Apr 4 2017

Saulius Rimkus: „Gomora.lt – tai dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu”

© Martyno Juro nuotr.

KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos išsakyti, nors kartais tai nuskamba įžūliai, ar galbūt šiek tiek piktai, tačiau žurnalisto komentarai visuomet pataiko tiesiai į dešimtuką. Šio interviu metu klausiau Sauliaus kaip gimė idėja parašyti romaną „Gomora.lt” ir kaip jis vertina šiuolaikinius rašytojus.

– Kaip kilo idėja rašyti kunigo dienoraščius, o po to juos paviešinti?

– Jaunystėje rašinėjau šiokius tokius eilėraščius, keletą apsakymų, tad rašymas kėlė susidomėjimą ir norą išbandyti jėgas rimtesniame žanre. Kai visko, tiek smagių nuotykių, tiek nelaimingų, nepatogių meilės istorijų, nusivylimų ar bičiuliškų draugystės patirčių bei minčių apie gyvenimą prisikaupė toks kiekis, kad tapo sunku visa tai viduje išlaikyti, nusprendžiau išguldyti tai tekste, rašant tema, kuria domėjausi ir gal būt žinojau geriau už kitus. Tuo metu nemažai teko susidurti su bažnyčios tarnais, šnekėtis apie dramas, vidinius skaudulius, dvejones kurias jiems teko patirti, tad romanas Gomora.lt gimė gana natūraliai.

– Kaip sekėsi rašyti?

– Rašyti sekėsi visai nebloga. Tiesiog paėmiau savo bei trijų geriausių bičiulių (tarp kurių buvo ir kunigas) istorijas ir jas visiškai sumaišiau, tada ėmiau pasakoti istoriją, save patį nužudydamas pačioje pasakojimo pradžioje, o vieną iš draugų (kunigą, pagrindinį romano personažą) pastūmėjau ieškoti žudiko. Tik jis nelabai jo ieškojo, o tiesiog ištrūkęs iš ankšto, tvankaus kaimo pasinėrė į miesto siūlomus nuotykius ir malonumus. Knygoje nėra konkrečių žmonių kopijų, o prototipų istorijos sumaišytos ir perslapstytos naratyve. Buvo įdomu pabandyti parašyti apie žmogų pasirinkusį visiškai jam netinkamą kelią, žmogų nusivylusį tiek savimi tiek kitais, tą kuris klumpa kiekvienam žingsnyje, bet sukelia skaitytojui daugiau simpatiją nei pasmerkimą. Gerą trečdalį romano parašiau mobiliuoju telefonu, buvo smagu rašyti važiuojant naktiniais troleibusais, ar vaikštant parke prie upės.

– Į kokią auditoriją orientavotės?

– Tiesą sakant į jokią. Tiesiog norėjau parašyti knygą, kurią pačiam būtų įdomu perskaityti. Prisimenu kartą buvau vienos literatūrinės premijos teikimo ceremonijoje ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas išdidžiai pareiškė, kad tik Vilniuje rašo knygas su keiksmažodžiais ir N-18 scenomis, o štai mūsų mieste niekas tokiais niekais neužsiminėja. Mano knyga jau buvo beveik parašyta. Sėdėjau ir tyliai šypsojausi iki abiejų ausų. Prieš pradedant knygą žinojau, kad joje bus nemažai necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių, bet man buvo svarbu, kad jie visi be išimties būtų lietuviški. Tad susidariau nedidelį lietuviškų keiksmažodžių žodynėlį, kuriame surašiau visus man žinomus keiksmus, kuo piktesnius ir aštresnius. Čia šiek tiek padėjo Rytis Zemkauskas su savo serialo „Sopranai. Mafijos kronikos“ vertimu. Kažką teko ir pačiam sugalvoti. Knygą rašiau du metus ir tai buvo puikūs, pilni džiaugsmo ir jaudulio metai. Nesistengiau niekam patikti, tiesiog buvo įdomu rašyti lengvą pramoginį „bulvarinį“ skaitalą, kurį pats vartyčiau nenuobodžiaudamas su įdomumu. Gal būt jei rašyti būtų buvę sunkiau knyga būtų gavusis vertingesnė. Bet kuriuo atveju tai tikrai tas dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Nuo to laiko kai 2009-jų gruodį pabaigiau romaną nesu parašęs nei eilutės. Viskas kuriam laikui išsisakyta.

– “Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams“ ką turėjote omenyje tai sakydamas? Ką darytumėt kitaip, jei galėtumėte romaną rašyti iš naujo?

– Kuo labiau gilinausi į religijos bei bažnyčios reikalus, tuo jie man labiau nepatiko. Labai daug dviveidiškumo, apgaulės, netiesos, ar atviro manipuliavimo. Net keista, kad galima dangstantis absoliučiai tyrais dalykais taip šventvagiškai naudotis tikinčiųjų pasitikėjimu bei pažeidžiamumu siekiant galios, įtakos ar asmeninės naudos. Ko gero jei knygą rašyčiau šiandien ji būtų gerokai niūresnė, su daug tamsesniais atspalviais, joje nebūtų tiek humoro ir požiūrio į gyvenimą lengvumo. Gal ir gerai, jog ji pasirodė savo laiku, o ne dabar.

–  Kodėl pasukote žurnalistikos, o ne rašytojo keliu? Kas yra sunkiausia dirbant žurnalisto darbą?

– Greičiausiai turiu pomėgį ar poreikį pasakoti istorijas, o būnat žurnalistu tai galima geriausiai įgyvendinti. Darbą kurį mėgsti dirbti, darbą su kuriuo keliesi ir užmiegi nėra sunku dirbti. Žinoma, pasitaiko klaidų, išbandymų, ar netgi pakankamai šėtoniškų pagundų, bet tai kasdienybė visų kurie kažką realiai daro. Visų, kurie ryžtingai ir atkakliai veikia užuot bambėję ar keikę valstybę, kurioje pasisekė gimti. Tai jaudinantis ir nesibaigiantis nuotykis ir, bent man, geriausia iš viso to, ką tik galėčiau veikti.

