Geg 6 2016

LOGIN 2016 suteikė išskirtinę galimybę Lietuvoje pamatyti „Pussy Riot“ narę N.Tolokonnikovą

IMGP9256

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Lietuvos sostinėje Vilniuje gegužės 5-6 dienomis didžiausias Baltijos šalyse, jau dešimtasis progreso ir technologijų renginys LOGIN, šiemet pasipuošęs festivalio vardu, sukvietė daugybę įspūdingų pranešėjų bei neįtikėtinai gausų būrį naujovėms neabejingų lankytojų. Renginio metu galima buvo išgirsti apie 130 pranešimų, kas sudarė virš 100 valandų įdomaus ir išskirtinio turinio.

Festivalio svečių smalsumą žadino tokie pranešėjai kaip žmogus-kiborgas Neilas Harbissonas, išsiskiriantis kūną praturtinusiais specialiais implantais, misiją į mėnulį pristatęs privačios iniciatyvos bei unikalios mokslininkų darbo grupės vadovas vokietis Robertas Bohme‘as, inovacijas technologijų srityje  aptarė  žurnalo „Wired“ redaktorusi Davidas Rowana bei futurologas, technologijų tyrinėtojas Nicklas Bergmanas, taip pat iš savo nuolatinės buveinės Ekvadoro ambasadoje, Londone, transliacijos pagalba su LOGIN dalyviais susisieks aktyvistas,  platformos „Wikileaks“ vyriausiasis redaktorius Julian‘as Assange.

Saulius Rimkus ir Nadya Tolokonnikova

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Viena įspūdingiausių pranešėjų, neabejotina festivalio žvaigždė – Rusijos protesto punk grupės „Pussy Riot“ narė bei viena iš įkūrėjų Nadya Tolokonnikova, pasidalinusi su auditorija patirtimi apie tai, kaip socialinis aktyvizmas gali siųsti žinutę plačiajam pasauliui per skaitmeninę erdvę.

„Tikiu, kad galime šį tą pakeisti“ – pradėjo savo pasisakymą beveik du metus Rusijos kalėjimuose dėl chuliganiško pasirodymo centrinėje Maskvos cerkvėje praleidusi atlikėja.

Maskvoje įsikūręs feminisčių kolektyvas veikia nuo 2011 metų. Pussy Riot ištakos siekia 2007-uosius, kai kelios grupės narės priklausė „Voina“ performansų grupei.

IMGP9194_DxO

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Tolokonnikova teigė, kad pirmųjų protestų metu „Pussy Riot“ narės buvo labai jaunos ir ji nesitiki, jog keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, norintys permainų, eis rengti punk protesto akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Tačiau mano, kad permainos vistik įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, Nadya teigė supratusi, kad rusai nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, ir „dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas“.

„Pussy Riot“ grupės narės pasisako už moterų teises, palaiko LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai bei transeksualai) judėjimą bei dažnai kritikuoja Putino valdžią, kurią tiesiai įvardina kaip diktatorišką režimą.

IMGP9145

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasak N. Tolokonnikovos, rusai skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. „Taip, jie palaiko valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią“, – tikino viena ryškiausių Putino režimui oponuojančių moterų Rusijoje. Nadya šiuo metu keliauja po pasaulį pasakodama apie situaciją savo šalyje ir ragindama žmonės nelikti abejingais.

Punk grupės narė teigė, jog prie protesto gali prisidėti kiekvienas menine akcija, video klipu, performansu. Pasak jos pasaulis turi būti atviras, nevaržomas sienų. „Tai Rusija, kurią mes norime pakeisti. Rusija be laisvos žiniasklaidos, kai į kalėjimą gali patekti už nieką“.

IMGP9170

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadya teigė, jog  įkalinimo vietose nuolat susidurdavo su smurtu, kolonijos administracijos kurstomomis patyčiomis bei beprasmiu sekinančiu, kankinačiu priverstiniu darbu. Kai tik buvo paleistos iš kolonijų “Pussy Riot” narės įsteigė kalinių teisių gynimo centrą regione, kuriame viena jų atliko laisvės atėmimo bausmę.

Tolokonnikova kritikavo V. Putiną, kuris pasak jos, koncentruojasi tik į prekybą dujomis bei naftą, remia tik dideles įmones, korporacijas, neskiria dėmesio smulkiam ir vidutiniam verslui. Attlikėja, teigė, jog švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, žmogaus teisių padėtis Rusijoje tiesiog tragiška: „Dabar, kai situacija su šiais ištekliais, ne tokia gera, kokia buvo anksčiau, tarp valdžios ir žmonių atsiranda konfliktas. Žinoma, norėčiau, kad žmonės į gatves išeitų dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad yra alkani, tačiau tokia yra realybė.“

„Pussy Riot“ nares Mariją Aliochiną ir Nadeždą Tolokonikovą Rusijoje ne kartą yra užpuolę Kremliaus politiniai aktyvistai, prieš jas panaudodami smurtą, antiseptikus, pipirines dujas.

Pranešimo metu nuskambėjo ir daina „Čaika“, itin aštriai traukianti per dantį Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką. „Jis kaltinamas finansiniais nusikaltimais, įtariamas žmogžudystėmis, tačiau vis dar dirba prokuroru. Kaip taip gali būti? Nežinau, tačiau tai natūralu Rusijoje“ – stebėjosi N. Tolokonnikova.

IMGP9186

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadia pareiškė, kad „Pussy riot“ nenustos drebinti pasaulį savo akcijomis. Vilniuje ant scenos mergina pademonstravo apatinius, kuriuos puošė užrašas, besityčiojantis iš Donaldo Trumpo mėginimo tapti JAV prezidentu. Mergina nuo scenos pareiškė, jog Trumpas ne ką geresnis už Adolfą Hitlerį, o savo simpatijas artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose atidavė kandidatui Bernie Sandersui, pareiškusi, kad širdyje ji socialdemokratė.

IMGP9014

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

KaunoZinios.lt


Bal 7 2016

Terorizmo grėsmė: vėzdas, akiniai ir laikraštis

Terorism Islam

Kovos su terorizmu neįmanoma laimėti vien karinėmis ar spec. tarnybų priemonėmis. Tai būtina, bet visuomet atsiras klastingų ar nepataisomai pamišusių žmonių, kurie bandys vietoje savęs siųsti į mirtį naivius, nelaimingus, neišprususius varguolius, kartu nusinešant šimtų nekaltųjų gyvybes.

Visi bauginasi dėl išpuolių Europoje, tačiau skaičiuojama, kad tarkim Rusijoje per paskutinius penkiolika metų teroristiniai išpuoliai nusinešė apie 3000 žmonių gyvybių, neskaičiuojant sužeistų ir suluošintų. Rusija neturi vargo su tolerancija ar multikultūriškumo politika, vadinasi problema ne ten.

Viena pagrindinių Islamo religijos bėdų radikalios ekstremistinės erezijos, arba kitaip skirtumai tarp masinio Korano traktavimo islamiškame pasaulyje ir radikalių sektantiškų jo variacijų. Islamas neturi visus apjungiančios popiežiaus figūros, neturi monolitinės centralizuotos struktūros, bet to neturi ir liuteronai. Tuomet kodėl vyksta radikalizacija ir pavojingos mutacijos? Iš esmės dėl siaubingo informacinio/intelektualinio vakuumo, diskusinių aikštelių nebuvimo, izoliacijos.

Per metus į ispanų kalbą išverčiama daugiau literatūros kūrinių nei į arabų kalbą išversta apskritai. Tai siaubinga situacija, bet ją išspręsti nereikalingi milijardų milijardai. Nevyksta, ar nepakankamai vyksta viešos diskusijos kokie yra tie Korano traktavimo skirtumai, kuriais manipuliuoja islamistai. Vakaruose nepakankamai domimasi Afrika ir Rytais. Gaga ir Bieberis atima per daug mūsų dėmesio.

Iš kitos pusės itin trūksta laisvos, nevaržomos, visuotinos pašaipos tamsumui, kurią tobulai demonstruoja Charlie Hebdo, ir Europos, JAV bei visų kitų progresyvių šalių vyriausybių spaudimo toms valstybėms, kuriose religijos pasirinkimo laisvė, tame tarpe ir galimybė būti ateistu, išmainoma į išteklių eksportavimo teikiamą naudą ar trapią taiką regione. Tai turi keistis, ir kuo greičiau.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Vas 12 2016

Miesto pokalbiai – Saulius Rimkus

Saulius Rimkus (2)

© Martyno Juro nuotr.

„Kauno Žinių” vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus tarsi Didysis Brolis, stebintis miestą, šalį, pasaulį. Retai pasidalinantis įžvalgomis, dar rečiau pasirodantis viešumoje. Jis nesišvaisto nuomonėmis, neįkyri pastebėjimais, nesidalina selfie‘iais, taip tik dar labiau kurstydamas smalsumą. Kai pasiūlau pasišnekėti, Jis keliskart atsisako. Nespaudžiu, tačiau užsimenu, kad ne tik man, bet ir daugeliui, visgi, būtų įdomu pagaliau išgirsti nuo ko viskas prasidėjo, ir ar nebaisu, jei viskas vieną dieną pasibaigs?

Esi pakankamai viešas asmuo, tačiau Tau pavyksta nepasiduoti apsinuoginimo manijai ir išsaugoti privatumą. Kaip vertinti fenomeną beatodairiškai dalintis asmeniška, gal net intymia informacija? Kokios gali būti šios mados pasekmės ateityje?

– Nemanau, kad atsivėrimas kitiems, ar, netgi, dalinis apsinuoginimas yra negatyvus reiškinys. Klausimas tik, kaip tai daroma, ir kokie tikslai ar motyvai skatina atsiskleisti. Kartais, sugerdami kitų mintis, gyvenimus, įvykius galime pasidaryti teisingesnes išvadas apie save pačius, ar jaustis ne tokie vieniši. Kai savo vidumi pasidalina politikas, skraidantis lėktuvais su kitų rasių žmonėmis, ar verslininkas, desperatiškai norintis dėl merkantilinių interesų įtikti kaimyninėje šalyje siautėjantiems agresyviems monstrams, mes sužinome šiek tiek daugiau nei pasakytų sausi pranešimai spaudai. Žmonės, sugebantys atsiverti tekstais apie sudėtingus išgyvenimus chemoterapijos metu, artimųjų žūtį, vidines traumas, kelia didesnę pagarbą nei besipuikuojantys restorane sušlamštais delikatesais, bet sociumui reikia ir to, ir to. Tikiu, kad po kurio laiko visa tai kiek labiau išsigrynins. Apskritai, esu nusiteikęs optimistiškai žiūrėti į ateitį. Viešumas, bet kuriuo atveju, skatina atviresnę visuomenę, kurioje gerokai mažiau pilkų zonų, tinkamų veistis itin negeriems bei nepageidaujamiems reiškiniams.

