Jun 18 2015

Ilja Laursas: Asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios

Ilja Laursas

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija „Login 2015“ sukvietė daugiau nei 4 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Metus IT entuziastų, startuolių, virtualybės gerbėjų lauktame renginyje kalbinu rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėją ir valdybos pirmininką Ilją Laursą.

– Šioje progreso konferencijoje „LOGIN 2015“ savo pranešime koncentravotės į 3D spausdinimo technologijas. Kuo Jus asmeniškai domina ši sritis ir kodėl tai perspektyvu?

– Atsakant trumpai, tai tikiu, kad iš visų technologijų, kurias stebiu, ši technologija per ateinančius penkiasdešimt metų pakeis žmonių gyvenimą labiausiai. Kadangi tuo tikiu, tai domiuosi ne tik asmeniškai, bet ir profesionaliai. Rizikos kapitalo investicijos ieško tų technologijų kurios keičia pasaulį ir leidžia investuotojams gauti maksimalią grąžą. Tikiu, kad 3D technologijos atneš maksimalią grąžą, dėl to apie trečdalis mano portfelio investicijų susiję su 3D spausdinimu. Tai labai didelė dalis, šiaip investiciniais standartais jau apie dešimt procentų investicija į kurią nors vieną šaką būtų laikoma agresyvia, tai trisdešimt procentų siekianti investicija rodo ne tik agresyvumą, bet ir įsitikinimą, kad čia tikrai kažkas bus. Kalbant empiriškai, žmogui, kuris su tuo nėra susidūręs sunku įsivaizduoti, kad viską kas yra aplinkui, netgi kėdes, ar stalą prie kurio sėdime galima atspausdinti 3D spausdintuvais. Tik laiko klausimas kada susikurs logistika, pristatymas ir t.t. Patirtis rodo, kad tai turėtų įvykti per kokius penkerius metus. Kol kas žmonės iš visų technologijų labiausiai neįvertina 3D spausdinimo galimybės.Tai viena pagrindinių priežačių, kodėl ne tik jums pasakoju apie tai, bet ir investuoju savo pinigus.

– Žvelgiant į 3D spausdintuvų ateitį didesnė tikimybė, kad ateityje rinkoje dominuos keli stambūs žaidėjai, kaip yra nutikę su planšečių gamintojais, ar vis tik yra vilties ir mažiems, kuriantiems specializuotus produktus?

– Iki šiol mes nematėm nei vieno rimto gamintojo, kuris siūlytų 3D spausdintuvus. „Samsung“, „Hewlett-Packard“, „Canon“, kiti standartiniai gamintojai kol kas to nedaro. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad 3D spausdinimo standartas dar nėra nusistovėjęs. Vieni naudoja miltelius, kiti lazerius, treti dar kažką. Galima sakyti, kad šiuo metu tarpusavyje konkuruoja apie 10 – 12 technologijų. Yra daug smulkių ir naujų žaidėjų. Keletas kompanijų veikia ir Estijoje, esu taip pat matęs lenkiškų pavyzdžių. Taigi tikiu, kad artimiausius du tris metus mes matysime nepažįstamus vardus, greičiausiai po trijų metų įvyks keletas stambių sandorių. Matysim, tarkim, Google įsigyjančią didžiausią iš smulkiausių kompanijų, Samsung įsigys dar kažką. Tuomet vyks tos technologijos pritaikymas ir geričiausiai po 5 – 10 metų rinkoje matysim įprastus vardus. Tai pakankamai standartinis evoliucijos kelias technologijose, nes didelės kompanijos išnaudoja savo skalės ekonomiką bei didelius investicinius resursinius rezervus, iki tam tikro momento leisdamos pažaisti smulkiems žaidėjams, išbandyti įvairius verslo modelius, technologijas, dizainus ir panašiai. Tai pakankamai dažnai pasitaikantis kelias, nes jis likviduoja riziką stambiems žaidėjams. Nebereikia pasitikėti viena ar kita technologija, tiesiog jie stebi rinką ir sau pasiima kas vertingiausia, geriausia.

Ilja Laursas (4)

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Būdamas Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas paskutiniu metu investuojate išimtinai į lietuviškus projektus. Ar tame matote savotišką asmeninę misiją ar tai vis tik labiau apskaičiuojama, racionali strategija?

– Žinote, kaip suaugęs žmogus, tu nieko nedarai tik dėl vienos priežasties. Dažniausiai bet ką, ką pasirinktum – ar tai būtų sportas, ar asmeninis ar profesinis gyvenimas, tai visuomet jungia keletą aistrų, savybių, ar kažkokių siekių. Būtų per daug neoptimalu kažką daryti dėl vienos priežasties. Po tam tikrų pamąstymų supratau, jog tai ką darau šiandien, t.y. investicijos Lietuvoje, apjungia labai daug. Tai yra ir socialinė misija, ir tai yra tam tikras patogumas, nes pažįstu šitą šalį, man patinka čia gyventi, aš viską čia suprantu, esu prie daug ko pripratęs, įskaitant ir blogą orą, bet tuo pačiu tuo tikiu ir profesionaliai. Taigi iš tikro yra daugiau nei viena priežastis.