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniams rašytojams? (Drąsos? Atspirties taško?)

– Kalbant apie naujausią rašytojų kartą, tai jiems greičiausiai trūksta didelių sukrėtimų, skausmo, siaubo nuo kurio tiesiog negali niekur pasislėpti, pačio gyvenimo pojūčio. To, ką perleidus per savo jautrų vidų galėtum iššauti į knygos lapus. Viskas per ne lyg ramu ir saugu, aišku. Bet tai, kas blogai rašytojams – gerai paprastiems žmonėms. Žmonija, gal tiksliau mūsų regionas, niekada negyveno taip ramiai, patogiai, pasiturinčiai kaip dabar. Net jei kartkartėmis suputo kokie pavieniai teroristų išpuolių atgarsiai, ar nerimas dėl galimos kaimyninės valstybės agresijos, vis tik reiktų įvertinti laiką, kurio nei viena iš buvusių mūsų protėvių kartų neturėjo. Tad gal geriau  nepriteklių kenčia literatūra, nei gyvenimas.

– Kokį patarimą duotumėt jauniesiems Kauno rašytojams?

– Jokio. Jei jau subrendote būti savarankišku rašytoju, jums nereikia niekieno patarimo. Tiesiog turite nueiti savo kelią iki galo, ir jei kažkas nepasisekė ramia širdimi prisiimti visą atsakomybę, o po to bandyti iš naujo. Dar ir dar kartą. Tik tiek.

Kalbino Greta Jankauskaitė

Publikuota kaunaskitaip.lt


Sep 6 2016

Charles met Hugo: Saulius Rimkus

Saulius Rimkus

Saulius Rimkus, portalo KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius, internetinio romano Gomora.lt autorius. Kaip visada taikliai, įžvalgiai ir provokuojančiai… 

Namai ten, kur…

Ten kur žmona, duktė ir Širšė (katė). Ten kur gera būti ir džiugu sugrįžti. Kur gali pasikviesti draugus, gurkšnoti šaltą arbatą ir jaukiai šnekėtis iki paryčių apie pasaulio pažinimą bei kūrybą.

Geriausia vieta pirmajam pasimatymui?

Egzotiškos virtuvės restoranėlis. Jei nesiklijuos pokalbis aukštomis temomis visada galima bus šnekėtis apie maistą, geografiją ir kitas kultūras.

Romantiškiausias gestas, kurį sunku pamiršti?

Ji pasakė taip. Iki šiol stebiuosi kaip tai galėjo nutikti…

Paskutinis matytas spektaklis?

Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis Didis Blogis. Likau sukrėstas ir sužavėtas. Labai rekomenduoju.

Jei taptum meru vienai dienai, ką per ją nuveiktum?

Paskirčiau visą oficiozinių švenčių ir renginių biudžetą gatvės meno ir įdomių, šokiruojančių skulptūrų projektams.

Ką kolekcionuoji?

Knygas ir renginių, kuriuose lankiausi bilietus. Pravers, kai ištiks Alzhaimeris.

Koks paskutinis albumas, kurį įsigijai?

Tai nebuvo albumas. Įsigijau mokamą Spotify paskyrą. Nors šiaip muzikos dažniausiai klausau Youtube, mėgstu vizualius dalykus.

Kas Tau yra grožis?

Tai kažkas visiškai išskirtinio, kitokio. Dažniausiai sutverta žmogiško intelekto. Gali būti šiuolaikinio meno kūrinys, knyga, kino filmas ar pornografinis video. Gamtos peizažai man nedaro įspūdžio.

Ką matai, kai žvelgi į veidrodį?

Nesustabdomą laiko tėkmę.

Mankšta ar meditacija?

Apsaugok, Viešpatie! Jau geriau televizorius.

Kokia gyvenimo prasmė?

Tiesiog gyventi. Pageidautina labai neprisišiukšlinant ir neskaudinant kitų. Nes ten anapus daugiausia kas gal būt gali išlikti tai šio gyvenimo prisiminimai.

Jei Tave prisimintų dėl vieno dalyko, kas tai būtų?

Jei Kauno Žinios išliktų ir po mano mirties tai šildytų kapo granitą.

Ko labiausiai bijai?

Netekti artimų, brangių žmonių. Nors iš esmės suvokiu, kad viskas laikina. Dar bijau smarkiai susimauti. Bet čia jau kaip Aukščiausia ministerija nuspręs. Nelabai manau, kad nuo mūsų daug priklauso. Kažkiek taip, bet ne daug.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kad reikia labai atsargiai bei atidžiai elgtis su žmonėmis. Visada sverti ir galvoti ar tai ką darai yra teisinga.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduoji kitiems?

Rekomenduoju daug knygų, dažnai tenka tai daryti. Dabar galiu pasakyti bent tris – Jaroslavo Melniko Maša, arba Postfašizmas, Danielio Keyeso Gėlės Aldžernonui ir Vilio Normano, Raimundo Milašiūno Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio. Paskutiniosios pavadinimo tikrai neverta išsigąsti. Labai lengvai skaitoma, tiesiog įstabi pokalbių apie gyvenimo prasmę knyga.

Kuris maistas tolygus laimei?

Tas, kurį ryji smegenimis. Sutikti už save protingesnį žmogų tiesiog šventė. Mano nelaimei, tai pasitaiko gana dažnai.

Ko niekada nesuprasi?

Pavydo. Man šis jausmas visiškai svetimas.