Laiškai, telegramos, telefonai, dabar – internetas atveriantis visas galimybes neribotai komunikacijai, kaip manai, ar tai suartina, ar visgi atitolina? Kaip pavyksta nepasiklysti informacijos sraute?

– Srautas išties milžiniškas, pasiklysti tenka dažnai, svarbu laiku tai pastebėti. Patarimas jauniems: nebijokite pripažinti klaidų, ir nepervertinkite autoritetų. Klysta visi, tad sveika būti nuolatinėse abejonėse. Visus atsakymus žino tik bukapročiai.  Interneto gerumas ar blogumas priklauso nuo mūsų pačių noro ir gebėjimo rinkti informaciją ar bendrauti. Jei esi vienintelis mažo miestelio ar, netgi,vienkiemio keistuolis, kurio nesupranta net patys artimiausi žmonės, interneto pagalba visuomet gali surasti panašiai mąstančių, nesvarbu, ar tai bus seksualiniu fetišu, tikėjimu ateiviais, ar baltų tautiniais motyvais pridengto „Kukluksklano“ bendruomenės. Internetas tėra įrankis, o tai, kaip jis naudojamas,absoliučiai priklauso nuo tavęs paties. Dabar, kaip ir ankstesniais laikais, žmonėms gali siųsti telegramos ilgio trumpus pranešimus apie nieką, o gali rašyti kilometrų ilgumo ugningus laiškus, prisipažinimus meilėje, gyvenimo Žemėje ir būties apmąstymus. Socialiniai tinklai neabejotinai yra antras svarbus išradimas po interneto. Ateis laikas, kai kertant valstybių sienas, mums nereikės jokių dokumentų, tiesiog galėsim pasakyti savo paskyros „Facebook‘e“ adresą. Tai, kad bet kuriuo paros metu galime komunikuoti su mums svarbiais žmonėmis, yra didis dalykas. Ar tai sumažina gyvo bendravimo laiką? Kažkiek, bet nesiimčiau tvirtinti, jog tai blogis. Tokiu būdu tiesioginis betarpiškas bendravimas taip pat įgyja visai kitą vertę, suteikia daug daugiau pasitenkinimo nei senesniais laikais.

Saulius Rimkus

© Martyno Juro nuotr.

Prabėgo dar vieneri metai. Kokie trys dalykai, apie kuriuos paskelbėte „Kauno Žiniose“, įsiminė labiausiai, ir kodėl?

– Metai prasidėjo žudynėmis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Po skaudžios istorijos su danų karikatūristais ir olandų režisieriaus Theo van Gogh‘o nužudymo prancūzų žurnalistai neabejotinai žinojo apie galimas pasekmes, ir vis tiek išdrįso pasiaukoti. Vertinu tai kaip neįtikėtinos drąsos ir tikro pilietiškumo atvejį. Žodžio laisvė yra tokia vertybė, kurią atidavę prarasime viską. Po išpuolio perpublikavome pranašo Muhamedo karikatūras. Manau, kad taip turėjo pasielgti visos save gerbiančios redakcijos. Daugelis didžiųjų žiniasklaidos gigantų to nepadarė, tad šiandien srebiame viso to pasekmes.

Antras į atmintį įsirėžęs dalykas buvo pokyčiai tarptautinėje situacijoje ir šalies reakcija į juos, o kalbant konkrečiai – šauktinių klausimas. Turint pašonėje tikrą agresorių, galvoti apie gynybą būtina, tačiau Neringos Rekašiūtės foto projektas „Jie laimėjo loteriją“ iškėlė daug aštrių klausimų. Mano nuomone, tarnauti kariuomenėje turėtų savanoriai bei tie, kurie susigundo papildoma motyvacija – alga, nemokamo mokslo ar karjeros galimybėmis. Jei, visgi, valstybėje yra privalomosios karo tarnybos šauktiniai, tai turėtų būti ne loterija, o šaukiami visi, tame tarpe ir moterys. Tokiai tarnybai taip pat būtina alternatyvi nekarinė prievolė – senolių slauga, bendruomeniniai darbai ir pan. Kitu atveju, gaunamas jovalas, kai vieni įtraukiami ne savo noru, o kiti išsisuka. Ypač šioje diskusijoje piktino tie, kurie tyčiojosi iš abejojančių šauktinių nauda, nors patys dėl amžiaus, fizinės būklės ar kitų priežasčių neatitiko šaukimo kriterijų, t.y. buvo absoliučiai saugūs, galintys laidyti patyčias ir pamokslus, patys niekuo nerizikuodami. Iš kitos pusės, tai neabejotinai svarbi diskusija, kurios metu slogios mintys, kaip pats elgtumeisi karo, ar okupacijos atveju, turėjo aplankyti kiekvieną.

Trečiu svarbiu įvykiu įvardinčiau pirmą kartą šalyje vykusius tiesioginius mero rinkimus. Nors rinkimų kampanija buvo itin nešvari, pozityvių pokyčių sulaukė tiek Kaunas, tiek sostinė, tiek daugelis kitų miestų. Bet kuriam miestui, rajonui ar šaliai daugiau kaip dvi kadencijas vadovaujantis asmuo tampa vėžine ląstele, traukiančia link kapo duobės visą organizmą.  Šiai taisyklei nėra jokių išimčių.

Saulius Rimkus (3)

© Martyno Juro nuotr.

Jeigu būtum šalies prezidentas vienai dienai, kaip atrodytų Tavo dienotvarkė?

– Istatymiškai inicijuočiau du draudimus ir du leidimus. Tai būtų azartinių lošimų, lažybų punktų bei loterijų draudimas, greitųjų paskolų ribos – ne daugiau kaip 14 proc. metinių palūkanų, tuomet – nemokama internetinė prieiga kiekvienam Lietuvos namų ūkiui, ir oficialus sąrašas visuomenei kenksmingų įmonių (tabako, alkoholio, greito maisto, saldintų gėrimų, lubas ant savo klientų verčiančių kompanijų). Šiame sąraše esančių įmonių atžvilgiu būtų duotas oficialus leidimas vykdyti antireklamą, kurią laisvai užsakyti galėtų tiek konkurentai, tiek visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Žinoma, antireklama negalėtų būti melaginga. Be kita ko, paskutinėmis darbo valandomis išskirtiniu dekretu skirčiau nedelstiną ir neatšaukiamą mirties bausmę vienai pramoginių pokalbių laidų vedėjai. Tai gal ir ne visai teisingas ar apgalvotas sprendimas, bet, manau, visuomenė kitą rytą tai kaip nors išsiaiškintų.

Skaitant vieną iš interviu, įsiminė Tavo žodžiai, apie šiandienines aktualijas, ir, kad mes pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba.  Kas Tave motyvuoja šiais nerimastingais laikais?

– Šiokios tokios istorijos žinios. Jei kas nors pateiktų pasirinkimą, į kokius metus norėčiau nukeliauti laiko mašina, nedvejodamas pasiųsčiau tokį toli, toli. Taip gerai, kaip dabar, nėra gyvenus jokia lietuvių karta. Yra problemų, neteisybės, sunkumų, bet lyginant su tuo, ką teko patirti mūsų protėviams, tai absoliutūs niekai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebus rimtų problemų ateityje, ar kad tam tikri įvykiai negali sudaužyti mūsų gyvenimų į šipulius. Bet tai, kad mums liks geri atsiminimai apie šį laikotarpį, yra nepaprastai daug.

Ar esi feministas? Ką Tau reiškia šitą sąvoka? Ir ar Lietuvos moterys, kaip mano daugelis vyrų:turi viską, ir ko joms dar reikia?

– Pradėkim nuo to, kad visko neturi niekas, ir niekad neturės. Nei vyrai, nei moterys. Bet tai nereiškia, kad neturi būti naikinama įsišaknijusi diskriminacija ar išgujami gajūs stereotipai, žeidžiantys bet kurią lytį. Tokie klausimai, kaip požiūris į darbuotoją, bendravimo etiketas, lygiateisės santuokos, vaikų globos klausimai dar ilgai turi būti lukštenami ir šlifuojami visuomenės viduje, kol pasieks adekvatų, vakarietišką lygį. Paskutiniu metu daug kalbama apie smurtą šeimose, smurtą pieš moteris, vaikus. Tai yra labai pozityvu. Kita vertus, neseniai  viename iš pokalbių su artimaisiais pastebėjome, kad nei vienas mano kartos giminės vyras jaunystėje nėra išvengęs smurto su sunkiomis fizinėmis traumomis iš visiškai nepažįstamų agresyvių vyresniųjų pusės. Tai taip pat labai slogi situacija. Apie tai irgi reikia kalbėti. Esu ir feministas, ir maskulinistas vienu metu. Mano pažiūras galima būtų įvardinti tiesiog kaip humanistines.

Saulius Rimkus (4)

© Martyno Juro nuotr.

Nemažai šviesių žmonių, jei neemigruoja, tai bent jau persikrausto į sostinę, tačiau Tu lieki ištikimas Kaunui. Kuo ypatingas šis miestas?

– Lai skaitytojai nesupyks, bet čia pacituosiu patį save: „Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu, Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas. Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą, miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti, ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”. Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nė per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę, nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, ir protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės.“

– Kodėl panorai parašyti romaną? „Kartais man norisi, kad popiežiaus vieta užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris.“ – šis sakinys, ištrauktas iš „Gomora.LT”, savyje gniaužia beveik visas opiausias šių dienų problemas. Kas Tavo manymų pasikeistų, jei noras taptų tikrove?

– Nepatikėsi, bet šis sakinys absoliučiai autentiškas, ištartas atvirame pokalbyje vieno katalikų kunigo. Ir, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, jis visiškai teisingas, netgi religiniame kontekste, nes dangus skirtas silpniems ir mažutėliams. Bent jau krikščionių supratimu. Tiesą sakant, norėjau tiesiog parašyti pramogai skirtą kūrinį apie ne savo vietoje atsidūrusį žmogų, kuris visiškai netinkamas kunigo pašaukimui. Bet kuo toliau gilinausi į medžiagą, tuo labiau supratau, kad toje sistemoje praktiškai nėra žmonių, atitinkančių savo pačių iškeltus aukštus standartus. Vėlesnis įvykių stebėjimas ir analizė daugybę kartų tai patvirtino. Jei knygą rašyčiau šiandien, pasakojimas būtų gerokai niūresnis, žymiai mažiau nuotaikingas ar šmaikštus. Apskritai turime būti atsargūs su žmonėmis, kurie žino atsakymus. Taip pat reiktų atsargiai žiūrėti į tuos, kurie gviešiasi mūsų pinigų. Bažnyčia šiuo atveju labai iliustratyvus tokio maginio „du viename“ pavyzdys. Kaip ir ekstrasensai, hileriai, ar astrologai. Netikėkite visais kurie sako: „tu man sumokėk, o aš, aukštesnės būtybės apdovanotas išskirtinėmis galiomis, šiek tiek pamasažuosiu tavo kundalinį, ir visos čakros atsivers ryškiausiomis žvaigždėmis“.