– Kaip sekasi įmonėms sulaukusioms Jūsų susidomėjimo? Papasakokite apie keletą įdomesnių fondo investicijų.

– Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti kompanija „AirThemes“. Tai kompanija, kuri leidžia personalizuoti tavo android telefoną ir padaryti jį brendiniu. Įsivaiduokite, jog turite ne tą nuobodų darbalaukį kurį jums siūlo „Samsung“, „LG“ ar netgi „Google“, o labai žaismingą „Coca-cola“, „Disney“, „Prada“ ar „Loui Vuitton“ darbalaukį. Matau analogiją su kompiuteriais kažkada pasižymėjusiais žaliai juoda, nuobodžia grafine aplinka. Tad ir dabar standartiniai telefonai su įprasta aplinka nebetenkina vartotojų poreikių ir ši technologija bei kompanija žada sukurti ne tik gražesnę darbo aplinką, bet ir tuo pačiu sujungia vartotoją su mėgstamais prekių ženklais. Jeigu esu „Žalgirio“ klubo gerbėjas, galiu turėti aplinką su „Žalgirio“ spalvomis, atributika, tuo atiduodamas pagarbą klubui. Ta kompanija yra greičiausiai auganti. Produktas buvo pristatytas sausio mėnesį, jau kovo pabaigoje kompanija turėjo 500 000 vartotojų. Tai yra žaibiška plėtra. Pritraukėme solidžių investicijų, kompanija jau, tam tikra prasme, persikėlė į „Silicio slėnį“. Šnekant finansiškai, per tris mėnesius mes savo paketo vertę išauginome daugiau kaip 700 procentų.

Ilja Laursas ir Saulius Rimkus

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Ar, Jūsų manymu, startuolių komandoms turėtų būti sudaryta iškirtinė galimybė spartietiškai sugulti garaže ant čiužinių ir mokant sau euro per mėnesį atlyginimą po kelerių metų skinti sekmės laurus, turint omenyje jų vystomus aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus,  ar visgi startuoliams turėtų galioti bendros žaidimo taisyklės?

– Išskirčiau keletą aspektų. Pirmas dalykas, jau nebe tie laikai, kada tau reiktų visiškai kaip vienuoliui atsiskyrus nuo gyvenimo pusmetį misti vien vandeniu ir duona ir laukti sekmės, jau yra civilizuoti būdai tai daryti neparduodant paskutinių marškinių, neužstatant buto ir namo. Turiu omenyje rizikos kapitalo fondus, kurie sutinka prisiimti finansinę riziką. Būdamas startuoliu jau gali tikėtis minimum pragyventi žmogiškai. Tuo pačiu, aš netikiu praktika, kuri atsirado ypač Skandinavijos šalyse, kur mano galva žmonės kartais per daug socialiai atsakingi. Kai tarkim būdamas startuoliu gali gauti rinkos atlyginimą ir dar finansuojamą iš valstybės pinigų. Nes jei žmogus neįrodo, įskaitant ir pinigais, kad jis tiki projektu, tuomet tokį požiūrį prilyginčiau samdomo darbuotojo, „na išdegs, tai išdegs, neišdegs turiu savo atlyginimą ir man nieko blogo nuo to nenutiks…“ Kolūkiai panašiai buvo tvarkomi. Kartais matau tokius startuolius, kurie apsirūpina atlyginimais, siunčia ataskaitas valstybei „va kažką naujo padarėm per tris metus“. „Skolkovo“ yra puikus pavyzdys. Ne viena istorija pasirodžiusi kaip ten deginami pinigai, tie profesoriai sėdi ir gauna atlyginimus, o iš inovacijų vien pavadinimas. Tokiu modeliu aš netikiu, bet manau, jog gali būti balansas. Mes manome, kad startuolis galėtų gauti pusę rinkos atlyginimo, kitą pusę užskaitant kaip netiesioginę investiciją. Ir tuo pačiu tai būtų stiprus įrodymas, kad startuolis čia sėdi dėl idėjos, o ne dėl to, kad tiesiog gautų tą atlyginimą.

– Pirmaisias nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje buvo itin akcentuojama lyderystės, savęs kūrimo bei tobulinimo svarba, gerokai nustumiant į šalį domėjimąsi kitais, kitų poreikiais, tarpusavio komunikacija. Sugebėjimas bendrauti, suprasti kitą, kreiptis patarimo ar pagalbos, kiek šie dalykai yra būtini startuoliams?