Ar bijai mirti ir to, kas atsitiks po to?

Ne, nė kiek. Bijau nebent to, kas neatsitiktų tuo atveju. Tai ko nespėčiau pamatyti, patirti, sužinoti šiame gyvenime.

Kas yra Tavo didvyris/-ė

Tai beveik visuomet laikinas personažas. Manau sveika nusivilti savo herojais. Šiuo metu atidžiai stebiu Rusijos opozicionierių Aleksėjų Navalną, Pussy Riot narę Nadieždą Tolokonnikovą, menininką Piotrą Pavlenskį. Taip pat man įdomu sekti tai kuo užsiima Facebook įkūrėjas Markas Zukerbergas.

Geriausi atradimai?

Labiausiai patinka atrasti žmones. Kai kurie tiesiog yra vaikščiojančios enciklopedijos, kiti turi visiškai unikalų požiūrį į pasaulį, bendravimą. Blogiausi atradimai deja taip pat susiję su žmonėmis.

Mada ar stilius?

Vienareikšmiškai stilius. Nors, jei žiūrėti į madą kaip progreso variklį, tai taip pat neabejotinai įdomu. Bet stilius greičiau susijęs su diktatu, o mada su sekėjais. Tad vėlgi – stilius laimi.

Vieta, kurioje visada jautiesi laimingas?

Žiūrėti patį pirmą atsakymą.

Kita šalis/ miestas, kurį ruošiatės aplankyti?

Artimiausiu metu ruošiuosi aplankyti Barseloną. Bet tai nėra kažkas labai kvapą gniaužiančio. Vat Tokijas ar Mumbajus skamba labiau intriguojančiai, bet nesu 100 proc. tikras, kad pavyks taip toli nusibelsti. Nors niekada nesakyk niekada.

Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Ko gero tai Juodoji jūra, jos pakrantės, paplūdimiai, mergaitės su kuriomis tenai bičiuliavausi. Šiaip tai visa vaikystė skendi blausioje tirštoje prietemoje. Jei kada rašysiu memuarus netikėkit nei vienu žodžiu. Viskas bus išgalvota.

Sauliaus Rimkaus intrernetinę knygą, galite nemokamai paskaityti čia.

Publikuota Charles met Hugo


Jan 11 2015

Saulius Rimkus: „Siekiu plėsti savo pažinimo ribas“

„Literatura ir menas“ 2014-11-28 nr. 3498

Saulius Rimkus

© Rasa Pupelytė Photography

Apie literatūros ir popkultūros, interneto, socialinių medijų sąveikas kalbamės su portalo „Kauno žinios“ (www.kaunozinios.lt) vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Rimkumi, kuris nepasiduoda paslėptai provokacijai –­ spėjimui, ar jo rašymo upės nenutraukė būtent entuziastingas panirimas į kibernetinius tinklus. Jo portalas – lyg ir mėginimas sukurti žiniasklaidos priemonę prioritetizuojant ne paspaudimų traukulius, o meną, kultūrą, socialinius judėjimus ir autorinius komentarus.

Sauliau, esi, ko gero, internetiškiausias iš man žinomų rašytojų, net tavo romanas, rodos, išėjo tiesiog kaip tinklalapis. Kokią įtaką, tavo nuomone, literatūrai padarė ir daro internetas bei apskritai naujos medijos? Aišku, čia gal reikia skirti bent du etapus – ikifeisbukinį ir…

Pradėkim nuo to, kad nesu rašytojas. Tiesiog žmogus, savo laiku parašęs romaną apie jam rūpimus dalykus. Kūrinio publikavimą internete pasirinkau dėl itin tinkamos jo formos. Kadangi knygos „Gomora.lt“ struktūra – vieneri kalendoriniai metai, kurie skaidosi į mėnesius ir dienas, internete buvo labai patogu publikuoti skyrių per dieną. Taip sukeliant papildomą susidomėjimą ir gaunant įvairių skaitytojų reakcijų į siužeto posūkius. Vėliau, visam tekstui atsidūrus internetinėje erdvėje, pasirodė e. knygos versija skaityklėms, o tie, kurie nenorėjo krapštyti iš kišenės pinigų, gavo galimybę nemokamai skaityti knygą to paties pavadinimo svetainėje.

Kalbant apie interneto ir medijų įtaką literatūrai, čia būsiu gana pesimistiškas. Nežinau, kaip tiksliai informacijos srautai ir prarasta galimybė stabtelėti ir susimąstyti veikia rašytojus, bet skaitytojus tai… koks čia būtų tinkamas žodis… tvirkina neabejotinai. Iš mūsų palaipsniui atimama galimybė susikoncentruoti, įžengti į savo vidines erdves ir ten pasišviečiant žibintuvėliu paieškoti tarakonų. Bėda ta, kad negaudomi ir netyrinėjami tarakonai niekur neprapuola. Knygos yra priemonė turtinti žmogaus vidų, keistis įvedant į savo nefasadinį gyvenimą sudėtingesnių kategorijų. Greitis, kuriuo mes vartojame portalus, socialinius tinklus, SMS, elektroninių laiškų glaustumas trumpina mūsų pačių asmenybes, tarsi amputuoja gebėjimą natūraliai ir esmingai komunikuoti. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą esu gavęs ilgesnį nei trijų pastraipų laišką. Ir pats tokių nerašau. Kas būtų, jei vietoj „ateik ten ir ten“, „darom tą ir tą“ parašyčiau, kaip dabar jaučiuosi, kokios mintys man neleidžia užmigt, kaip to žmogaus pasiilgau… Tai išmuštų iš įprastų vėžių, tiesa?