Saulius Rimkus (5)

© Martyno Juro nuotr.

Ne kartą pokalbiuose paminėjai Jaroslavo Melniko kūrinį „Maša, arba postfašizmas“, kuo Tave paveikė ši knyga?

– Kalbėdamas apie šią knygą, visada pabrėžiu, jog tai geriausia, ką esu skaitęs parašyto lietuvių kalba. Tai žiaurus, prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip vienos būtybės augina kitas būtybes savo maistui ir poreikiams tenkinti. Knyga tiesiog mane sukrėtė. Nors viskas pateikta pasitelkus šokiruojantį auginamų mėsai žmonių pavyzdį, nesunkiai galima išvesti analogijas.  Jaroslavas Melnikas manęs tikrai neįgaliojo, bet, visgi, tam tikra prasme, jaučiuosi šios knygos ambasadoriumi. Esu dovanojęs, paskolinęs, reklamavęs ją daugybei žmonių. Netgi žinau, kad viena gera siela, po mano rekomendacijos, yra įbrukusi „Mašą“ perskaityti labai rimtiems kino pramonės žmonėms. Jei kada nors, kokiu stebuklingu būdu, pavyktų tai perkelti į kino ekranus, būčiau devintame danguje. Pasakojimas išties labai jaudinantis, vaizdingas ir kinomatografiškas.

Kas Tau yra laimė?

– Laimė yra labai reliatyvi sąvoka. Kartais, tai tiesiog skausmo nebuvimas, kartais, tai buvimas su kažkuo artimu, kartais, užsibrėžtų tikslų pasiekimas, kitų asmenų ar visos žmonijos laimėjimai. Sunku būti laimingu, kai aplinkui tiek daug kančios. Nuolat kančią patiria tiek žmonės, tiek gyvūnai, tiek ištisos eko sistemos. Būdamas laimingu, tarsi atsiriboji nuo viso to, laikinai užsimiršti. Tai naudinga, bet nuolat būti laimingi gali tik visiški idiotai bei tie, kurie su viskuo susitaikę ir nemato reikalo ar prasmės jokiems pokyčiams. Prasmę  kažką keisti į gerą, pagal kiekvieno galimybes, matau nuolat. Tik, gal, kaip ir dauguma, dedu gerokai per mažai pastangų, pašalinti tai, kas kitiems trukdo gyventi ar daro žalą, skaudina.

Ankstyvaisiais jaunystės metais, po sunkių išgyvenimų, sirgau itin sunkia depresijos forma. Esu pusę metų praleidęs tarsi prikaustytas lovoje, tiesiog, žiūrėdamas į sieną, šiaip taip valgydamas šeimos narių į patalą atneštą maistą. Tada laimė būdavo tuomet, kai nors šiek tiek palengvėdavo, ir galėdavau bent kelis žingsnius išeiti į mano senelių namo kiemą, po obelimis. Tai buvo labai daug. Vidinių pastangų dėka, o taip pat milžiniška artimųjų bei tikrų bičiulių pagalba, pavyko iš tos būsenos išsikapstyti, ir atsistoti ant kojų. Tai buvo didžiulė, nenusakoma, begalinė laimė, nes visi daktarai teigė, kad būsena buvo tokia bloga, jog greičiausiai iš manęs liks tik „daržovė“. Dieną, kai baigiau universitetą, ar pirmą kartą sėdau prie mašinos vairo, mano mama tiesiog ašarojo. Sakė, jog laimingesnė nebuvo niekada.

Dabar laimė yra matyti augančią dukrą, po begalinės darbų savaitės nueiti į pasimatymą su žmona, atvirai pasišnekėti su protingu žmogumi prie arbatos puodelio, ką nors iš bičiulių priglausti nakvynei, ar išeiti pasivaikščioti į gretimais esantį mišką. Taip pat nepervertinama laimė tai, kad mūsų šalyje dar nėra karo, epideminių ligų protrūkių, žemės drebėjimų, nedaug išties badaujančių žmonių ar kraupių nusikaltimų. Bet, kitur, visa tai – kasdienybė. Turi būti labai naivus, jei manai, kad visa tai niekaip su tavimi nesusiję, ir beširdis, kad neįdėtum nors šiek tiek pastangų pakeisti tai, kas akivaizdžiai neteisinga.

Saulius Rimkus (1)

© Martyno Juro nuotr.

Ar bijai mirties?

– Nebijau, bet apie mirtį galvoju itin dažnai. Labai keista, kaip žmonės taip mažai kvaršina galvą tokiu rimtu klausimu. Filosofija, religija, literatūra, kinas pateikia tam tikrus samprotavimus apie mirtį bei Dievo buvimo galimybę, tačiau jie nėra išsamūs ar baigtiniai. Nesu religingas žmogus, bet man patogiau gyventi taip, tarsi Dievas egzistuotų. Tame yra šiek tiek daugiau prasmės. Apskritai, manau, kad,vienaip ar kitaip, mes visi esame neatskiriami vieno Vienio atomai. Ir, greičiausiai, pasaulis, kuriame gyvename, o taip pat mus supantieji geri ir blogi žmonės, egzistuoja tik kažkieno turiningoje vaizduotėje ar sapne. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Sau 12 2016

Sausio 13-ji ir Nevzorovo paradoksas

Aleksandras Nevzorovas

© Lydia Nevzorova nuotr.

Ryt kaip ir kasmet prisiminsime tragiškai bei nepaprastai garbingai žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius ir didmoterį.

Šiandien minint tuos siaubingus, bet kartu didžius sausio įvykius noriu į dienos šviesą ištraukti šlykštynę, kuris nors ir nežudė mūsiškių, bet išvertė ant jų vagonus kolosalaus šmeižto bei pamazgų. Kad ir kaip būtų keista, šiandien Aleksandras Nevzorovas yra vienas negausių ir atkaklių Putino režimo kritikų Rusijoje ir yra ne kartą viešai teigęs, kad nesididžiuoja savo vaidmeniu kruvinuose to meto įvykiuose.

Kodėl tai primenu? Nes tie įvykiai pakeitė visą pasaulį, ne tik lietuvius. Keleto dorų, ryžtingų asmenybių sąmoningas pasiaukojimas vardan visų laisvės ne tik garantavo mums šiandieninę Lietuvą, bet ir suteikė neįtikėtiną galimybę netgi tokioms padugnėms kaip Nevzorovas tapti bent pusiau padoriais žmonėmis. Tai yra didis dalykas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti.

Ko gero bet kuriam brandaus amžiaus lietuviui, atmintyje išlaikiusiam juodžiausią ir tuo pačiu šviesiausią  naujųjų laikų Lietuvos istorijos dieną, tragiškus 1991-jų sausio 13-sios įvykius, išgirdus žodžių junginį Aleksandras Nevzorovas gerklėje užstringa nemalonus gniutulas. Ir ne be reikalo. Šmeižikiško propagandinio filmo apie Sausio 13-ją „Naši“ autorius A.Nevzorovas visam laikui tapo juodąja Lietuvos istorijos dėme.

Tačiau istoriniai įvykiai kaip ir minimo personažo likimas, skirtingai nei keturiolikos kruvinų Sovietų sąjungos agresijos aukų likimų, nepasibaigė tą lemtingą dieną. Prabėgus dvidešimt penkeriems metams stebint tai kas nutiko asmeniui, nepajudinamai stovėjusiam prie tuometinės Rusijos propagandos mašinos staklių, apima mažų mažiausiai nuostaba. Internetu ir socialiniais tinklais, pasak jo paties, visiškai nesinaudojantis A.Nezorovas tapo vieno iš paskutiniųjų dar šiek tiek kvėpuojančio leidinio snob.ru autorių, ir jo aštri bei kritiška pozicija išsakoma savaitinėse „Echo Moskvy“ (“Эхо Москвы”) diskusijų laidose verčia suklusti.

Kalbėdamas apie įvykius Rytų Ukrainoje A. Nevzorovas teigia, kad karas jau seniai gyvena pagal savo įstatymus, ir mažai tikėtina, kad jis paklus kokių nors kabinetų sprendimams. Nes esą nėra precedento, kad iš biuro būtų galima sustabdyti karą, kuriame žmonės jau pajuto kraujo skonį, pergales ir pažeminimą.

Šiomis dienomis A. Nevzorovas nuolat į miltus traiško Kremliaus pusę palaikančią Rusijos stačiatikių bažnyčią, kritikuoja valdančiuosius ir V. Putino politikos trumparegiškumą. Kai mąstau apie šį keistus paradoksus savyje talpinantį, akivaizdžiai intelektualų, pavojingą, sunkiai suprantamą sutvėrimą, mane apima viltingas džiugesys, kad tais šaliai lemtingais ir sunkiais metais Rusijos žmonės nepatikėjo propagandisto melu – šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves išreikšdami solidarumą su Baltijos šalimis.

Akivaizdus melas, kurio gyvybę dar ir dabar Kremliaus gauja bando palaikyti, sukėlė teisingą pyktį ir aiškesnį suvokimą visiems stovėjusiems tą lemtingą naktį prie barikadų ar nervingai laukusiems savo artimųjų namuose.  Melas anksčiau ar vėliau pralaimi. Ir tai gali nutikti netgi tame pačiame žmoguje.

Dabar, galvodamas apie šią paradoksalią situaciją, nesu tikras ar dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laikas atleisti. To reiktų klausti žuvusių aukų artimųjų. Bet  Charlie Hebdo sugebėjo rasti jėgų ant savo žurnalo viršelio išspausdint “Tout est pardonné”(„Viskas atleista“) praėjus vos savaitei po žudynių redakcijoje, pareikalavusių dvylikos nekaltų aukų. Ir žinoma, jie nepamiršo nupiešti Pranašo.

Pabaigai, vietoj aiškiai užbrėžtų išvadų tiesiog noriu pateikti citatą iš „Echo Moskvy“  žurnalistės pokalbio su  Aleksandru Nevzorovu:

„Bet kokia valdžia tai aptarnaujantis personalas, oficiantai, virėjai, indų plovėjai. Tai viešbučio tarnautojai, kurie išskirtinai turi rūpintis mokesčių surinkimu ir sąžiningu jų paskirstymu. Kurie net negalėtų pagalvoti apie tai, kad imtų mokyti kitus. Nes ką nors mokyti ir kam nors aiškinti, kaip gyventi ar kaip į ką nors reaguoti, ir yra išaukštintoji, aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba ypatingai juokingai, bet mane laukiniam susižavėjimui nuteikia Dalia Grybauskaitė.