– Pasakysiu gal būt įdomią mintį, jog prieš šimtą metų bet koks verslas reikalavo visų pirma lyderio. Jei pažiūrėsi į tuos pačius Rokfelerius ir panašius į juos, tai jie visų pirma buvo lyderiai, nes norėdamas įkurti kompaniją turėjai suburti aplink save žmones. Tu kaip įkūrėjas privalėjai daryti viską, pradedant apskaita, valdymu ir t.t., nes nebuvo pagalbinių instrumentų. Visiškai kitaip šiais laikais, kai tau iš esmės viskas yra paruošta, kai visas verslas yra modulinis. Jei tau trūksta verslo vystymo, tu tiesiog prijungi jį kaip Lego konstruktoriaus detalę. Yra paruoštos visos platformos, tiek teisinės, tiek komercinės. Produkto platinimui pakanka patalpinti jį pvz. į iTunes store. Tokioje aplinkoje lyderystės savybės turi mažesnį svorį, startuolius kuria jau nebe vadai, o tarkim techninis direktorius vėliau pasamdo direktorių ir administraciją tam, kad efektyviau valdytų procesą. Stebint startuolius matau daugybę kūrėjų, kurie nepretenduoja į lyderio funkciją, jie gali pasisamdyti vadovą. Gera žinia –  asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios. Supratimas kaip turėtų atrodyti tavo produkto dizainas gali būti kompanijos ašis. Man tai yra džiugu, nes tai išplečia galinčių imtis verslo žmonių ratą, leidžia kurti verslus tiems, kurie neturi lyderio savybių. Dabar jau nebereikia būti lyderiu, burti, motyvuoti žmones, pakanka tiesiog A) – rizikuoti, nes bet kokia inovacija yra rizika ir B) – kažkokią tai funkciją daryti daug geriau nei kiti.

KaunoZinios.lt


Apr 12 2014

Derekas Mulleris ir „Facebook“ problema

Derek Muller Login

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Balandžio 10 – 11 dienomis vykstančioje technologijų progreso konferencijoje “LOGIN 2014“ vieną įdomiausių ir labiausiai išsiskiriančių pranešimų pateikė fizikos mokslų daktaras, virš milijono gerbėjų turinčio video tinklaraščio „Veritasium“ autorius Derekas Mulleris.

Turėdamas daugybę gerbėjų ir galimybę lyginti įvairius socialinius tinklus, D. Mulleris susidūrė su „Facebook“ problema, tiksliau fiktyvių vartotojų armijomis, kurios daro neįtikėtina žalą bet kokiam šios socialinės platformos puslapiui, bandančiam oficialiu keliu įsigyti papildomų vartotojų perkant reklamą.

Atidaus tyrėjo žvilgsniu stebėdamas savo asmeninio puslapio fanų kaitą Derekas pastebėjo, kad gerbėjų skaičiui mokamos reklamos dėka perkopus 100 000, jo publikuojamus įrašus pamato mažiau nei dešimt procentų naujienų prenumeratorių. Bandymai išsiaiškinti kodėl taip nutinka atskleidė nemalonią tiesą – daugybė legaliu būdu mokant pinigus pritrauktų fanų buvo fiktyvūs vartotojai iš besivystančių šalių, tokių kaip Egiptas ar Indonezija.

Nors kiek ženklus tokių fiktyvių gerbėjų skaičius apsunkina bet kurio puslapio veiklą ženkliai kirsdamas per vartotojų pasiekiamumą publikuojamais įrašais. „Facebook“ algoritmai atidžiai matuoja pirmines gerbėjų reakcijas į bet kurį įrašą. T.y. bet kurio puslapio publikuotas įrašas iš pradžių parodomas nedideliam fanų skaičiui ir jei sulaukiama pirminės pozityvios reakcijos į įrašą „patinka“ paspaudimų, komentarų ar įrašų dalinimosi forma, tuomet įrašas rodomas didesniam fanų skaičiui. Tuo tarpu jeigu reakcijos nėra, o rodant įrašą fiktyviems puslapio gerbėjams jos niekuomet nėra, įrašo pasiekiamų žmonių skaičius ženkliai sumažėja.

Į klausimą kodėl netikri „Facebook“ vartotojai prisijungia prie legaliais būdais perkančių fanų auditoriją puslapių D. Muleris atsako gana paprastai. Tam, kad Facebook algoritmai neatpažintų fiktivių vartotojų pastarųjų kūrėjai masiškai spaudžia „patinka“ ir ant tų puslapių už kurių sekimą jiems nebuvo nelegaliai sumokėta. Netikrų vartotojų kūrėjams spausti „patinka“ ties „Facebook“  srauto viršuje reklamuojamais puslapių neįtikėtinai paprasta ir lengva.  Tokiu būdu vienas fiktyvus vartotojas gali būti įtraukęs į favoritus net iki kelių šimtų tūkstančių įvairių „Facebook“ platformos puslapių.

Pasak pranešėjo, duomenys rodo, kad „Facebok“ gali matyti kurie vartotojai yra tikri, o kurie ne. Tačiau socialinis tinklas nėra suinteresuotas pašalinti fiktyvius vartotojus. Derekas Muleris kreipėsi į Facebook informuodamas apie esamą situaciją ir tai, kad vartotojai praranda pinigus patiems to nežinant išleisdami juos neveiksniems puslapių fanams pritraukti. Įmonė į kreipimąsi nesureagavo.

