancijų bėgikų. Dabar sutinku žmonių, kurie man sako „kavos gimtinė“. Esu laiminga, kad domėjimasis Etiopija didėja. Tikiu, kad mano buvimas Lietuvoje taip pat prie to prisideda. Etiopija yra labai didelė šalis. Ten gyvena 103 milijonai žmonių. Kartais žmonės paklausia manęs, kiek ten gyvena žmonių, o aš atsakau „tik 103“. Tuomet perklausia ir aš atsakau, „tik 103 milijonai“ (juokiasi). Adis Abeba yra ne tik Etiopijos, bet ir Afrikos sostinė. Kaip ir Briuselis – Europos Sąjungos sostinė. Mes turim geriausius bėgikus, daug gamtos iškasenų, ir esame pasižymėję, kaip viena iš sparčiausiai augančių pasaulio šalių. 10% per metus yra labai geras rodiklis. Etiopija yra vieta, kur žmonės gali atrasti naują kultūrą ir kontrastą. Lietuvoje dirbu ne tik su savo projektu ar verslu, bet ir konsultuoju, bendrauju su ambasada ir užsienio reikalų ministerija Lietuvoje. Žmonės gali kreiptis į mane, galiu padėti atrasti kelią į tą rinką.

– Daugelį sukrečia video vaizdai, kuriuose gaujos jaunų atvykėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų nuspiria nuo stačių laiptų moterį taikiai einančią metro, ar gatvėje puldinėja ir filmuoja niekuo dėtus praeivius. Skirtumas tarp vietinių gyventojų ir atvykstančių pabėgėlių išsilavinimo, pasaulio tvarkos supratimo, požiūrio į moteris didžiulis. Ar Europai pavyks susitvarkyti su milžiniškais migrantų srautais ir ką mes galėtume padaryti, kad atvykstantys žmonės galėtų sėkmingai integruotis?

– Klausimas yra platus ir labai įdomus. Man atrodo, kad šiuo metu požiūris yra vienpusiškas. Žmonėms trūksta laiko pasižiūrėti į konkrečią situaciją iš arčiau. Ar tikrai nusikaltėlis yra emigrantas? Ar jis, ką tik atvykęs žmogus? Ar tai nuo mažens augęs pabėgėlis Europoje? Negalime kalbėti apie nepasisekusius atvejus, neturėdami veiksmingos integravimo sistemos šalyje arba žemyne. Yra šalys, kurios labai sėkmingai integruoja emigrantus, tarp jų ir pabėgėlius. O yra šalys, kuriuos nieko nedaro. Tokiose šalyse nusikalstamumo lygis yra aukštas ne tik tarp emigrantų, tačiau ir tarp vietinių. Į tai turėtų būti taip pat atsižvelgta. Tu negali žmogaus traktuoti pagal jo protėvius. Jeigu mes taip traktuotume, tuomet reiktų prisiminti, jog visi pasaulio žmonės yra kilę iš rytų Afrikos, iš Etiopijos. Mes visi būtume Etiopai (juokiasi).

Užtai, kuomet mes darome tą prielaidą, reikėtų labai atsargiai pasižiūrėti į emigrantus. Jie dažnai būna labiau verslūs ir drąsesni pradėti kažką naujo. Ši informacija apie emigrantus nėra tik iš vieno žemyno. Būdamas emigrantu, tu pradedi viską nuo pradžių, tu nebijai rizikuoti. Aš, pradėjusi dirbti maisto parduotuvėje, buvau valytoja. Dirbau, nes žinojau, kad, tai darydama, pasieksiu savo tikslą. Kaip pavyzdys, migrantai Lietuviai taip pat palieka savo gerus, bet mažiau apmokamus darbus, ir išvyksta skinti braškes Ispanijoje. Tam jie daro, kad galėtų kažką sėkmingesnio pradėti Lietuvoje arba kitose šalyse. Su statistika reikia žaisti atsargiai. O politika yra politika. Visada populistinė mintis, idėja bus išpučiama. Tiek emigrantai, tiek pabėgėliai yra individai, ir reikia ties kiekvienu žmogumi dirbti atskirai. Yra emigrantų, kurie nereikalauja didelio integracijos indėlio, kad jie pakeistų savo nuomonę, įsitikinimus.

Aš pati atvykau, kaip išsilavinęs žmogus, ir jums nereikia man sakyti, kad būtina išmokti lietuvių kalbą, kad atrasčiau savo kelią šioje šalyje. Žinoma, jeigu nori atrasti savo kelią. Jeigu tavo tikslai yra susiję su šia šalimi. Į kiekvieną šeimą, asmenį reikia žiūrėti atskirai, nes kai kurie atvyksta iš karo zonos. Tokie žmonės yra matę daug žiaurumo. Jie, tik atvykę, nėra pasiruošę eiti į darbo rinką, ir, galbūt, jiems net reikia psichologinės pagalbos. Yra žmonių, kurie yra patyrę seksualinę prievartą ar vergovę. Nuskriaustiesiems pirmiausia reikia atrasti savo žmogiškąjį orumą, nes jie mano, kad visi aplinkiniai žmonės yra žiaurūs, kaip ir praeityje. Dėl šių priežasčių reikia sėkmingesnės integracijos įvairiems žmonėms su skirtingomis patirtimis. Nesakykime, kad šitie blogi, o anie geri. Mes visi – žmonės – iš prigimties esame geri.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 2

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Kaunas – miestas, kurio 92 proc. gyventojų yra lietuviai. Kitataučių procentas jame ypatingai mažas. Kaip žmonės iš kitų kultūrų galėtų praturtinti miestą, ir ką reikėtų turėti omenyje miestiečiams, norint būti atviriems, priimant pokyčius?

– Mano pirmas susitikimas su Kaunu buvo, kai atvykau į Lietuvą. Porą savaičių praleidome Pabradėje, bet iš jos mus perkėlė gyventi į Kauną. Aš žiemą, išėjusi pasivaikščioti, paklydau, ir tamsoje atsidūriau už miesto ribų. Buvo baisoka, norėjau grįžti namo. Taip pat buvau girdėjusi gandus, kad Kaunas nedraugiškas miestas. Bet aš Lietuvoje atradau daug gerų žmonių. Kuomet pasiklydau, aš pamačiau penkis jaunuolius, stovinčius ir besišnekučiuojančius. Kalbėjau su jais angliškai, bet jie manęs nesuprato. Aš dar lietuviškai nešnekėjau, nes buvo praėjusios tik dvi savaitės po atvykimo. Vienas iš jaunuolių nuėjo į namus ir grįžo su mikroautobusiuku. Aš įlipau ir jis mane vežė į policijos komisariatą. Važiuojant pamačiau didelį prekybos centrą, kuris buvo netoli mano namų. Paprašiau sustoti, ir jis mane paleido. Pasiėmiau jo telefono numerį, ir po metų laiko jam paskambinau. Padėkojau, kad jis mane išgelbėjo. Jaunuolis labai nustebo, kad aš galėjau kalbėti lietuviškai. Jis labai apsidžiaugė, pakvietė atvažiuoti į Kauną, ir aprodyti miestą. Kaunas yra toks miestas, kuriame, net ir pasimetęs, žmogus atranda savo kelią.

Aš nemanau, kad Kaunui reikia pokyčių. Jau prieš 11 metų viskas šiame mieste buvo gerai. Žmonės visada praturtina mūsų gyvenimus. Kauno gyventojai yra geri žmonės. Pažįstu klaipėdietį, kuris gyvena po studijų Kaune. Kaunas jau dabar yra centras. Nesvarbu, ar ten gyvena lietuviai iš kitų miestų, ar kaimų, ar kitataučiai. Svarbiausia yra, kad skirtingo mąstymo ir kilmės žmonės gyvena kartu ir harmoningai. Jeigu kažkas pasirenka Kauną, kodėl gi ne? Jeigu tas žmogus daro gerą miestui, jeigu jisai dirba, ar verslu užsiima. Džiaugiuosi, kad iniciatyva „Padovanok suknelę“, kurią vykdau jau ketverius metus, vyko ir Kaune. Kaunas priėmė tą idėją, ir jau antrus metus ją įgyvendino. Nereikia gyventi išskirtiniame mieste, jog galėtum kažką gero daryti. Mano santykis su Kaunu tik stiprėja.