Suprantu, kai Nevzorovas apie Lietuvos prezidentę kalba susižavėjęs – tai nonsensas. Bet mane žavi ši moteris. Ir žavesiu, ir drąsa, ir absoliučiu stabdžių neturėjimu, bet kartu visišku civilizuotumu. Ir kaip gi ji visa tai įsigudrina savyje suderinti? Prie viso to mes matome nuoširdumą, nes rusiška valdžia net nevargina savęs kažkokia normalia veidmainyste.“


Bir 18 2015

Ilja Laursas: Asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios

Ilja Laursas

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija „Login 2015“ sukvietė daugiau nei 4 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Metus IT entuziastų, startuolių, virtualybės gerbėjų lauktame renginyje kalbinu rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėją ir valdybos pirmininką Ilją Laursą.

– Šioje progreso konferencijoje „LOGIN 2015“ savo pranešime koncentravotės į 3D spausdinimo technologijas. Kuo Jus asmeniškai domina ši sritis ir kodėl tai perspektyvu?

– Atsakant trumpai, tai tikiu, kad iš visų technologijų, kurias stebiu, ši technologija per ateinančius penkiasdešimt metų pakeis žmonių gyvenimą labiausiai. Kadangi tuo tikiu, tai domiuosi ne tik asmeniškai, bet ir profesionaliai. Rizikos kapitalo investicijos ieško tų technologijų kurios keičia pasaulį ir leidžia investuotojams gauti maksimalią grąžą. Tikiu, kad 3D technologijos atneš maksimalią grąžą, dėl to apie trečdalis mano portfelio investicijų susiję su 3D spausdinimu. Tai labai didelė dalis, šiaip investiciniais standartais jau apie dešimt procentų investicija į kurią nors vieną šaką būtų laikoma agresyvia, tai trisdešimt procentų siekianti investicija rodo ne tik agresyvumą, bet ir įsitikinimą, kad čia tikrai kažkas bus. Kalbant empiriškai, žmogui, kuris su tuo nėra susidūręs sunku įsivaizduoti, kad viską kas yra aplinkui, netgi kėdes, ar stalą prie kurio sėdime galima atspausdinti 3D spausdintuvais. Tik laiko klausimas kada susikurs logistika, pristatymas ir t.t. Patirtis rodo, kad tai turėtų įvykti per kokius penkerius metus. Kol kas žmonės iš visų technologijų labiausiai neįvertina 3D spausdinimo galimybės.Tai viena pagrindinių priežačių, kodėl ne tik jums pasakoju apie tai, bet ir investuoju savo pinigus.

– Žvelgiant į 3D spausdintuvų ateitį didesnė tikimybė, kad ateityje rinkoje dominuos keli stambūs žaidėjai, kaip yra nutikę su planšečių gamintojais, ar vis tik yra vilties ir mažiems, kuriantiems specializuotus produktus?

– Iki šiol mes nematėm nei vieno rimto gamintojo, kuris siūlytų 3D spausdintuvus. „Samsung“, „Hewlett-Packard“, „Canon“, kiti standartiniai gamintojai kol kas to nedaro. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad 3D spausdinimo standartas dar nėra nusistovėjęs. Vieni naudoja miltelius, kiti lazerius, treti dar kažką. Galima sakyti, kad šiuo metu tarpusavyje konkuruoja apie 10 – 12 technologijų. Yra daug smulkių ir naujų žaidėjų. Keletas kompanijų veikia ir Estijoje, esu taip pat matęs lenkiškų pavyzdžių. Taigi tikiu, kad artimiausius du tris metus mes matysime nepažįstamus vardus, greičiausiai po trijų metų įvyks keletas stambių sandorių. Matysim, tarkim, Google įsigyjančią didžiausią iš smulkiausių kompanijų, Samsung įsigys dar kažką. Tuomet vyks tos technologijos pritaikymas ir geričiausiai po 5 – 10 metų rinkoje matysim įprastus vardus. Tai pakankamai standartinis evoliucijos kelias technologijose, nes didelės kompanijos išnaudoja savo skalės ekonomiką bei didelius investicinius resursinius rezervus, iki tam tikro momento leisdamos pažaisti smulkiems žaidėjams, išbandyti įvairius verslo modelius, technologijas, dizainus ir panašiai. Tai pakankamai dažnai pasitaikantis kelias, nes jis likviduoja riziką stambiems žaidėjams. Nebereikia pasitikėti viena ar kita technologija, tiesiog jie stebi rinką ir sau pasiima kas vertingiausia, geriausia.

Ilja Laursas (4)

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Būdamas Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas paskutiniu metu investuojate išimtinai į lietuviškus projektus. Ar tame matote savotišką asmeninę misiją ar tai vis tik labiau apskaičiuojama, racionali strategija?

– Žinote, kaip suaugęs žmogus, tu nieko nedarai tik dėl vienos priežasties. Dažniausiai bet ką, ką pasirinktum – ar tai būtų sportas, ar asmeninis ar profesinis gyvenimas, tai visuomet jungia keletą aistrų, savybių, ar kažkokių siekių. Būtų per daug neoptimalu kažką daryti dėl vienos priežasties. Po tam tikrų pamąstymų supratau, jog tai ką darau šiandien, t.y. investicijos Lietuvoje, apjungia labai daug. Tai yra ir socialinė misija, ir tai yra tam tikras patogumas, nes pažįstu šitą šalį, man patinka čia gyventi, aš viską čia suprantu, esu prie daug ko pripratęs, įskaitant ir blogą orą, bet tuo pačiu tuo tikiu ir profesionaliai. Taigi iš tikro yra daugiau nei viena priežastis.

– Kaip sekasi įmonėms sulaukusioms Jūsų susidomėjimo? Papasakokite apie keletą įdomesnių fondo investicijų.

– Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti kompanija „AirThemes“. Tai kompanija, kuri leidžia personalizuoti tavo android telefoną ir padaryti jį brendiniu. Įsivaiduokite, jog turite ne tą nuobodų darbalaukį kurį jums siūlo „Samsung“, „LG“ ar netgi „Google“, o labai žaismingą „Coca-cola“, „Disney“, „Prada“ ar „Loui Vuitton“ darbalaukį. Matau analogiją su kompiuteriais kažkada pasižymėjusiais žaliai juoda, nuobodžia grafine aplinka. Tad ir dabar standartiniai telefonai su įprasta aplinka nebetenkina vartotojų poreikių ir ši technologija bei kompanija žada sukurti ne tik gražesnę darbo aplinką, bet ir tuo pačiu sujungia vartotoją su mėgstamais prekių ženklais. Jeigu esu „Žalgirio“ klubo gerbėjas, galiu turėti aplinką su „Žalgirio“ spalvomis, atributika, tuo atiduodamas pagarbą klubui. Ta kompanija yra greičiausiai auganti. Produktas buvo pristatytas sausio mėnesį, jau kovo pabaigoje kompanija turėjo 500 000 vartotojų. Tai yra žaibiška plėtra. Pritraukėme solidžių investicijų, kompanija jau, tam tikra prasme, persikėlė į „Silicio slėnį“. Šnekant finansiškai, per tris mėnesius mes savo paketo vertę išauginome daugiau kaip 700 procentų.

Ilja Laursas ir Saulius Rimkus

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Ar, Jūsų manymu, startuolių komandoms turėtų būti sudaryta iškirtinė galimybė spartietiškai sugulti garaže ant čiužinių ir mokant sau euro per mėnesį atlyginimą po kelerių metų skinti sekmės laurus, turint omenyje jų vystomus aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus,  ar visgi startuoliams turėtų galioti bendros žaidimo taisyklės?

– Išskirčiau keletą aspektų. Pirmas dalykas, jau nebe tie laikai, kada tau reiktų visiškai kaip vienuoliui atsiskyrus nuo gyvenimo pusmetį misti vien vandeniu ir duona ir laukti sekmės, jau yra civilizuoti būdai tai daryti neparduodant paskutinių marškinių, neužstatant buto ir namo. Turiu omenyje rizikos kapitalo fondus, kurie sutinka prisiimti finansinę riziką. Būdamas startuoliu jau gali tikėtis minimum pragyventi žmogiškai. Tuo pačiu, aš netikiu praktika, kuri atsirado ypač Skandinavijos šalyse, kur mano galva žmonės kartais per daug socialiai atsakingi. Kai tarkim būdamas startuoliu gali gauti rinkos atlyginimą ir dar finansuojamą iš valstybės pinigų. Nes jei žmogus neįrodo, įskaitant ir pinigais, kad jis tiki projektu, tuomet tokį požiūrį prilyginčiau samdomo darbuotojo, „na išdegs, tai išdegs, neišdegs turiu savo atlyginimą ir man nieko blogo nuo to nenutiks…“ Kolūkiai panašiai buvo tvarkomi. Kartais matau tokius startuolius, kurie apsirūpina atlyginimais, siunčia ataskaitas valstybei „va kažką naujo padarėm per tris metus“. „Skolkovo“ yra puikus pavyzdys. Ne viena istorija pasirodžiusi kaip ten deginami pinigai, tie profesoriai sėdi ir gauna atlyginimus, o iš inovacijų vien pavadinimas. Tokiu modeliu aš netikiu, bet manau, jog gali būti balansas. Mes manome, kad startuolis galėtų gauti pusę rinkos atlyginimo, kitą pusę užskaitant kaip netiesioginę investiciją. Ir tuo pačiu tai būtų stiprus įrodymas, kad startuolis čia sėdi dėl idėjos, o ne dėl to, kad tiesiog gautų tą atlyginimą.

– Pirmaisias nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje buvo itin akcentuojama lyderystės, savęs kūrimo bei tobulinimo svarba, gerokai nustumiant į šalį domėjimąsi kitais, kitų poreikiais, tarpusavio komunikacija. Sugebėjimas bendrauti, suprasti kitą, kreiptis patarimo ar pagalbos, kiek šie dalykai yra būtini startuoliams?