 Derek Muller

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

D. Mulleris mielai sutiko atsakyti į mano klausimus.

– Stebint Jūsų pranešimą susidaro įspūdis, kad kompanija Facebook – blogio korporacija, viliojanti pinigus iš naivių vartotojų. Ar tai tiesa?

– Nemanau, kad Facebook yra blogis, ar kad kompanija būtinai skatina netikrų vartotojų atsiradimą. Jie bando su tuo kovoti, bet akivaizdžiai tų pastangų nepakanka. Manau, kad jie turi pakankamai duomenų fiktyviems vartotojams nustatyti. Net aš, turėdamas ribotas galimybes, juos atpažįstu. Facebook žino apie problemą, turi galimybes ją spręsti, bet to nedaro, nes tai padeda uždirbti jiems pinigus. Jiems reikia parodyti investuotojams nuolatinį augimą, o fiktyvūs vartotojai neabejotinai prie to prisideda.

– Anksčiau ar vėliau platformos vartotojai pastebės, kad pirkdami Facebook reklamą savo puslapiams jie praranda pinigus. Kas nutiks tuomet?

– Pats apie tai dažnai mąstau, kaip Facebook elgsis  kai visi šie nešvarūs dalykai taps plačiai žinomi ir jie ims patirti nuostolius?  Manau tai paaiškina Facebook strategiją įsigyti daug įvairių šalutinių produktų. Kai reikalai ims akivaizdžiai prastėti Facebook sakys: „žiūrėkite, mes turim „WhatsApp“, „Instagram“, daugelį kitų dalykų, „Facebook“ nebėra vienintelė svarbi korporacijos dalis.“

– Kaip manote ką gyvenimo pabaigoje prisimins valandų valandas socialinėse platformose praleidę žmonės? Save sėdinčius priešais kompiuterį?

– Daugelis žmonių technologijas naudoja nuobodžiaudami. „Facebook“ viena iš tų nuobodulį vaikančių technologijų, vartojamų tiesiog leisti laiką. Man nelabai aišku ką tai jiems duoda ilgesnėje perspektyvoje. Jau dabar pastebiu, kad nemažai žmonių stengiasi „Facebook‘ui“ skirti mažiau dėmesio ir jėgų suvokdami, kad tai laiko švaistymas. Svarbu suvokti savo gyvenimo vertę. Technologijos visada bus mūsų gyvenimo dalis, bet mums reikia išmokti tinkamai, protingai jomis naudotis.


Apr 20 2013

LOGIN 2013 – didieji lūkesčiai

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Vaikščiodamas perpildytomis žmonėmis ir technologijomis didžiausios Baltijos šalyse konferencijos salėmis, klausydamas įvairių pranešimų bei kalbų užkulisiuose, mąsčiau apie tai, kad šio neįtikėtino ir išties įspūdingo renginio svečiai bei dalyviai turėtų savęs paklausti, ko jie atvyksta į LOGIN ir ar jie tai gauna?

Ne pro šalį būtų apie tai susimąstyti ir konferencijos organizatoriams, nes visi pirminiai tikslai pasiekti, tradicija tapęs renginys pritraukè tiek lankytojų, tiek pasaulinio masto žvalgždžių dėmesį, iki pilno komplekto trūksta tik Marko Zukerbergo bei vaikinų iš Google ir tai neabejotinai ateityje, tik ar garsūs vardai ir brendai yra viskas ką galima pasiūlyti lietuviškai publikai? Ar ta moksliukų-hipsterių bei inovatorių lavina užplūdusi erdves Litexpo sales galėtų trokšti ko nors daugiau nei patirti savo dievukų švytėjimą bei ištirpti daugiatūkstantiniam išmaniųjų įrenginių ir nuosavų www… savininkų spindesyje? Kas ta minia, tas ofisų ir Coffee Inn‘ų planktonas metęs rūkyti žolę, nes dileris pradėjo maišyti ją su kreku, palikęs kiemo draugus, nes jie užstrigo aluje, traškučiuose, nesibaigiančiose krepšinio transliacijose ir nemokamoje Redtube pornografijos pasiūloje? Kas tie žmonės nusprendę pakilti iš pilkos beveidės masės, tam kad patys imtų kurti turinį, tam kad asmeniškai taptų sektinais pavyzdžiais kitiems?

Taisyklės keičiasi žaibiškai, dvimečiai vaikai įgunda naudotis išmaniaisias įrenginiais ir plančetėmis, žmonės kuria savo tobulus paveikslus socialiniuose tinkluose, perima informacinių portalų, žurnalistų funkcijas, konstruoja alternatyvias asmenybes, nuožmiais ginklais virstančius trolius, išlieja begalę energijos anksčiau siautusios realiame offline gyvenime. Prakaitas, sperma, tuščios energetinių gėrimų skardinės paliekami prie lipnios klaviatūros, nenuilstatys transliuoti ekranai iš darbo kambarių, miegamųjų išsiveržia į gatves, viešąjį transportą, maitinimo įstaigas, parkus. Fotografuodamas ir Instagram pagalba publikuodamas savo maistą tinkle tu net nežinai kas, kur ir kada parduoda tave, ar tavo duomenis.

