Jun 18 2015

Ilja Laursas: Asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios

Ilja Laursas

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija „Login 2015“ sukvietė daugiau nei 4 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Metus IT entuziastų, startuolių, virtualybės gerbėjų lauktame renginyje kalbinu rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėją ir valdybos pirmininką Ilją Laursą.

– Šioje progreso konferencijoje „LOGIN 2015“ savo pranešime koncentravotės į 3D spausdinimo technologijas. Kuo Jus asmeniškai domina ši sritis ir kodėl tai perspektyvu?

– Atsakant trumpai, tai tikiu, kad iš visų technologijų, kurias stebiu, ši technologija per ateinančius penkiasdešimt metų pakeis žmonių gyvenimą labiausiai. Kadangi tuo tikiu, tai domiuosi ne tik asmeniškai, bet ir profesionaliai. Rizikos kapitalo investicijos ieško tų technologijų kurios keičia pasaulį ir leidžia investuotojams gauti maksimalią grąžą. Tikiu, kad 3D technologijos atneš maksimalią grąžą, dėl to apie trečdalis mano portfelio investicijų susiję su 3D spausdinimu. Tai labai didelė dalis, šiaip investiciniais standartais jau apie dešimt procentų investicija į kurią nors vieną šaką būtų laikoma agresyvia, tai trisdešimt procentų siekianti investicija rodo ne tik agresyvumą, bet ir įsitikinimą, kad čia tikrai kažkas bus. Kalbant empiriškai, žmogui, kuris su tuo nėra susidūręs sunku įsivaizduoti, kad viską kas yra aplinkui, netgi kėdes, ar stalą prie kurio sėdime galima atspausdinti 3D spausdintuvais. Tik laiko klausimas kada susikurs logistika, pristatymas ir t.t. Patirtis rodo, kad tai turėtų įvykti per kokius penkerius metus. Kol kas žmonės iš visų technologijų labiausiai neįvertina 3D spausdinimo galimybės.Tai viena pagrindinių priežačių, kodėl ne tik jums pasakoju apie tai, bet ir investuoju savo pinigus.

– Žvelgiant į 3D spausdintuvų ateitį didesnė tikimybė, kad ateityje rinkoje dominuos keli stambūs žaidėjai, kaip yra nutikę su planšečių gamintojais, ar vis tik yra vilties ir mažiems, kuriantiems specializuotus produktus?

– Iki šiol mes nematėm nei vieno rimto gamintojo, kuris siūlytų 3D spausdintuvus. „Samsung“, „Hewlett-Packard“, „Canon“, kiti standartiniai gamintojai kol kas to nedaro. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad 3D spausdinimo standartas dar nėra nusistovėjęs. Vieni naudoja miltelius, kiti lazerius, treti dar kažką. Galima sakyti, kad šiuo metu tarpusavyje konkuruoja apie 10 – 12 technologijų. Yra daug smulkių ir naujų žaidėjų. Keletas kompanijų veikia ir Estijoje, esu taip pat matęs lenkiškų pavyzdžių. Taigi tikiu, kad artimiausius du tris metus mes matysime nepažįstamus vardus, greičiausiai po trijų metų įvyks keletas stambių sandorių. Matysim, tarkim, Google įsigyjančią didžiausią iš smulkiausių kompanijų, Samsung įsigys dar kažką. Tuomet vyks tos technologijos pritaikymas ir geričiausiai po 5 – 10 metų rinkoje matysim įprastus vardus. Tai pakankamai standartinis evoliucijos kelias technologijose, nes didelės kompanijos išnaudoja savo skalės ekonomiką bei didelius investicinius resursinius rezervus, iki tam tikro momento leisdamos pažaisti smulkiems žaidėjams, išbandyti įvairius verslo modelius, technologijas, dizainus ir panašiai. Tai pakankamai dažnai pasitaikantis kelias, nes jis likviduoja riziką stambiems žaidėjams. Nebereikia pasitikėti viena ar kita technologija, tiesiog jie stebi rinką ir sau pasiima kas vertingiausia, geriausia.

Ilja Laursas (4)

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Būdamas Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas paskutiniu metu investuojate išimtinai į lietuviškus projektus. Ar tame matote savotišką asmeninę misiją ar tai vis tik labiau apskaičiuojama, racionali strategija?

– Žinote, kaip suaugęs žmogus, tu nieko nedarai tik dėl vienos priežasties. Dažniausiai bet ką, ką pasirinktum – ar tai būtų sportas, ar asmeninis ar profesinis gyvenimas, tai visuomet jungia keletą aistrų, savybių, ar kažkokių siekių. Būtų per daug neoptimalu kažką daryti dėl vienos priežasties. Po tam tikrų pamąstymų supratau, jog tai ką darau šiandien, t.y. investicijos Lietuvoje, apjungia labai daug. Tai yra ir socialinė misija, ir tai yra tam tikras patogumas, nes pažįstu šitą šalį, man patinka čia gyventi, aš viską čia suprantu, esu prie daug ko pripratęs, įskaitant ir blogą orą, bet tuo pačiu tuo tikiu ir profesionaliai. Taigi iš tikro yra daugiau nei viena priežastis.

– Kaip sekasi įmonėms sulaukusioms Jūsų susidomėjimo? Papasakokite apie keletą įdomesnių fondo investicijų.

– Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti kompanija „AirThemes“. Tai kompanija, kuri leidžia personalizuoti tavo android telefoną ir padaryti jį brendiniu. Įsivaiduokite, jog turite ne tą nuobodų darbalaukį kurį jums siūlo „Samsung“, „LG“ ar netgi „Google“, o labai žaismingą „Coca-cola“, „Disney“, „Prada“ ar „Loui Vuitton“ darbalaukį. Matau analogiją su kompiuteriais kažkada pasižymėjusiais žaliai juoda, nuobodžia grafine aplinka. Tad ir dabar standartiniai telefonai su įprasta aplinka nebetenkina vartotojų poreikių ir ši technologija bei kompanija žada sukurti ne tik gražesnę darbo aplinką, bet ir tuo pačiu sujungia vartotoją su mėgstamais prekių ženklais. Jeigu esu „Žalgirio“ klubo gerbėjas, galiu turėti aplinką su „Žalgirio“ spalvomis, atributika, tuo atiduodamas pagarbą klubui. Ta kompanija yra greičiausiai auganti. Produktas buvo pristatytas sausio mėnesį, jau kovo pabaigoje kompanija turėjo 500 000 vartotojų. Tai yra žaibiška plėtra. Pritraukėme solidžių investicijų, kompanija jau, tam tikra prasme, persikėlė į „Silicio slėnį“. Šnekant finansiškai, per tris mėnesius mes savo paketo vertę išauginome daugiau kaip 700 procentų.

Ilja Laursas ir Saulius Rimkus

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Ar, Jūsų manymu, startuolių komandoms turėtų būti sudaryta iškirtinė galimybė spartietiškai sugulti garaže ant čiužinių ir mokant sau euro per mėnesį atlyginimą po kelerių metų skinti sekmės laurus, turint omenyje jų vystomus aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus,  ar visgi startuoliams turėtų galioti bendros žaidimo taisyklės?

– Išskirčiau keletą aspektų. Pirmas dalykas, jau nebe tie laikai, kada tau reiktų visiškai kaip vienuoliui atsiskyrus nuo gyvenimo pusmetį misti vien vandeniu ir duona ir laukti sekmės, jau yra civilizuoti būdai tai daryti neparduodant paskutinių marškinių, neužstatant buto ir namo. Turiu omenyje rizikos kapitalo fondus, kurie sutinka prisiimti finansinę riziką. Būdamas startuoliu jau gali tikėtis minimum pragyventi žmogiškai. Tuo pačiu, aš netikiu praktika, kuri atsirado ypač Skandinavijos šalyse, kur mano galva žmonės kartais per daug socialiai atsakingi. Kai tarkim būdamas startuoliu gali gauti rinkos atlyginimą ir dar finansuojamą iš valstybės pinigų. Nes jei žmogus neįrodo, įskaitant ir pinigais, kad jis tiki projektu, tuomet tokį požiūrį prilyginčiau samdomo darbuotojo, „na išdegs, tai išdegs, neišdegs turiu savo atlyginimą ir man nieko blogo nuo to nenutiks…“ Kolūkiai panašiai buvo tvarkomi. Kartais matau tokius startuolius, kurie apsirūpina atlyginimais, siunčia ataskaitas valstybei „va kažką naujo padarėm per tris metus“. „Skolkovo“ yra puikus pavyzdys. Ne viena istorija pasirodžiusi kaip ten deginami pinigai, tie profesoriai sėdi ir gauna atlyginimus, o iš inovacijų vien pavadinimas. Tokiu modeliu aš netikiu, bet manau, jog gali būti balansas. Mes manome, kad startuolis galėtų gauti pusę rinkos atlyginimo, kitą pusę užskaitant kaip netiesioginę investiciją. Ir tuo pačiu tai būtų stiprus įrodymas, kad startuolis čia sėdi dėl idėjos, o ne dėl to, kad tiesiog gautų tą atlyginimą.

– Pirmaisias nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje buvo itin akcentuojama lyderystės, savęs kūrimo bei tobulinimo svarba, gerokai nustumiant į šalį domėjimąsi kitais, kitų poreikiais, tarpusavio komunikacija. Sugebėjimas bendrauti, suprasti kitą, kreiptis patarimo ar pagalbos, kiek šie dalykai yra būtini startuoliams?

– Pasakysiu gal būt įdomią mintį, jog prieš šimtą metų bet koks verslas reikalavo visų pirma lyderio. Jei pažiūrėsi į tuos pačius Rokfelerius ir panašius į juos, tai jie visų pirma buvo lyderiai, nes norėdamas įkurti kompaniją turėjai suburti aplink save žmones. Tu kaip įkūrėjas privalėjai daryti viską, pradedant apskaita, valdymu ir t.t., nes nebuvo pagalbinių instrumentų. Visiškai kitaip šiais laikais, kai tau iš esmės viskas yra paruošta, kai visas verslas yra modulinis. Jei tau trūksta verslo vystymo, tu tiesiog prijungi jį kaip Lego konstruktoriaus detalę. Yra paruoštos visos platformos, tiek teisinės, tiek komercinės. Produkto platinimui pakanka patalpinti jį pvz. į iTunes store. Tokioje aplinkoje lyderystės savybės turi mažesnį svorį, startuolius kuria jau nebe vadai, o tarkim techninis direktorius vėliau pasamdo direktorių ir administraciją tam, kad efektyviau valdytų procesą. Stebint startuolius matau daugybę kūrėjų, kurie nepretenduoja į lyderio funkciją, jie gali pasisamdyti vadovą. Gera žinia –  asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios. Supratimas kaip turėtų atrodyti tavo produkto dizainas gali būti kompanijos ašis. Man tai yra džiugu, nes tai išplečia galinčių imtis verslo žmonių ratą, leidžia kurti verslus tiems, kurie neturi lyderio savybių. Dabar jau nebereikia būti lyderiu, burti, motyvuoti žmones, pakanka tiesiog A) – rizikuoti, nes bet kokia inovacija yra rizika ir B) – kažkokią tai funkciją daryti daug geriau nei kiti.