– Pasakysiu gal būt įdomią mintį, jog prieš šimtą metų bet koks verslas reikalavo visų pirma lyderio. Jei pažiūrėsi į tuos pačius Rokfelerius ir panašius į juos, tai jie visų pirma buvo lyderiai, nes norėdamas įkurti kompaniją turėjai suburti aplink save žmones. Tu kaip įkūrėjas privalėjai daryti viską, pradedant apskaita, valdymu ir t.t., nes nebuvo pagalbinių instrumentų. Visiškai kitaip šiais laikais, kai tau iš esmės viskas yra paruošta, kai visas verslas yra modulinis. Jei tau trūksta verslo vystymo, tu tiesiog prijungi jį kaip Lego konstruktoriaus detalę. Yra paruoštos visos platformos, tiek teisinės, tiek komercinės. Produkto platinimui pakanka patalpinti jį pvz. į iTunes store. Tokioje aplinkoje lyderystės savybės turi mažesnį svorį, startuolius kuria jau nebe vadai, o tarkim techninis direktorius vėliau pasamdo direktorių ir administraciją tam, kad efektyviau valdytų procesą. Stebint startuolius matau daugybę kūrėjų, kurie nepretenduoja į lyderio funkciją, jie gali pasisamdyti vadovą. Gera žinia –  asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios. Supratimas kaip turėtų atrodyti tavo produkto dizainas gali būti kompanijos ašis. Man tai yra džiugu, nes tai išplečia galinčių imtis verslo žmonių ratą, leidžia kurti verslus tiems, kurie neturi lyderio savybių. Dabar jau nebereikia būti lyderiu, burti, motyvuoti žmones, pakanka tiesiog A) – rizikuoti, nes bet kokia inovacija yra rizika ir B) – kažkokią tai funkciją daryti daug geriau nei kiti.

KaunoZinios.lt


Geg 4 2015

„Tribūna”: KaunoŽinios.lt vyr. redaktorius Saulius Rimkus apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą

Saulius Rimkus

Papasakokite ką žinote apie  Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą.

– Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga nedidelė, pakankamai marginali radikalios dešinės politinės pakraipos organizacija, kažkodėl viešai save įvardijanti kaip nepolitinė, tačiau reiškianti savo nuomonę įvairiais politiniais klausimais, ypač aktyviai pasisakanti prieš Lietuvos narystę Europos sąjungoje.

Kaip manote, su kokiomis  pagrindinėmis problemomis susiduria Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga vykdydama savo veiklas?

– Vienas pagrindinių organizacijos trūkumų, mano nuomone,  ryškių lyderių nebuvimas, balansavimas tarp nacionalizmo bei liguisto, šiek tiek slepiamo potraukio rasizmui, fašizmui bei mirusios nacistinės Vokietijos istorinėms liekanoms. Ko gero, tai pagrindinė organizacijos silpnoji vieta, nes kaip rodo, tarkim, partijos „Tvarka ir teisingumas” rinkimų rezultatai, pasikinkius homofobiją ir euroskepticizmą, galima surinkti rinkiminį barjerą sėkmingai pralaužiantį elektorato palaikymą. Tiesa, šios partijos paskutinės rinkėjų apklausos taip pat nedžiugina.

Kaip manote, kodėl per valstybines šventes (Vasario 16 – ąją, Kovo 11 – ąją) norima uždrausti Lietuvių tautiniam jaunimui žygiuoti pagrindinėse miesto gatvėse?

– Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko bandoma riboti eitynes, tai fašistinių šūkių ir simbolikos naudojimas eitynių metu. Vėliavose, trasparantuose, aprangoje naudojamos svastikos, kaukolės ar negudriai pakeisti lozungai, kaip, tarkim, iš „nacional socializmo” perdarytas „socialus nacionalizmas” yra puiki vizualinė medžiaga, priešiškai nusiteikusiems Rusijos valstybinių televizijų kanalams iliustruojanti mitą apie „Baltijos fašistus”. Ne visai aišku, ar sąmoningai Tautinio jaunimo sąjunga sistemingai pila vandenį ant priešiškai nusiteikusios valstybės propagandos malūnų, ir tai yra sudėtinga situacija, kurią demokratinėje santvarkoje sunku išspręsti.

Svastika

Vasario 16 -sios eitynės Kaune 2015 m. © KaunoZinios.lt nuotr.

Kaip manote ką norima pasakyti šūkiu Lietuva lietuviams”?

– Šis šūkis pakankamai aiškus, suprantamas. Keista apsimetinėti, kad jame gali slypėti kažkokia prasmių paletė. Analogiškas istorinis šūkis „Vokietija vokiečiams” leidžia susidaryti pakankamai tikrą vaizdą, ką tokiu šūkiu norima pasakyti, ir kokios pasekmės laukia, jei toks šūkis bus įgyvendintas. Kas mane nustebino tai 2014 metais Vasario 16-sios proga Kaune rengtose Lietuvių tautinio jaunimo eitynėse ne kartą nuskambėjusi patobulinta šio šūkio versija – „Lietuva normaliems lietuviams”. Susidarė įspūdis, kad eitynių, kurių metu rengiau reportažą, dalyviai mielai užėmę valdžią, išsiaiškintų ne tik – kurie iš mūsų lietuviai, kurie ne, bet ir mielai pasiliktų sau teisę nuspręsti apie kiekvieno iš jų atitikimą pačių įsivaizduojamam normalumui.

Ar šis teiginys įžeidžia tautines mažumas?

– Šito reikia klausti tautinių mažumų, bet mane, lietuvį, šis šūkis įžeidžia neabejotinai, nes Lietuva yra visiems jos piliečiams bei tiems, kurie draugiškais tikslais atvyksta į šalį, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, seksualinės orientacijos ar kitokių skirtumų.

Papasakokite kokį įvaizdį turi Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga visuomenėje?

– Pakankamai sunku tai nusakyti. Iš esmės vertinant LTJS vyresniųjų brolių Tautininkų ir Jaunalietuvių koalicijos per rinkimus į Seimą gautus mažiau nei 1% Lietuvos piliečių palaikymo balsus, greičiausiai tokio pobūdžio judėjimų įvaizdis arba joks, arba kategoriškai negatyvus. Sunku atrodyti pozityviai šūkaujant tokius lozungus, deginant kultūros žmonių fotografijas, boikotuojant visame pasaulyje pripažintų kūrėjų spektaklius. Susidaro niūraus vaizdo tamsuolio portretas, kurio net nesigauna įpakuoti į kokį nors kiek patrauklesnį “glenco” popierėlį, kaip tai, tarkim, pakankamai sėkmingai daro Petras Gražulis.

Kokius apibūdinimus apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą pastebite žiniasklaidoje?

– Apibūdinimai dažniausiai pasitaiko pakankamai adekvatūs. Šiek tiek skiriasi organizacijos veiklos traktavimas tarp lyderiaujančių šalies portalų ir, tarkim, balsas.lt. Apie „Respubliką” šioje temoje geriau iš vis patylėti. Kažkiek išsiskiria organizacijos atstovų įvaizdis šalies komerciniuose TV kanaluose, kur vaikantis sensacijų kartais pamirštama tinkamai pristatyti sąjungos narius, ar dėl laiko stokos, ar pramoginio laidų pobūdžio išvengiama įvardinti su jų veikla susijusius faktus.

Kaip manote, ar Lietuvių tautinio jaunimo įvaizdis pasikeitė per pastaruosius 10 metų? Kaip?

– Tiesą pasakius, nepakankamai atidžiai seku šią organizaciją, kad galėčiau tiksliai pasakyti, kas lemia tai, kad, tarkim, į eitynes 2014-siais  Kauno centre ji surenka kelis tūkstančius žmonių, o jau 2015-siais tuo pačiu laiku, tuo pačiu maršrutu žygiuoja vos keli šimtai piliečių.

Vasario 16 -sios eitynės Kaune 2014 m. © KaunoZinios.lt reportažas

Sunku nuspėti kaip organizaciją įtakos LTJS globojančių Tautininkų jungtuvės su Jaunalietuviais. Man pačiam dar iš jaunystės laikų įsirėžę ant elektros stulpų be jokio savivaldybės leidimo išklijuoti plakatai „Jaunalietuviai – vieni prieš mafiją”, arba naujesnių laikų plakatas „Stanislovas Buškevičius – naujas šerifas mieste”. Kas iš to išliko? Šnipštas. Prisiminimas apie eilinę tuščiavidurę kvailystę.

Kaip manote, ar žiniasklaida daro įtaką visuomenės nuomonei apie Lietuvos tautinį jaunimą? Kaip?

– Žiniaskalida yra visuomenės veidrodis, kuo jinai profesionalesnė, tuo jos pateikiamas atspindys turėtų būti mažiau iškraipytas. Tad gal, pradžiai, aiškumo dėlei paklauskime savęs, ką reiškia vaizdžiai skambanti sąvoka „Lietuvos tautinis jaunimas”? Ši sąvoka pačia savo esme yra klaidinanti. Lietuvoje koegzistuoja daugybė tautų, paskutinėmis žiniomis vien Kaune yra apie 300 indų vienijanti bendruomenė, o kur dar totoriai, armėnai, žydai, rusai ir t.t.  Taip, kad kiekvieną kartą žiniasklaida vartodama sąskambį „Lietuvos tautinis jaunimas” iškraipo tikrovę. Geriausiu atveju tai „Lietuvos lietuvių tautinis jaunimas”, lygiai kaip ir Lietuvos lenkų tautinis jaunimas, Lietuvos žydų tautinis jaunimas ir t.t

Kaip manote ar Lietuvos žiniasklaida objektyviai pateikia informaciją apie Lietuvių tautinį jaunimą? Jeigu ne – kodėl?

– Sprendžiant iš to, kiek teko susidurti, informacija pateikiama pakankamai objektyviai. Kaip suprantu, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga taip pat turi savo informacijos skleidimo kanalus, veda aktyvią veiklą socialiniuose tinkluose, ir tai nėra blogai. Tokiu būdu mus pasiekia įvairiapusiškesnė informacija.

Kaip manote, kodėl Lietuvių tautinis jaunimas žiniasklaidoje dažnai lyginamas su nacionalistais?

-Tame, kad LTJS įvardijami kaip nacionalistai neįžvelgiu nieko blogo. Kaip suprantu, organizacija netgi pozicionuoja save kaip nacionalistinę. Bėda tame, kad bent jau ne visi nariai tuo apsiriboja. O galėtų, nes nacionalizmas atbaidytų daug mažiau jaunų žmonių nei pavojingas flirtavimas su rasizmu, fašizmu ar nacizmu.

Papasakokite kas atsitiktų jeigu žiniasklaidoje būtų  pateikiama daugiau analitinio pobūdžio informacijos  apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą?

– Tai būtų gera tendencija. Sąjunga galėtų būti atviresnė žiniasklaidai, savo ruoštu žiniasklaida galėtų aiškiau bei detaliau nušviesti šios jaunimo dalies pozicijas ir siekius, bent jau turiu vilties, kad ne visi jos nariai yra absoliučiai monolitinių pažiūrų ar nuostatų. Viliuosi, jog vis tik permainos bei diskusija – galimos net ir tame, iš šalies žiūrint, kiek beviltiškame junginyje.