Mes visi emigruojame, palikdami šį pasaulį kraustostomės mažesniais ar didesnias žingsnias ten, iš kur mus vargu ar išvis net dideli sukrėtimai, ar globalinės katastrofos. Išeinam kartu su brangiais žmonėmis, pinigais, prisiminimais. Tik ar pažįstame džiungles? Kokie pavojai tyko už artimiausio kampo? Ar ne mes rytais prisijungiame prie tinklų dar net nespėję nupėdinti iki išvietės, ar netgi nuleisti kojų ant šaltų grindų? Kas tie pasauliai, kuriuose daugiausiai pasiekę turi minias garbintojų, nuosavas religijas, netgi bažnyčias, kur persikelia įprasti elgesio modeliai ir vystomos naujos etiketo taisyklės? Erdvėje kur blogietės myli Užkalnį, o gerietės Račą nebėra vietos abejingumui ar nuoboduliui. Visada gali rasti būdų atkeipti į save dėmesį ir tam netgi nebūtina nusižudyti.

Ar žinote, kad šiemetinėje LOGIN konferencijoje merginos spito prie garsių tinklaraštininkų su prašymu pasirašyti ant krūtų? Išgrauškit, broliai Lavrinovičiai! Dabar jūs reklamuojate technologijas, esą jos padeda tapti protingesniems? Taip padeda, tik pasaulis pasikeitė ir jame vaikai, kuriuos visą vaikystę lydės išmanieji, niekuomet netaps krepšinio žvaigždėmis ir gal būt nekalės kalėjimuose už itin sunkius nusikaltimus, nes kas gali būti blogiau už pragarą, kuriame nėra interneto?




© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt


Oct 12 2012

Reklamos konferencija „Take me 2012“ – kūdikiui tik antri metai, bet jis užaugs

© Vilmanto Ramono nuotr./KaunoZinios.lt

Kauno sporto halėje vakar įvyko neeilinės svarbos mūsų miestui, o ir visai šaliai įvykis. Galbūt to daugelis ir nesuprato, ar netgi atvykę į antrą kartą miesto istorijoje surengtą tokio didelio masto reklamos konferenciją galėjo raukytis ir net dejuoti, esą renginys šiek tiek vėlavo, neveikė Wi – Fi internetas, renginio vedėjas pranešinėjo sveikinimų ir pageidavimų koncerto diktorės tonu, bilietai kainavo šimtą pinigų, buvo šiek tiek šaltoka. Na ir kas? Renginys įvyko, gausiai susirinko dalyviai, pranešėjai, įmonių ir start-up‘ų atstovai. Jauni, inovatyvūs, tik ką pieną nuo lūpų nubraukę jaunuoliai iš idėjų agentūros „Gykai“ užvirė košę, kurios mūsų miestui seniai reikėjo. Tikiu, kad organizuojant „Take me 2013“ į daugelį niuansų ir trūkumų bus atsižvelgta.

Kalbant apie pranešėjus, tai didelė dalis atsakomybės už Halėje tvyrojusį šaltuką tenka ir jiems. Lietuviai neturi pakankamos patirties daryti prezentacijas, nesilaiko elementarių taisyklių, tokių kaip nerodyti daugiau nei dešimt skaidrių ir kalbėti tai kas žiūrovams yra negirdėta, nauja, o ne skaityti ekrane besikeičiančias eilutes. Keista, bet pranešėjai iš Kauno gerokai perspjovė žinomus vilniečius. Atidariusi renginį daugiametę patirtį radijo stotyje „ZIP FM“ turinti Simona Albavičiūtė tiesiog pasimetė skaidrėse kas dvi sekundes sukiodamasi į ekraną ir leido begalę reklaminių „ZIP FM“ šaukinių palydėdama juos „šitas man patinka“, „šitas ne“ tipo komentarais. Nei kas, nei kaip, nei kodėl…

Žmogus iš kurio pasirodymo tikėjausi daugiausiai vienos įtakingiausių Pabaltijo agentūrų „Not Perfect | Y&R” steigėjas Paulius Seniūta taip pat nepateisino lūkesčių. Teiginiai, kad televizijos perspektyvos vis dar pakankamai rožinės neatrodo sutampantys su realybe. Taip pat sumanymas pertraukinėti pranešimą 6 minučių trukmės vaizdo klipais iš youtube dvelkia seniena. Galima buvo tiesiog patalpinti QR-kodus ir visi būtų pasižiūrėję išmaniuosiuose to paties pranešimo metu. Juk dabar 2012 –tieji. Na bet tiek to, vienas video buvo iš ties puikus:

