May 6 2016

LOGIN 2016 suteikė išskirtinę galimybę Lietuvoje pamatyti „Pussy Riot“ narę N.Tolokonnikovą

IMGP9256

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Lietuvos sostinėje Vilniuje gegužės 5-6 dienomis didžiausias Baltijos šalyse, jau dešimtasis progreso ir technologijų renginys LOGIN, šiemet pasipuošęs festivalio vardu, sukvietė daugybę įspūdingų pranešėjų bei neįtikėtinai gausų būrį naujovėms neabejingų lankytojų. Renginio metu galima buvo išgirsti apie 130 pranešimų, kas sudarė virš 100 valandų įdomaus ir išskirtinio turinio.

Festivalio svečių smalsumą žadino tokie pranešėjai kaip žmogus-kiborgas Neilas Harbissonas, išsiskiriantis kūną praturtinusiais specialiais implantais, misiją į mėnulį pristatęs privačios iniciatyvos bei unikalios mokslininkų darbo grupės vadovas vokietis Robertas Bohme‘as, inovacijas technologijų srityje  aptarė  žurnalo „Wired“ redaktorusi Davidas Rowana bei futurologas, technologijų tyrinėtojas Nicklas Bergmanas, taip pat iš savo nuolatinės buveinės Ekvadoro ambasadoje, Londone, transliacijos pagalba su LOGIN dalyviais susisieks aktyvistas,  platformos „Wikileaks“ vyriausiasis redaktorius Julian‘as Assange.

Saulius Rimkus ir Nadya Tolokonnikova

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Viena įspūdingiausių pranešėjų, neabejotina festivalio žvaigždė – Rusijos protesto punk grupės „Pussy Riot“ narė bei viena iš įkūrėjų Nadya Tolokonnikova, pasidalinusi su auditorija patirtimi apie tai, kaip socialinis aktyvizmas gali siųsti žinutę plačiajam pasauliui per skaitmeninę erdvę.

„Tikiu, kad galime šį tą pakeisti“ – pradėjo savo pasisakymą beveik du metus Rusijos kalėjimuose dėl chuliganiško pasirodymo centrinėje Maskvos cerkvėje praleidusi atlikėja.

Maskvoje įsikūręs feminisčių kolektyvas veikia nuo 2011 metų. Pussy Riot ištakos siekia 2007-uosius, kai kelios grupės narės priklausė „Voina“ performansų grupei.

IMGP9194_DxO

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Tolokonnikova teigė, kad pirmųjų protestų metu „Pussy Riot“ narės buvo labai jaunos ir ji nesitiki, jog keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, norintys permainų, eis rengti punk protesto akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Tačiau mano, kad permainos vistik įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, Nadya teigė supratusi, kad rusai nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, ir „dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas“.

„Pussy Riot“ grupės narės pasisako už moterų teises, palaiko LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai bei transeksualai) judėjimą bei dažnai kritikuoja Putino valdžią, kurią tiesiai įvardina kaip diktatorišką režimą.

IMGP9145

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasak N. Tolokonnikovos, rusai skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. „Taip, jie palaiko valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią“, – tikino viena ryškiausių Putino režimui oponuojančių moterų Rusijoje. Nadya šiuo metu keliauja po pasaulį pasakodama apie situaciją savo šalyje ir ragindama žmonės nelikti abejingais.

Punk grupės narė teigė, jog prie protesto gali prisidėti kiekvienas menine akcija, video klipu, performansu. Pasak jos pasaulis turi būti atviras, nevaržomas sienų. „Tai Rusija, kurią mes norime pakeisti. Rusija be laisvos žiniasklaidos, kai į kalėjimą gali patekti už nieką“.

IMGP9170

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadya teigė, jog  įkalinimo vietose nuolat susidurdavo su smurtu, kolonijos administracijos kurstomomis patyčiomis bei beprasmiu sekinančiu, kankinačiu priverstiniu darbu. Kai tik buvo paleistos iš kolonijų “Pussy Riot” narės įsteigė kalinių teisių gynimo centrą regione, kuriame viena jų atliko laisvės atėmimo bausmę.