O kokias išvadas galėtume daryti apie netrumpus socialinių tinklų dominavimo metus? Sociologas Zygmuntas Baumanas teškia jiems nemažai kritikos, nors daugiausiai gal kalba apie poveikį žmonių bendravimui, demokratijos procesams. Tačiau jis, man regis, teisingai pastebi, kad dabartinis internetinio gyvenimo pobūdis daro mus nekantrius, nedėmesingus. Kaip tai atsiliepia rašymo kokybei, kuriai lyg ir reikėtų susikaupimo, polėkio atsitraukti, sustabdyti informacijos ir kasdienių nuomonių srautą?

Feisbukas nėra savaiminis blogis, bet jis įtraukia ir verčia ištisai spausti „Atnaujinti“. Kaip neseniai pareiškė vienas vykęs lietuvių komikas, kai ištisai sėdžiu feisbuke ir neturiu ką veikti, dažnai pasiimu mobilųjį tam, kad pažiūrėčiau, kas naujo feisbuke.

Na, bet gerai, kadangi jau pakankamai paverkšlenau, tai dabar nusibrauksiu snarglius į rankovę ir paminėsiu keletą pozityvių interneto ir socialinių tinklų aspektų. Pirmiausiai tai žmonės, kūrėjai, asmenybės, kurių, gyvendamas įprastą XX ar bet kurio kito amžiaus iki pat Didžiojo sprogimo imtinai gyvenimą, neturėtum jokių galimybių sutikti, pažinti, komunikuoti. Galimybė burtis į virtualias bendruomenes – nesvarbu, ar tu literatūros, kino, istorijos ar šilkinėm kojinėm aptemptų moteriškų šlaunų mėgėjas – tiesiog nereali. Siužetų, personažų, faktų ir kitų autorių kūrybos daugybė, tik mokėk atsirinkti. Ir jei esi pakankamai imlus, prarijęs visą šitą pasaulinės išminties lobyną gali ištransliuoti tiek, kad maža nepasirodys. Žinoma, jei informaciniai srautai nesugniuždys. Socialiniai tinklai, tinklaraščių platformos, vaizdo įrašų svetainės suteikė kūrėjams išties neribotas galimybes. Bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas. Iš kitos pusės, visi, vartodami tegu ir aukštos kokybės, bet tuos pačius produktus (o kūrybiniuose sluoksniuose jie pasklinda itin greitai), kažkuria prasme tampame vienodi ir mažiau įdomūs. Kuo kūrėjo vidus labiau sudrumstas, labiau raižytas, tuo labiau kinta šviesa, pereinanti per jį.

Kalbant apie „bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas“, kaip vertini Vilio Normano istoriją, asmenybę ir kūrybą? Aš, tiesą pasakius, nors ir amžiną jam atilsį, visad vertinau skeptiškokai. Bet kokia gėlė galėjo iš jo išaugti? Kitaip tariant, ar gerai interneto bangą įvaldęs menas apskritai gali būtitikras dalykas?

Vilis buvo mano artimas bičiulis, vienas aštriausiai rašiusių „Kauno žinių“ autorių. Žmogus, nebijojęs žiebti tiesą visuomenei į dantis, kad ir kokia nemaloni ar pykdanti ji būtų. Jo savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo –­ didelė netektis tiek artimiesiems, tiek žurnalistikai, tiek literatūrai. Į Vilio knygas ir kūrybą galima žiūrėti kiek pašaipiai tik tol, kol paimi į rankas pas­kutinį romaną „Masturbacija“. Visa kita gali būti diskutuojama, supeikiama, pašiepiama, bet ši knyga –­ velniškai stiprus trinktelėjimas durimis prieš išeinant. Ne veltui jį išleido „Kitos knygos“, kurių literatūrinis skonis tiesiog nepriekaištingas.

Nereikia apsigauti, tai, kad menas naudoja internetą kaip viešinimo, auditorijos pasiekimo priemonę, niekaip nenusako paties meno kokybės. Internetu vienodai sėkmingai gali plisti katukų fotografijos ir tapybos, muzikos, kino šedevrai. Tai, kad XXI a. kultūra iš tiesų tapo prieinama masėms, neribojama elitinių vietų, geografinių nuotolių, aprangos kodų ar kainų, yra tikrų tikriausia revoliucija. Technologija – itin patogus įrankis. Daugiau kaip pusę savo romano parašiau mobiliuoju telefonu. Dejones, kad kurti galima tik popieriuje ar spausdinimo mašinėle, palikim senstančiai Rašytnamio inteligentijai. Lygiai tas pats ir kalbant apie kultūros vartojimą. Man nebereikia vilktis per pusę pasaulio, kad atsidurčiau įspūdingame Björk koncerte. Galiu nueiti savaitgalį į „Romuvos“ kino teatrą, kur jis transliuojamas, ar pasižiūrėti namie per projektorių, monitorių, „iPad“ ar telefono ekrane.

Kitas rūpimas klausimas, kuris man kažkodėl siejasi su tavimi ir liguistai lieka prie įvairių rašytojo blokų problemos, tai literatūros žmonių santykis su žurnalistika, spauda, žiniasklaidos koridoriais. Juos ten įvelia ne viena aplinkybė – tiek dosnesni honorarai už rašymą, tiek poreikis viešai skelbti savo komentarus apie kultūros politiką, socialines įtampas… Tu ir pats retkarčiais „pagloboji“ kokį rašytoją. Kaip manai, ar tai tik papildomos sklaidos ir matomumo erdvės, ar ir tam tikras trukdis įtemptai kūrybai?