Užteks tulžies, dabar apie tai kas patiko: „JCDecaux“ atstovas Vadimas Komarskis įdomiai papasakojo apie šiuolaikinių technologijų panaudojimą lauko reklamos versle. Apie tai kaip renkama informacija apie šalia stendų pravažiuojančių mašinų srautus, greta esančių objektų svarbą, tai, kad miesto centras nebūtinai geriausia vieta lauko reklamai, o norint ką nors sužinoti apie vietos tinkamumą sekami internetiniai komentarai. „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūros“ vadovas, kaunietis Vaidas Pilkauskas pristatė SocialBakers programinę įrangą, skirtą aktyvumo socialinių tinklų puslapiuose stebėjimui. SocialBakers pagalba galima stebėti dominančių puslapių kasdieninį gerbėjų prieaugį ir kritimą, vartotojų aktyvumą, 10 paskutinių vartotojo komentarų (tai padeda šalinti piktybiškus, kenkėjiškus komentatorius), galima sekti kiek laiko ir kokiu paros metu įmonių puslapiai komunikuoja su savo sekėjais.

Įdomiausia renginio dalis ar vieta buvo Sporto Halės koridoriai, kur savo prekes ir paslaugas pristatinėjo inovatyvios, jaunos, perspektyvios Kauno miesto IT įmonės. „Qbcode“ demonstravo „antro ekrano“ technologiją, kurios pagalba galima papildyti realybę trimačiais vaizdais. „Maina &Co“ siūlė užsisakyti į namus paslaptingą kaspinu perrištą juodą dėžutę, personalizuotą pagal individualų pirkėjo poreikį, kurios turinį sužinosi tik įsigijęs staigmeną. Aplikacijų mobiliems įrenginiams kūrėjai „CrazyIpm Studio“ kvietė kartu žengti žingsnį į pasaulinę aplikacijų išmaniesiems įrenginiams rinką. „Interversija“ stebino susirinkusius mažiausiu sulankstomu elektriniu dviračiu pasaulyje bei pristatė naujas liečiamų ekranų panaudojimo versle galimybes.

Reziumuojant, tenka pasakyti, kad būtina suprasti ir vertinti tai kas įvyko Kaune šį žvarbų spalio mėnesį. Galimas daiktas, kad visai netrukus tie patys „Gykai“ šnopuos seniems reklamos dinozaurams į nugaras ir mūsų mieste turėsime puikų atitikmenį Vilniuje vykstančiai interneto konferencijai „Login“. Ar tai taps realybe priklausys tiktai nuo mūsų. Džiugu, kad net keli pranešėjai paragino visus nebūti abejingais, pakelti sėdimąsias ir spalio 14 d. ateiti iki balsadėžių, kitaip prie šalies vairo atsidurs žmonės apie internetą ir mobiliąsias technologijas turintys tokį supratimą, kaip Neringa Venskienė apie euro santykį su vietiniais litais užsienio šalyse.


Sep 2 2012

LOGIN 2012. Ką dievinsime rytoj?

Pagaliau tai įvyko. Ilgai laukta, didžiausia ir garsiausia Baltijos šalyse progreso konferencija LOGIN 2012 atvėrė savo duris tiesiog neįtikėtinam skaičiui dalyvių.

Ieškantieji naujo tikėjimo, pradedantieji startuper‘iai, marketingistai, būsimasis ofisinis planktonas, jaunimas trokštantis žinių, prisiekę Apple, Samsung, Google, Facebook ir kitų bažnyčių tarnai gegužės 31 – birželio 1 d. rinkosi iš visos Lietuvos ir daugelio kitų pasaulio kraštų išvysti ir išgirsti kokią gerąją naujieną žada jiems Naujųjų laikų pranašai.

Kalbama, kad išpirkti beveik visi bilietai, o dalyvių skaičius siekė veik 3000 žmonių. Tuo buvo galima lengvai patikėti – Litexpo parodų rūmai buvo tiesiog sausakimši. Į renginį lankytojus masino tokios garsios pavardės kaip Jimmy Wales’as („Wikipedia“), Joshua Partridge’as („Yahoo!“), Tiit’as Paananen’as („Skype“) ar tokios vietinio lygio įžymybės, kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas, dalyvavęs diskusijoje apie išmaniuosius miestus. Lyginat su buvusiomis konferencijomis ypač džiugino didelis moteriškosios lyties dalyvių skaičius, liudijantis informacinės visuomenės ir IT technologijų skverbimosi brandą mūsų šalyje.

Konferencijoje galima buvo pasiklausyti apie remarketingą (dar vadinamą „retargetingu”) – pakartotinės rinkodaros paslaugą, kuri leidžia surasti buvusius interneto svetainės lankytojus visame internete ir jiems parodyti reklamą, susijusią su prieš tai aplankytu tinklalapiu. Taip pat išgirsti Andriaus Užkalnio pasakojimą apie tai, kaip jis išsuko save, kaip prekės ženklą ir dabar gali rašyti nors ir apie šiukšlių išvežimą Kupiškio daugiabučiuose, ir jį vis tiek skaitytų tūkstančiai. Esą, viskas ką jis paliečia tampa populiaru ir pelninga, nes jis, kaip vienas žymiausių Lietuvos žmonių, užsiima tamsiosios minios gluminimu, o tie, kas supranta šaipymąsi, šaiposi drauge su juo.