– Lietuvoje šiuo metu vyksta plati diskusija, ar galimas, nors ir minimalus smurtas prieš vaikus ir fizinės bausmės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ko reikia, kad vaikai šiais laikais augtų saugūs, motyvuoti ir gebantys atrasti savo privalumus?

– Tai nėra diskusija apie mušti, nemušti. Šis klausimas – apie smurto suvokimą. Prieš dvi dienas buvau „IKEA“ parduotuvėje su savo sūnumi (jam keturi metai), ir šalia stovėjo kita mamytė su panašaus amžiaus sūnumi. Tas vaikas pradėjo išdykauti, o ji sako: „Nustok arba gausi per nagus.“ Mano klausimas, ar kas gali pasakyti, kad ta mamytė nemyli savo vaiko? Nėra aiškus smurto apibrėžimas. Kas yra kas? Mes esame žmonės, kurie klysta, net ir augindami vaikus. Vaikų auklėjimas yra didžiausia atsakomybė pasaulyje ir sunkiausias darbas žmogui. Reikia save pažinti iš naujo, nes tu pereini visą gyvenimą iš vaiko, o vėliau ir iš tėvo arba motinos pozicijos. Viskas priklausys nuo to, kaip tu pats užaugai. Mano kultūroje posakio „gausi per nagus“ nėra, bet yra sakoma: „dilgėle per užpakalį gausi“. Tokiu atveju, visi vaikai atsidurtų vaikų namuose.

Įstatymo apibrėžimas, supratimas, suvokimas… Kas yra normalu? Kas yra tėvystė? Kas yra auklėjimas? Tik būdamas tėvas ar motina, tik turėdamas vaikus, pereini per tą ir matai, koks yra tavo vaiko auklėjimas. Jeigu mes viską norėsim pakeisti, gali būti, kad pakeisim, bet kardinaliai viskas nepasikeis. Šeimai reikia didžiulės ir įvairios pagalbos. Kartais tėvai turi pagalbą iš močiutės ir senelio. Yra atvejų, kuomet tėvai neturi tokios pagalbos ir galimybės palikti vaiką. Ištisus metus jiems tenka auginti patiems. Jie dirba, užsiima vaikais ir pavargsta. Yra vaikų, kurie turi ir specialių poreikių. Tokioms šeimoms reikia pagalbos, bet ne atimti vaikus. Galima skirti tėveliams ugdymą.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 1

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje esate apsilankiusi nepilnamečių kolonijoje. Kokį įspūdį šitas vizitas paliko, ir ką reiktų daryti, kad vaikų tose įstaigose būtų kiek galima mažiau?

– Liūdna. Nebuvau mačiusi tokių vaizdų, ir nežinojau, kad jie egzistuoja, kol neapsilankiau. Panašus vaizdas ir vaikų namuose, nors Etiopijoje tokie dalykai neegzistuoja. Jeigu tavo sesė ar brolis mirtų, ir paliktų vaikus, jie tikrai neatsirastų vaikų namuose. Arba močiutė priglaus, o, jeigu jos nėra, kitos giminės pasirūpins. Pas mus šeimos apibrėžimas yra labai platus. Mes kolektyviai auginame vaikus. Visi rūpinasi visais. Kaimynas rūpinasi tavo vaikais, jeigu pamato, kad reikia pagalbos, šiaip nepraeis. Jeigu pamatau nepilnamečius rūkančius prie mokyklos, aš irgi nepraeinu. Visada skambinu policijai, nes taip negalima. Jie ne mano vaikai, bet man rūpi. Kolektyvinis mąstymas saugo vaikus nuo patekimo į vaikų namus arba prieglaudas. Vaikų skaičius tose įstaigose susideda iš daugybės dalykų, kurie daro įtaką. Gyvenimo lygis to neįtakoja, nes, jeigu tu neturtingas, tai nereiškia, kad nemokėsi užauginti savo vaikų. Tai gali nutikti nebent, jeigu tau trūksta įgūdžių. Tam ir reikia pagalbos.

Žmonės tampa alkoholikai, nes sunkiai suvokia arba nepriima, kad jie yra tokie. Aš manau, didžiausia problema Lietuvoje yra būtent alkoholizmas. Bet klausimas yra, kaip jisai atsirado? Kas tą padarė, kas tą sukūrė? Ką mes galime padaryti, kad to nebūtų? Žmonėms pasakyti, kad jūs negalite pirkti alkoholio, nėra išeitis. Mes turime imtis tam tikrų priemonių savivaldybių lygyje, regionų lygyje, visos šalies lygyje, kad ši problema išnyktų arba sumažėtų. Visos problemos – susijusios su alkoholizmu svaigalais. Reformos yra sveikintina, tačiau reikia žiūrėti, kokiose aplinkybėse jos veikia. Ar tai susiję tiesiogiai su jaunosiomis šeimomis ir jų sveikatingumu. Jeigu yra situacija, kad jaunos šeimos vartoja alkoholį, ir turi nusikalstamumą, valstybė turi žiūrėti į šias šeimas per padidinimo stiklą. Mes galime saugoti ir vaikus, ir visuomene nuo tokių netekčių.

– UNICEF Lietuva labdaros veiklą esate įvardinusi kaip šou. Kas yra negerai su tokių Afrikos valstybių, kaip Etiopija ar Svazilendas vargstančius vaikus bandančiomis remti organizacijomis bei jas atstovaujančiais „ambasadoriais“?

– UNICEF veiklą ne aš vadinu šou, bet, sakyčiau, jog ši organizacija taip ir vadinasi „UNICEF šou“. Šiai organizacijai reikia rinkti pinigus kartą per metus, kad įmonė pragyventų visus metus. Šis klausimas nėra apie šalies ar žemyno įvaizdį, rodomą per tam tikrą prizmę. Lietuva galėtų gauti naudą, matydama tas šalis kaip vietą, kur galima daryti verslą. Tada Lietuvos verslininkai galėtų būti sėkmingi, ir tai būtų valstybei finansinė nauda iš ten daromų investicijų. Tokiu atveju, Etiopijos ir Svazilendo žmonės gautų naudą, nes taip bus sukurta darbo vietų. Tai automatiškai pagerintų jų gyvenimų lygį. Aš manau, kad šiais metais UNICEF Lietuva nesėkmę rodo tai, kad neįvyko šou. Kodėl neįvyko šou, jeigu buvo tęsta veikla? Jeigu dešimtį metų viskas buvo daroma pagal taisykles, ir buvo daromas geras darbas? Visiems turi kilti šie klausimai.

Aš nesu abejinga Etiopijai, ir aš nesu abejinga Lietuvai. Jeigu pamatyčiau identišką situaciją, kad Lietuvos vaikai yra išnaudojami, ir visiems tai yra akcentuojama. Šalis apibūdinama, kaip neturtingiausia, didelis mirtingumo rodiklis, ir panašiai. Tokiu atveju, aš tikrai pasisakyčiau, ir neleisčiau to daryti. Lietuva yra visokia. Mes turime alkoholizmo problemą regionuose, bet mes turime ir geriausias technologijas didžiuosiuose miestuose. Lietuva yra viena iš geriausiai ekonomiškai besivystančių šalių Rytų Europoje. Toks pat atvejis ir Etiopijoje. Mes turime didelį skaičių skurdžiai gyvenančių žmonių, turime labai turtingų žmonių, bet ten egzistuoja ir nuostabios sąlygos kurti verslui. Tokiu būdu, mes galėtume pagerinti ten gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį. Ši pagalba turėtu būti tvarus verslas. Mes turime padaryti, kad pagalba nepadarytų žalos nei vienai, nei kitai šaliai. O skurdo pornografija turi išnykti, to negali būti. Jau septyniasdešimtaisiais, kai žmonės mirė iš bado ir buvo sunku, „Live Aid“ tapo tiesioginės transliacijos šou. Buvo surinkta daug pinigų, ir vėliau tie pinigai buvo išnaudoti perkant ginklus. Tuo pasinaudojo dabartinė valdžia, ir jie sugebėjo sukurti socializmą Etiopijoje. Čia yra plati tema, ir reikia labai atsargiai į viską žiūrėti. Žmonės nori padėti, ir tai yra sveikintina. Bet yra kitokių būdų padėti skurstantiems žmonėms. Jeigu nuvažiuotumėte ten apsilankyti ir gyventumėte pas vietinius, mokėdami už paslaugas ir maistą, kurį tau suteikia, tu tiesiogiai galėtum daryti įtaką jų augimui. Tik neprisidėti prie kažkokios įmonės veiklos, kuri atiduos pinigus kitoms įmonėms. Tokia pinigų kelionė yra ilga, ir dažniausiai nepasiekia tikslinės auditorijos arba pasiekia labai minimali suma.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 5