Mano paties atveju honorarai nėra motyvas, sviedęs į patį žiniasklaidos, naujienų, sensacijų, politinių gyvulių grumtynių arenos sūkurį. Tiesiog esu labai smalsus, o kintantis gyvenimas, galimybė regėti tektonines pasaulio permainas yra gerokai įdomiau už bet kokius dirbtinius realybės šou, kuriuose ūkininkai ieško žmonos ar patiria savo pirmą orgazmą. Nematau nieko blogo, kad rašytojai dalyvauja žiniasklaidos procese, jei tik jie neeikvoja savo talento seksualumo bombų sprogimo padarinių aprašymui, o gilinasi į kultūrines, politines temas, nušviečia žmonijos skaudulius. Tik tiek, kad kurdamas grožinius kūrinius esi savo paties valdžioje, o žurnalistikoje kaktomuša susiduri su redaktoriumi. Ir čia sėkmės reikalas, ar jo ir tavo požiūriai sutampa.

Iš esmės kūriniu, nesvarbu, ar jis fikcinis, ar publicistinis, tu perteiki kažkokį požiūrio kampą ir idėjas. Literatūra tarsi leidžia apsisaugoti, pasislėpti už personažų, paskandinti viską rūke taip, kad tik atidus skaitytojas suprastų tavo skelbiamą žinią. Žurnalistikos principas kitoks – reikia rėžti tiesiai į kaktą ir tikėtis, kad nuskambės kuo garsiau, sukels kuo didesnį visuotinį bruzdesį. Tam tikra prasme tai daugiau drąsos reikalaujantis užsiėmimas.

Visų klausiu apie vietos ir geografijos svarbą, literatūros santykį su kraštais, tėvynėmis ir kiemais, iš kurių ji kilusi. Jaunesnės kartos atsakymuose išgirdau man artimą nuomonę, kad nesvarbu, iš kur rašytoja(s) – tiesiog kūriniai yra originalūs ir paveikūs arba ne. Tačiau kūrybą ir autoriaus savastį neišvengiamai piešia ir gatvės, mokyklos koridoriai, gimtieji slėniai, jaunystės barų žemėlapiai… Kaip tau atrodo? Kokį pėdsaką raštijoje yra palikęs tavo miestas, kas tau pačiam reikšmingiausia?

Atsakymą man geriausiai padės iliustruoti „Kauno žinių“ portalui kino apžvalgas rašančios Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Jauna kaunietė rašytoja po mokslų išvyko gyventi į Londoną, kur gimė lietuvės emigrantės istorija „Kostiumų drama“. Vėliau Vaivos kelias pasuko į Indiją ir jos patirti neįtikėtini nuotykiai suguldyti vienoje įdomiausių pastarojo meto kelionių knygų „Viena Indijoje“. Galiausiai redakciją pasiekia ilgesingi laiškai iš Havajų, kur autorė apsistojo mažiausiai keleriems metams. Neabejoju – tik laiko klausimas, kada pasirodys ir nauja knyga.

Ar gali rašytojas parašyti įdomų, originalų kūrinį neišeidamas iš savo kiemo? Gali. Viskas priklauso nuo sugebėjimų ir asmeninės patirties. Nuotykiai ir sprogimai gali vykti tiek mažose talpose, tiek pasauliniu mastu. Tiesiog pavojinga per daug užsisėdėti vienoje vietoje. Retkarčiais būtina ištrūkti iš įprastinės patogios aplinkos, kad pamatytum šalį, o ir save patį naujomis akimis.

Kaune jaučiuosi labai gerai, bet tai nereiškia, kad aikčioju nuo miesto ar noriu vaizduoti jį vien pozityviai. Nežinia kodėl atmintin įsirėžė tokia juokinga scena (ji yra romane): važiuodamas viena centrinių miesto gatvių pro mašinos langą išvystu gražią merginą, stovinčią prie pėsčiųjų perėjos. Mergina palenkia galvą ir pro jos lūpas nutįsta ilgiausia seilė, kokių trisdešimties centimetrų, pakabaliuoja kurį laiką ir mergina lyg niekur nieko įtraukia seilę atgal. Tai atsispindi manajame miesto aprašyme.

Kiek esu probėgšmais pastebėjęs, tave menkai tevargina skirtis tarp masinės kultūros ir aukštojo meno, tarp intelektualinio romano ir popliteratūros, nespjauni nei į fantastiką, nei į „Ulisą“. Kaip manai, ar ši riba nyksta, bent kiek miglojasi kritikų akiratyje? Ar galėtum paminėti autoritetų, kurių kūryboje šie iš pažiūros skirtingi pasauliai susiplaka ir pasiūlo naujų meninių aukštumų? Ką manai apie A. Tereškino požiūrį, raginantį didesnį analizės svorį nukreipti į popkultūros tyrimą ir džiaugimąsi ja?

Kultūros skaldymas į masinę ir aukštąją nėra teisingas dalykas. Tiesiog kūriniai yra paveikūs, įtraukiantys arba ne, nepaisant to, kiek žmonių yra juos regėję. Talentingas popscenos produktas turi išliekamąją vertę, o bet kuris elitinis, snobų dievinamas ekskliuzyvas gali tapti masinis, bevertis, vienadienis. Kasdien stengiuosi gilintis į muziką, literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, kurie man teikia gerokai daugiau džiaugsmo ir gyvasties nei klasikinė, laike sustingusi, dulkėmis padengta kūryba. Siekiu plėsti savo pažinimo ribas ir nepersistengiu su išankstinėmis nuostatomis.

Tai, kad mes iš esmės šiomis dienomis gyvename karo nuojauta, vaikštom į darbus, įsirenginėjam namus, rūpinamės vaikų išsilavinimu, pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba, verčia dairytis atsakymų mene. Šiame kontekste išskirčiau du kūrinius: Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas“, antiutopinį romaną apie ateities visuomenę, kurioje žmonės augina kitus žmones maistui, ir trijų dalių vokiečių mini serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“. Jis pasakoja Antrojo pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė didžiulio pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje.

Geri kūriniai, fantastiniai, istoriniai, avangardiniai ar pornografiniai, kalba mums apie buvimą čia ir dabar, buvimą kažko didingesnio, nei leidžia suprasti aplinkinė buitis. Liūdna, kad daugelis žmonių pragyvena gyvenimus taip ir nepakėlę galvos, nepažinę nei savęs, nei naujų horizontų.

Kalbėjosi Linas Kranauskas


Feb 3 2011

10 knygų, kurias nesigailiu perskaitęs

Kalbant apie gerą literatūrą kultūringas žmogus visuomet bus itin atsargus vardindamas savo mėgstamiausias knygas ar dievinamus rašytojus. Pokalbyje neišvengiamai slypi grėsmė sužinoti, kad pašnekovas yra gerokai labiau apsiskaitęs asmuo nei tu, o visi tavo išvardinti autoriai ir knygos sukelia tik atlaidžią, kandžiu estetiniu pasibjaurėjimu persmelktą šypseną, su aiškia užuomina į tai, kad esi pigaus literatūrinio popso gerbėjas ir nieko nerauki apie Pinterį, ar Llosa bei visą DIDŽIĄJĄ LITERATŪRĄ apskritai. Atvirkštinis variantas taip pat pakankamai nemalonus, nes ir tau gali tekti tramdyti tą pačią piktybišką šypseną, išgirdus pašnekovą aistringai linksniuojant Brauną, Koeljo ar kurį kitą tavo ne itin vertinamą rašeivą. Taigi, norėdamas suteikti progą kandžiai nusišypsoti, o gal tiesiog atverdamas pasauliui dalelę savęs dalinuosi trumpu knygų sąrašu, kuriame puikuojasi su didžiausiu malonumu per visą netrumpą mano gyvenimo laikotarpį lig šiol perskaitytos knygos:

 

 1. John Irving „Pasaulis pagal Garpą“

 Kuomet buvau keturiolikos metų vaikėzas, atkreipti dėmesį į knygą ir ją įsigyti privertė nuoga melsvaodė moteris, rankoje laikanti keistą, vaginą primenančią kriauklę. Tai tikriausiai nemažai pasako apie tuometinį mano literatūrinį supratimą. Šiandien parduodamos knygos viršelis atrodo visai kitaip – blankiai neutraliai. Išties gaila, nes visai gali būti, kad naujasis viršelis kaip tik šiuo metu atbaido kurį nors jauną, drovų, sapnuose nuolat ejekuliuojantį paauglį nuo tikrai geros literatūros. Neįtikėtinas „Pasaulis pagal Garpą“ knibždėte knibžda kontroversijos nestokojančių transeksualių amerikietiškojo futbolo žaidėjų, pakvaišusių feminisčių, prostitučių, nuo aklų nesąmoningų mirštančiųjų pastojančių motinų, kitų visokeriopai sutrikusių moterų, o taip pat gausiu būriu prievartautojų, pedofilų, cirko meškų ant dviračio ir daugeliu kitų keisčiausių personažų. Paties T.S. Garpo veikėjas pateiktas taip įspūdingai, kad vien prisiminus šį vardą atmintyje iš kart iškyla gausybė bruožų, poelgių, nepatogių situacijų į kurias jis autoriaus valia buvo pakliuvęs. Ko verta vien Garpo sūnaus žūties scena, kuomet jo žmona siaubingos avarijos metu nukanda meilužiui… taip jūs teisingai atspėjote. Šią knygą su dideliu malonumu skaičiau ne mažiau kaip penkis kartus ir jei Dievas duos mielai perskaitysiu dar kartą.      

 

2. Umberto Eco „Fuko švytuoklė“

Būtų itin banalu paminėti, kad Umberto Eco laikomas intelektualiausiu pasaulio rašytoju. Be to greičiausiai kur nors atsiras gudročių, kurie bandys užginčyti šį teiginį. Tad tarkim, kad aš to nepaminėjau. Taip pat visai nebūtina minėti, kad blankus šios knygos atspindys, nevertas net taikomo termino plagiatas, yra mums visiems skersai išilgai ausis išūžęs Deno Brauno „Davinčio kodas“. Šiaip ar taip Eco vienas mano mėgiamiausių autorių, o „Fuko švytuoklė“ neabejotinas protinių sugebėjimų ir lakios vaizduotės šedevras, skatinantis skaitytoją leistis į pašėlusią avantiūrą knygos puslapiuose ir motyvuotai įspėjantis to nedaryti realiame gyvenime. Tai pasakojimas apie grupelę žmonių, sukūrusių įmantrią sąmokslo teoriją, kurios virtimas realybe pražudo pačius teorijos kūrėjus. Tikra, virtuoziškai sukonstruota literatūra, nuo kurios rimtas knygų mylėtojas patirs jei ne orgazmą, tai bent solidžią erekciją. Taip pat itin rekomenduoju kitą U.Eco kūrinį „Rožės vardas“. Šis romanas laikomas autoriaus kūrybos, viršūne, nors mano nuomone „Fuko švytuoklė“ jam nei kiek nenusileidžia.

 

3. Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“

Ant šios knygos viršelio turėtų puikuotis užrašas: „Skirta turintiems širdį“. Iš tikro, tai mes visi, net ir patys didžiausi šunsnukiai ir šikniai, ją turime, o jei kas šį faktą pamiršo, tai knyga – puikus būdas vėl prisiminti. Kažkada vaikystėje skaičiau apsakymą iš kurio jo autorius garsus psichologas Daniel Keyes išvystė vieną puikiausių visų laikų romanų, istoriją apie protinių sutrikimų kamuojamą vyriškį, kuris kartu su mokslinės laboratorijos peliuku Aldžernonu tampa sudėtingo eksperimento dalyviais. Kartu su pagrindiniu knygos herojumi leidžiamės į pavojingą kelionę po proto užkaborius, kad pajustumėm ką reiškia menkam, niekingam šios žemės vabalui užkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę ir būti negailestingai nutrenktam į dugną. Jei mirsite taip ir neperskaitę šios knygos, tikriausiai jūsų gyvenimas turės mažiau prasmės nei galėtų.