Nelabai aišku kaip ši kalba siejosi su progresu ar pačia konferencija, tačiau tai buvo vienas labiausiai gyvybingų ir įkvepiančių pranešimų visame LOGIN 2012 renginyje ir Užkalniui neprireikė nei vienos pristatymo skaidrės, kad pasiektų jauną informacijos alkstančią ausį pamokančia gyvenimiška mintimi: „Viršuje būti vieniša, bet maitina geriau“.

“Soundcloud” atstovas Mark’as Dewings’as savo pranešime nudžiugino reto originalumo įžvalga – esą ateitis internete priklauso būtent garsui, o ne video formatui. Greičiausiai kiekvienas žmogus turi teoriją, kad jo žmona – gražuolė, o vaikai vunderkindai, bet norimo dalyko priėmimas už esamą savo srities profesionalų nepuošia.

Apie „Wikipedia“ įkūrėjo Jimmy Wales’o pranešimą taip pat negalima pasakyti kažko pagiriamo. Jei teisūs gandai, pasiekę redakcijos ausis, apie astronomines sumas išleistas siekiant J.Wales‘o atvykimo į Lietuvą, tai pinigai paleisti pavėjui pranešimo turinio atžvilgiu (J.Wales savo pranešime išdėstė „Wikipedia“ pradžiamokslio įžangos pirmąjį skyrių), tačiau pačiai konferencijai vizitas buvo naudingas tiek 2012 metų sėkmės kontekste, tiek didinant žinomumą pasaulyje ir pritraukiant naujus garsius pranešėjus ateityje.

Apskritai, LOGIN 2012 šykščiu gerų žodžių, ne todėl, kad kažkas nepavyko, ar gailėčiausi, kad ten nuvykau. Nors buvo daug įgarsinimo problemų, nesuprantamas sprendimas esant daugybei milžiniškų ekranų netransliuoti J.Wales‘o pasisakymo nors viename iš jų. Tiesiog norėtųsi, kad renginio organizatoriai suvoktų – publika susidomėjo, žmonės atvyko, atvyks ir kitais, ir gal būt dar kitais metais. Bet neužtenka tiktai atvykti, susiburti drauge. Tai jau pasiekta. Žmonės atvyksta pasisemti žinių, sužinoti apie naujausias tendencijas, ateities prognozes, perspektyvas. Jei jau moki už patekimą į specializuotą, tam tikros srities renginį iki šimto litų už bilietą, vadinasi tu domiesi ta sritimi ir tavo bagažas nepriklausomai nuo amžiaus nėra pradinuko lygio. Ir jeigu kaip pernai klausydamas „The Pirate Bay“ įkūrėjo Peterio Sunde, ar šiemet „Wikipedia“ įkūrėjo Jimmy Wales’o, kitų pranešėjų, tikiesi, kad išgirsi iš jų kažką įkvepiančio, inovatyvaus, galinčio pakeisti tavo asmeninį likimą. Tikiesi, kad pranešėjams tai nebus tik dar vieno eilinio pliuso užsidėjimas darbotvarkėje. To nuoširdžiausiai linkiu LOGIN 2013 ir kitoms ateities konferencijoms.


Mar 18 2011

Apžvalga: „Login 2011“ interneto tendencijos ir dabartis

Kuomet Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Davidui Cameronui buvo užduotas klausimas, ką jis žino apie Lietuvą, šis atsakė: „Lietuvoje yra geriausiai išvystyta interneto infrastruktūra Europoje, ir ji užima antrą vietą pasaulyje mobilių aplikacijų sektoriuje“. Kas yra mobilios aplikacijos ir kokia nauda iš jų pritaikymo bei daugelį kitų įdomių dalykų buvo galima sužinoti kovo 17 – 18 dienomis sostinės „Litexpo“ parodų rūmuose vykusioje didžiausioje interneto tendencijų konferencijoje Baltijos šalyse „Login 2011“. Ne pirmus metus vykstantis renginys interneto ir technologijų entuziastus šiemet stebino ypatinga žinomų užsienio ir Lietuvos pranešėjų gausa bei įtraukiančiomis interaktyvių pramogų erdvėmis. Renginyje pranešėjai kalbėjo apie interneto mobilumą, saugumą, socialumą ir inovacijas. Per abi konferencijos dienas 40 pranešėjų vizijas interneto ateičiai išgirdo daugiau nei 2500 lankytojų.