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Nesate abejinga pasaulio įvykiams. Kokia Jūsų nuomonė apie Donaldą Trumpą ir šalį kuri per 242 metus nesugebėjo išsirinkti nei vienos moters prezidentės?

– Demokratijos ironija. Bet kas gali būti prezidentas. Net ir asmuo, turėjęs televizijos šou, gali būti galingiausias žmogus. Jis gali net abejingai žiūrėti į kitus prezidentus. Pavyzdys, Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo santykiai. Jie garsiai nesmerkia politinių žaidimų kalbant apie Saudo Arabijos princo suorganizuotą nužudymą. Iš Amerikos pusės iki šiol nėra jokios reakcijos. Tai yra gyvenimo ironija, kai šalis demokratiška, bet jų demokratiška sistema yra neveikianti. Kiekvienas balsas nesiskaičiuoja kaip balsas. Ne visi balsai turi lygią reikšmę. Amerika nori, kad demokratija būtų visame pasaulyje. Todėl jie vykdo karą kitose šalyse. Bet kalbant apie pačią Ameriką demokratija, moterų diskriminacija, patriarchija, Donaldo Trumpo išrinkimas į prezidentus man yra ironija. Bet pasidžiaugti noriu Etiopijos progresu šiais metais. Sugebėjom išrinkti naująjį premjerą, pirmąją prezidentę moterį Etiopijos istorijoje ir turime net 50% moterų parlamente. Tai yra didelis pasiekimas. Dalios Grybauskaitės prezidentės posto laimėjimas man buvo didelė nuostaba, moteris prezidentė. Dabar tą patį vaizdą matau ir Etiopijoje.

– Tikriausiai stebite karinę Rusijos agresiją Ukrainoje. Kokius jausmus, Jums, patyrusiai politinį persekiojimą, ir auginančiai tris vaikus, kelia ne visai adekvatus diktatorius, turintis vieną didžiausių armijų Lietuvos pašonėje?

Mane liūdina daugumos Europos šalių abejingumas. Visai neseniai matėme Ukrainoje invazijas, tauta patyrė represiją. Iš rytų pusės mes taip pat jaučiame grėsmę. Įvykiai Ukrainoje ir Sakartvele mums demonstruoja, kad Rusija tikrai yra šalis, kuri savivaliauja kitose šalyse. Europos Sąjungos šalys abejingai žiūri, lyg nieko blogo nevyksta. Verslas vis tiek vyksta, embargas nėra veiksmingas, ir, šiai dieniai, matome net Ukrainos belaisvių jūreivių. Liūdna yra dėl daugelio Europos šalių abejingumo. Bet džiaugiuosi, kad Lietuva visada turi tvirtą nuomonę, ir pasisako apie Rusiją.

– Kaip ir kodėl, Jūsų nuomone, kyla baimė ar neapykanta kitokios odos spalvos, religijos ar lytinės orientacijos žmonėms? Ką galima būtų padaryti, kad šių reiškinių mūsų visuomenėje mažėtų?

Mes visada darome dviprasmiškas statistikas, kurios gali parodyti ir vieną, ir kitą pusę. Lietuvos tauta nėra rasistai, homofobai. Žiniasklaida visada parašys taip, kad keltų žmonėms baimę. Baimė yra būdas žmones kontroliuoti. Kai žmonės bijo, balsuoja už vieną ar kitą kandidatą, pasirenka vieną ar kitą sprendimą. Donaldas Trumpas labai gerai tuo naudojasi. Visi teroristai, visi blogi, visi nori į mūsų šalį. Nors yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų nenori. Emigracija pasaulyje didės, tai yra faktas. Pasaulyje mes turėsime natūralių gamtos stichijų, kurios išnaikins salas. Mūsų vartotojiškumas sukelia labai daug problemų planetai. Ateityje turėsime dar daugiau neišsprendžiamų problemų. Banginiai, vėžliai miršta nuo plastiko. Mūsų pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų.

Ar iš tikrųjų pasikeičia, pagerėja ar pablogėja tavo gyvenimas, jeigu tavo draugas yra homoseksualus. Kas daro įtaką jo tokiam pasirinkimui? Aš gyvenu pagal filosofiją, jeigu kažkam yra gerai, tai ir man gerai. Laimingi žmonės blogo kitiems nedaro. Leiskim žmonėms gyventi taikiai, laimingai, harmoningai. O tam padeda religijos pasakymas: „nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Jeigu mes pagal tai gyventume, mes būtume laimingesni. Jeigu tu nori būti mylimas, tu myli. Jeigu tu nori būti gerbiamas, tu gerbi kitus. Jeigu tu nori gauti pagalbos iš kitų, tu taip pat turi suteikti pagalbą kitiems. Pagal tai gyvenkime, ir viskas bus gerai.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 4

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje sukūrėte verslą, pristatėte savo vardo kavą. Ar buvo sunku ir su kokiais barjeras ar iššūkiais susiduriate kasdieninėje verslo veikloje?

Su jokiais barjerais nesusidūriau. Nėra dalykų, kurie tave stabdo, yra tik tavo sukurtos iliuzijos, baimės. Tikrai šis kavos verslas augs tiek, kiek aš jį įsivaizduoju augantį. Jeigu aš pasakysiu, aš noriu pasiekti pasaulinę rinką, tai taip ir bus. Prieš 8 metus turėjau viziją padaryti kavos verslą, nes Etiopija yra viena iš didžiausių kokybiškos kavos eksportuotojų. Kava atrasta Etiopijoje. Tai tarsi dovana žmonijai iš Etiopijos. Norėjau pradėti statyti Lietuvos ir Etiopijos tiltą pasitelkiant kavą. Grįžtamasis ryšis bus Lietuvos įmonės, kurios domisi investuoti Etiopijoje. Visada tu turi pasižiūrėti, ką geriausią gali pasiūlyti rinkai, ir kur matai galimybes.

Etiopijos kavai Lietuvoje yra vietos, nes dauguma vis dar turi nusistatymą, kad kava yra karti. Mes griaunam mitus ir įrodinėjam, jog Etiopijos kava yra vaisių kvapo ir skonio. Žmonės dažnai klausia, ar tikrai čia yra kava. Mūsų kava yra didelės įvairovės, virš 100 skonio variantų. Lietuva atras šiuose skoniuose daugiau negu tiktai kavą. Šis verslas nėra sunkumas, kuris tave stumia atsisakyti veiklos. Importo reikalavimai Lietuvoje galėtų būti truputį laisvesni arba vienodi, kaip ir kitose Europos šalyse. Lietuva gali prarasti investuotojus dėl dokumentų reikalavimų, kurių kitose šalyse nėra. Pavyzdžiui, kavą lengviau gabenti į Olandiją ir iš Olandijos į Lietuvą, negu tiesiogiai iš Etiopijos į Lietuvą. Bet visa kita yra gerai.

– Esate ištekėjusi už lietuvio kariškio, bei pareiškusi, kad ne tik pati mielai tarnautumėte Lietuvos kariuomenėje, bet ir leistumėte į karinę tarnybą savo dukterį. Kodėl Jūsų nuomone moterys turėtų aktyviai dalyvauti šalies gynime?

Aš tikiu lygiosiomis teisėmis, kurios nepalaiko „patogu ir šilta“. Jeigu reikia tarnauti berniukui, kuris baigė 12 klasių, kodėl negalima merginoms taip pat? Kodėl viena mergina turi eiti studijuoti, o kita į kariuomenę? Jeigu bus vienodos sąlygos, žmonės bus labiau pasirengę ginti šalį. Negana to, reikia išmokti įgūdžių, pamatyti discipliną, suprasti sunkų darbą (fizinį pasiruošimą). Susumavus, tai duoda pozityvius dalykus. Kai būsiu Lietuvos pilietė, aš pati eisiu savanoriauti kariuomenėje. Aš turiu tarnauti, nes tai pareiga. Lietuva vykdo misijas Afganistane, Irake ir kitose šalyse. Lygios teisės ir lygios atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


May 6 2016

LOGIN 2016 suteikė išskirtinę galimybę Lietuvoje pamatyti „Pussy Riot“ narę N.Tolokonnikovą

IMGP9256

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Lietuvos sostinėje Vilniuje gegužės 5-6 dienomis didžiausias Baltijos šalyse, jau dešimtasis progreso ir technologijų renginys LOGIN, šiemet pasipuošęs festivalio vardu, sukvietė daugybę įspūdingų pranešėjų bei neįtikėtinai gausų būrį naujovėms neabejingų lankytojų. Renginio metu galima buvo išgirsti apie 130 pranešimų, kas sudarė virš 100 valandų įdomaus ir išskirtinio turinio.

Festivalio svečių smalsumą žadino tokie pranešėjai kaip žmogus-kiborgas Neilas Harbissonas, išsiskiriantis kūną praturtinusiais specialiais implantais, misiją į mėnulį pristatęs privačios iniciatyvos bei unikalios mokslininkų darbo grupės vadovas vokietis Robertas Bohme‘as, inovacijas technologijų srityje  aptarė  žurnalo „Wired“ redaktorusi Davidas Rowana bei futurologas, technologijų tyrinėtojas Nicklas Bergmanas, taip pat iš savo nuolatinės buveinės Ekvadoro ambasadoje, Londone, transliacijos pagalba su LOGIN dalyviais susisieks aktyvistas,  platformos „Wikileaks“ vyriausiasis redaktorius Julian‘as Assange.

Saulius Rimkus ir Nadya Tolokonnikova

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Viena įspūdingiausių pranešėjų, neabejotina festivalio žvaigždė – Rusijos protesto punk grupės „Pussy Riot“ narė bei viena iš įkūrėjų Nadya Tolokonnikova, pasidalinusi su auditorija patirtimi apie tai, kaip socialinis aktyvizmas gali siųsti žinutę plačiajam pasauliui per skaitmeninę erdvę.

„Tikiu, kad galime šį tą pakeisti“ – pradėjo savo pasisakymą beveik du metus Rusijos kalėjimuose dėl chuliganiško pasirodymo centrinėje Maskvos cerkvėje praleidusi atlikėja.

Maskvoje įsikūręs feminisčių kolektyvas veikia nuo 2011 metų. Pussy Riot ištakos siekia 2007-uosius, kai kelios grupės narės priklausė „Voina“ performansų grupei.

IMGP9194_DxO

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Tolokonnikova teigė, kad pirmųjų protestų metu „Pussy Riot“ narės buvo labai jaunos ir ji nesitiki, jog keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, norintys permainų, eis rengti punk protesto akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Tačiau mano, kad permainos vistik įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, Nadya teigė supratusi, kad rusai nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, ir „dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas“.

„Pussy Riot“ grupės narės pasisako už moterų teises, palaiko LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai bei transeksualai) judėjimą bei dažnai kritikuoja Putino valdžią, kurią tiesiai įvardina kaip diktatorišką režimą.

IMGP9145

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasak N. Tolokonnikovos, rusai skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. „Taip, jie palaiko valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią“, – tikino viena ryškiausių Putino režimui oponuojančių moterų Rusijoje. Nadya šiuo metu keliauja po pasaulį pasakodama apie situaciją savo šalyje ir ragindama žmonės nelikti abejingais.

Punk grupės narė teigė, jog prie protesto gali prisidėti kiekvienas menine akcija, video klipu, performansu. Pasak jos pasaulis turi būti atviras, nevaržomas sienų. „Tai Rusija, kurią mes norime pakeisti. Rusija be laisvos žiniasklaidos, kai į kalėjimą gali patekti už nieką“.

IMGP9170

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadya teigė, jog  įkalinimo vietose nuolat susidurdavo su smurtu, kolonijos administracijos kurstomomis patyčiomis bei beprasmiu sekinančiu, kankinačiu priverstiniu darbu. Kai tik buvo paleistos iš kolonijų “Pussy Riot” narės įsteigė kalinių teisių gynimo centrą regione, kuriame viena jų atliko laisvės atėmimo bausmę.

Tolokonnikova kritikavo V. Putiną, kuris pasak jos, koncentruojasi tik į prekybą dujomis bei naftą, remia tik dideles įmones, korporacijas, neskiria dėmesio smulkiam ir vidutiniam verslui. Attlikėja, teigė, jog švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, žmogaus teisių padėtis Rusijoje tiesiog tragiška: „Dabar, kai situacija su šiais ištekliais, ne tokia gera, kokia buvo anksčiau, tarp valdžios ir žmonių atsiranda konfliktas. Žinoma, norėčiau, kad žmonės į gatves išeitų dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad yra alkani, tačiau tokia yra realybė.“

„Pussy Riot“ nares Mariją Aliochiną ir Nadeždą Tolokonikovą Rusijoje ne kartą yra užpuolę Kremliaus politiniai aktyvistai, prieš jas panaudodami smurtą, antiseptikus, pipirines dujas.

Pranešimo metu nuskambėjo ir daina „Čaika“, itin aštriai traukianti per dantį Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką. „Jis kaltinamas finansiniais nusikaltimais, įtariamas žmogžudystėmis, tačiau vis dar dirba prokuroru. Kaip taip gali būti? Nežinau, tačiau tai natūralu Rusijoje“ – stebėjosi N. Tolokonnikova.

IMGP9186

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadia pareiškė, kad „Pussy riot“ nenustos drebinti pasaulį savo akcijomis. Vilniuje ant scenos mergina pademonstravo apatinius, kuriuos puošė užrašas, besityčiojantis iš Donaldo Trumpo mėginimo tapti JAV prezidentu. Mergina nuo scenos pareiškė, jog Trumpas ne ką geresnis už Adolfą Hitlerį, o savo simpatijas artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose atidavė kandidatui Bernie Sandersui, pareiškusi, kad širdyje ji socialdemokratė.

IMGP9014

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

KaunoZinios.lt


Apr 7 2016

Terorizmo grėsmė: vėzdas, akiniai ir laikraštis

Terorism Islam

Kovos su terorizmu neįmanoma laimėti vien karinėmis ar spec. tarnybų priemonėmis. Tai būtina, bet visuomet atsiras klastingų ar nepataisomai pamišusių žmonių, kurie bandys vietoje savęs siųsti į mirtį naivius, nelaimingus, neišprususius varguolius, kartu nusinešant šimtų nekaltųjų gyvybes.

Visi bauginasi dėl išpuolių Europoje, tačiau skaičiuojama, kad tarkim Rusijoje per paskutinius penkiolika metų teroristiniai išpuoliai nusinešė apie 3000 žmonių gyvybių, neskaičiuojant sužeistų ir suluošintų. Rusija neturi vargo su tolerancija ar multikultūriškumo politika, vadinasi problema ne ten.

Viena pagrindinių Islamo religijos bėdų radikalios ekstremistinės erezijos, arba kitaip skirtumai tarp masinio Korano traktavimo islamiškame pasaulyje ir radikalių sektantiškų jo variacijų. Islamas neturi visus apjungiančios popiežiaus figūros, neturi monolitinės centralizuotos struktūros, bet to neturi ir liuteronai. Tuomet kodėl vyksta radikalizacija ir pavojingos mutacijos? Iš esmės dėl siaubingo informacinio/intelektualinio vakuumo, diskusinių aikštelių nebuvimo, izoliacijos.

Per metus į ispanų kalbą išverčiama daugiau literatūros kūrinių nei į arabų kalbą išversta apskritai. Tai siaubinga situacija, bet ją išspręsti nereikalingi milijardų milijardai. Nevyksta, ar nepakankamai vyksta viešos diskusijos kokie yra tie Korano traktavimo skirtumai, kuriais manipuliuoja islamistai. Vakaruose nepakankamai domimasi Afrika ir Rytais. Gaga ir Bieberis atima per daug mūsų dėmesio.

Iš kitos pusės itin trūksta laisvos, nevaržomos, visuotinos pašaipos tamsumui, kurią tobulai demonstruoja Charlie Hebdo, ir Europos, JAV bei visų kitų progresyvių šalių vyriausybių spaudimo toms valstybėms, kuriose religijos pasirinkimo laisvė, tame tarpe ir galimybė būti ateistu, išmainoma į išteklių eksportavimo teikiamą naudą ar trapią taiką regione. Tai turi keistis, ir kuo greičiau.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Feb 12 2016

Miesto pokalbiai – Saulius Rimkus

Saulius Rimkus (2)

© Martyno Juro nuotr.

„Kauno Žinių” vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus tarsi Didysis Brolis, stebintis miestą, šalį, pasaulį. Retai pasidalinantis įžvalgomis, dar rečiau pasirodantis viešumoje. Jis nesišvaisto nuomonėmis, neįkyri pastebėjimais, nesidalina selfie‘iais, taip tik dar labiau kurstydamas smalsumą. Kai pasiūlau pasišnekėti, Jis keliskart atsisako. Nespaudžiu, tačiau užsimenu, kad ne tik man, bet ir daugeliui, visgi, būtų įdomu pagaliau išgirsti nuo ko viskas prasidėjo, ir ar nebaisu, jei viskas vieną dieną pasibaigs?

Esi pakankamai viešas asmuo, tačiau Tau pavyksta nepasiduoti apsinuoginimo manijai ir išsaugoti privatumą. Kaip vertinti fenomeną beatodairiškai dalintis asmeniška, gal net intymia informacija? Kokios gali būti šios mados pasekmės ateityje?

– Nemanau, kad atsivėrimas kitiems, ar, netgi, dalinis apsinuoginimas yra negatyvus reiškinys. Klausimas tik, kaip tai daroma, ir kokie tikslai ar motyvai skatina atsiskleisti. Kartais, sugerdami kitų mintis, gyvenimus, įvykius galime pasidaryti teisingesnes išvadas apie save pačius, ar jaustis ne tokie vieniši. Kai savo vidumi pasidalina politikas, skraidantis lėktuvais su kitų rasių žmonėmis, ar verslininkas, desperatiškai norintis dėl merkantilinių interesų įtikti kaimyninėje šalyje siautėjantiems agresyviems monstrams, mes sužinome šiek tiek daugiau nei pasakytų sausi pranešimai spaudai. Žmonės, sugebantys atsiverti tekstais apie sudėtingus išgyvenimus chemoterapijos metu, artimųjų žūtį, vidines traumas, kelia didesnę pagarbą nei besipuikuojantys restorane sušlamštais delikatesais, bet sociumui reikia ir to, ir to. Tikiu, kad po kurio laiko visa tai kiek labiau išsigrynins. Apskritai, esu nusiteikęs optimistiškai žiūrėti į ateitį. Viešumas, bet kuriuo atveju, skatina atviresnę visuomenę, kurioje gerokai mažiau pilkų zonų, tinkamų veistis itin negeriems bei nepageidaujamiems reiškiniams.

Laiškai, telegramos, telefonai, dabar – internetas atveriantis visas galimybes neribotai komunikacijai, kaip manai, ar tai suartina, ar visgi atitolina? Kaip pavyksta nepasiklysti informacijos sraute?

– Srautas išties milžiniškas, pasiklysti tenka dažnai, svarbu laiku tai pastebėti. Patarimas jauniems: nebijokite pripažinti klaidų, ir nepervertinkite autoritetų. Klysta visi, tad sveika būti nuolatinėse abejonėse. Visus atsakymus žino tik bukapročiai.  Interneto gerumas ar blogumas priklauso nuo mūsų pačių noro ir gebėjimo rinkti informaciją ar bendrauti. Jei esi vienintelis mažo miestelio ar, netgi,vienkiemio keistuolis, kurio nesupranta net patys artimiausi žmonės, interneto pagalba visuomet gali surasti panašiai mąstančių, nesvarbu, ar tai bus seksualiniu fetišu, tikėjimu ateiviais, ar baltų tautiniais motyvais pridengto „Kukluksklano“ bendruomenės. Internetas tėra įrankis, o tai, kaip jis naudojamas,absoliučiai priklauso nuo tavęs paties. Dabar, kaip ir ankstesniais laikais, žmonėms gali siųsti telegramos ilgio trumpus pranešimus apie nieką, o gali rašyti kilometrų ilgumo ugningus laiškus, prisipažinimus meilėje, gyvenimo Žemėje ir būties apmąstymus. Socialiniai tinklai neabejotinai yra antras svarbus išradimas po interneto. Ateis laikas, kai kertant valstybių sienas, mums nereikės jokių dokumentų, tiesiog galėsim pasakyti savo paskyros „Facebook‘e“ adresą. Tai, kad bet kuriuo paros metu galime komunikuoti su mums svarbiais žmonėmis, yra didis dalykas. Ar tai sumažina gyvo bendravimo laiką? Kažkiek, bet nesiimčiau tvirtinti, jog tai blogis. Tokiu būdu tiesioginis betarpiškas bendravimas taip pat įgyja visai kitą vertę, suteikia daug daugiau pasitenkinimo nei senesniais laikais.

Saulius Rimkus

© Martyno Juro nuotr.

Prabėgo dar vieneri metai. Kokie trys dalykai, apie kuriuos paskelbėte „Kauno Žiniose“, įsiminė labiausiai, ir kodėl?

– Metai prasidėjo žudynėmis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Po skaudžios istorijos su danų karikatūristais ir olandų režisieriaus Theo van Gogh‘o nužudymo prancūzų žurnalistai neabejotinai žinojo apie galimas pasekmes, ir vis tiek išdrįso pasiaukoti. Vertinu tai kaip neįtikėtinos drąsos ir tikro pilietiškumo atvejį. Žodžio laisvė yra tokia vertybė, kurią atidavę prarasime viską. Po išpuolio perpublikavome pranašo Muhamedo karikatūras. Manau, kad taip turėjo pasielgti visos save gerbiančios redakcijos. Daugelis didžiųjų žiniasklaidos gigantų to nepadarė, tad šiandien srebiame viso to pasekmes.

Antras į atmintį įsirėžęs dalykas buvo pokyčiai tarptautinėje situacijoje ir šalies reakcija į juos, o kalbant konkrečiai – šauktinių klausimas. Turint pašonėje tikrą agresorių, galvoti apie gynybą būtina, tačiau Neringos Rekašiūtės foto projektas „Jie laimėjo loteriją“ iškėlė daug aštrių klausimų. Mano nuomone, tarnauti kariuomenėje turėtų savanoriai bei tie, kurie susigundo papildoma motyvacija – alga, nemokamo mokslo ar karjeros galimybėmis. Jei, visgi, valstybėje yra privalomosios karo tarnybos šauktiniai, tai turėtų būti ne loterija, o šaukiami visi, tame tarpe ir moterys. Tokiai tarnybai taip pat būtina alternatyvi nekarinė prievolė – senolių slauga, bendruomeniniai darbai ir pan. Kitu atveju, gaunamas jovalas, kai vieni įtraukiami ne savo noru, o kiti išsisuka. Ypač šioje diskusijoje piktino tie, kurie tyčiojosi iš abejojančių šauktinių nauda, nors patys dėl amžiaus, fizinės būklės ar kitų priežasčių neatitiko šaukimo kriterijų, t.y. buvo absoliučiai saugūs, galintys laidyti patyčias ir pamokslus, patys niekuo nerizikuodami. Iš kitos pusės, tai neabejotinai svarbi diskusija, kurios metu slogios mintys, kaip pats elgtumeisi karo, ar okupacijos atveju, turėjo aplankyti kiekvieną.

Trečiu svarbiu įvykiu įvardinčiau pirmą kartą šalyje vykusius tiesioginius mero rinkimus. Nors rinkimų kampanija buvo itin nešvari, pozityvių pokyčių sulaukė tiek Kaunas, tiek sostinė, tiek daugelis kitų miestų. Bet kuriam miestui, rajonui ar šaliai daugiau kaip dvi kadencijas vadovaujantis asmuo tampa vėžine ląstele, traukiančia link kapo duobės visą organizmą.  Šiai taisyklei nėra jokių išimčių.

Saulius Rimkus (3)

© Martyno Juro nuotr.

Jeigu būtum šalies prezidentas vienai dienai, kaip atrodytų Tavo dienotvarkė?

– Istatymiškai inicijuočiau du draudimus ir du leidimus. Tai būtų azartinių lošimų, lažybų punktų bei loterijų draudimas, greitųjų paskolų ribos – ne daugiau kaip 14 proc. metinių palūkanų, tuomet – nemokama internetinė prieiga kiekvienam Lietuvos namų ūkiui, ir oficialus sąrašas visuomenei kenksmingų įmonių (tabako, alkoholio, greito maisto, saldintų gėrimų, lubas ant savo klientų verčiančių kompanijų). Šiame sąraše esančių įmonių atžvilgiu būtų duotas oficialus leidimas vykdyti antireklamą, kurią laisvai užsakyti galėtų tiek konkurentai, tiek visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Žinoma, antireklama negalėtų būti melaginga. Be kita ko, paskutinėmis darbo valandomis išskirtiniu dekretu skirčiau nedelstiną ir neatšaukiamą mirties bausmę vienai pramoginių pokalbių laidų vedėjai. Tai gal ir ne visai teisingas ar apgalvotas sprendimas, bet, manau, visuomenė kitą rytą tai kaip nors išsiaiškintų.

Skaitant vieną iš interviu, įsiminė Tavo žodžiai, apie šiandienines aktualijas, ir, kad mes pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba.  Kas Tave motyvuoja šiais nerimastingais laikais?

– Šiokios tokios istorijos žinios. Jei kas nors pateiktų pasirinkimą, į kokius metus norėčiau nukeliauti laiko mašina, nedvejodamas pasiųsčiau tokį toli, toli. Taip gerai, kaip dabar, nėra gyvenus jokia lietuvių karta. Yra problemų, neteisybės, sunkumų, bet lyginant su tuo, ką teko patirti mūsų protėviams, tai absoliutūs niekai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebus rimtų problemų ateityje, ar kad tam tikri įvykiai negali sudaužyti mūsų gyvenimų į šipulius. Bet tai, kad mums liks geri atsiminimai apie šį laikotarpį, yra nepaprastai daug.

Ar esi feministas? Ką Tau reiškia šitą sąvoka? Ir ar Lietuvos moterys, kaip mano daugelis vyrų:turi viską, ir ko joms dar reikia?

– Pradėkim nuo to, kad visko neturi niekas, ir niekad neturės. Nei vyrai, nei moterys. Bet tai nereiškia, kad neturi būti naikinama įsišaknijusi diskriminacija ar išgujami gajūs stereotipai, žeidžiantys bet kurią lytį. Tokie klausimai, kaip požiūris į darbuotoją, bendravimo etiketas, lygiateisės santuokos, vaikų globos klausimai dar ilgai turi būti lukštenami ir šlifuojami visuomenės viduje, kol pasieks adekvatų, vakarietišką lygį. Paskutiniu metu daug kalbama apie smurtą šeimose, smurtą pieš moteris, vaikus. Tai yra labai pozityvu. Kita vertus, neseniai  viename iš pokalbių su artimaisiais pastebėjome, kad nei vienas mano kartos giminės vyras jaunystėje nėra išvengęs smurto su sunkiomis fizinėmis traumomis iš visiškai nepažįstamų agresyvių vyresniųjų pusės. Tai taip pat labai slogi situacija. Apie tai irgi reikia kalbėti. Esu ir feministas, ir maskulinistas vienu metu. Mano pažiūras galima būtų įvardinti tiesiog kaip humanistines.

Saulius Rimkus (4)

© Martyno Juro nuotr.

Nemažai šviesių žmonių, jei neemigruoja, tai bent jau persikrausto į sostinę, tačiau Tu lieki ištikimas Kaunui. Kuo ypatingas šis miestas?

– Lai skaitytojai nesupyks, bet čia pacituosiu patį save: „Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu, Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas. Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą, miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti, ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”. Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nė per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę, nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, ir protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės.“

– Kodėl panorai parašyti romaną? „Kartais man norisi, kad popiežiaus vieta užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris.“ – šis sakinys, ištrauktas iš „Gomora.LT”, savyje gniaužia beveik visas opiausias šių dienų problemas. Kas Tavo manymų pasikeistų, jei noras taptų tikrove?

– Nepatikėsi, bet šis sakinys absoliučiai autentiškas, ištartas atvirame pokalbyje vieno katalikų kunigo. Ir, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, jis visiškai teisingas, netgi religiniame kontekste, nes dangus skirtas silpniems ir mažutėliams. Bent jau krikščionių supratimu. Tiesą sakant, norėjau tiesiog parašyti pramogai skirtą kūrinį apie ne savo vietoje atsidūrusį žmogų, kuris visiškai netinkamas kunigo pašaukimui. Bet kuo toliau gilinausi į medžiagą, tuo labiau supratau, kad toje sistemoje praktiškai nėra žmonių, atitinkančių savo pačių iškeltus aukštus standartus. Vėlesnis įvykių stebėjimas ir analizė daugybę kartų tai patvirtino. Jei knygą rašyčiau šiandien, pasakojimas būtų gerokai niūresnis, žymiai mažiau nuotaikingas ar šmaikštus. Apskritai turime būti atsargūs su žmonėmis, kurie žino atsakymus. Taip pat reiktų atsargiai žiūrėti į tuos, kurie gviešiasi mūsų pinigų. Bažnyčia šiuo atveju labai iliustratyvus tokio maginio „du viename“ pavyzdys. Kaip ir ekstrasensai, hileriai, ar astrologai. Netikėkite visais kurie sako: „tu man sumokėk, o aš, aukštesnės būtybės apdovanotas išskirtinėmis galiomis, šiek tiek pamasažuosiu tavo kundalinį, ir visos čakros atsivers ryškiausiomis žvaigždėmis“.

Saulius Rimkus (5)

© Martyno Juro nuotr.

Ne kartą pokalbiuose paminėjai Jaroslavo Melniko kūrinį „Maša, arba postfašizmas“, kuo Tave paveikė ši knyga?

– Kalbėdamas apie šią knygą, visada pabrėžiu, jog tai geriausia, ką esu skaitęs parašyto lietuvių kalba. Tai žiaurus, prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip vienos būtybės augina kitas būtybes savo maistui ir poreikiams tenkinti. Knyga tiesiog mane sukrėtė. Nors viskas pateikta pasitelkus šokiruojantį auginamų mėsai žmonių pavyzdį, nesunkiai galima išvesti analogijas.  Jaroslavas Melnikas manęs tikrai neįgaliojo, bet, visgi, tam tikra prasme, jaučiuosi šios knygos ambasadoriumi. Esu dovanojęs, paskolinęs, reklamavęs ją daugybei žmonių. Netgi žinau, kad viena gera siela, po mano rekomendacijos, yra įbrukusi „Mašą“ perskaityti labai rimtiems kino pramonės žmonėms. Jei kada nors, kokiu stebuklingu būdu, pavyktų tai perkelti į kino ekranus, būčiau devintame danguje. Pasakojimas išties labai jaudinantis, vaizdingas ir kinomatografiškas.

Kas Tau yra laimė?

– Laimė yra labai reliatyvi sąvoka. Kartais, tai tiesiog skausmo nebuvimas, kartais, tai buvimas su kažkuo artimu, kartais, užsibrėžtų tikslų pasiekimas, kitų asmenų ar visos žmonijos laimėjimai. Sunku būti laimingu, kai aplinkui tiek daug kančios. Nuolat kančią patiria tiek žmonės, tiek gyvūnai, tiek ištisos eko sistemos. Būdamas laimingu, tarsi atsiriboji nuo viso to, laikinai užsimiršti. Tai naudinga, bet nuolat būti laimingi gali tik visiški idiotai bei tie, kurie su viskuo susitaikę ir nemato reikalo ar prasmės jokiems pokyčiams. Prasmę  kažką keisti į gerą, pagal kiekvieno galimybes, matau nuolat. Tik, gal, kaip ir dauguma, dedu gerokai per mažai pastangų, pašalinti tai, kas kitiems trukdo gyventi ar daro žalą, skaudina.

Ankstyvaisiais jaunystės metais, po sunkių išgyvenimų, sirgau itin sunkia depresijos forma. Esu pusę metų praleidęs tarsi prikaustytas lovoje, tiesiog, žiūrėdamas į sieną, šiaip taip valgydamas šeimos narių į patalą atneštą maistą. Tada laimė būdavo tuomet, kai nors šiek tiek palengvėdavo, ir galėdavau bent kelis žingsnius išeiti į mano senelių namo kiemą, po obelimis. Tai buvo labai daug. Vidinių pastangų dėka, o taip pat milžiniška artimųjų bei tikrų bičiulių pagalba, pavyko iš tos būsenos išsikapstyti, ir atsistoti ant kojų. Tai buvo didžiulė, nenusakoma, begalinė laimė, nes visi daktarai teigė, kad būsena buvo tokia bloga, jog greičiausiai iš manęs liks tik „daržovė“. Dieną, kai baigiau universitetą, ar pirmą kartą sėdau prie mašinos vairo, mano mama tiesiog ašarojo. Sakė, jog laimingesnė nebuvo niekada.

Dabar laimė yra matyti augančią dukrą, po begalinės darbų savaitės nueiti į pasimatymą su žmona, atvirai pasišnekėti su protingu žmogumi prie arbatos puodelio, ką nors iš bičiulių priglausti nakvynei, ar išeiti pasivaikščioti į gretimais esantį mišką. Taip pat nepervertinama laimė tai, kad mūsų šalyje dar nėra karo, epideminių ligų protrūkių, žemės drebėjimų, nedaug išties badaujančių žmonių ar kraupių nusikaltimų. Bet, kitur, visa tai – kasdienybė. Turi būti labai naivus, jei manai, kad visa tai niekaip su tavimi nesusiję, ir beširdis, kad neįdėtum nors šiek tiek pastangų pakeisti tai, kas akivaizdžiai neteisinga.

Saulius Rimkus (1)

© Martyno Juro nuotr.

Ar bijai mirties?

– Nebijau, bet apie mirtį galvoju itin dažnai. Labai keista, kaip žmonės taip mažai kvaršina galvą tokiu rimtu klausimu. Filosofija, religija, literatūra, kinas pateikia tam tikrus samprotavimus apie mirtį bei Dievo buvimo galimybę, tačiau jie nėra išsamūs ar baigtiniai. Nesu religingas žmogus, bet man patogiau gyventi taip, tarsi Dievas egzistuotų. Tame yra šiek tiek daugiau prasmės. Apskritai, manau, kad,vienaip ar kitaip, mes visi esame neatskiriami vieno Vienio atomai. Ir, greičiausiai, pasaulis, kuriame gyvename, o taip pat mus supantieji geri ir blogi žmonės, egzistuoja tik kažkieno turiningoje vaizduotėje ar sapne. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Jan 12 2016

Sausio 13-ji ir Nevzorovo paradoksas

Aleksandras Nevzorovas

© Lydia Nevzorova nuotr.

Ryt kaip ir kasmet prisiminsime tragiškai bei nepaprastai garbingai žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius ir didmoterį.

Šiandien minint tuos siaubingus, bet kartu didžius sausio įvykius noriu į dienos šviesą ištraukti šlykštynę, kuris nors ir nežudė mūsiškių, bet išvertė ant jų vagonus kolosalaus šmeižto bei pamazgų. Kad ir kaip būtų keista, šiandien Aleksandras Nevzorovas yra vienas negausių ir atkaklių Putino režimo kritikų Rusijoje ir yra ne kartą viešai teigęs, kad nesididžiuoja savo vaidmeniu kruvinuose to meto įvykiuose.

Kodėl tai primenu? Nes tie įvykiai pakeitė visą pasaulį, ne tik lietuvius. Keleto dorų, ryžtingų asmenybių sąmoningas pasiaukojimas vardan visų laisvės ne tik garantavo mums šiandieninę Lietuvą, bet ir suteikė neįtikėtiną galimybę netgi tokioms padugnėms kaip Nevzorovas tapti bent pusiau padoriais žmonėmis. Tai yra didis dalykas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti.

Ko gero bet kuriam brandaus amžiaus lietuviui, atmintyje išlaikiusiam juodžiausią ir tuo pačiu šviesiausią  naujųjų laikų Lietuvos istorijos dieną, tragiškus 1991-jų sausio 13-sios įvykius, išgirdus žodžių junginį Aleksandras Nevzorovas gerklėje užstringa nemalonus gniutulas. Ir ne be reikalo. Šmeižikiško propagandinio filmo apie Sausio 13-ją „Naši“ autorius A.Nevzorovas visam laikui tapo juodąja Lietuvos istorijos dėme.

Tačiau istoriniai įvykiai kaip ir minimo personažo likimas, skirtingai nei keturiolikos kruvinų Sovietų sąjungos agresijos aukų likimų, nepasibaigė tą lemtingą dieną. Prabėgus dvidešimt penkeriems metams stebint tai kas nutiko asmeniui, nepajudinamai stovėjusiam prie tuometinės Rusijos propagandos mašinos staklių, apima mažų mažiausiai nuostaba. Internetu ir socialiniais tinklais, pasak jo paties, visiškai nesinaudojantis A.Nezorovas tapo vieno iš paskutiniųjų dar šiek tiek kvėpuojančio leidinio snob.ru autorių, ir jo aštri bei kritiška pozicija išsakoma savaitinėse „Echo Moskvy“ (“Эхо Москвы”) diskusijų laidose verčia suklusti.

Kalbėdamas apie įvykius Rytų Ukrainoje A. Nevzorovas teigia, kad karas jau seniai gyvena pagal savo įstatymus, ir mažai tikėtina, kad jis paklus kokių nors kabinetų sprendimams. Nes esą nėra precedento, kad iš biuro būtų galima sustabdyti karą, kuriame žmonės jau pajuto kraujo skonį, pergales ir pažeminimą.

Šiomis dienomis A. Nevzorovas nuolat į miltus traiško Kremliaus pusę palaikančią Rusijos stačiatikių bažnyčią, kritikuoja valdančiuosius ir V. Putino politikos trumparegiškumą. Kai mąstau apie šį keistus paradoksus savyje talpinantį, akivaizdžiai intelektualų, pavojingą, sunkiai suprantamą sutvėrimą, mane apima viltingas džiugesys, kad tais šaliai lemtingais ir sunkiais metais Rusijos žmonės nepatikėjo propagandisto melu – šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves išreikšdami solidarumą su Baltijos šalimis.

Akivaizdus melas, kurio gyvybę dar ir dabar Kremliaus gauja bando palaikyti, sukėlė teisingą pyktį ir aiškesnį suvokimą visiems stovėjusiems tą lemtingą naktį prie barikadų ar nervingai laukusiems savo artimųjų namuose.  Melas anksčiau ar vėliau pralaimi. Ir tai gali nutikti netgi tame pačiame žmoguje.

Dabar, galvodamas apie šią paradoksalią situaciją, nesu tikras ar dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laikas atleisti. To reiktų klausti žuvusių aukų artimųjų. Bet  Charlie Hebdo sugebėjo rasti jėgų ant savo žurnalo viršelio išspausdint “Tout est pardonné”(„Viskas atleista“) praėjus vos savaitei po žudynių redakcijoje, pareikalavusių dvylikos nekaltų aukų. Ir žinoma, jie nepamiršo nupiešti Pranašo.

Pabaigai, vietoj aiškiai užbrėžtų išvadų tiesiog noriu pateikti citatą iš „Echo Moskvy“  žurnalistės pokalbio su  Aleksandru Nevzorovu:

„Bet kokia valdžia tai aptarnaujantis personalas, oficiantai, virėjai, indų plovėjai. Tai viešbučio tarnautojai, kurie išskirtinai turi rūpintis mokesčių surinkimu ir sąžiningu jų paskirstymu. Kurie net negalėtų pagalvoti apie tai, kad imtų mokyti kitus. Nes ką nors mokyti ir kam nors aiškinti, kaip gyventi ar kaip į ką nors reaguoti, ir yra išaukštintoji, aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba ypatingai juokingai, bet mane laukiniam susižavėjimui nuteikia Dalia Grybauskaitė.

Suprantu, kai Nevzorovas apie Lietuvos prezidentę kalba susižavėjęs – tai nonsensas. Bet mane žavi ši moteris. Ir žavesiu, ir drąsa, ir absoliučiu stabdžių neturėjimu, bet kartu visišku civilizuotumu. Ir kaip gi ji visa tai įsigudrina savyje suderinti? Prie viso to mes matome nuoširdumą, nes rusiška valdžia net nevargina savęs kažkokia normalia veidmainyste.“


Sep 2 2012

O taip, aš Kaune!

Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas.

Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”.

Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nei per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės. Čia vis dar gali susipažinti su mergina neturėdamas prabangaus automobilio arba turėdamas tik automobilį ir nieko daugiau, gali praleisti jame pribloškiančią nauja patirtimi naktį. Mieste daug vienišų žmonių, atvykusių iš visos šalies studijuoti, ieškoti darbo, įsitvirtinti, pabėgti nuo praeities. Visuomet rasi su kuo praleisti vakarą. Jau dabar vidumi jaučiu, kad esu daugiau kaunietis negu lietuvis. Neturiu nieko bendra su vilniečiais, jų bangliška Užupio gyvensena, pret-a-porte, ruso-lenkišku slengu, klubine narkotikų kultūra (Kaune normalūs žmonės geria). Lygiai taip pat manęs niekas nesieja su žemaičių jūros jausmu, dzūkų miškais, ar kaimu. Nesakau, kad esu geresnis už juos, tiesiog kitoks, savaip autentiškas.

Riedėdamas Donelaičio gatve artėju prie Įgulos bažnyčios, geriu akimis mane apglėbusį miestą, senus smetoninius pastatus, parduotuvių vitrinas, žmones. Prie perėjos laukianti žavi ilgaplaukė mergina meta į mane žvilgsnį, po to palenkia galvą, ir pro jos praviras lūpas ištįsta ilga, kokių dvidešimties centimetrų seilė, kurį laiką pasitabaluoja ore, tada mergina ją įtraukia. O taip, aš Kaune!

 


Sep 2 2012

Tvarkos, teisingumo, ginklų?

Visai neseniai, viename socialiniame tinkle vienas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras užvedė diskusiją apie šaunamųjų ginklų prieinamumo visuomenei privalumus.

Pozicija pakankamai aiški, esą Amerikoje situacija tokia, kad visi masiniai pašaudymai vyksta ten, kur ginklo įsinešti negalima, t.y., kur įstatymus gerbiantys piliečiai ginklų nesineša. Yra buvę nemažai atvejų, kai kokį šaulį vis tiek nuginkluoja kiti padorūs ir garbingi žmonės, kurie, nors ginklą buvo palikę mašinoje, tarkime, už universiteto teritorijos (nevažiavo į teritoriją nes gerbė taisykles), tačiau nubėgo iki savo ginklo, grįžo su juo ir padarė tvarką.

Taigi šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie tvarką, kurią nuolat pasigardžiuodamas sapnuoja statistinis Lietuvos pilietis. Keista stebėti kaip tvarkos ir teisingumo siekiantieji nori kovoti su problema, kurios nėra, iššaukdami ją. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absoliutus idiotizmas. Iš antro taip pat. Amerikoje, kur šaunamieji ginklai virto milžiniška valstybinio masto nelaime, per parą nušaunami 25 žmonės, ir taip kasdien. Vienintelė priežastis kodėl šioje šalyje po daugybės susišaudymų mokyklose, studentų miesteliuose ginklai ne tik neuždraudžiami, bet net vengiama apie tai diskutuoti – tai supergalingas, pinigais ir įtaka pertekęs ginklų pramonės lobizmas. Kas ginklų fabrikantams gali būti geriau už šalį, kurioje namuose laikyti 4 – 5 šaunamuosius ginklus yra norma? Niekas taip neskatina įsigyti dar ir dar, kaip baimės pojūtis, kad visi nuo galvos iki kojų apsiginklavę, o tu ne.

Turėdami ginklą jaustumėtės saugesni? Tvirtesni? Labiau apsaugoję savo brangius artimuosius? Tikrai?! Jei dabar butus ar namus Lietuvoje nusikaltėliai plėšia tuomet, kai šeimininkų nėra namie, šaunamuosius ginklus padarius labiau prieinamus plėš kai būsite juose. O jei išvyksite ir savo arsenalą paliksite seife, plėšikai jį pasiims tam, kad kitą kartą užsuktų pas jus geriau ginkluoti. Kai beveik 99 proc. garantuota, kad esate beginklis jūs galite baimintis tik dėl savo turto. Tačiau esant nors menkai tikimybei, kad šaunamieji ginklai namuose yra, tie patys plėšikai nenorėdami rizikuoti pirmiausiai nudobs šeimininkus, nes peršautas nenori būti nei vienas. Kiek Lietuvoje buvo tokių atvejų kaip su Breiviku, ar „Tamsos riterio“ premjeros žudiku? Norite, kad būtų? O gal kaip vis tik apsieikim be to?

Ginklų padarymas prieinamais – tipiška Pandoros skrynia. Atidarius ją tam, kad Lietuvoje dideli berniukai galėtų įsigyti pavojingus žaislus, mažai nepasirodys niekam. Tai taip akivaizdu, kaip faktas, kad negalima tvirkinti mažamečių ar beisbolo lazdom daužyti praeivių pensininkų. Pasisakantys už ginklų legalizavimą, elgiasi dar blogiau, nes siekia ištvirkinti visą sociumą, sudaryti galimybę žudyti net tiems, kurie dėl mažos raumenų masės patys tos beisbolo lazdos niekaip nepakeltų.

Pone, Remigijau Šimašiau, kai teigiate, jog Amerikos žiniasklaidoje susiklosčiusi tradicija labai mažai informuoti apie sėkmingus savigynos atvejus ginklo pagalba, Jūs tikrai nesuprantate, kad jei amerikiečiai neturėtų po penkis šaunamuosius ginklus kiekvienuose namuose, tų sėkmingų gynybos atvejų tiesiog neegzistuotų? Kaip ir nesėkmingų, žinoma…


Aug 26 2011

Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…

Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!“ Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.

Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių“ perėmėjai.

Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.

Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?

Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.

Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.“

Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.

Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?


Aug 25 2011

Ketvirtadienio vakaras, kaip visuomet Kaune nieko nevyksta…


Jul 14 2011

Jei už tai moka pinigus, vadinasi tai darbas.

Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis – pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.

Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.

Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.

Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.

Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“ politika.