4. Saulius Tomas Kondrotas „Žalčio žvilgsnis“

Jei kartais reiktų išrinkti vieną lietuvių autoriaus kurinį, o visus kitus amžiams įmesti į liepsnojančią pragaro irštvą, mano rankose liktų S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Nenoriu daug išsiplėsti, bet jei tu, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (-e), jos neskaitei, tai kelk savo nutirpusią sėdimąją nuo kompiuterio ir žirgliuok į knygyną, biblioteką arba pasiskolink iš draugo, kuris turi šimtą kartų geresnį literatūrinį skonį nei tu. Ai, veltui aušinu burną, tavęs jau niekas neišgelbės…

 5. Kevin Kesey „Skrydis virš Gegutės lizdo“

 Greičiausiai matėte arba bent jau girdėjote apie filmą tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Žinovai teigia, kad tai vienas geriausių kada nors pasaulį išvydusių kinematografijos darbų. Romanas, pagal kurį jis sukurtas, nusipelno ne mažesnių pagyrų. Etaloninė psichiatrijos klinikoje įvykusio maišto istoriją su be reikalo ten pakliuvusiu nuteistuoju McMurphy ir Hitlerio kraujo turinčia medicinos seserimi Ratched, papasakota indėnų milžino lūpomis. Despotija, neteisybė, pasipriešinimas – verta, prasminga, įsimintina.

 6. Eduard Limonov „Tai aš, Edička“

„Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas…” – taip verkšlena Edička, tikras ar išgalvotas rašytojo alter ego. Ši knyga tikrai ne iš tų kuri patiktų kiekvienam. Bet jei kartais norėtumėte daugiau sužinoti apie homoseksualius seksualinius nuotykius su juodaodžiais, žmonų smaugimą, vyrų dulkinimą plastikiniais falais ir revoliuciją ši knyga kaip tik jums. Parašyta aiškiai ir ne dviprasmiškai: „Mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai“ – sako monstrai. Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – „Čia tavo problema“. 

7. Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“

Atrodytų nieko nepaprasto, Vanda Juknaitė kalbina sudėtingo likimo vaikus: neregius, daugiavaikėse šeimose gyvenančius mažamečius, pataisos kolonijose leidžiančius laiką nuteistuosius. Prieš akis atsiveria begaliniai pasauliai, neišmatuojamo gilumo asmenybės, mažieji žmonės, savo išmintimi visokeriopai pranokstantys skaitytoją. Net nepastebi, kaip akyse keičiasi tavo paties požiūris į vertybes, artimuosius, į visą tai kas svarbu. Tikrų tikriausia odė gėriui žmogaus viduje, neįkainuojama mūsų literatūros vertybė.

8. Mika Waltari „Sinuhė Egiptietis“

Prisipažinsiu, knygą skaičiau seniai, po to prarijau daugybę Mika Waltari romanų, tačiau nei vienas neprilygo magiškam senovės Egipto pasauliui, kurio klaidžiais labirintas klajojau kartu su faraono gydytoju Sinuhe patirdamas moteris, nuotykius, draugystę, intrigas ir išdavystes vykusias amžinųjų piramidžių šešėlyje. Knygos veiksmas skaitytoją nukelia į įsimintiną Egipto religinės reformos laikotarpį, kuomet faraono Echnatono įgeidžiu visuotinai garbinamas dievas Amonas pakeičiamas Atonu. Refomai nepasisekus įvyksta maištas atveriantis galimybę sostą užimti Ramziui.


9. Vladimir Nabokov „Lolita“  

Tikriausiai kontraversiškiausias kūrinys visoje literatūros istorijoje. Skaičiau daugybę gerokai nešvankesnių ar „piktesnių“ savo turiniu knygų, tačiau niekas savo įspūdžiu neprilygo „Lolitai“. Siužeto esmė paprasta – nelaimingo atsitiktinumo dėka dvylikametė mergaitė patenka į niekingo pedofilo rankas, tačiau viskas papasakota taip poetiškai ir įtaigiai, kad skaitant nugara eina šiurpas, o pats nevalingai imi jausti simpatiją ir gailestį ne aukai, o piktadariui…

10. Dorota Maslowska „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“

Nieko rimto, tiesiog puiki turistinė galimybė patekti į skustagalvio budulio smegenis ir pasivaikščioti idiotiška neapykanta rusams persmelkto Lenkijos miestelio gatvėmis, patiriant daugybę nuotykių ir nesusipratimų. Jei norite sužinoti kodėl merginos vemia akmenimis, kas yra Stiprusis ir ar išties rusai tokie siaubingai blogi būtinai paskaitykite…


Jan 6 2011

Nukryžiuotasis Užkalnis

O visagali korifėjau, minties ir proto galiūne, vienatinis ir nepakartojamas… Ne, ne taip. O neprilygstamas visų aštriadančių arklieną puntančių lietuvių vėliavnešy… Ne, ir vėl ne taip. Pabandysiu dar kartą. Brangus FB bičiuli ir prieteliau, Andriau Užkalni, ak kaip norėčiau, kad šis akivaizdaus proto užtemimo akimirką rašytas tekstas niekuomet nepasiektų Tavo mįslingų rusvų akių, neiššauktų sveikai įraudusiame veide nervingo voko virptelėjimo, ar dar blogiau – neišspaustų sūrios lyg artojo prakaitas ašaros. Iš pradžių svarsčiau, gal verta susilaikyti, nuryjant sprangų lyg lydytas švinas jausmą, ar brūkštelti kokią piktą keverzonę ant savo Veidaknygės sienos, tačiau visgi negražu žmogų drabstyti purvais už akių, teks visą tulžį į akis išdėti, ne kitaip. Taigi laikykis, brolau, laikykis…

Tai nutiko vakar. Brisdamas per baisines pusnis, šalčio garams aitriai košiant šnerves, drebančiais sušalusiais pirštais parsinešiau namo „Prijaukintąją Angliją“. Pirmiausiai, kad susidarytų teisingas įspūdis apie piktą mano būdą ir bjaurų charakterį, turiu pripažinti, kad ilgokai keiksnojau knygą dar iki tos akimirkos kai ji pateko į sustirusias ir nedėkingas rankas, o lūpos godžiai išspaudė: „My precious!“ Mane, o tikriausiai ir begalinį skaičių TALENTO gerbėjų nirčiai supykdė knygos platinimo strategija. Suprantama, kad ilgai ir kantriai aštriausiais peiliais skrodžiant blozną narkotinės abstinencijos laužomą skaitytojo kūną vėliau galima iš jo nulupti kainą kvadratu, kad tik gautų, kad tik apturėtų šventą pažadėtąją relikviją – multiplikuotą KŪRĖJO išsiliejimą į popierių. Buvo kaip ir užtikrinta, kad KNYGOS sulauksim Kalėdoms. Patsai KNYGĄ buvau užsakęs žmonai, etatinei Kalėdų senio padėjėjai, kaip vienintelę ir geidžiamiausią kalėdinę dovaną. Atseit, viskas, ko man trūksta iki pilnos laimės, – vakaras su Užkalniu lovoje. Prieš šventes žmona kantriai išmaišė visus Kauno knygynus skersai išilgai – niekur nėra. Tik po Naujųjų apsilankęs „Vagoje“, „Pegase“ bei dar krūvoje miesto centre įsikūrusių knygynų šiaip ne taip  radau. Žinoma tuo metu kalėdinė nuotaika jau buvo gerokai nušokavusi šuniui ant uodegos. Suprantu, kad tai leidėjo ar platintojo, o ne asmeniškai Andriaus problema, bet čia aš šiaip ar taip pyktį kaupiu tam, kad tik smarkiau įsivažiuočiau.

Taigi žengiam prie pačios literatūros. Knyga akivaizdžiai rašyta paskubomis, pasak paties autoriaus sukurpta per metus, nors man atrodo dar per trumpesnį laikotarpį. Tai kas joje primygtinai paminėta norom nenorom priimi už gryną pinigą. Taigi: temos šioje knygoje atlikusios nuo pirmosios „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, dalis skyrių totaliai neįdomūs, juose taip ir parašyta – gali pasirodyti neįdomūs, verskite toliau. Turiu pastebėti, kad skaitytojui nuo tokio parašymo nė kiek ne lengviau. Apskritai, esminis KNYGOS trūkumas lyginant su dviem išleistomis anksčiau yra tai, kad „Prijaukintoji Anglija“ veik nesiskiria nuo Užkalnio rašinėjimų „Lietuvos ryte“, o anos dvi skyrėsi ir smarkiai. Tai buvo NEABEJOTINAS abiejų privalumas. Tose knygose galėjai užuosti Užkalnį, pajusti Jo skonį ant paties liežuvio galo, tokį savitą, karčiai malonų. Galėjai regėti pasaulį Jo akimis, pažinti naujas vietas, sutikti realius žmones, o dabar tiesiog seki sumanaus žurnalisto suregztą tekstą, kurį vargiai galėtum pavadinti analitiniu. Vietomis netgi nejaukiai kovoji su mintimi, ar tai nėra kreivokas Anglijos laikraščių pikantiškų naujienų skilties atspindys? Tuo labiau, kad daugelis jų girdėtos net gi čia, Lietuvoje. Greičiausiai taip nėra, bet laikinumas ir perdėtas šiandienos aktualijų fiksavimas yra neabejotinas šios knygos žudikas. Taip, knyga įdomi skaitant ją čia ir dabar, bet dėl per didelio šiandienos naujienų aktualizavimo kūrinys netenka išliekamosios vertės net žiūrint iš netolimos dešimtmečio perspektyvos. Daugybę vietos knygoje užima per televiziją matytų vaizdų atpasakojimas, bulvarinės naujienos, paskalos. Kiti dalykai (autorius to ir neslepia į kairę ir dešinę dalinamuose interviu) ne itin gerai pažįstamų žmonių, dažniausiai išeivijoje gyvenančių tautiečių pasakojimai. Stiprioji ankstesnių knygų pusė – garantija, kad visa, kas pasakojama, patirta savo kailiu, perteikiami autentiški išgyvenimai, nutikimai, pojūčiai.

Knygą perskaičiau labai greitai, per kelias valandas, praktiškai nebuvo vietų, ties kuriomis norėtųsi stabtelti, susimąstyti, atidėti malonumą tolimesniam laikui. Tfu, kad man kur velnias numautų kelnes! Jaučiuosi tikrai nejaukiai šioje recenzijoje neišspaudęs iš savęs nei vieno gero žodžio mylimam autoriui, RAŠYTOJUI iš didžiosios R, nors jis šio titulo ir kukliai gėdijasi, tuo neabejotinai demonstruodamas taurią savo prigimtį. Kaip dabar reikės žmogui į akis pasižiūrėti? Kaip su tokiu nešuliu ant širdies toliau gyvent? Duoną valgyt, vandeniu nepaspringus užsigert? Kas atsakys man?!