Kuriai grupei priskirtumėte Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą? Patriotams ar nacionalistams?

– Labai norėčiau tikėti, kad organizacija vienija patriotiškus, galbūt šiek tiek suklaidintus, ar gyvenimu labiau nusivylusius, tačiau klestėjimo šaliai bei jos visuomenei linkinčius žmones. Gaila, bet bent jau žvelgdamas į aiškiau matomus LTJS lyderių veidus nepuoselėju didelio optimizmo.

___________________________________________________________

Interviu klausimus parengė Roberta Šlapikaitė, Vytauto Didžiojo universiteto, IV – ojo kurso studentė, rašanti bakalauro darbą tema: “Tautinio jaunimo įvaizdžio konstravimas ir jo kaita Lietuvos žiniasklaidoje”.  Jos atliekamo tyrimo tikslas išsiaiškinti žurnalistų ir tautinio jaunimo grupės narių  požiūrį į tai, kaip per tam tikrą laikotarpį (2005 – 2015 m.) pasikeitė žiniasklaidoje konstruojamas tautinio jaunimo įvaizdis. 


Sau 11 2015

Saulius Rimkus: „Siekiu plėsti savo pažinimo ribas“

„Literatura ir menas“ 2014-11-28 nr. 3498

Saulius Rimkus

© Rasa Pupelytė Photography

Apie literatūros ir popkultūros, interneto, socialinių medijų sąveikas kalbamės su portalo „Kauno žinios“ (www.kaunozinios.lt) vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Rimkumi, kuris nepasiduoda paslėptai provokacijai –­ spėjimui, ar jo rašymo upės nenutraukė būtent entuziastingas panirimas į kibernetinius tinklus. Jo portalas – lyg ir mėginimas sukurti žiniasklaidos priemonę prioritetizuojant ne paspaudimų traukulius, o meną, kultūrą, socialinius judėjimus ir autorinius komentarus.

Sauliau, esi, ko gero, internetiškiausias iš man žinomų rašytojų, net tavo romanas, rodos, išėjo tiesiog kaip tinklalapis. Kokią įtaką, tavo nuomone, literatūrai padarė ir daro internetas bei apskritai naujos medijos? Aišku, čia gal reikia skirti bent du etapus – ikifeisbukinį ir…

Pradėkim nuo to, kad nesu rašytojas. Tiesiog žmogus, savo laiku parašęs romaną apie jam rūpimus dalykus. Kūrinio publikavimą internete pasirinkau dėl itin tinkamos jo formos. Kadangi knygos „Gomora.lt“ struktūra – vieneri kalendoriniai metai, kurie skaidosi į mėnesius ir dienas, internete buvo labai patogu publikuoti skyrių per dieną. Taip sukeliant papildomą susidomėjimą ir gaunant įvairių skaitytojų reakcijų į siužeto posūkius. Vėliau, visam tekstui atsidūrus internetinėje erdvėje, pasirodė e. knygos versija skaityklėms, o tie, kurie nenorėjo krapštyti iš kišenės pinigų, gavo galimybę nemokamai skaityti knygą to paties pavadinimo svetainėje.

Kalbant apie interneto ir medijų įtaką literatūrai, čia būsiu gana pesimistiškas. Nežinau, kaip tiksliai informacijos srautai ir prarasta galimybė stabtelėti ir susimąstyti veikia rašytojus, bet skaitytojus tai… koks čia būtų tinkamas žodis… tvirkina neabejotinai. Iš mūsų palaipsniui atimama galimybė susikoncentruoti, įžengti į savo vidines erdves ir ten pasišviečiant žibintuvėliu paieškoti tarakonų. Bėda ta, kad negaudomi ir netyrinėjami tarakonai niekur neprapuola. Knygos yra priemonė turtinti žmogaus vidų, keistis įvedant į savo nefasadinį gyvenimą sudėtingesnių kategorijų. Greitis, kuriuo mes vartojame portalus, socialinius tinklus, SMS, elektroninių laiškų glaustumas trumpina mūsų pačių asmenybes, tarsi amputuoja gebėjimą natūraliai ir esmingai komunikuoti. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą esu gavęs ilgesnį nei trijų pastraipų laišką. Ir pats tokių nerašau. Kas būtų, jei vietoj „ateik ten ir ten“, „darom tą ir tą“ parašyčiau, kaip dabar jaučiuosi, kokios mintys man neleidžia užmigt, kaip to žmogaus pasiilgau… Tai išmuštų iš įprastų vėžių, tiesa?

O kokias išvadas galėtume daryti apie netrumpus socialinių tinklų dominavimo metus? Sociologas Zygmuntas Baumanas teškia jiems nemažai kritikos, nors daugiausiai gal kalba apie poveikį žmonių bendravimui, demokratijos procesams. Tačiau jis, man regis, teisingai pastebi, kad dabartinis internetinio gyvenimo pobūdis daro mus nekantrius, nedėmesingus. Kaip tai atsiliepia rašymo kokybei, kuriai lyg ir reikėtų susikaupimo, polėkio atsitraukti, sustabdyti informacijos ir kasdienių nuomonių srautą?

Feisbukas nėra savaiminis blogis, bet jis įtraukia ir verčia ištisai spausti „Atnaujinti“. Kaip neseniai pareiškė vienas vykęs lietuvių komikas, kai ištisai sėdžiu feisbuke ir neturiu ką veikti, dažnai pasiimu mobilųjį tam, kad pažiūrėčiau, kas naujo feisbuke.

Na, bet gerai, kadangi jau pakankamai paverkšlenau, tai dabar nusibrauksiu snarglius į rankovę ir paminėsiu keletą pozityvių interneto ir socialinių tinklų aspektų. Pirmiausiai tai žmonės, kūrėjai, asmenybės, kurių, gyvendamas įprastą XX ar bet kurio kito amžiaus iki pat Didžiojo sprogimo imtinai gyvenimą, neturėtum jokių galimybių sutikti, pažinti, komunikuoti. Galimybė burtis į virtualias bendruomenes – nesvarbu, ar tu literatūros, kino, istorijos ar šilkinėm kojinėm aptemptų moteriškų šlaunų mėgėjas – tiesiog nereali. Siužetų, personažų, faktų ir kitų autorių kūrybos daugybė, tik mokėk atsirinkti. Ir jei esi pakankamai imlus, prarijęs visą šitą pasaulinės išminties lobyną gali ištransliuoti tiek, kad maža nepasirodys. Žinoma, jei informaciniai srautai nesugniuždys. Socialiniai tinklai, tinklaraščių platformos, vaizdo įrašų svetainės suteikė kūrėjams išties neribotas galimybes. Bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas. Iš kitos pusės, visi, vartodami tegu ir aukštos kokybės, bet tuos pačius produktus (o kūrybiniuose sluoksniuose jie pasklinda itin greitai), kažkuria prasme tampame vienodi ir mažiau įdomūs. Kuo kūrėjo vidus labiau sudrumstas, labiau raižytas, tuo labiau kinta šviesa, pereinanti per jį.

Kalbant apie „bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas“, kaip vertini Vilio Normano istoriją, asmenybę ir kūrybą? Aš, tiesą pasakius, nors ir amžiną jam atilsį, visad vertinau skeptiškokai. Bet kokia gėlė galėjo iš jo išaugti? Kitaip tariant, ar gerai interneto bangą įvaldęs menas apskritai gali būtitikras dalykas?

Vilis buvo mano artimas bičiulis, vienas aštriausiai rašiusių „Kauno žinių“ autorių. Žmogus, nebijojęs žiebti tiesą visuomenei į dantis, kad ir kokia nemaloni ar pykdanti ji būtų. Jo savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo –­ didelė netektis tiek artimiesiems, tiek žurnalistikai, tiek literatūrai. Į Vilio knygas ir kūrybą galima žiūrėti kiek pašaipiai tik tol, kol paimi į rankas pas­kutinį romaną „Masturbacija“. Visa kita gali būti diskutuojama, supeikiama, pašiepiama, bet ši knyga –­ velniškai stiprus trinktelėjimas durimis prieš išeinant. Ne veltui jį išleido „Kitos knygos“, kurių literatūrinis skonis tiesiog nepriekaištingas.

Nereikia apsigauti, tai, kad menas naudoja internetą kaip viešinimo, auditorijos pasiekimo priemonę, niekaip nenusako paties meno kokybės. Internetu vienodai sėkmingai gali plisti katukų fotografijos ir tapybos, muzikos, kino šedevrai. Tai, kad XXI a. kultūra iš tiesų tapo prieinama masėms, neribojama elitinių vietų, geografinių nuotolių, aprangos kodų ar kainų, yra tikrų tikriausia revoliucija. Technologija – itin patogus įrankis. Daugiau kaip pusę savo romano parašiau mobiliuoju telefonu. Dejones, kad kurti galima tik popieriuje ar spausdinimo mašinėle, palikim senstančiai Rašytnamio inteligentijai. Lygiai tas pats ir kalbant apie kultūros vartojimą. Man nebereikia vilktis per pusę pasaulio, kad atsidurčiau įspūdingame Björk koncerte. Galiu nueiti savaitgalį į „Romuvos“ kino teatrą, kur jis transliuojamas, ar pasižiūrėti namie per projektorių, monitorių, „iPad“ ar telefono ekrane.

Kitas rūpimas klausimas, kuris man kažkodėl siejasi su tavimi ir liguistai lieka prie įvairių rašytojo blokų problemos, tai literatūros žmonių santykis su žurnalistika, spauda, žiniasklaidos koridoriais. Juos ten įvelia ne viena aplinkybė – tiek dosnesni honorarai už rašymą, tiek poreikis viešai skelbti savo komentarus apie kultūros politiką, socialines įtampas… Tu ir pats retkarčiais „pagloboji“ kokį rašytoją. Kaip manai, ar tai tik papildomos sklaidos ir matomumo erdvės, ar ir tam tikras trukdis įtemptai kūrybai?

Mano paties atveju honorarai nėra motyvas, sviedęs į patį žiniasklaidos, naujienų, sensacijų, politinių gyvulių grumtynių arenos sūkurį. Tiesiog esu labai smalsus, o kintantis gyvenimas, galimybė regėti tektonines pasaulio permainas yra gerokai įdomiau už bet kokius dirbtinius realybės šou, kuriuose ūkininkai ieško žmonos ar patiria savo pirmą orgazmą. Nematau nieko blogo, kad rašytojai dalyvauja žiniasklaidos procese, jei tik jie neeikvoja savo talento seksualumo bombų sprogimo padarinių aprašymui, o gilinasi į kultūrines, politines temas, nušviečia žmonijos skaudulius. Tik tiek, kad kurdamas grožinius kūrinius esi savo paties valdžioje, o žurnalistikoje kaktomuša susiduri su redaktoriumi. Ir čia sėkmės reikalas, ar jo ir tavo požiūriai sutampa.