KaunoZinios.lt


Jan 11 2015

Saulius Rimkus: „Siekiu plėsti savo pažinimo ribas“

„Literatura ir menas“ 2014-11-28 nr. 3498

Saulius Rimkus

© Rasa Pupelytė Photography

Apie literatūros ir popkultūros, interneto, socialinių medijų sąveikas kalbamės su portalo „Kauno žinios“ (www.kaunozinios.lt) vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Rimkumi, kuris nepasiduoda paslėptai provokacijai –­ spėjimui, ar jo rašymo upės nenutraukė būtent entuziastingas panirimas į kibernetinius tinklus. Jo portalas – lyg ir mėginimas sukurti žiniasklaidos priemonę prioritetizuojant ne paspaudimų traukulius, o meną, kultūrą, socialinius judėjimus ir autorinius komentarus.

Sauliau, esi, ko gero, internetiškiausias iš man žinomų rašytojų, net tavo romanas, rodos, išėjo tiesiog kaip tinklalapis. Kokią įtaką, tavo nuomone, literatūrai padarė ir daro internetas bei apskritai naujos medijos? Aišku, čia gal reikia skirti bent du etapus – ikifeisbukinį ir…

Pradėkim nuo to, kad nesu rašytojas. Tiesiog žmogus, savo laiku parašęs romaną apie jam rūpimus dalykus. Kūrinio publikavimą internete pasirinkau dėl itin tinkamos jo formos. Kadangi knygos „Gomora.lt“ struktūra – vieneri kalendoriniai metai, kurie skaidosi į mėnesius ir dienas, internete buvo labai patogu publikuoti skyrių per dieną. Taip sukeliant papildomą susidomėjimą ir gaunant įvairių skaitytojų reakcijų į siužeto posūkius. Vėliau, visam tekstui atsidūrus internetinėje erdvėje, pasirodė e. knygos versija skaityklėms, o tie, kurie nenorėjo krapštyti iš kišenės pinigų, gavo galimybę nemokamai skaityti knygą to paties pavadinimo svetainėje.

Kalbant apie interneto ir medijų įtaką literatūrai, čia būsiu gana pesimistiškas. Nežinau, kaip tiksliai informacijos srautai ir prarasta galimybė stabtelėti ir susimąstyti veikia rašytojus, bet skaitytojus tai… koks čia būtų tinkamas žodis… tvirkina neabejotinai. Iš mūsų palaipsniui atimama galimybė susikoncentruoti, įžengti į savo vidines erdves ir ten pasišviečiant žibintuvėliu paieškoti tarakonų. Bėda ta, kad negaudomi ir netyrinėjami tarakonai niekur neprapuola. Knygos yra priemonė turtinti žmogaus vidų, keistis įvedant į savo nefasadinį gyvenimą sudėtingesnių kategorijų. Greitis, kuriuo mes vartojame portalus, socialinius tinklus, SMS, elektroninių laiškų glaustumas trumpina mūsų pačių asmenybes, tarsi amputuoja gebėjimą natūraliai ir esmingai komunikuoti. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą esu gavęs ilgesnį nei trijų pastraipų laišką. Ir pats tokių nerašau. Kas būtų, jei vietoj „ateik ten ir ten“, „darom tą ir tą“ parašyčiau, kaip dabar jaučiuosi, kokios mintys man neleidžia užmigt, kaip to žmogaus pasiilgau… Tai išmuštų iš įprastų vėžių, tiesa?

O kokias išvadas galėtume daryti apie netrumpus socialinių tinklų dominavimo metus? Sociologas Zygmuntas Baumanas teškia jiems nemažai kritikos, nors daugiausiai gal kalba apie poveikį žmonių bendravimui, demokratijos procesams. Tačiau jis, man regis, teisingai pastebi, kad dabartinis internetinio gyvenimo pobūdis daro mus nekantrius, nedėmesingus. Kaip tai atsiliepia rašymo kokybei, kuriai lyg ir reikėtų susikaupimo, polėkio atsitraukti, sustabdyti informacijos ir kasdienių nuomonių srautą?

Feisbukas nėra savaiminis blogis, bet jis įtraukia ir verčia ištisai spausti „Atnaujinti“. Kaip neseniai pareiškė vienas vykęs lietuvių komikas, kai ištisai sėdžiu feisbuke ir neturiu ką veikti, dažnai pasiimu mobilųjį tam, kad pažiūrėčiau, kas naujo feisbuke.

Na, bet gerai, kadangi jau pakankamai paverkšlenau, tai dabar nusibrauksiu snarglius į rankovę ir paminėsiu keletą pozityvių interneto ir socialinių tinklų aspektų. Pirmiausiai tai žmonės, kūrėjai, asmenybės, kurių, gyvendamas įprastą XX ar bet kurio kito amžiaus iki pat Didžiojo sprogimo imtinai gyvenimą, neturėtum jokių galimybių sutikti, pažinti, komunikuoti. Galimybė burtis į virtualias bendruomenes – nesvarbu, ar tu literatūros, kino, istorijos ar šilkinėm kojinėm aptemptų moteriškų šlaunų mėgėjas – tiesiog nereali. Siužetų, personažų, faktų ir kitų autorių kūrybos daugybė, tik mokėk atsirinkti. Ir jei esi pakankamai imlus, prarijęs visą šitą pasaulinės išminties lobyną gali ištransliuoti tiek, kad maža nepasirodys. Žinoma, jei informaciniai srautai nesugniuždys. Socialiniai tinklai, tinklaraščių platformos, vaizdo įrašų svetainės suteikė kūrėjams išties neribotas galimybes. Bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas. Iš kitos pusės, visi, vartodami tegu ir aukštos kokybės, bet tuos pačius produktus (o kūrybiniuose sluoksniuose jie pasklinda itin greitai), kažkuria prasme tampame vienodi ir mažiau įdomūs. Kuo kūrėjo vidus labiau sudrumstas, labiau raižytas, tuo labiau kinta šviesa, pereinanti per jį.

Kalbant apie „bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas“, kaip vertini Vilio Normano istoriją, asmenybę ir kūrybą? Aš, tiesą pasakius, nors ir amžiną jam atilsį, visad vertinau skeptiškokai. Bet kokia gėlė galėjo iš jo išaugti? Kitaip tariant, ar gerai interneto bangą įvaldęs menas apskritai gali būtitikras dalykas?

Vilis buvo mano artimas bičiulis, vienas aštriausiai rašiusių „Kauno žinių“ autorių. Žmogus, nebijojęs žiebti tiesą visuomenei į dantis, kad ir kokia nemaloni ar pykdanti ji būtų. Jo savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo –­ didelė netektis tiek artimiesiems, tiek žurnalistikai, tiek literatūrai. Į Vilio knygas ir kūrybą galima žiūrėti kiek pašaipiai tik tol, kol paimi į rankas pas­kutinį romaną „Masturbacija“. Visa kita gali būti diskutuojama, supeikiama, pašiepiama, bet ši knyga –­ velniškai stiprus trinktelėjimas durimis prieš išeinant. Ne veltui jį išleido „Kitos knygos“, kurių literatūrinis skonis tiesiog nepriekaištingas.

Nereikia apsigauti, tai, kad menas naudoja internetą kaip viešinimo, auditorijos pasiekimo priemonę, niekaip nenusako paties meno kokybės. Internetu vienodai sėkmingai gali plisti katukų fotografijos ir tapybos, muzikos, kino šedevrai. Tai, kad XXI a. kultūra iš tiesų tapo prieinama masėms, neribojama elitinių vietų, geografinių nuotolių, aprangos kodų ar kainų, yra tikrų tikriausia revoliucija. Technologija – itin patogus įrankis. Daugiau kaip pusę savo romano parašiau mobiliuoju telefonu. Dejones, kad kurti galima tik popieriuje ar spausdinimo mašinėle, palikim senstančiai Rašytnamio inteligentijai. Lygiai tas pats ir kalbant apie kultūros vartojimą. Man nebereikia vilktis per pusę pasaulio, kad atsidurčiau įspūdingame Björk koncerte. Galiu nueiti savaitgalį į „Romuvos“ kino teatrą, kur jis transliuojamas, ar pasižiūrėti namie per projektorių, monitorių, „iPad“ ar telefono ekrane.

Kitas rūpimas klausimas, kuris man kažkodėl siejasi su tavimi ir liguistai lieka prie įvairių rašytojo blokų problemos, tai literatūros žmonių santykis su žurnalistika, spauda, žiniasklaidos koridoriais. Juos ten įvelia ne viena aplinkybė – tiek dosnesni honorarai už rašymą, tiek poreikis viešai skelbti savo komentarus apie kultūros politiką, socialines įtampas… Tu ir pats retkarčiais „pagloboji“ kokį rašytoją. Kaip manai, ar tai tik papildomos sklaidos ir matomumo erdvės, ar ir tam tikras trukdis įtemptai kūrybai?

Mano paties atveju honorarai nėra motyvas, sviedęs į patį žiniasklaidos, naujienų, sensacijų, politinių gyvulių grumtynių arenos sūkurį. Tiesiog esu labai smalsus, o kintantis gyvenimas, galimybė regėti tektonines pasaulio permainas yra gerokai įdomiau už bet kokius dirbtinius realybės šou, kuriuose ūkininkai ieško žmonos ar patiria savo pirmą orgazmą. Nematau nieko blogo, kad rašytojai dalyvauja žiniasklaidos procese, jei tik jie neeikvoja savo talento seksualumo bombų sprogimo padarinių aprašymui, o gilinasi į kultūrines, politines temas, nušviečia žmonijos skaudulius. Tik tiek, kad kurdamas grožinius kūrinius esi savo paties valdžioje, o žurnalistikoje kaktomuša susiduri su redaktoriumi. Ir čia sėkmės reikalas, ar jo ir tavo požiūriai sutampa.

Iš esmės kūriniu, nesvarbu, ar jis fikcinis, ar publicistinis, tu perteiki kažkokį požiūrio kampą ir idėjas. Literatūra tarsi leidžia apsisaugoti, pasislėpti už personažų, paskandinti viską rūke taip, kad tik atidus skaitytojas suprastų tavo skelbiamą žinią. Žurnalistikos principas kitoks – reikia rėžti tiesiai į kaktą ir tikėtis, kad nuskambės kuo garsiau, sukels kuo didesnį visuotinį bruzdesį. Tam tikra prasme tai daugiau drąsos reikalaujantis užsiėmimas.

Visų klausiu apie vietos ir geografijos svarbą, literatūros santykį su kraštais, tėvynėmis ir kiemais, iš kurių ji kilusi. Jaunesnės kartos atsakymuose išgirdau man artimą nuomonę, kad nesvarbu, iš kur rašytoja(s) – tiesiog kūriniai yra originalūs ir paveikūs arba ne. Tačiau kūrybą ir autoriaus savastį neišvengiamai piešia ir gatvės, mokyklos koridoriai, gimtieji slėniai, jaunystės barų žemėlapiai… Kaip tau atrodo? Kokį pėdsaką raštijoje yra palikęs tavo miestas, kas tau pačiam reikšmingiausia?

Atsakymą man geriausiai padės iliustruoti „Kauno žinių“ portalui kino apžvalgas rašančios Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Jauna kaunietė rašytoja po mokslų išvyko gyventi į Londoną, kur gimė lietuvės emigrantės istorija „Kostiumų drama“. Vėliau Vaivos kelias pasuko į Indiją ir jos patirti neįtikėtini nuotykiai suguldyti vienoje įdomiausių pastarojo meto kelionių knygų „Viena Indijoje“. Galiausiai redakciją pasiekia ilgesingi laiškai iš Havajų, kur autorė apsistojo mažiausiai keleriems metams. Neabejoju – tik laiko klausimas, kada pasirodys ir nauja knyga.

Ar gali rašytojas parašyti įdomų, originalų kūrinį neišeidamas iš savo kiemo? Gali. Viskas priklauso nuo sugebėjimų ir asmeninės patirties. Nuotykiai ir sprogimai gali vykti tiek mažose talpose, tiek pasauliniu mastu. Tiesiog pavojinga per daug užsisėdėti vienoje vietoje. Retkarčiais būtina ištrūkti iš įprastinės patogios aplinkos, kad pamatytum šalį, o ir save patį naujomis akimis.

Kaune jaučiuosi labai gerai, bet tai nereiškia, kad aikčioju nuo miesto ar noriu vaizduoti jį vien pozityviai. Nežinia kodėl atmintin įsirėžė tokia juokinga scena (ji yra romane): važiuodamas viena centrinių miesto gatvių pro mašinos langą išvystu gražią merginą, stovinčią prie pėsčiųjų perėjos. Mergina palenkia galvą ir pro jos lūpas nutįsta ilgiausia seilė, kokių trisdešimties centimetrų, pakabaliuoja kurį laiką ir mergina lyg niekur nieko įtraukia seilę atgal. Tai atsispindi manajame miesto aprašyme.

Kiek esu probėgšmais pastebėjęs, tave menkai tevargina skirtis tarp masinės kultūros ir aukštojo meno, tarp intelektualinio romano ir popliteratūros, nespjauni nei į fantastiką, nei į „Ulisą“. Kaip manai, ar ši riba nyksta, bent kiek miglojasi kritikų akiratyje? Ar galėtum paminėti autoritetų, kurių kūryboje šie iš pažiūros skirtingi pasauliai susiplaka ir pasiūlo naujų meninių aukštumų? Ką manai apie A. Tereškino požiūrį, raginantį didesnį analizės svorį nukreipti į popkultūros tyrimą ir džiaugimąsi ja?

Kultūros skaldymas į masinę ir aukštąją nėra teisingas dalykas. Tiesiog kūriniai yra paveikūs, įtraukiantys arba ne, nepaisant to, kiek žmonių yra juos regėję. Talentingas popscenos produktas turi išliekamąją vertę, o bet kuris elitinis, snobų dievinamas ekskliuzyvas gali tapti masinis, bevertis, vienadienis. Kasdien stengiuosi gilintis į muziką, literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, kurie man teikia gerokai daugiau džiaugsmo ir gyvasties nei klasikinė, laike sustingusi, dulkėmis padengta kūryba. Siekiu plėsti savo pažinimo ribas ir nepersistengiu su išankstinėmis nuostatomis.

Tai, kad mes iš esmės šiomis dienomis gyvename karo nuojauta, vaikštom į darbus, įsirenginėjam namus, rūpinamės vaikų išsilavinimu, pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba, verčia dairytis atsakymų mene. Šiame kontekste išskirčiau du kūrinius: Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas“, antiutopinį romaną apie ateities visuomenę, kurioje žmonės augina kitus žmones maistui, ir trijų dalių vokiečių mini serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“. Jis pasakoja Antrojo pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė didžiulio pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje.

Geri kūriniai, fantastiniai, istoriniai, avangardiniai ar pornografiniai, kalba mums apie buvimą čia ir dabar, buvimą kažko didingesnio, nei leidžia suprasti aplinkinė buitis. Liūdna, kad daugelis žmonių pragyvena gyvenimus taip ir nepakėlę galvos, nepažinę nei savęs, nei naujų horizontų.

Kalbėjosi Linas Kranauskas


Apr 20 2013

LOGIN 2013 – didieji lūkesčiai

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Vaikščiodamas perpildytomis žmonėmis ir technologijomis didžiausios Baltijos šalyse konferencijos salėmis, klausydamas įvairių pranešimų bei kalbų užkulisiuose, mąsčiau apie tai, kad šio neįtikėtino ir išties įspūdingo renginio svečiai bei dalyviai turėtų savęs paklausti, ko jie atvyksta į LOGIN ir ar jie tai gauna?

Ne pro šalį būtų apie tai susimąstyti ir konferencijos organizatoriams, nes visi pirminiai tikslai pasiekti, tradicija tapęs renginys pritraukè tiek lankytojų, tiek pasaulinio masto žvalgždžių dėmesį, iki pilno komplekto trūksta tik Marko Zukerbergo bei vaikinų iš Google ir tai neabejotinai ateityje, tik ar garsūs vardai ir brendai yra viskas ką galima pasiūlyti lietuviškai publikai? Ar ta moksliukų-hipsterių bei inovatorių lavina užplūdusi erdves Litexpo sales galėtų trokšti ko nors daugiau nei patirti savo dievukų švytėjimą bei ištirpti daugiatūkstantiniam išmaniųjų įrenginių ir nuosavų www… savininkų spindesyje? Kas ta minia, tas ofisų ir Coffee Inn‘ų planktonas metęs rūkyti žolę, nes dileris pradėjo maišyti ją su kreku, palikęs kiemo draugus, nes jie užstrigo aluje, traškučiuose, nesibaigiančiose krepšinio transliacijose ir nemokamoje Redtube pornografijos pasiūloje? Kas tie žmonės nusprendę pakilti iš pilkos beveidės masės, tam kad patys imtų kurti turinį, tam kad asmeniškai taptų sektinais pavyzdžiais kitiems?

Taisyklės keičiasi žaibiškai, dvimečiai vaikai įgunda naudotis išmaniaisias įrenginiais ir plančetėmis, žmonės kuria savo tobulus paveikslus socialiniuose tinkluose, perima informacinių portalų, žurnalistų funkcijas, konstruoja alternatyvias asmenybes, nuožmiais ginklais virstančius trolius, išlieja begalę energijos anksčiau siautusios realiame offline gyvenime. Prakaitas, sperma, tuščios energetinių gėrimų skardinės paliekami prie lipnios klaviatūros, nenuilstatys transliuoti ekranai iš darbo kambarių, miegamųjų išsiveržia į gatves, viešąjį transportą, maitinimo įstaigas, parkus. Fotografuodamas ir Instagram pagalba publikuodamas savo maistą tinkle tu net nežinai kas, kur ir kada parduoda tave, ar tavo duomenis.

Mes visi emigruojame, palikdami šį pasaulį kraustostomės mažesniais ar didesnias žingsnias ten, iš kur mus vargu ar išvis net dideli sukrėtimai, ar globalinės katastrofos. Išeinam kartu su brangiais žmonėmis, pinigais, prisiminimais. Tik ar pažįstame džiungles? Kokie pavojai tyko už artimiausio kampo? Ar ne mes rytais prisijungiame prie tinklų dar net nespėję nupėdinti iki išvietės, ar netgi nuleisti kojų ant šaltų grindų? Kas tie pasauliai, kuriuose daugiausiai pasiekę turi minias garbintojų, nuosavas religijas, netgi bažnyčias, kur persikelia įprasti elgesio modeliai ir vystomos naujos etiketo taisyklės? Erdvėje kur blogietės myli Užkalnį, o gerietės Račą nebėra vietos abejingumui ar nuoboduliui. Visada gali rasti būdų atkeipti į save dėmesį ir tam netgi nebūtina nusižudyti.

Ar žinote, kad šiemetinėje LOGIN konferencijoje merginos spito prie garsių tinklaraštininkų su prašymu pasirašyti ant krūtų? Išgrauškit, broliai Lavrinovičiai! Dabar jūs reklamuojate technologijas, esą jos padeda tapti protingesniems? Taip padeda, tik pasaulis pasikeitė ir jame vaikai, kuriuos visą vaikystę lydės išmanieji, niekuomet netaps krepšinio žvaigždėmis ir gal būt nekalės kalėjimuose už itin sunkius nusikaltimus, nes kas gali būti blogiau už pragarą, kuriame nėra interneto?




© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt


Oct 12 2012

Reklamos konferencija „Take me 2012“ – kūdikiui tik antri metai, bet jis užaugs

© Vilmanto Ramono nuotr./KaunoZinios.lt

Kauno sporto halėje vakar įvyko neeilinės svarbos mūsų miestui, o ir visai šaliai įvykis. Galbūt to daugelis ir nesuprato, ar netgi atvykę į antrą kartą miesto istorijoje surengtą tokio didelio masto reklamos konferenciją galėjo raukytis ir net dejuoti, esą renginys šiek tiek vėlavo, neveikė Wi – Fi internetas, renginio vedėjas pranešinėjo sveikinimų ir pageidavimų koncerto diktorės tonu, bilietai kainavo šimtą pinigų, buvo šiek tiek šaltoka. Na ir kas? Renginys įvyko, gausiai susirinko dalyviai, pranešėjai, įmonių ir start-up‘ų atstovai. Jauni, inovatyvūs, tik ką pieną nuo lūpų nubraukę jaunuoliai iš idėjų agentūros „Gykai“ užvirė košę, kurios mūsų miestui seniai reikėjo. Tikiu, kad organizuojant „Take me 2013“ į daugelį niuansų ir trūkumų bus atsižvelgta.

Kalbant apie pranešėjus, tai didelė dalis atsakomybės už Halėje tvyrojusį šaltuką tenka ir jiems. Lietuviai neturi pakankamos patirties daryti prezentacijas, nesilaiko elementarių taisyklių, tokių kaip nerodyti daugiau nei dešimt skaidrių ir kalbėti tai kas žiūrovams yra negirdėta, nauja, o ne skaityti ekrane besikeičiančias eilutes. Keista, bet pranešėjai iš Kauno gerokai perspjovė žinomus vilniečius. Atidariusi renginį daugiametę patirtį radijo stotyje „ZIP FM“ turinti Simona Albavičiūtė tiesiog pasimetė skaidrėse kas dvi sekundes sukiodamasi į ekraną ir leido begalę reklaminių „ZIP FM“ šaukinių palydėdama juos „šitas man patinka“, „šitas ne“ tipo komentarais. Nei kas, nei kaip, nei kodėl…

Žmogus iš kurio pasirodymo tikėjausi daugiausiai vienos įtakingiausių Pabaltijo agentūrų „Not Perfect | Y&R” steigėjas Paulius Seniūta taip pat nepateisino lūkesčių. Teiginiai, kad televizijos perspektyvos vis dar pakankamai rožinės neatrodo sutampantys su realybe. Taip pat sumanymas pertraukinėti pranešimą 6 minučių trukmės vaizdo klipais iš youtube dvelkia seniena. Galima buvo tiesiog patalpinti QR-kodus ir visi būtų pasižiūrėję išmaniuosiuose to paties pranešimo metu. Juk dabar 2012 –tieji. Na bet tiek to, vienas video buvo iš ties puikus:

Užteks tulžies, dabar apie tai kas patiko: „JCDecaux“ atstovas Vadimas Komarskis įdomiai papasakojo apie šiuolaikinių technologijų panaudojimą lauko reklamos versle. Apie tai kaip renkama informacija apie šalia stendų pravažiuojančių mašinų srautus, greta esančių objektų svarbą, tai, kad miesto centras nebūtinai geriausia vieta lauko reklamai, o norint ką nors sužinoti apie vietos tinkamumą sekami internetiniai komentarai. „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūros“ vadovas, kaunietis Vaidas Pilkauskas pristatė SocialBakers programinę įrangą, skirtą aktyvumo socialinių tinklų puslapiuose stebėjimui. SocialBakers pagalba galima stebėti dominančių puslapių kasdieninį gerbėjų prieaugį ir kritimą, vartotojų aktyvumą, 10 paskutinių vartotojo komentarų (tai padeda šalinti piktybiškus, kenkėjiškus komentatorius), galima sekti kiek laiko ir kokiu paros metu įmonių puslapiai komunikuoja su savo sekėjais.

Įdomiausia renginio dalis ar vieta buvo Sporto Halės koridoriai, kur savo prekes ir paslaugas pristatinėjo inovatyvios, jaunos, perspektyvios Kauno miesto IT įmonės. „Qbcode“ demonstravo „antro ekrano“ technologiją, kurios pagalba galima papildyti realybę trimačiais vaizdais. „Maina &Co“ siūlė užsisakyti į namus paslaptingą kaspinu perrištą juodą dėžutę, personalizuotą pagal individualų pirkėjo poreikį, kurios turinį sužinosi tik įsigijęs staigmeną. Aplikacijų mobiliems įrenginiams kūrėjai „CrazyIpm Studio“ kvietė kartu žengti žingsnį į pasaulinę aplikacijų išmaniesiems įrenginiams rinką. „Interversija“ stebino susirinkusius mažiausiu sulankstomu elektriniu dviračiu pasaulyje bei pristatė naujas liečiamų ekranų panaudojimo versle galimybes.

Reziumuojant, tenka pasakyti, kad būtina suprasti ir vertinti tai kas įvyko Kaune šį žvarbų spalio mėnesį. Galimas daiktas, kad visai netrukus tie patys „Gykai“ šnopuos seniems reklamos dinozaurams į nugaras ir mūsų mieste turėsime puikų atitikmenį Vilniuje vykstančiai interneto konferencijai „Login“. Ar tai taps realybe priklausys tiktai nuo mūsų. Džiugu, kad net keli pranešėjai paragino visus nebūti abejingais, pakelti sėdimąsias ir spalio 14 d. ateiti iki balsadėžių, kitaip prie šalies vairo atsidurs žmonės apie internetą ir mobiliąsias technologijas turintys tokį supratimą, kaip Neringa Venskienė apie euro santykį su vietiniais litais užsienio šalyse.


Sep 15 2010

Filth and Wisdom

„Mūsų šalyje sakoma, kad meilę gali sutikti už kiekvieno kampo.  Kolumbijoje labai daug prostitučių.“ Šią juokingą frazę mums dovanoja amerikietiško serialo „Moderni šeima“ herojė.  Šiais metais „Emi“ apdovanojimą pelnęs serialas skirtas visai šeimai, tačiau jame gausu „riebių“ juokelių, neretai gerokai svilinančių jautresnio klausytojo ausis. Per du pastaruosius dešimtmečius, o ypač naujojo tūkstantmečio pradžioje, televizinio humoro galimybių ribos plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Juodasis humoras, po pasaulį aktyviai platinamas JAV kabelinės televizijos kanalų, tapo masinio vartojimo preke.  Atsiradus tokiems animaciniams serialams kaip „Futurama“, „Šeimos bičas“ ar „Amerikietis tėtušis“, sąvoka „tabu“ tiesiog nustojo egzistuoti. Gana greitai tapo aišku, kad šaipytis galima praktiškai iš visko. Anksčiau viešojoje erdvėje neįsivaizduojami pokštai neįgalumo, rasizmo, išprievartavimo, pedofilijos temomis pasirodė ganėtinai vykę, su sąlyga, kad juos kuria aukšto lygio komedijos profesionalai, o ne primityvūs gatvinių anekdotų pasakotojai.  

Netgi sąlyginai į vaikus ir jaunesniąją publiką orientuotas animacinis serialas „Simpsonai“ žaibuoja neįtikėtina gausa šeimos vertybes (arba greičiau jų nebuvimą), draugystę bei religiją pašiepiančių pokštų. Ko verta vien scena su mišių metu perregimu bažnyčios stogu čiuožiančiu nuogu Homeriu, kuris po sekso su žmona Mardže miniatiūriniame golfo aikštyno malūne pakibo ant nevaldomo oro baliono lyno. Naujasis komedijos tipas ne tik pašiepia visuomenės ydas ir trūkumus bet ir suteikia žiūrovams „indulgenciją“, savotišką nuodėmių atleidimą. Tarsi mes ne tokie blogi, nevykę ar ištvirkę kaip mūsų mėgstami televizijos personažai, todėl vertindami savo pačių gyvenimą galime jaustis geriau, esame mažiau graužiami kaltės ar abejonių. Iš kitos pusės, naujoji televizijos srovė padeda išgyventi jausmus, kurių trūkumą smarkiai jaučiame realiame gyvenime. Tarkime serialo „Daktaras Hausas“ herojai ne tik vykusiai gelbėja ligoninės pacientus, žarstosi kandžiu, pašiepiančiu humoru, bet ir aktyviai kišasi į savo kolegų gyvenimus, nurodinėja, sako pastabas, padeda vienas kitam gelbėtis iš sudėtingiausių situacijų. Realiame gyvenime žmonės vis labiau jaučia didėjantį tarpusavio susvetimėjimą, galbūt todėl taip smagu stebėti „Nusivylusių namų šeimininkių“ aistras, kur kaimynai ne tik yra tarpusavyje pažįstami, palaiko artimus nuoširdžius santykius, bet ir žino vienas kito paslaptis, bendrauja tarpusavyje tarsi seniai prarasta kaimo ar mažo miestelio bendruomenė.

Interneto bei naujųjų technologijų suteikta prieiga prie neribotų pornografijos klodų iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į jausmus, seksualumą, erotiką. Net jei tai nėra pripažįstama viešai, televizijos žanras neabejotinai į tai atsižvelgia. 2010 – tais metais pradėtas rodyti istorinis serialas „Spartakas: kraujas ir smėlis“ stebina žiūrovą ne tik įspūdingomis gladiatorių kovomis, ryškiais įsimenančiais personažais, bet ir stulbinančiai atviromis sekso scenomis, kuriose visiškai apnuoginti aktorių kūnai filmuojami stambiu planu. Kiekvienoje šio 13 dalių istorinio epo serijoje regime dvi – tris puikiai surežisuotas lytinio akto scenas, kurių naudojimas scenarijuje yra siužetiškai pagrįstas ir motyvuotas. Pasigėrėjimo  verti  aktorių kūnai nė kiek neužgožia  vaidybos, tarsi paneigdami anksčiau abejonių kėlusį nesuderinamumą. Tuo tarpu daugiausiai „Emi“ apdovanojimų šiemet susižėrusiuose „Reklamos vilkuose“ su neįtikėtinu istoriko preciziškumu kuriama  šeštojo dešimtmečio atmosfera, kurioje greta požiūrio į moterų teises, patriarchalinį visuomenės modelį, rasizmą, vartotojiškumą pagrindiniu smuiku griežia neištikimybes anatomijos studijos.

Naujoji televizinių pramogų kryptis neabejotinai iškelia du pagrindinius klausimus: ar šis visuotinis juodojo humoro ir seksualumo šėlsmas televizijoje nėra akivaizdus pūvančio dekadanso laikmečio požymis, liudijantis vykstančia visuomenės degradaciją, neišvengiamą visuotinės gerovės laikų pabaigą bei su tuo susijusius kataklizmus? Ir kas bus toliau, peržengus visas įmanomas ribas, pasiekus įmanomą galimybių dugną? Atsakymą mums greičiausiai pateiks tik laikas…