Tolokonnikova kritikavo V. Putiną, kuris pasak jos, koncentruojasi tik į prekybą dujomis bei naftą, remia tik dideles įmones, korporacijas, neskiria dėmesio smulkiam ir vidutiniam verslui. Attlikėja, teigė, jog švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, žmogaus teisių padėtis Rusijoje tiesiog tragiška: „Dabar, kai situacija su šiais ištekliais, ne tokia gera, kokia buvo anksčiau, tarp valdžios ir žmonių atsiranda konfliktas. Žinoma, norėčiau, kad žmonės į gatves išeitų dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad yra alkani, tačiau tokia yra realybė.“

„Pussy Riot“ nares Mariją Aliochiną ir Nadeždą Tolokonikovą Rusijoje ne kartą yra užpuolę Kremliaus politiniai aktyvistai, prieš jas panaudodami smurtą, antiseptikus, pipirines dujas.

Pranešimo metu nuskambėjo ir daina „Čaika“, itin aštriai traukianti per dantį Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką. „Jis kaltinamas finansiniais nusikaltimais, įtariamas žmogžudystėmis, tačiau vis dar dirba prokuroru. Kaip taip gali būti? Nežinau, tačiau tai natūralu Rusijoje“ – stebėjosi N. Tolokonnikova.

IMGP9186

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadia pareiškė, kad „Pussy riot“ nenustos drebinti pasaulį savo akcijomis. Vilniuje ant scenos mergina pademonstravo apatinius, kuriuos puošė užrašas, besityčiojantis iš Donaldo Trumpo mėginimo tapti JAV prezidentu. Mergina nuo scenos pareiškė, jog Trumpas ne ką geresnis už Adolfą Hitlerį, o savo simpatijas artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose atidavė kandidatui Bernie Sandersui, pareiškusi, kad širdyje ji socialdemokratė.

IMGP9014

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

KaunoZinios.lt


Jan 12 2016

Sausio 13-ji ir Nevzorovo paradoksas

Aleksandras Nevzorovas

© Lydia Nevzorova nuotr.

Ryt kaip ir kasmet prisiminsime tragiškai bei nepaprastai garbingai žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius ir didmoterį.

Šiandien minint tuos siaubingus, bet kartu didžius sausio įvykius noriu į dienos šviesą ištraukti šlykštynę, kuris nors ir nežudė mūsiškių, bet išvertė ant jų vagonus kolosalaus šmeižto bei pamazgų. Kad ir kaip būtų keista, šiandien Aleksandras Nevzorovas yra vienas negausių ir atkaklių Putino režimo kritikų Rusijoje ir yra ne kartą viešai teigęs, kad nesididžiuoja savo vaidmeniu kruvinuose to meto įvykiuose.

Kodėl tai primenu? Nes tie įvykiai pakeitė visą pasaulį, ne tik lietuvius. Keleto dorų, ryžtingų asmenybių sąmoningas pasiaukojimas vardan visų laisvės ne tik garantavo mums šiandieninę Lietuvą, bet ir suteikė neįtikėtiną galimybę netgi tokioms padugnėms kaip Nevzorovas tapti bent pusiau padoriais žmonėmis. Tai yra didis dalykas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti.

Ko gero bet kuriam brandaus amžiaus lietuviui, atmintyje išlaikiusiam juodžiausią ir tuo pačiu šviesiausią  naujųjų laikų Lietuvos istorijos dieną, tragiškus 1991-jų sausio 13-sios įvykius, išgirdus žodžių junginį Aleksandras Nevzorovas gerklėje užstringa nemalonus gniutulas. Ir ne be reikalo. Šmeižikiško propagandinio filmo apie Sausio 13-ją „Naši“ autorius A.Nevzorovas visam laikui tapo juodąja Lietuvos istorijos dėme.