Iš esmės kūriniu, nesvarbu, ar jis fikcinis, ar publicistinis, tu perteiki kažkokį požiūrio kampą ir idėjas. Literatūra tarsi leidžia apsisaugoti, pasislėpti už personažų, paskandinti viską rūke taip, kad tik atidus skaitytojas suprastų tavo skelbiamą žinią. Žurnalistikos principas kitoks – reikia rėžti tiesiai į kaktą ir tikėtis, kad nuskambės kuo garsiau, sukels kuo didesnį visuotinį bruzdesį. Tam tikra prasme tai daugiau drąsos reikalaujantis užsiėmimas.

Visų klausiu apie vietos ir geografijos svarbą, literatūros santykį su kraštais, tėvynėmis ir kiemais, iš kurių ji kilusi. Jaunesnės kartos atsakymuose išgirdau man artimą nuomonę, kad nesvarbu, iš kur rašytoja(s) – tiesiog kūriniai yra originalūs ir paveikūs arba ne. Tačiau kūrybą ir autoriaus savastį neišvengiamai piešia ir gatvės, mokyklos koridoriai, gimtieji slėniai, jaunystės barų žemėlapiai… Kaip tau atrodo? Kokį pėdsaką raštijoje yra palikęs tavo miestas, kas tau pačiam reikšmingiausia?

Atsakymą man geriausiai padės iliustruoti „Kauno žinių“ portalui kino apžvalgas rašančios Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Jauna kaunietė rašytoja po mokslų išvyko gyventi į Londoną, kur gimė lietuvės emigrantės istorija „Kostiumų drama“. Vėliau Vaivos kelias pasuko į Indiją ir jos patirti neįtikėtini nuotykiai suguldyti vienoje įdomiausių pastarojo meto kelionių knygų „Viena Indijoje“. Galiausiai redakciją pasiekia ilgesingi laiškai iš Havajų, kur autorė apsistojo mažiausiai keleriems metams. Neabejoju – tik laiko klausimas, kada pasirodys ir nauja knyga.

Ar gali rašytojas parašyti įdomų, originalų kūrinį neišeidamas iš savo kiemo? Gali. Viskas priklauso nuo sugebėjimų ir asmeninės patirties. Nuotykiai ir sprogimai gali vykti tiek mažose talpose, tiek pasauliniu mastu. Tiesiog pavojinga per daug užsisėdėti vienoje vietoje. Retkarčiais būtina ištrūkti iš įprastinės patogios aplinkos, kad pamatytum šalį, o ir save patį naujomis akimis.

Kaune jaučiuosi labai gerai, bet tai nereiškia, kad aikčioju nuo miesto ar noriu vaizduoti jį vien pozityviai. Nežinia kodėl atmintin įsirėžė tokia juokinga scena (ji yra romane): važiuodamas viena centrinių miesto gatvių pro mašinos langą išvystu gražią merginą, stovinčią prie pėsčiųjų perėjos. Mergina palenkia galvą ir pro jos lūpas nutįsta ilgiausia seilė, kokių trisdešimties centimetrų, pakabaliuoja kurį laiką ir mergina lyg niekur nieko įtraukia seilę atgal. Tai atsispindi manajame miesto aprašyme.

Kiek esu probėgšmais pastebėjęs, tave menkai tevargina skirtis tarp masinės kultūros ir aukštojo meno, tarp intelektualinio romano ir popliteratūros, nespjauni nei į fantastiką, nei į „Ulisą“. Kaip manai, ar ši riba nyksta, bent kiek miglojasi kritikų akiratyje? Ar galėtum paminėti autoritetų, kurių kūryboje šie iš pažiūros skirtingi pasauliai susiplaka ir pasiūlo naujų meninių aukštumų? Ką manai apie A. Tereškino požiūrį, raginantį didesnį analizės svorį nukreipti į popkultūros tyrimą ir džiaugimąsi ja?

Kultūros skaldymas į masinę ir aukštąją nėra teisingas dalykas. Tiesiog kūriniai yra paveikūs, įtraukiantys arba ne, nepaisant to, kiek žmonių yra juos regėję. Talentingas popscenos produktas turi išliekamąją vertę, o bet kuris elitinis, snobų dievinamas ekskliuzyvas gali tapti masinis, bevertis, vienadienis. Kasdien stengiuosi gilintis į muziką, literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, kurie man teikia gerokai daugiau džiaugsmo ir gyvasties nei klasikinė, laike sustingusi, dulkėmis padengta kūryba. Siekiu plėsti savo pažinimo ribas ir nepersistengiu su išankstinėmis nuostatomis.

Tai, kad mes iš esmės šiomis dienomis gyvename karo nuojauta, vaikštom į darbus, įsirenginėjam namus, rūpinamės vaikų išsilavinimu, pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba, verčia dairytis atsakymų mene. Šiame kontekste išskirčiau du kūrinius: Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas“, antiutopinį romaną apie ateities visuomenę, kurioje žmonės augina kitus žmones maistui, ir trijų dalių vokiečių mini serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“. Jis pasakoja Antrojo pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė didžiulio pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje.

Geri kūriniai, fantastiniai, istoriniai, avangardiniai ar pornografiniai, kalba mums apie buvimą čia ir dabar, buvimą kažko didingesnio, nei leidžia suprasti aplinkinė buitis. Liūdna, kad daugelis žmonių pragyvena gyvenimus taip ir nepakėlę galvos, nepažinę nei savęs, nei naujų horizontų.

Kalbėjosi Linas Kranauskas


Bal 12 2014

Derekas Mulleris ir „Facebook“ problema

Derek Muller Login

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Balandžio 10 – 11 dienomis vykstančioje technologijų progreso konferencijoje “LOGIN 2014“ vieną įdomiausių ir labiausiai išsiskiriančių pranešimų pateikė fizikos mokslų daktaras, virš milijono gerbėjų turinčio video tinklaraščio „Veritasium“ autorius Derekas Mulleris.

Turėdamas daugybę gerbėjų ir galimybę lyginti įvairius socialinius tinklus, D. Mulleris susidūrė su „Facebook“ problema, tiksliau fiktyvių vartotojų armijomis, kurios daro neįtikėtina žalą bet kokiam šios socialinės platformos puslapiui, bandančiam oficialiu keliu įsigyti papildomų vartotojų perkant reklamą.

Atidaus tyrėjo žvilgsniu stebėdamas savo asmeninio puslapio fanų kaitą Derekas pastebėjo, kad gerbėjų skaičiui mokamos reklamos dėka perkopus 100 000, jo publikuojamus įrašus pamato mažiau nei dešimt procentų naujienų prenumeratorių. Bandymai išsiaiškinti kodėl taip nutinka atskleidė nemalonią tiesą – daugybė legaliu būdu mokant pinigus pritrauktų fanų buvo fiktyvūs vartotojai iš besivystančių šalių, tokių kaip Egiptas ar Indonezija.

Nors kiek ženklus tokių fiktyvių gerbėjų skaičius apsunkina bet kurio puslapio veiklą ženkliai kirsdamas per vartotojų pasiekiamumą publikuojamais įrašais. „Facebook“ algoritmai atidžiai matuoja pirmines gerbėjų reakcijas į bet kurį įrašą. T.y. bet kurio puslapio publikuotas įrašas iš pradžių parodomas nedideliam fanų skaičiui ir jei sulaukiama pirminės pozityvios reakcijos į įrašą „patinka“ paspaudimų, komentarų ar įrašų dalinimosi forma, tuomet įrašas rodomas didesniam fanų skaičiui. Tuo tarpu jeigu reakcijos nėra, o rodant įrašą fiktyviems puslapio gerbėjams jos niekuomet nėra, įrašo pasiekiamų žmonių skaičius ženkliai sumažėja.

Į klausimą kodėl netikri „Facebook“ vartotojai prisijungia prie legaliais būdais perkančių fanų auditoriją puslapių D. Muleris atsako gana paprastai. Tam, kad Facebook algoritmai neatpažintų fiktivių vartotojų pastarųjų kūrėjai masiškai spaudžia „patinka“ ir ant tų puslapių už kurių sekimą jiems nebuvo nelegaliai sumokėta. Netikrų vartotojų kūrėjams spausti „patinka“ ties „Facebook“  srauto viršuje reklamuojamais puslapių neįtikėtinai paprasta ir lengva.  Tokiu būdu vienas fiktyvus vartotojas gali būti įtraukęs į favoritus net iki kelių šimtų tūkstančių įvairių „Facebook“ platformos puslapių.

Pasak pranešėjo, duomenys rodo, kad „Facebok“ gali matyti kurie vartotojai yra tikri, o kurie ne. Tačiau socialinis tinklas nėra suinteresuotas pašalinti fiktyvius vartotojus. Derekas Muleris kreipėsi į Facebook informuodamas apie esamą situaciją ir tai, kad vartotojai praranda pinigus patiems to nežinant išleisdami juos neveiksniems puslapių fanams pritraukti. Įmonė į kreipimąsi nesureagavo.

 Derek Muller

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

D. Mulleris mielai sutiko atsakyti į mano klausimus.

– Stebint Jūsų pranešimą susidaro įspūdis, kad kompanija Facebook – blogio korporacija, viliojanti pinigus iš naivių vartotojų. Ar tai tiesa?

– Nemanau, kad Facebook yra blogis, ar kad kompanija būtinai skatina netikrų vartotojų atsiradimą. Jie bando su tuo kovoti, bet akivaizdžiai tų pastangų nepakanka. Manau, kad jie turi pakankamai duomenų fiktyviems vartotojams nustatyti. Net aš, turėdamas ribotas galimybes, juos atpažįstu. Facebook žino apie problemą, turi galimybes ją spręsti, bet to nedaro, nes tai padeda uždirbti jiems pinigus. Jiems reikia parodyti investuotojams nuolatinį augimą, o fiktyvūs vartotojai neabejotinai prie to prisideda.

– Anksčiau ar vėliau platformos vartotojai pastebės, kad pirkdami Facebook reklamą savo puslapiams jie praranda pinigus. Kas nutiks tuomet?

– Pats apie tai dažnai mąstau, kaip Facebook elgsis  kai visi šie nešvarūs dalykai taps plačiai žinomi ir jie ims patirti nuostolius?  Manau tai paaiškina Facebook strategiją įsigyti daug įvairių šalutinių produktų. Kai reikalai ims akivaizdžiai prastėti Facebook sakys: „žiūrėkite, mes turim „WhatsApp“, „Instagram“, daugelį kitų dalykų, „Facebook“ nebėra vienintelė svarbi korporacijos dalis.“

– Kaip manote ką gyvenimo pabaigoje prisimins valandų valandas socialinėse platformose praleidę žmonės? Save sėdinčius priešais kompiuterį?