Įdomių susitikimų scenoje buvo galima sužinoti, kaip per metus išauginti pasaulinį mobilų socialinį tinklą. Lietuviško kapitalo socialinio tinko eskimi.com atstovo Povilo Skrebutėno teigimu, Lietuvoje vykdyti pasaulinius interneto projektus kainuoja keturis kartus pigiau nei vakaruose. Tam yra palankios tiek darbuotojų rinkos, tiek techninių galimybių sąlygos. Dieną prieš konferencijos pradžią eskimi.com vartotojų skaičius įveikė 1 milijono ribą. Didžiausia socialinio tinklo vartotojų dalis gyvena Afrikos žemyne bei Azijoje, kur laidinio interneto tinklų išvystymo lygis labai žemas. Tačiau ten yra šimtai milijonų vartotojų, naršančių internetą pigiais, Kinijoje pagamintais „NOKLA“ tipo telefonais, žymių prekių ženklų kopijomis, kuriems išleidžiami beprotiški kiekiai pinigų. Namuose galima apsieiti be durų ar maisto, bet ne be mobilaus telefono. Netikėtai augantis regiono gyventojų aktyvumas atveria naujas iki tol nežinomas rinkas. Pasak pranešėjo, vien mokestis už interneto reklamos skydelių paspaudimus per pastarąjį pusmetį minėtuose kraštuose šoktelėjo devynis kartus. Vystant veiklą svetimuose, mažai pažįstamuose kraštuose, būtina pažinti šalies specifiką. Tyrimas, kuriame buvo tiriama apsikeitimas virtualiomis dovanomis, skirtomis pamaloninti socialinio tinklo draugus, parodė, kad azijiečiai itin noriai perka ir dovanoja virtualius pliušinius žaislus, tuo tarpu Afrikoje populiariausi virtualūs aukso dirbiniai: žiedai, apyrankės medalionai. Taip pat kai kuriuose regionuose vietoj užrašo „rekomenduoja draugai“ geriau rašyti „šis daiktas jums tinka pagal horoskopą“.

„The Telegraph” technologijų skilties autorius Milo Yiannopoulos įspėjo apie internetinės priklausomybės pavojų lygindamas vartotojų prieraišumą pornografiniams puslapiams bei socialiniams tinklams. Internetinę priklausomybę įgiję žmonės jos pasekmes skaudžiai patiria ir realiame gyvenime. Prarandami tikri, realūs santykiai su draugais ir artimais žmonėmis. Pasak pranešėjo, gyvename amžiuje, kuomet įvairūs prietaisai kovoja dėl mūsų dėmesio. Šiuos prietaisus kuriančios įmonės nori užvaldyti vartotoją, atitraukti jį nuo dalykų, kurie tikrai svarbūs ir iš to uždirbti milijonus.

Keista, bet labiausiai konferencijoje nuvylė itin reklamuotas ir lauktas „The Pirate Bay“ įkūrėjo Peterio Sunde pranešimas. Sunku pasakyti kas buvo ne taip, gal pavedė rusenantis skandinaviškas kraujas, gal pranešėjo komercinių pristatymų patirties trūkumas, bet kitų pasirodymų kontekste piratų škunos kapitonas atrodė išties blankiai. Greičiausiai Peteris Sunde neįvertino lietuviškos publikos informuotumo ir išmanymo piratavimo klausimais, o galbūt nebuvo informuotas, kokį dėmesį tam skiria lietuviška blogosfera, internetiniai forumai, visa viešoji erdvė apskritai. Galima drąsiai daryti išvadą, kad ir kokio garsumo pranešėjas bebūtų, jam vis tiek būtina pasidomėti būsimos auditorijos sudėtimi, o taip pat bet kuriame valandos trukmės viešajame pasisakyme, jei tik tai nėra iškilminga valstybės vadovo laidotuvių ceremonija, būtina dozuotai naudoti skanius sveiko humoro intarpus. Pastabų taip pat galėtų sulaukti Euroblogo organizuota diskusija. Susidarė įspūdis, kad vienišas energingas pranešėjas dėmesį prikausto labiau nei grupelė ramių kultūringąją Leonido Donskio laidą „Be pykčio“ primenančių dalyvių. Galbūt kalta prieštaringumo ar kontroversijos stokojanti diskusijos tema, arba diskusijos moderatoriai labiau turėjo priminti ginkluotus, aštriadančius, arkliena mintančius pokalbio vedėjus, nes dėl nuobodžiaujančios publikos šurmulio susikaupus klausytis diskusijos buvo neįmanoma. Puiki proga vienoje scenoje suspindėti Iljai Laursui, Domui Mituzui, Dr. Kastyčiui Gečui liko neišnaudota.

Kalbant apie gerus dalykus, maloniai nustebino antrame parodų rūmų aukšte veikusi kompanijos „Apple“ atstovybė, kuri iPad2 nebuvimą ekspozicijoje kompensavo įmonės atstovų paslaugumu bei begaline kantrybe konsultuojant visus susidomėjusius. Pagrindinį „Login 2011“ apdovanojimą siūlyčiau įteikti konferencijos dalyviams – porai tūkstančių jaunų, besidominčių, optimistiškai nusiteikusių žmonių, nepagailėjusių nemažų pinigų už galimybę susiburti ir pasidalinti naudingomis žiniomis. Nepraleiskite progos išvysti tai savo akimis kitais metais!