Tačiau istoriniai įvykiai kaip ir minimo personažo likimas, skirtingai nei keturiolikos kruvinų Sovietų sąjungos agresijos aukų likimų, nepasibaigė tą lemtingą dieną. Prabėgus dvidešimt penkeriems metams stebint tai kas nutiko asmeniui, nepajudinamai stovėjusiam prie tuometinės Rusijos propagandos mašinos staklių, apima mažų mažiausiai nuostaba. Internetu ir socialiniais tinklais, pasak jo paties, visiškai nesinaudojantis A.Nezorovas tapo vieno iš paskutiniųjų dar šiek tiek kvėpuojančio leidinio snob.ru autorių, ir jo aštri bei kritiška pozicija išsakoma savaitinėse „Echo Moskvy“ (“Эхо Москвы”) diskusijų laidose verčia suklusti.

Kalbėdamas apie įvykius Rytų Ukrainoje A. Nevzorovas teigia, kad karas jau seniai gyvena pagal savo įstatymus, ir mažai tikėtina, kad jis paklus kokių nors kabinetų sprendimams. Nes esą nėra precedento, kad iš biuro būtų galima sustabdyti karą, kuriame žmonės jau pajuto kraujo skonį, pergales ir pažeminimą.

Šiomis dienomis A. Nevzorovas nuolat į miltus traiško Kremliaus pusę palaikančią Rusijos stačiatikių bažnyčią, kritikuoja valdančiuosius ir V. Putino politikos trumparegiškumą. Kai mąstau apie šį keistus paradoksus savyje talpinantį, akivaizdžiai intelektualų, pavojingą, sunkiai suprantamą sutvėrimą, mane apima viltingas džiugesys, kad tais šaliai lemtingais ir sunkiais metais Rusijos žmonės nepatikėjo propagandisto melu – šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves išreikšdami solidarumą su Baltijos šalimis.

Akivaizdus melas, kurio gyvybę dar ir dabar Kremliaus gauja bando palaikyti, sukėlė teisingą pyktį ir aiškesnį suvokimą visiems stovėjusiems tą lemtingą naktį prie barikadų ar nervingai laukusiems savo artimųjų namuose.  Melas anksčiau ar vėliau pralaimi. Ir tai gali nutikti netgi tame pačiame žmoguje.

Dabar, galvodamas apie šią paradoksalią situaciją, nesu tikras ar dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laikas atleisti. To reiktų klausti žuvusių aukų artimųjų. Bet  Charlie Hebdo sugebėjo rasti jėgų ant savo žurnalo viršelio išspausdint “Tout est pardonné”(„Viskas atleista“) praėjus vos savaitei po žudynių redakcijoje, pareikalavusių dvylikos nekaltų aukų. Ir žinoma, jie nepamiršo nupiešti Pranašo.

Pabaigai, vietoj aiškiai užbrėžtų išvadų tiesiog noriu pateikti citatą iš „Echo Moskvy“  žurnalistės pokalbio su  Aleksandru Nevzorovu:

„Bet kokia valdžia tai aptarnaujantis personalas, oficiantai, virėjai, indų plovėjai. Tai viešbučio tarnautojai, kurie išskirtinai turi rūpintis mokesčių surinkimu ir sąžiningu jų paskirstymu. Kurie net negalėtų pagalvoti apie tai, kad imtų mokyti kitus. Nes ką nors mokyti ir kam nors aiškinti, kaip gyventi ar kaip į ką nors reaguoti, ir yra išaukštintoji, aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba ypatingai juokingai, bet mane laukiniam susižavėjimui nuteikia Dalia Grybauskaitė.

Suprantu, kai Nevzorovas apie Lietuvos prezidentę kalba susižavėjęs – tai nonsensas. Bet mane žavi ši moteris. Ir žavesiu, ir drąsa, ir absoliučiu stabdžių neturėjimu, bet kartu visišku civilizuotumu. Ir kaip gi ji visa tai įsigudrina savyje suderinti? Prie viso to mes matome nuoširdumą, nes rusiška valdžia net nevargina savęs kažkokia normalia veidmainyste.“


Mar 9 2013

Lietuviams 2014-jų Sočio olimpiadoje nėra ką veikti

Šiuo plakatu tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ išreiškė paramą Rusijos žurnalistams ir tinklaraštininkams.

Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka priimti sprendimų, kurie iš esmės nulemia jo likimą, o taip pat tai, kokį pėdsaką jis paliks istorijoje, kaip, kokioje šviesoje jį prisimins amžininkai ir palikuonys.

Atskirų asmenybių likimams sudarant tautų bei valstybių istorijas, sprendimai, dėl kurių atsiranda lūžio taškai, dažnai priimami verčiant tam tikroms aplinkybėms, esant būtinybei apsispręsti elgtis vienaip ar kitaip. Renkantis kelią minios įtakoje, kuomet esti gundanti galimybė pasielgti taip, kaip visi, net jei tai yra amoralus, bet asmeniškai naudingas poelgis, visuomet galima rasti sąžinės nuraminimą, pasiteisinimą, kad lygiai taip elgiasi ir kiti, kad tu tiesiog plauki pasroviui, o priešintis tėkmei būtų pernelyg pavojinga.

2014 m. žiemą mūsų šalis ir jos žmonės įgauna istorinį šansą parodyti savo valios, o gal tiksliau reiktų sakyti stuburo tvirtumą. Tiesiog siūlau užduoti sau klausimą: ar Lietuvos olimpiečių asmenyse mes norime dalyvauti personalinėje Vladimiro Putino šventėje? Ar tikrai norime būti statistais bjaurioje diktatoriaus viešųjų ryšių kampanijoje, bevalėmis marionetėmis linksminančiomis išpaikusią Kremliaus publiką, susikompromitavusio režimo VIP’us sėdėsiančius pirmose olimpinių varžybų eilėse?

Ar tikrai norime čiuožti, daryti viražus Ramzanui Kadyrovui, įtariamam Aleksandro Litvinenkos nužudimu Aleksejui Lugavojui, Sergėjaus Magnickio žudikams? Kokios priežastys gali priversti mus taip elgtis? Net diktatoriaus Hugo Chavezo valdomoje Venesueloje per rinkimus opozicijos kandidatai gaudavo virš 40 proc. rinkėjų balsų, tuo tarpu Rusijoje realios opozicinės jėgos net nepatenka į rinkiminius sąrašus, iš jų tiesiog atimta galimybė dalyvauti rinkimuose, nekalbant apie kokį nors realų balsų iškovojimą.

Politiniai kaliniai, opozicijos persekiojimas, rinkimų rezultatų klastojimas, neįtikėtino masto korupcija, parazituojantis biurokratinis aparatas – tai Rusijos kasdienybė. Ar tikrai būtina vykti į šalį, kur vis dar gyvas Stalino kultas, kur mūsų artimųjų žudiko portretas tapomas šventųjų ikonų pavidalu? Ar mes tikrai tokie mazochistai?

Kaip pažiūrėsime broliams gruzinams į akis gausiu delegatų būriu vykdami į šalį, kurios pastangomis išprovokuoto karinio konflikto metu Gruzija neteko dalies savo teritorijos? Ar karas, dėl kurio laurų tarpusavyje varžosi abu pirmieji Rusijos valdančiojo režimo asmenys, yra menkniekis? Gal galime į tai užmerkti akis?

Nejau taip smarkiai trokštame įsiamžinti vienkartinių olimpinių objektų fone, nepaisant to, kad jų statybose išplauti milijardai, o dėl saugumo gali kilti pagrįstų abejonių? Tikriausiai pamiršome 1936 m. Nacistinės Vokietijos sostinėje Berlyne vykusias olimpines žaidynes, juk tai buvo taip seniai, tiesa? Kas dabar galėtų pasakyti, kaip susiklostytų pasaulio istorija, jei Adolfas Hitleris tuomet būtų gavęs mažiau dėmesio ir šlovės?

Gal būt jums gaila olimpiadai besirengiančių mūsų šalies sportininkų? O be jokios pateisinamos priežasties pūdomų Rusijos kalėjimuose žmonių negaila? Negaila persekiojamų, ujamų, pražudytų, priverstų emigruoti? Mažai tikėtina, kad Butkevičiaus, Pakso, Uspaskich vadovaujama valdančioji koalicija, su prie jų besišliejančiu Tomoševskiu, galėtų savarankiškai priimti tokį istorinės reikšmės sprendimą. Bet mes visi galime padėti jiems apsispręsti, nes tie kurie pasiduoda aplinkybių spaudimui, juda ta kryptimi, kur juos spaudžia smarkiau.

Neapsigaukime, atsisakyti dalyvauti 2014 m. Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse nėra toks neįmanomas sprendimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo laiku prezidentė Dalia Grybauskaitė nedalyvavo susitikimuose su Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų vadovais ir dangus nuo to nesugriuvo. Net jei tokiam prezidentės žingsniui nebuvo jokių rimtų priežasčių. Tuo tarpu čia motyvacijos nedalyvauti nors vagonais vežk. O ir bijoti nėra ko. Išvadins mus eilinį kartą visaip kaip per Rusijos valstybinius kanalus? Ir taip kas antrą dieną vadina, jau baigiam priprasti. Pabrangins dujas? Jos ir taip brangsta. Užtat antros tokios galimybės pasielgti teisingai, jausmo, kad pagaliau tapai laisvu, sąžiningu žmogumi už jokius pinigus nenusipirksi.

 


Sep 2 2012

Penki atominiai klausimai

Visai neseniai Artūras Račas savo tinklaraštyje paskelbė, kad nedalyvaus referendume, nes jis niekinis, t.y. jo patariamasis pobūdis tarnauja išimtinai politikų interesams ir yra tik papildoma priemonė seimo nariams dažniau šmėžuoti TV ekranuose.

Pasak apžvalgininko nėra prasmės dalyvauti referendume, nes paskutinis įvykęs buvo surengtas 1996 m., neskaitat referendumo dėl stojimo į ES, visi kiti mėginimai išreikšti piliečių valią žlugo. Pesimizmas, žinoma, nėra išskirtinai lietuvių bruožas, bet jei reiktų įvardinti vieną esminių mūsų tautos savybių aš rinkčiausi būtent jį. Lietuvoje žmonės veik visuomet nusiteikę pačiam negatyviausiam įvykių kloties scenarijui, nepaisant to, kad prieš kažką laidojant pradžiai reiktų bent jau įsitikinti paciento mirtimi ir prieš tai įdėti bent menkiausias pastangas, kad šis galimai pasveiktų. Kitas dažnai paplitęs argumentas, kad žmonės apskritai nesusigaudo apie ką diskutuojama Visagino Atomininės elektinės klausime, kad daug slaptos informacijos ir tik seimo nariai bei ministerijų klerkai pajėgūs spręsti šį išskirtinio svarbumo klausimą. Reikia iš karto pripažinti, kad neturiu tokios ilgametės ir gilios patirties atominės energetikos klausime, kaip tarkim Asta Baukutė, Ligitas Kernagis ar Pertas Gražulis, bet turiu ūpo pasiginčyti, tad jei leisite, grynai sportinio intereso dėlei užimsiu priešingą Seimo daugumai poziciją ir pabūsiu velnio advokatu. Klausimai kurie man, kaip absoliučiam atominės energetikos profanui, kelia nerimą yra šie:

1) Kur mūsų elektros tiltas į Švediją? Susitarimai dėl jo tiesimo pasiekti jau seniai. Buvo iškilęs ginčas su Latvija dėl to į kurią šalį elektros tiltą tiesti geriau, bet mes jį laimėjom. Tai kur tiltas? Jeigu nesugebam per tiek metų pastatyti elementaraus elektros tilto, turėdami visus susitarimus kišenėje, čia gi ne į kosmosą nuskristi, ar povandeninius laivus konstruot, tai kaip mes pastatysim elektrinę?

2) Ignalinos uždarymui tarptautinės bendruomenės buvo išskirtos milžiniškos lėšos, kurios labai greitai išgaravo. Nedisponuoju tiksliais skaičiais, bet ar jie visiems aiškūs, išanalizuoti ir audituoti? Jei išgaravo tos lėšos, kurias gavom dovanai ir net neištirta kur, tai kaip bus su tomis, kurias skolinsimės?

3) Kalbama, kad kai kurie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai, kuriuos vykdo RUSIJOS įmonė, vėluoja keturiais metais. Jei tai tiesa, tai kokio lygio mūsų prižiūrinčių institucijų aparatas, ir ar jis nors kiek veikia? Jei ne, tai plėšyti pinigus ir berti pavėjui yra naudingiau nei leisti nutekėti korumpuotiems biurokratams ir jų globojamiems verslininkams į kišenes, nes visi pinigai bus išleisti, tiksliau astronominės skolos paimtos, o mes turėsime nacionalinio stadiono lygio griuvėsius ir ženkliai sustiprėjusią oligarchiją bei gerokai didesnę piniginę atskirtį visuomenėje. Na ir dar galimai bankrutavusią valstybę. Lietuva nesukrapšto 10 mlj. litų naujoms policininkų uniformoms, bet gali laisvai žongliruoti milijardais, kurių net tikslus skaičius nežinomas ir nelabai įmanomas apskaičiuoti.

4) Rusijos ir Baltarusijos atominės elektrinės pašonėje reiškia, kad elektra bus pigi bent jau kaimyninėse rinkose. Iš ko mes ir mūsų vaikai mokėsim milžiniškas skolas? Iš savo pačių kišenės, jei joje dar kas nors bus likę. Bijoma energetinės priklausomybės nuo Rusijos? Jei elektrinę turės Baltarusija, visuomet galim pirkti iš jos. Režimui nuolat reikia pinigų. O jei įsivaizduosime kiek utopiškesnį variantą, arba tolimesnę ateitį, kurioje Putino režimas nuverčiamas, o šalis palengva tampa demokratine, visa ta daug kainuojanti energetinė nepriklausomybė praranda prasmę. Be to, jei jau statome dujų terminalą, o nafta paskutiniu metu pinga, vadinasi pinga ir dujos, ar ekonomiškai ne protingiau renovuoti turimas elektrines, su kuriomis šiandieną puikiausiai išsiverčiame, pastatyti daugiau vėjo jėgainių jūroje ir pajūryje ir biokuro katilinių tiek kiek leidžia realios finansinės galimybės, tai ko truks nusipirktume elektros biržoje, vietoj to, kad gyvenant vieno kambario bute pirkti “Hummer’į” kuris mums nebūtinas ir vargiai ar įkandamas.

5) Jei mes tokie bukapročiai, kad dėl papildomo puslapio nedidelės dalies mūsų piliečių užsienio pase galim atsisakyti Lenkijos dalyvavimo atominės statybos projekte, tai gal su tokiomis galvomis nepradėti amžiaus statybų, gal palaukti kol užaugs protingesnių? Beje, priminkit man, kokie reikalai su dvidešimt metų statomu elektros tiltu į Lenkiją?

 


Feb 8 2011

Neramumai Artimuosiuose Rytuose. Klausimai ir prognozės

Šiomis dienomis Tunise, Egipte ir Jemene minioms protestuotojų verčiant ilgamečius diktatoriškus režimus kyla natūralus klausimas apie Artimųjų Rytų likimą po netikėtos pilietinių revoliucijų bangos. Norisi žinoti ne tik tai, ar protestuotojų sėkmė įkvėps žmones Jordanijoje bei Sudane naujoms protestų bangoms, bet ir ar arabų valstybėse islamo fundamentalistams paėmus valdžią neims formuotis nauja karinga, savo esme imperinė valstybių sąjunga, ideologiniu pagrindu pasitelkianti radikaliai interpretuojamą islamo mokymą? Kokia gali būti ta naujoji islamo valstybių sąjunga? Ar ji bus pakankamai vieninga? Kaip į tai reaguos sekuliarios arabų valstybės, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ar Turkija? Kaip pasikeis jėgų išsidėstymas pasaulinės politikos arenoje? Ar galima būtų konstatuoti galutinę JAV dominavimo pabaigą? Koks likimas ištiks Izraelį atsidūrus visiškoje apsuptyje?

Bet kokios politinės ideologijos mirtį gali nulemti tik bandymas ją pritaikyti praktiškai, nes kol ji egzistuoja tik žmonių galvose įtikinti ideologijos tikinčiuosius kokiais nors jai prieštaraujančiais argumentais praktiškai neįmanoma. Labai galimas daiktas, kad netgi įtvirtinus islamistų vyriausybes ir šariato įstatymus šalys nesugebės rasti deramo tarpusavio sutarimo dėl priešingų ar per nelyg savanaudiškų naujųjų valdančiųjų interesų. Nepavykus susivienyti, arba paskendus betvarkėje ir korupcijoje žmonės gali nusivilti reformatoriais, kurių žodžiai ir darbai skiriasi.

Be to, nemažą aptariamų šalių bendro vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš turizmo, kurios po riaušių šalyse ir padėties nestabilumo smuks drastiškai ir atsigaus labai ne greitai. Žinant, kad viena pagrindinių nepasitenkinimo valdžia priežasčių tapo sunki ekonominė padėtis, smukus BVP pajamoms naujiesiems vadovams bus sunku įtikinti piliečius jų valdymo efektyvumu. Žinoma, visuomet liks galimybė suversti kaltę „supuvusiems vakarams“ ir jų priešiškai politikai, tačiau tai tūkstančius kartų girdėtas argumentas ir juo visų burnų neužkiši.

Bėda tame, kad dažnai revoliucijų patirtis rodo, jog visuomenės būna sukaupusios tam tikrą energijos kiekį, kuris išsiveržia perversmų laikotarpiu, o įvykus dideliems neramumams, kurie pareikalauja aukų, sukelia ilgalaikę įtampą, žmonės natūraliai nori ramybės net gi tuo atveju, kai porevoliucinio laikotarpio sąlygos yra prastesnės už buvusias. Todėl turi praeiti nemažai laiko kol piliečiai vėl susikaups protestui. Dažniausiai tą periodą demokratiniuose rinkimuose vėliau nedalyvaujančios valdančiosios jėgos panaudoja vienokiu ar kitokiu būdu pašalinti bet kokius žmonių palaikymo galinčius sulaukti opozicijos lyderius.

Taip pat labai svarbi tokių diktatūrų kaip tarkim Iranas, ar Šiaurės Korėja sunededamoji dalis įtikinamo išorinio priešo portreto sukūrimas. Šiuo konkrečiu atveju priešo toli neieškoma, nes jis dažniausiai yra universalus tinkantis visiems kritiniams atvejams. JAV ir visi Vakarai įvardijami šėtono irštva ir tokio „kilnaus“ tikslo, kaip islamo įtvirtinimas visame pasaulyje, pretekstu skelbiamas Džihadas, šventasis karas prieš netikėlius.

Buvimo priešų apsuptyje nauda akivaizdi – visuomenė mobilizuojama, o jos kritiškas žvilgsnis nuo realių bėdų nukreipiamas į menamas. Be to, „kenkėjų“ buvimu galima ne tik pridengti bet kokius nevykusio vadovavimo trūkumus, bet ir ieškant kaltų naikinti neįtinkančius oponentus šalies viduje. Režimui neparankių asmenų persekiojimas yra privaloma diktatūrų išsilaikymo sąlyga. Užčiaupus kritiką, problemų skaičius šalyje akivaizdžiai sumažėja.     

Tikimybė, kad naujoji arabų valstybių sąjunga savo ginkluote ar kariniu pajėgumu net ir tolimoje perspektyvoje prilygs vakarų valstybėms nėra didelė. Tačiau tai ne priežastis konfliktų nebuvimui. Labai galimas daiktas, kad terorizmas, kurio pavienius išpuolius regėjome Madride, Londone ir Niujorke neilgai trukus taps masinio vartojimo preke. Ne paslaptis, kad valdžios šiuo metu vidinių konfliktų apimtuose regionuose siekianti „Brolių musulmonų“ organizacija buvo viena iš Osamos bin Ladeno ir palestiniečių „Hamas“ įkvėpėjų.

Turint omenyje didelį skaičių islamą išpažįstančių musulmonų, taip ir nesugebėjusių pritapti JAV, o ypač  ES šalyse, bei atkakliai bet kokius karinius veiksmus stabdančias vakarietiškas žmogaus teisių gynimo organizacijas, priešprieša islamo fundamentalistams bus įgyvendinama itin sunkiai. Tikėtina, jog visame pasaulyje brangstant ir mažėjant energijos bei maisto ištekliams mūsų laukia neramūs laikai.


Jan 10 2011

Politinės konkurencijos baubas

Nereikia turėti antgamtinių sugebėjimų, padedančių jausti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasią, kad suprastum, jog priesaiką sulaužęs asmuo negali prisiekti dar kartą, nes jo priesaika nieko neverta. Šia proga galima prisiminti akivaizdžią analogiją su Santuokos sakramentu, už kurio nepajudinamą laikymąsi Romos Katalikų Bažnyčia gulasi kryžiumi arba, kad ir banalų buitinį atvejį, rodytą „Bėdų turgaus“ laidoje.

Daugiavaikės šeimos tėvas pasiskolino iš kaimyno arklį ir pardavęs jį čigonams už 300 Lt, pinigus pragėrė. Žmona iš paskutiniųjų sukrapštė šimtą litų ir davė vyrui nunešti kaimynui su atsiprašymais. Spėkit, kas buvo toliau? Dėsningumas akivaizdus, tik aptariamu atveju kalbama ne apie vieną beviltiškai nenusisekusią šeimą, o apie mūsų visų valstybės likimą.

Vladimiro Laučiaus išsakyta mintis, kad „R. Pakso potencialas patikti tautai yra toks didelis, kad jis turi šansų greit tapti populiariausiu po prezidentės Dalios Grybauskaitės šalies politiku“ yra visiškai teisinga. Tik tas potencialas rodo ne Rolando Pakso, kaip politiko, vertę ar priimtinumą rinkėjams, o tai, kad Lietuvos politikos arenoje jaučiamas katastrofiškas visuomenėje mėgiamų politikų stygius. Tokios komplikuotos situacijos dėka nenoromis tenka atrajoti vakarykščius politinius lavonus. Tai milžiniška problema.

Tiek konservatorių, tiek socialdemokratų vadovybės paniškai vengdamos konkurencijos nededa nei mažiausių pastangų atnaujinti savo partijų gretas naujais, rinkėjams patraukliais veidais. Rasti išeitį iš susidariusios padėties itin sunku. Konkurencijos Lietuvoje nenori niekas, net valstybės galva. Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį į galimą konkurencijos grėsmę puikiai iliustruoja jos santykių su Vygaudu Ušacku istorijos pavyzdys.

Rolando Pakso sugrįžimas į didžiąją politiką iš esmės gali būti naudingas konservatoriams. Seimo rinkimų kovos intrigos svorio centrui pasislinkus nuo Darbo partija ir Socialdemokratai prieš TS-LKD į Rolando Pakso liberaldemokratai prieš TS-LKD, padėtų mobilizuoti konservatorių rinkėjus. Šie, jausdami absoliučią ir nenumaldomą priešpriešą Rolando Pakso personalijai, užuot būdami pasyvūs, greičiausiai užgniauš savyje nuoskaudą, dėl ne itin sėkmingo praeitos valdančiosios koalicijos darbo, ir eis balsuoti rinkimuose.

Nors daugelio rinkėjų atmintyje detalios priesaikos sulaužymo ir po to buvusios apkaltos aplinkybės jau nužengusios į užmarštį, šalies vadovo, apsupto gausiu būriu įtartinos reputacijos verslininkų, būrėjų bei smulkių aferistų kompanijos, taip vadinamos „aplinkos“, portretas bei patirta skaudi gėda išskirtinio, Europoje analogų neturinčio skandalo metu, taip greitai nepasimiršta.

Bandant įžvelgti pozityvias esamos situacijos puses galima daryti dvi svarbias prielaidas. Pirma, istorija su R. Paksu gali sugrąžinti išblėsusį žmonių susidomėjimą politiniu šalies gyvenimu. Tai neabejotinai teigiama žinia visai lietuviškos demokratijos santvarkai. Antra, Europos Parlamente apsitrynęs R. Paksas bei darbo Seime ir savivaldybėse patirties ragavę jo šalininkai yra geresnė alternatyva nei violetinę spalvą fetišizavę D. Kedžio garbintojai ar politinių šoumenų šutvės cirkas.