– Daugelis žmonių technologijas naudoja nuobodžiaudami. „Facebook“ viena iš tų nuobodulį vaikančių technologijų, vartojamų tiesiog leisti laiką. Man nelabai aišku ką tai jiems duoda ilgesnėje perspektyvoje. Jau dabar pastebiu, kad nemažai žmonių stengiasi „Facebook‘ui“ skirti mažiau dėmesio ir jėgų suvokdami, kad tai laiko švaistymas. Svarbu suvokti savo gyvenimo vertę. Technologijos visada bus mūsų gyvenimo dalis, bet mums reikia išmokti tinkamai, protingai jomis naudotis.


Rgp 25 2013

Ventspilis vasarą virsta tikra lietuvių poilsio sostine

2013-08-16 14.42.04

Ne taip toli už Lietuvos sienos vasaros sezono metu galima pamatyti nedidelį stebuklą, kurį savo rankomis, pasitelkę smegenis ir dorą širdį, sukūrė mūsų broliukai latviai. Kaimynai padirbėjo iš peties, prie jūros esantis krovininis uostas virto tikra poilsio Meka su mažais vaikais atostogaujančioms lietuvių šeimoms.

Patys latviai pusiau juokais pusiau rimtai tvirtina, kad lietuvių poilsiautojai Ventspilyje sudaro 90 proc. viso turistų srauto. Tuo lengva įsitikinti – vaikštant apytuštėmis senamiesčio ar miesto centro gatvėmis lietuvių kalbą vasarą išgirsi dažniau nei bet kurią kitą. Paplūdimyje apskritai vieni lietuviai, stovėjimo aikštelėse tik kas dešimta mašina ne lietuviškais numeriais. Na bet apie viską iš eilės.

Ventspilio tvarkymo darbai prasidėjo 2000-jų pradžioje. Išpuoštas, jaukus, kompaktiškas, daugybę nemokamų pramogų miesto svečiams siūlantis kurortas pirmos lietuvių bangos sulaukė maždaug 2007 m. Atvykę lietuviai stebėjosi išpuoselėtais ir visiškai tuščiais paplūdimiais, vandens parkais, galimybe pasivažinėti dekoratyviniu, specialiai turistams įrengtu traukiniu, inkarų muziejumi po atviru dangumi, planetariumu, jaukiomis, skanų, kokybišką maistą tiekiančiomis kavinėmis. Mieste galima apsistoti tiek viešbučiuose, tiek pas privačius žmones, yra du kempingai norintiems atostogauti palapinėse. Apskritai, stebint kaip vykusiai miestas pritaikytas atvykėliams supranti kodėl mūsų tautiečiai pasivargina nukakti papildomus du šimtus kilometrų tam, kad atsidurtų absoliučiai komfortiškoje aplinkoje, lyginant su kuria Nida atrodo kaip lakštingalų galvažudžių valdoma dykvietė, o Palanga – budulių ir soliariminių fyfų pertekęs čekiškas atrakcionas.

Traukinys

Pats požiūris į atvykėlį Ventspilyje visiškai kitoks nei Lietuvoje, ir tai sukelia niūrias mintis apie tai, kaip Lietuvos pajūrio kurortus tvirkina perteklinis atostogautojų skaičius ir kokie jie galėtų būti nors kiek pasikeitus esamai situacijai. Besisupant patogiai sukonstruotuose papludymio supynės, ar gulte (nežinau kaip tinkamai tai įvardinti) stengiuosi vyti šalin mintis apie praeitų atostogų įspūdžius iš Palangos. Perpildyti paplūdimiai, įkyrios garso reklamos pliažuose, kinų gamybos plastikinius niekalus masiškai siūlantys pardavėjai, blizgančios pinigų traukimo mašinos, tranki muzika, aplūžę nuomuojamų kambarių baldai, nuo sovietų laikų remonto nemačiusios apartamentų sienos, nevalyvos šeimininkės, nuskalbta, suplyšusi patalynė ir firminė frazė: „Išvažiuodami susitvarkysite“ visa tai jau praeityje. Ventspilyje viskas kitaip. Normalu, kad kambariai neseniai suremontuoti, du kartus per dieną viskas tvarkoma, keičiami rankšluosčiai ir – o nustebimas! – visuomet yra skysto kvepiančio muilo bei tualetinio popieriaus. Taip pat pas kambarių šeimininkus galima išinuomoti dviračius, gauti turistinį miesto žemėlapį ir gausybę draugiškų patarimų apie tai ką verta nuveikti ar pamatyti mieste. Vietiniai juokauja, kad paskutinę minutę atostogas praleisti Ventspilyje sugalvoję latviai lieka nieko nepešę, visos vietos jau rezervuotos lietuviams.

Venspilis karvė

Miestas tylus, ramus, apytuštis. Naktinis gyvenimas kurorte beveik nevyksta ir tai akivaizdus Ventspilio privalumas, garantuojantis, kad visa triukšminga, agresyvi, amžinai alkoholiu užpiltomis akimis pasipuošusi publika ir toliau liks Palangoje ar Šventojoje. Kas gali būti geriau už atostogas be pavieniai ar gaujomis besišlaistančių treninguočių bei pirmą kartą nuo tėvų grandinės nutrūkusių harmonų audrų kankinamų dėmesio ištroškusių paauglių? Tai greičiausiai tokia pati sėkmė, kaip nuvažiavus į Turkiją nesutikti turistų iš motušės Rusijos. Čia galimai sutiksite rusų turistų, tik jie bus visiškai kitokie nei tie, kurie važiuoja šėlti į Alanijos, ar Antalijos kurortus.

Venspilis paplūdimys

Lankantis Ventspilyje būtinai rekomenduočiau pasivažinėti „siauruku“, aplankyti uostą, miesto turgavietę, pasivaikšioti molu, papietauti meksikietiškame restorane ir žinoma nusifotografuoti prie garsiųjų Ventspilio karvių. Jų pilnas visas miestas, viena už kitą gražesnių, tikrų puošeivų, draugiškai sutinkančių ir išlydinčių atvykstančius svečius. Verta aplankyti! Nors ne, geriau nevažiuokit, sakau, kaip tikras lietuvis. Visur gerai, kur jūsų nėra.


Bal 20 2013

LOGIN 2013 – didieji lūkesčiai

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Vaikščiodamas perpildytomis žmonėmis ir technologijomis didžiausios Baltijos šalyse konferencijos salėmis, klausydamas įvairių pranešimų bei kalbų užkulisiuose, mąsčiau apie tai, kad šio neįtikėtino ir išties įspūdingo renginio svečiai bei dalyviai turėtų savęs paklausti, ko jie atvyksta į LOGIN ir ar jie tai gauna?

Ne pro šalį būtų apie tai susimąstyti ir konferencijos organizatoriams, nes visi pirminiai tikslai pasiekti, tradicija tapęs renginys pritraukè tiek lankytojų, tiek pasaulinio masto žvalgždžių dėmesį, iki pilno komplekto trūksta tik Marko Zukerbergo bei vaikinų iš Google ir tai neabejotinai ateityje, tik ar garsūs vardai ir brendai yra viskas ką galima pasiūlyti lietuviškai publikai? Ar ta moksliukų-hipsterių bei inovatorių lavina užplūdusi erdves Litexpo sales galėtų trokšti ko nors daugiau nei patirti savo dievukų švytėjimą bei ištirpti daugiatūkstantiniam išmaniųjų įrenginių ir nuosavų www… savininkų spindesyje? Kas ta minia, tas ofisų ir Coffee Inn‘ų planktonas metęs rūkyti žolę, nes dileris pradėjo maišyti ją su kreku, palikęs kiemo draugus, nes jie užstrigo aluje, traškučiuose, nesibaigiančiose krepšinio transliacijose ir nemokamoje Redtube pornografijos pasiūloje? Kas tie žmonės nusprendę pakilti iš pilkos beveidės masės, tam kad patys imtų kurti turinį, tam kad asmeniškai taptų sektinais pavyzdžiais kitiems?

Taisyklės keičiasi žaibiškai, dvimečiai vaikai įgunda naudotis išmaniaisias įrenginiais ir plančetėmis, žmonės kuria savo tobulus paveikslus socialiniuose tinkluose, perima informacinių portalų, žurnalistų funkcijas, konstruoja alternatyvias asmenybes, nuožmiais ginklais virstančius trolius, išlieja begalę energijos anksčiau siautusios realiame offline gyvenime. Prakaitas, sperma, tuščios energetinių gėrimų skardinės paliekami prie lipnios klaviatūros, nenuilstatys transliuoti ekranai iš darbo kambarių, miegamųjų išsiveržia į gatves, viešąjį transportą, maitinimo įstaigas, parkus. Fotografuodamas ir Instagram pagalba publikuodamas savo maistą tinkle tu net nežinai kas, kur ir kada parduoda tave, ar tavo duomenis.

Mes visi emigruojame, palikdami šį pasaulį kraustostomės mažesniais ar didesnias žingsnias ten, iš kur mus vargu ar išvis net dideli sukrėtimai, ar globalinės katastrofos. Išeinam kartu su brangiais žmonėmis, pinigais, prisiminimais. Tik ar pažįstame džiungles? Kokie pavojai tyko už artimiausio kampo? Ar ne mes rytais prisijungiame prie tinklų dar net nespėję nupėdinti iki išvietės, ar netgi nuleisti kojų ant šaltų grindų? Kas tie pasauliai, kuriuose daugiausiai pasiekę turi minias garbintojų, nuosavas religijas, netgi bažnyčias, kur persikelia įprasti elgesio modeliai ir vystomos naujos etiketo taisyklės? Erdvėje kur blogietės myli Užkalnį, o gerietės Račą nebėra vietos abejingumui ar nuoboduliui. Visada gali rasti būdų atkeipti į save dėmesį ir tam netgi nebūtina nusižudyti.

Ar žinote, kad šiemetinėje LOGIN konferencijoje merginos spito prie garsių tinklaraštininkų su prašymu pasirašyti ant krūtų? Išgrauškit, broliai Lavrinovičiai! Dabar jūs reklamuojate technologijas, esą jos padeda tapti protingesniems? Taip padeda, tik pasaulis pasikeitė ir jame vaikai, kuriuos visą vaikystę lydės išmanieji, niekuomet netaps krepšinio žvaigždėmis ir gal būt nekalės kalėjimuose už itin sunkius nusikaltimus, nes kas gali būti blogiau už pragarą, kuriame nėra interneto?




© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt