Rgs 6 2016

Charles met Hugo: Saulius Rimkus

Saulius Rimkus

Saulius Rimkus, portalo KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius, internetinio romano Gomora.lt autorius. Kaip visada taikliai, įžvalgiai ir provokuojančiai… 

Namai ten, kur…

Ten kur žmona, duktė ir Širšė (katė). Ten kur gera būti ir džiugu sugrįžti. Kur gali pasikviesti draugus, gurkšnoti šaltą arbatą ir jaukiai šnekėtis iki paryčių apie pasaulio pažinimą bei kūrybą.

Geriausia vieta pirmajam pasimatymui?

Egzotiškos virtuvės restoranėlis. Jei nesiklijuos pokalbis aukštomis temomis visada galima bus šnekėtis apie maistą, geografiją ir kitas kultūras.

Romantiškiausias gestas, kurį sunku pamiršti?

Ji pasakė taip. Iki šiol stebiuosi kaip tai galėjo nutikti…

Paskutinis matytas spektaklis?

Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis Didis Blogis. Likau sukrėstas ir sužavėtas. Labai rekomenduoju.

Jei taptum meru vienai dienai, ką per ją nuveiktum?

Paskirčiau visą oficiozinių švenčių ir renginių biudžetą gatvės meno ir įdomių, šokiruojančių skulptūrų projektams.

Ką kolekcionuoji?

Knygas ir renginių, kuriuose lankiausi bilietus. Pravers, kai ištiks Alzhaimeris.

Koks paskutinis albumas, kurį įsigijai?

Tai nebuvo albumas. Įsigijau mokamą Spotify paskyrą. Nors šiaip muzikos dažniausiai klausau Youtube, mėgstu vizualius dalykus.

Kas Tau yra grožis?

Tai kažkas visiškai išskirtinio, kitokio. Dažniausiai sutverta žmogiško intelekto. Gali būti šiuolaikinio meno kūrinys, knyga, kino filmas ar pornografinis video. Gamtos peizažai man nedaro įspūdžio.

Ką matai, kai žvelgi į veidrodį?

Nesustabdomą laiko tėkmę.

Mankšta ar meditacija?

Apsaugok, Viešpatie! Jau geriau televizorius.

Kokia gyvenimo prasmė?

Tiesiog gyventi. Pageidautina labai neprisišiukšlinant ir neskaudinat kitų. Nes ten anapus daugiausia kas gal būt gali išlikti tai šio gyvenimo prisiminimai.

Jei Tave prisimintų dėl vieno dalyko, kas tai būtų?

Jei Kauno Žinios išliktų ir po mano mirties tai šildytų kapo granitą.

Ko labiausiai bijai?

Netekti artimų, brangių žmonių. Nors iš esmės suvokiu, kad viskas laikina. Dar bijau smarkiai susimauti. Bet čia jau kaip Aukščiausia ministerija nuspręs. Nelabai manau, kad nuo mūsų daug priklauso. Kažkiek taip, bet ne daug.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kad reikia labai atsargiai bei atidžiai elgtis su žmonėmis. Visada sverti ir galvoti ar tai ką darai yra teisinga.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduoji kitiems?

Rekomenduoju daug knygų, dažnai tenka tai daryti. Dabar galiu pasakyti bent tris – Jaroslavo Melniko Maša, arba Postfašizmas, Danielio Keyeso Gėlės Aldžernonui ir Vilio Normano, Raimundo Milašiūno Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio. Paskutiniosios pavadinimo tikrai neverta išsigąsti. Labai lengvai skaitoma, tiesiog įstabi pokalbių apie gyvenimo prasmę knyga.

Kuris maistas tolygus laimei?

Tas, kurį ryji smegenimis. Sutikti už save protingesnį žmogų tiesiog šventė. Mano nelaimei, tai pasitaiko gana dažnai.

Ko niekada nesuprasi?

Pavydo. Man šis jausmas visiškai svetimas.

Ar bijai mirti ir to, kas atsitiks po to?

Ne, nė kiek. Bijau nebent to, kas neatsitiktų tuo atveju. Tai ko nespėčiau pamatyti, patirti, sužinoti šiame gyvenime.

Kas yra Tavo didvyris/-ė

Tai beveik visuomet laikinas personažas. Manau sveika nusivilti savo herojais. Šiuo metu atidžiai stebiu Rusijos opozicionierių Aleksėjų Navalną, Pussy Riot narę Nadieždą Tolokonnikovą, menininką Piotrą Pavlenskį. Taip pat man įdomu sekti tai kuo užsiima Facebook įkūrėjas Markas Zukerbergas.

Geriausi atradimai?

Labiausiai patinka atrasti žmones. Kai kurie tiesiog yra vaikščiojančios enciklopedijos, kiti turi visiškai unikalų požiūrį į pasaulį, bendravimą. Blogiausi atradimai deja taip pat susiję su žmonėmis.

Mada ar stilius?

Vienareikšmiškai stilius. Nors, jei žiūrėti į madą kaip progreso variklį, tai taip pat neabejotinai įdomu. Bet stilius greičiau susijęs su diktatu, o mada su sekėjais. Tad vėlgi – stilius laimi.

Vieta, kurioje visada jautiesi laimingas?

Žiūrėti patį pirmą atsakymą.

Kita šalis/ miestas, kurį ruošiatės aplankyti?

Artimiausiu metu ruošiuosi aplankyti Barseloną. Bet tai nėra kažkas labai kvapą gniaužiančio. Vat Tokijas ar Mumbajus skamba labiau intriguojančiai, bet nesu 100 proc. tikras, kad pavyks taip toli nusibelsti. Nors niekada nesakyk niekada.

Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Ko gero tai Juodoji jūra, jos pakrantės, paplūdimiai, mergaitės su kuriomis tenai bičiuliavausi. Šiaip tai visa vaikystė skendi blausioje tirštoje prietemoje. Jei kada rašysiu memuarus netikėkit nei vienu žodžiu. Viskas bus išgalvota.

Sauliaus Rimkaus intrernetinę knygą, galite nemokamai paskaityti čia.

Publikuota Charles met Hugo


Rgp 25 2016

100-to išties vertų pamatyti filmų iššūkis

Saulius Rimkus

Po to kai internetinę areną nusiaubė „Ledinio kibiro vandens iššūkis“, o po jo sekė „10 gyvenimo knygų iššūkis“, kurio net iššūkiu nepavadinsi, nes nereikalavo jokių dalyvių pastangų, išskyrus norą pasipuikuoti, daugeliui kilo klausimas – kas toliau?

Viena mėgstamiausių mano girdėtų visų laikų frazių apibūdinančių žmogiškus santykius: „draugai yra mūsų gyvenimų liudininkai“. Jau ne pirmas šimtmetis didelę dalį mūsų gyvenimo užima kinas ir filmai, beveik tobulas būdas žmonėms kartu patirti istorijas. Pasidalinkite su savo artimaisiais ar tiesiog tais, kurie nėra jums abejingi, kūrybiškai sumeistrautais sapnais, pasakojimais kurie jus privertė šluostytis ašaras, šypsotis, ar laikyti iš baimės ar nerimo suspaustus kumščius ir gal būt jūs atsiskleisite pasauliui naujomis spalvomis.

Šį sąrašą* sudariau ne atsitiktinai. Tai filmai, kuriuos atrinkau savo dukrai. Norėčiau, kad ji bėgant metams juos pamatytų. Visos juostos vienaip ar kitaip ilgam laikui įsirėžia į atmintį, sukelia mintis bei pojūčius, kurie dar ilgai neapleidžia sąmonės ir vaizduotės. Gal būt jame rasite kažką naudingo ir jūs. Filmai pažymėti minimalaus leistino peržiūrai amžiaus cenzu. Tai tikrai nereiškia, kad reikia juos žiūrėti būnant tokio amžiaus, tiesiog turint nemažiau metų nei (…) .

minuscule-valley-of-the-lost-ants

1-10 (N-3)

Minuscule – La vallée des fourmis perdues (2013) – visai neseniai sukurtas animacinis filmas gražina mus į tuos laikus, kuomet ekrane nepasigirsdavo nei žodžio, tačiau reginys, pasakojimas, emocijos priversdavo tiesiog prilipti prie kėdės. Pasinerkite stačia galva į šiuos neįtikėtino grožio skruzdėlyčių nuotykius.

Up (2009) – spalvingas pabėgimas iš nykios kasdienybės tiesiai nuotykiams į nasrus. Tai toks pasakiškas kūrinys, kuris greičiausiai pravirkdys pirma dešimtimi minučių, o vėliau tiesiog mėgausitės šiltais ir su meile ir sąmoju sukurtais herojais.

The Croods (2013) – Krudžiai – viena smagiausių pieštinių šeimynų kino istorijoje, pačios žmonijos civilizacijos ištakos visu gražumu. Pamokantis pasakojimas apie tai, kad tėvai dažnai bando apsaugoti savo vaikus nuo išorinio pasaulio ir kodėl ne visuomet jiems verta persistengti.

Brave (2012) – ko gero vienas labiausiai vykusių nestereotipiškų princesių pasirodymų Holivude, ne veltui kilo didelis skandalas Disnėjaus kompanijai bandant subjauroti princesę Meridą komerciniais interesais.

Frozen (2013) – puiki žiemiška istorija, apie tai kas yra tikroji meilė, pateikia mus džiugiai nešablonišką atsakymą ir supažindina su neįtikėtino smagumo besmegeniu Olafu, kurio didžioji svajonė pasimėgaut vasara.

Iron Giant (1999) – klasikinė animacija, fantastinius Stiveno Spilbergo siužetus primenantis pasakojimas ir puiki pamoka žmonijai.

How to train your dragon 2 – retai kada bet kokio kūrinio pratęsimas būna geresnis už pirmtaką, o tiksliau sakant beveik niekada. Tai pavyko „Krikštaviui 2″ ir šiam nuotaikingam pasakojimui apie drakonus pasikinkiusius vikingus. Praktiškai viskas.

WALL-E (2008) – vienas labiausiai pamokančių ir žmoniją įspėjančių animacinių filmų, kurį žiūrint tiesiog įsimyli pagrindinį veikėją – šiukšles rūšiuojantį robotuką uolių. Niekas nėra per senas tokiai istorijai.

Le renard et l’enfant (2007) – tobulai nufilmuota istorija apie mergaitės ir lapės draugystę bei tai kodėl negalime savintis tų, kuriems jaučiame šiltus jausmus.

Fantastic Mr. Fox (2009) manote viską žinote apie lapes? Siaubas kaip apsigaunate! Tokia istorija nutinka kartą gyvenime, ir spjaukit į tai, kad pasakojimas apie vištas vagiantį lapiną jau daug kartų girdėtas.

11-20 (N-6)

Balkonas (2008) – tai neįtikėtina galimybė pamatyti gyvenimą, kurio seniai nebeliko, be vertinimų, nuomonės piršimo, tiesiog trapius smėlio sekrete užspaustus ir išsaugotus vaikystės prisiminimus

The Gold Rush (1925) – Charlie Chaplin’o genijus visame savo gražume. Puikiausia žiūrėti kino salėje, didesniame žmonių būryje, grojant gyvai muzika. Keista bet kartais filmai išlaiko savo vertę šimtmečiais.

Who Framed Roger Rabbit (1988) – jie pabandė tai vieni pirmųjų ir praktiškai niekam nepavyko padaryti geriau. Stulbinanti filmuotos medžiagos ir animacijos kombinacija įtraukia mus į linksmą detektyvinė istorijos sūkurį.

The NeverEnding Story (1984) – kartais kai kuriuos filmus tiesiog reikia žiūrėti tinkamo amžiaus, tuomet kai nuotykių troškimas ir vaikiškos baimės kovoja taip smarkiai, kad nuo jų mūšio rezultatų gali priklausyti visas tolesnis tavo likimas.

Bicentennial Man (1999)Kas yra žmogus? Atrodo paprastas klausimas, bet nėra taip paprasta į jį atsakyti.

Oz the Great and Powerful (2013) – Oskaras Digsas (akt. James Franco) – šlovės ir turtų besivaikantis cirko artistas. Skrisdamas oro balionu Oskaras patenka į uraganą, kuris nubloškia jį į stebuklingą Ozo karalystę. Kai Ozo gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko – pasirodo Oskaras. Cirko artistas suvokia, jog būtent jis yra ilgai lauktas šalies gelbėtojas, kuris turės sunaikinti piktąją raganą bei tapti šalies valdovu.

ParaNorman (2012) – Neišpasakyto gerumo animacija perspjaunanti patį Tim Burton. Visai mažiems nerekomenduoju, bet nors šiek tiek ūgtelėję tokią pamokančią istoriją turėtų pamatyti kiekvienas.

The Addams Family (1991) – Štai taip reikia kurti pramoginius filmus, kurie savo stilistika, humoru, personažais įsirėžia lyg ledkirčiu į atmintį ir niekada neužsimiršta. Daugybė smagumo ir pramogos.

The Fall (2006) – Jei man reiktų išrinkti vizualiai akiai maloniausią kino juostą, ko gero rinkčiausi šį kino šedevrą. Jaudinanti istorija, kerintys vaizdai bei šiek tiek morfijaus viskas ko reikia kad pasinertum į sapnų pasaulį ir nebenorėtum sugrįžti atgal.

Cirque du Soleil: Worlds Away (2012) – Visada buvau cirko meistrystės gerbėjas, bet kai pamačiau pirmuosius Cirque du Soleil pasirodymus man tiesiog atėmė žadą. Šis filmas tarsi esensija viso to gėrio kurį neįmanoma nusakyti. Rekomenduoju žiūrėti didžiajame ekrane.

21-30 (N-8)

Groundhog Day (1993) – Jei mane iki gyvenimo pabaigos įkalintų ankštoje celėje ir lieptų išsirinkti vieną filmą, kuris suktųsi nuolatos mažame monitoriuje ir nematyčiau nieko kito, ko gero rinkčiausi šį. „Švilpiko diena“ yra visų laikų mano mėgstamiausia komedija. Nieko puikesnio už ją nesu matęs.

The Imaginarium of Doctor Parnassus (2009) – mistinis nuotykių filmas, kuris jus nukels į neįtikėtiną fantazijų pasaulį – užburiantį spektaklį. Istorija sukasi apie Daktarą Parnasą (akt. Christopher Plummer), keliaujantį teatro šeimininką, savo žiūrovams siūlantį galimybę pasirinkti tarp šviesos ir džiaugsmo arba tarp tamsos ir niūrumo. Daktaras turi neeilinę dovaną – valdyti kitų žmonių vaizduotę.

Les choristes (2004) Deje, gyvenime ne viskas yra linksmybės. Muzika galinti įveikti blogį – tema, kurią labai jautriai bei kūrybingai pasitelkdamas muzikos kerus bando nagrinėti režisierius  Christophie Barratier.

Samsara (2011) Jokių aktorių, jokios vaidybos, tiesą pasakius nėra net jokių žodžių. Nėra ir nereikia! Pasirodo, kad grožio, didybės, paradoksalumo ir netgi sarkazmo pertekimui žodžiai visai nebūtini.

What Dreams May Come (1998) – Po gyvenimo turėtų būti šis tas daugiau nei mirtis. Režisierius Vincent Ward pateikia savo anapusinio gyvenimo versiją.

The Hichikers Guide to Galaxy (2005) – tai istorija apie paprastą vaikiną Artūrą Dentą (akt. Martin Freeman), kuriam nelieka kitos išeities, kaip tik leistis į svarbiausią savo gyvenimo kelionę po visatą, norint išvengti artėjančios pasaulio pabaigos.

The Nighmare Before Christmas (1993) – Tim’o Berton’o sukurtas Jack’as Skellington’as – Helovyno miesto karalius, padeda mums visiškai kitaip pažvelgti į Kalėdas.

Coraline (2009) – Režisieriaus Henry Selick sukurta labai graži ir šiek tiek košmariška pasaka. Originalus mistinis, paslaptingas, įtraukiantis pasaulis.

Corps bride (2005) – Įstabus ir nuotaikingai šiurpus Timo Burtono animacinis šedevras. Viktoras kuklus vaikinukas, norėdamas būsimų vestuvių metu viską atlikti nepriekaištingai, vaikštinėja po mišką ir kartojasi priesaiką. Tokių savo repeticijų metu jis užmauna žiedą kažkokiam tai pagaliukui ar tai šakelei. Pasirodo ta šakelė yra mirusios nuotakos sumedėjęs pirštas. Štai taip Viktoras įsigyja mirusią žmoną.

The Illusionist (2006) – Dar niekada magijos pasaulis nebuvo perteiktas taip jausmngai ir poetiškai. Kuo ilgiau ir sudėtingesnėmis aplinkybėmis bręsta stebuklai, tuo jie įspūdingesni.

The-Legend-of-1900-0

31-40 (N-10)

The Legend of 1900 (1998) – Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos.

V for Vendetta (2016) – 2020-ieji metai žmonija ką tik išgyveno III pasaulinį karą. Anglijoje kaip likusiame pasaulyje vyrauja apokalipsės nuotaikos. Negana to ore cirkuliuoja užkrečiantys virusai pasiglemžę dauguma JAV gyventojų, Europa susiskaldžiusi, pasauliniai komunikaciniai ryšiai apriboti arba nutrūkę, o terorizmo baimė pasiekusi epogėjų. Filmo veiksmas vyksta Londone, kai Didžiąją Britaniją valdo fašistų diktatorius, žadantis saugumą, bet uždraudžiantis žodžio laisvę ir nepriklausomą mintį. Visuomenė kenčia šiuos sukaustymus ir bijo pasipriešinti, nes kaip ir diktuoja pasaulio istorija – su pasipriešinusiais susidorojama. Norėdama išsivaduoti iš „Naujosios Britanijos“ valdžios gniaužtų visuomenė gali padaryti tik vieną – susivienyti. Šią nišą užpildo paslaptinga, kaukėta ir revoliucinga asmenybė “V”.

Tiger and the Snow (2005) – italų režisieriaus Roberto Beninio romantinė komedija. Komiškas, tačiau labai talentingas, išsiskyręs literatūros profesorius Atilijus (Roberto Benigni) yra beviltiškai įsimylėjęs Viktorija (Nicoletta Braschi – R. Benigni žmona realiame gyvenime). Atilijaus piršlybos naujai meilei vis baigiasi nesėkmingai, tačiau jis nenuleidžia rankų, nepaisydamas to, jog Viktorija jam nejaučia nieko panašaus, tačiau pasako jam sutiksianti tekėti tik tuomet kai pamatys Romoje vaikštantį tigrą ant sniego.

Life Is Beautiful (1997) – dar vienas meistriškas italų komiko Roberto Benigni darbas. Istorija apie žydą italą, knygyno savininką Guido Orefice (Roberto Benigni) ir jo siekį apsaugoti savo sūnų nuo siaubo, vykdomo nacių koncentracijos stovykloje. Filmas, susilaukęs didelio pripažinimo, įrodė, kad Holokausto tema galima kalbėti ir šmaikščiai. Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai neabejotinai vienas geriausių šių laikų filmų.

O Brother, Where Art Thou? (2000) – 1930-siais trijulė nusikaltėlių pabėga iš kalėjimo siekdami surasti paslėptas brangenybes. Homero „Odisėjos“ siužetu paremtais nuotykiais džiuginanti puiki muzikinė komedija.

The Invention of Lying (2009) – Įsivaizduokite, kad staiga nebegalite meluoti. Niekam niekada. Negalite sakyti, kad visai neerzina tai, kad jūsų draugė kramto nagus ar, kad jūsų nekamuoja draugo knarkimas. Jokio melo, tik visiška, nuoga plika tiesa iki tol, kol ateina diena melo išradimui…

The Last of the Mohicans (1992) – Tai ko gero vienas gražiausių epų apie svarbią Amerikos istorijos dalį. Pradžią – kurią sukūrė išnykti baigianti indėnų rasė. Filmas, išryškinantis indėnų žiaurumą bei tuo pačiu parodantis jų papročius, kuriuos krauju nuplovė atvykėliai iš Europos.

Adams Abler (2005) – Buvęs neonacių gaujos lyderis Adomas (Ulrich Thomsen), kurį neseniai paleido iš kalėjimo, yra išsiųstas priverstiniam perauklėjimui ir turi kelis mėnesius praleisti mažoje religingų žmonių bendruomenėje. Bendruomenės dvasinis vedlys yra kunigas Ivanas (Mads Mikkelsen) – nepataisomas optimistas. Tuo pat metu perauklėjami ir kiti du kaliniai: Khalidas, arabų vagis, kuris kartais užgrobia degalines laikydamas tai tam tikra protesto forma, ir Gunaras, apkūnus alkoholikas kleptomanas, kaltintas išprievartavimu. Ivanas šventai tiki žmonių dieviškumu ir nemato kalinių besitęsiančių piktadarysčių.

Shawshank redemption (1994) – Po žmonos ir jos meilužio nužudymo sėkmingas bankininkas Endis ( akt. Tim Robbins) nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos Šoušenko kalėjime. Valandas keičia dienos, o dienas – mėnesiai ir metai. Kasdien Endis vis labiau svajoja apie išėjimą į laisvę. Vienintelis jo šansas pabėgti, tai užsitarnauti kitų kalinių pagarbą bei padėti kalėjimo prižiūrėtojams finansinėse operacijose. Vienas iš kalėjimo prižiūrėtojų kontroliuoja juodąją rinką. Todėl Endis pamato puikią galimybę suplanuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš Šoušenko.

Seven Pounds (2008)  – Per septynias dienas ponas Dievas sukūrė pasaulį, o per septynias sekundes pagrindinis filmo herojus Benas (aktorius – Will Smith) nelaimingo atsitikimo dėka sugriovė savąjį. Ir nors sugriovė jis tą pasaulį negrįžtamai, negalima sakyti, kad Benas tiesiog pasiduoda. Jis ima dėmesingai stebėti aplink verdantį gyvenimą ir pastebi, jog visai šalia gyvena daugybė žmonių, kurių dienas kartina kur kas didesni rūpesčiai nei sielvartas.

Only-lovers-left-alive-0

41-50 (N-12)

Only lovers left alive (2013) – Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.

Zoolander (2001) – istorija pasakoja apie neįtikėtiną sėkmę patyrusį modelį Dereką Zulanderį (akt. Ben Stiller). Derekas – išpuikęs, kvailas, manieringas ir naivus, tačiau turi viską: šlovę, pinigų, galybę moterų, brangius daiktus. Bet atsiranda kitas, geresnis už jį – didžiausias konkurentas Hanselis (akt. Owen Wilson). Pastarasis iš panosės nukniaukia geriausio modelio apdovanojimą, taip apversdamas Dereko gyvenimą aukštyn kojom.

Pleasantville (1998) – 1990 metai, JAV, Deividas ir jo sesuo Dženifer gyvena tam laikmečiui įprastą paauglišką gyvenimą. Kai vieną vakarą svetainėje stovintis televizorius juos staiga įtraukia į vidų ir jie yra įkalinami populiariausiame 1950 metų nespalvotame televizijos seriale, kuriame juos pasitinka mylintys ir rūpestingi tėvai, senamadiškos vertybės bei begalo naivūs kaimynystės gyventojai.

Philomena (2013) – Dar būdama jaunutė Filomena (Judy Dench) tampa nėščia, o jos katalikui tėvui merginos išsižadėjus, pastaroji apsigyvena vienuolyne. Gyvendama su vienuolėmis Filomena susilaukia sūnaus Antony, kuris iš jos yra atimamas ir parduodamas amerikiečių šeimai. Po 50 metų, moteris apie atimtą sūnų papasakoja dukrai, kuri, sutikusi iš darbo atleistą BBC žurnalistą Martiną (Steve Coogan), paprašo jo pagalbos. Pasispyriojęs Martinas vis dėlto nusprendžia padėti Filomenai surasti senai prarastą sūnų ir parašyti moters gyvenimo istoriją.

Precious (2009) – Negailestingas ir nuožmus likimas siunčia pagrindinei filmo herojai vieną išbandymą, po kito, o galvoja kirba klausimas ar jai pavyks nepalūžti? Ar pavyks iš šio nedėkingo gyvenimo išspausti ką nors gero?

A.I. Artificial Intelligence (2001)  – Jeigu kažką įpareigoji tave mylėti besąlygiška ir amžina meile, ar privalai rūpintis juo lygiai taip pat besąlygiškai?

Spy (2015) – filmas „Ji – šnipė“ prasideda kaip dar vienas Džeimso Bondo filmo epizodas – vaizdai į prabangius rūmus, kuriame dominuoja moterys, dėvinčios prabangias sukneles, smokingus vilkintys vyrai ir ginkluoti slaptieji agentai, pasislėpę už kiekvieno krūmo. Tačiau JAV specialiosios žvalgybos slaptosios agentės Siuzanos Kuper (akt. Melissa McCarthy) čia nesimato. Nepaisant to, kad Siuzana yra itin gera slaptoji agentė, jau 10 metų sėdi šnipinėjimo agentūros rūsyje, apsupta moderniųjų technologijų įrenginiais. Jos darbas labai nuobodus ir visiškai nepavojingas. Kiekvieną dieną bendraudama su jaudinančiose ir pavojingose operacijose dalyvaujančiais kolegomis, ji panori tapti viena jų.

Agora (2009) – tai kelionė tikėjimo labirintais. Tikėjimo savimi, Dievu ir meile. Tai garsios graikų filosofės, matematikės ir astronomės Hipatijos (Rachel Weisz) kelionė išsvajotojo tikslo link nepaisant iš po kojų slystančio pasaulio.

Intouchables (2011) – Šiltas, žmogiškas, ypatingai nemoralizuojantis prancūzų kinas. Jei kada turėjote draugą kurį ištiko didelė nelamė, arba ji buvo ištikusi jus, suprasite kaip kerai sukurtas šis tira istorija paremtas filmas.

Exit through the gift shop (2010) – vadinamas dokumentika, tačiau tuo pačiu tai veiksmo komedija, kuri priverčia susimąstyti ne tik apie tai kas yra menas, kas vandalizmas, o kas tiesiog pamišimas, žiūrint šį kūrinį kyla jo tikrumo klausimas.

51-60 (N-13)

Forrest Gump (1994) – Jei reiktų išrinkti vieną patį mylimiausią visų laikų filmą, tuomet pasirinkimas būtų akivaizdus. Tokio įspūdžio nepaliko jokia kita juosta. Pamenu, kad įspūdis buvo toks stiprus, kad būdamas keturiolikos pasibaigus seansui išėjau iš pustuščio kino teatro ir tamsoje, pliaupiant neįtikėtinam lietui, pasileidau bėgti Laisvės alėja, kurioje beveik nebuvo žmonių. Viduje buvo gera ir šilta.

American History X (1998) – filmas, pasakojantis apie dideles, gal net didžiausias šiuolaikinio pasaulio problemas – rasizmą, neonacizmą, teisingumo stoką ir neapykantą kitokiems.

The Age of Adaline (2015) – Adelaina Bauman (akt. Blake Lively) gimė 1908 m. ir gyveno įprastinį, normalų gyvenimą. Kol praėjus 29-iems jos gyvenimo metams įvykusi autoavarija viską apvertė aukštyn kojom. Nuo tos magiškos ir stebuklingos nakties Adelainos gyvenime tiesiogine ta žodžio prasme sustojo laikas – ji daugiau nebeseno. Prisiekusi sau, jog niekam neišduos šios paslapties – norėdama apsaugoti save ir savo dukterį, ji kas dešimtmetį keitė savo išvaizdą, gyvenamąją vietą bei vardą.

Ex Machina (2015) – įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės. Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.

City of God (2002) – Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią.

1944 (2015) – estų režisieriaus Elmo Nüganeno kūrinys, žvelgiantis į Antrąjį pasaulinį karą iš tautos, praradusios nepriklausomybę ir turinčios kovoti ne už tėvynę, pusės.

Big Eyes (2014) – Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.

Yo, también (2009)  – ispanų režisieriaus Alvaro Pastor filmas „Aš taip pat“ prabyla apie neįprastą meilę. Dramoje pagrindinis aktorius nėra raumeningas gražuolis. Priešingai nei įprasta, dėmesį prikausto žemas, talentingas Dauno sindromą turintis vyras, kurio širdį užkariauja sveika mergina. Tai filmas, drąsiai prabylantis apie žmonių su negalia seksualumą ir norą tapti normaliais.

Mad Max: Fury Road (2015) – Sulaukęs daugybės liaupsių dėl siužeto, kinematografijos, veiksmo ir grafikos, „Pašėlęs Maksas“ patraukė ir feministų/čių dėmesį. Internetą užplūdo komentarai, teigiantys, kad pagaliau pasirodė ir feministinis veiksmo filmas, kuriame moterys vaizduojamos kitaip nei įprasta.

La migliore offerta (2013) – Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam.

MCDSOOF EC480

61-70 (N-14)

Son of Saul (2015) – Saulius yra vengras, kaip ir daugelis jo likimo draugų, vokiečių įdarbintas pasirūpinti po dujų kameros egzekucijų ten likusiais kūnais. Surinkti aukų drabužius, nuplauti ant grindų likusį kraują. Tiesa, į kamerą varomiems žydams per mikrofoną skelbiama, kad jų laukia karštas dušas, o po to bus duota darbo. Uždarius kameros duris girdisi aimanos, o atidarius jas  – jau tik tyli kūnų masė. Tačiau ten per stebuklą išgyveno berniukas.

Blade runer (1982) – ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas.

Perfume: The Story of a Murderer (2006) – XVIII a. Prancūzija visu savo gražumu ir neiline dovana skirti bei kurti kvapus apdovanotas antiherojus Žanas Batistas Genujis, kuriam neegzistuoja jokios moralinės dilemos ar kaltės bei sąžinės sąvokos apskritai.

Lost in Translation (2003) – Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė.

Django Unchained (2012) – vokiečių kilmės premijų medžiotojas daktaras Šulcas išlaisvina juodaodį Džango iš vergovės, kad šis jam padėtų susekti jo buvusius šeimininkus. Po puikiai atlikto darbo Šulcas jam pasiūlo toliau medžioti premijas ir jie tampa pilnaverčiais partneriais. Užsidirbus pakankamai pinigų Džango nusprendžia išpirkti laisvę savo žmonai, kuri dirba plantacijose.

A Million Ways to Die in the West (2014) – Veiksmas žiūrovus nukelia į XIX a. pabaigos laikotarpį, Amerikos vakarų miestelį, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas – Albertas (Seth MacFarlane) sutinka savo svajonių moterį – Aną (Charlize Theron). Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą – Klinčą (Liam Neeson), kuris yra ginklų dvikovų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Aš esi Tu (2006) – tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške.

Lawless (2012) – „Virš įstatymo“ mus nukelia į sunkiai įsivaizduojamus ir nepavydėtinus laikus, kuomet už žmogų kalbėjo ne jis ar jo darbai, o ginklai. Filmo siužetas gana paprastas – prohibicijos metu trys broliai pasiryžta nepaklusti įstatymui ir nusprendžia užsiimti nelegaliu verslu – viskio gaminimu ir prekyba. Turbūt nieko keisto, kad verslas klostosi sėkmingai – alkoholio ištroškusios Amerikos liaudies gerklės tuoj pat leidžia verslui suklestėti ir įsitvirtinti. Tačiau nelegalus šeimos versliukas patiria sunkumų, kuomet prasideda krizė ir, lyg to būtų maža, į apygardą atvyksta iš Čikagos atsiųstas reketininkas pareigūnas Charlie Rakesas.

The Lobster (2015) – filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką.

Wilbur Wants to Kill Himself (200) – Vilburas ir Harburas po tėvų mirties nelabai įsivaizduoja kaip dėlioti savo gyvenimą toliau. Tėvas paliko sūnums antikvarinių, naudotų knygų krautuvėlę bei krūvą gyvenimiškų klausimų, į kuriuos nespėjo atsakyti. Tie klausimai nuolat kirba Vilbuto galvoje šalia įsitikinimų, kad tėvas ir apskritai likęs pasaulis jo nemylėjo ir nemylės. Tai pagrindinė priežastis, kodėl Vilbutas bando įvairiausiais būdais nusižudyti.

71-80 (N-15)

Dolls (2002) – Filmas „Lėlės“ tai kitoks japonų režisieriaus Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas.

Match Point (2005) „Norėčiau gyvenime ką nors nuveikti.“ – tokį norą išreiškia pagrindinis filmo personažas Krisas (aktorius Jonathan Rhys-Meyers). Jaunas, išvaizdus vaikinas dirbantis teniso instruktoriumi akivaizdžiai nori daugiau. Bėda, kad kaip ir didžioji dalis populiacijos, jis nelabai žino ko nori. Žino jis tik, kad jam kažko maža. Taigi, šis jaunuolis yra pasiryžęs bet kokia kaina iš šio pasaulio gauti daugiau.

Fight Club (1999) –  Džekas kenčia nuo nemigos ir yra ne pats laimingiausias žmogus žemėje. Tačiau jis suranda užsiėmimą. Džekas vaikšto į įvairius susitikimus: alkoholikų, sergančiu vėžiu, tuberkuliozės, persivalgėlių – storulių,  nors jo nei vėžys, nei alkoholizmas nekamuoja. Džekas tampa priklausomas nuo susitikimų. Jis jaučia vidinį pasitenkinimą klausydamas žmonių istorijų, o taip pat ir pats gali išsipasakoti ir išsiverkti, nes kiti manydami, jog jis tuoj mirs jį visada išklauso. Vieną dieną susitikime jis sutinka Marlą – tokią pačią priklausomą nuo susitikimų, kaip ir jis, o tai jį begalo supykdo, tačiau viduje jis jai jaučia savotišką meilę. Istorijos vingiai apsiverčia, kai Džekas sutinka Tailerį – muilo pardavėją, pliačiančią ir griaunančią ribas asmenybę.

God Bless America (2011) – Toks vidutinio amžiaus vyras Frenkas diena iš dienos gyvena savo gyvenimėlį, kuris šiaip jau niekuo ypatingas. Jis kaip ir didžioji dalis populiacijos keliasi, keliauja į darbą, klauso atbukusių bendradarbių paistalų, tada grįžta namo ir susiduria su tokiu pačiu TV pasaulio atbukimu. Viskas aplinkui tiesiog erzina – buki nedėkingi žmonės, apsimetėliai, dviveidžiai, melagiai, lepūnėliai, nedėkingieji, neprotingieji ir visi kitokie erzintojai. Režisierius savo personažui Frenkui pametėja galimybę nutraukti šią erzinimo grandinę. Frenkas sužino, kad jam liko nedaug laiko šiame pasaulyje, todėl nusprendžia jį padaryti kiek švaresnį.

Nightcrawler (2014) – pasakoja apie galo su galu nesuduriantį į sociopatiją linkusį vyruką Lou, kuris, po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, tampa laisvai samdomu nusikaltimų ir nelaimių vietas filmuojančiu operatoriumi. Lou pavyksta parduoti vieną reportažą televizijos žinioms, todėl, įžvelgęs potencialą užsidirbti, vyras kasnakt traukia į gatves medžioti sensacingų kadrų. Ilgainiui Lou ambicijos pradeda imti viršų ir jau nebelieka nieko, ko jis nepadarytų dėl gero reportažo.

Mar adentro (2004) – Savitu, rafinuotu ir įtaigiu stiliumi pasižymintis režisierius Alejandro Amenbar, drauge su savo filmu „Jūros gelmėse“ ragina akimirkai sustoti ir susimąstyti, kas iš tiesų yra tas gyvenimas ir ar jis priklauso žmogui, ar žmogus priklauso jam.

Closer (2004) – Kaip čia palikus savo gyvenimo meilę, kad niekam neskaudėtų? Filmo režisierius be jokių užuolankų tėškia tiesą, kad tokio būdo tiesiog nėra. Reikia palikti ir viskas. „Arčiau“ neprisidenginėja cukraus pudra ir nepila karamelės kibirų.

Monster’s Ball (2001) – Sudėtingų gyvenimų istorijos susipina ir gailiausiai kažkokiu tai būdu tampa paprastos. Filmas siunčia žinutę, kad gyventi reikia nepaisant nieko. Ne tik gyventi, bet ir neatsakyti galimybės būti laimingiems. Nes tie, kurie pirmenybę teikia aklai neapykantai galiausiai lieka vieni.

The Reader (2008) – tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo.

The Flowers of War (2011) – veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių.

The Tudors

81-90 (N-16)

The Tudors (2007-2010) (Serialas) – pasakojantis apie kontraversiškiausią visų laikų Didžiosios Britanijos karalių Henriką VIII, jo šešias žmonas bei anglikonų atskilimą nuo didžios ir galingos Romos katalikų bažnyčios. Filmas tiesiog skęsta prabangoje, prašmatniuose kostiumuose, nuogybėje ir žmonių kančiose. Tai tikros galinėjimosi dėl valdžios sužlugdytų likimų varžytuvės. Tiesiog būtina pažiūrėti norint suprasti pačią žmonijos prigimtį ir tai kaip formavosi modernioji Europa.

Tamangai (1995) (serialas) – Tai Keistuolių teatro aktorių   sukurtas penkių dalių istorinis, nuotykinis bei mitinis televizijos detektyvas , kuriame itin vykusiai susijungia pagoniškos tradicijos kartu su Smetoniškos Lietuvos gangsterių gyvenimo subtilybėmis.

Mad Men (2007–2015) (serialas) – 1960-ųjų pradžia, Niujorkas. Pasaulis stato save iš naujo, įmonės dar tiki pardavimais, kaip vieninteliu siektinu rezultatu, o sekso ir erotizmo kultą kaitina socialinės darganos ir naujojo pasaulio neapibrėžtumas. Esame įmetami į vieną ankstyvųjų reklamos agentūrų, kurioje pirmu smuiku griežia – mįslingas kūrybos direktorius, donžuanas Donaldas Draperis.

Rome (TV Series 2005–2007) (serialas) – jaudinanti drama apie meilę ir išdavystę, šeimininkus ir vergus, vyrus ir žmonas, respublikos žlugimo ir imperijos kūrimosi laikų kronika.

The Borgias (serialas) – Greičiausiai viena ausimi esate girdėję apie įvairiems ištvirkimams neabejingą ir į niekšybes linkusį Roderiką Bordžiją dar žinomą kaip Aleksandras VI, Romos popiežius, ėjęs šias pareigas nuo 1492 iki 1503 m. O ar žinojote, kad jis turėdamas gausą nesantuokinių vaikų savo sūnų Čezarę Bordžiją paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu, o kitam sūnui Chuanui Bordžijai atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę ir paskyrė jį popiežiaus armijos vadu? Dar šis popiežius turėjo įstabaus grožio dukterį Lukreciją, kurią tekino už ko tik panorėjęs, ne vieną kartą prispyrus politinei ar financinei būtinybei, ilgametę sugyventinę Vannozza dei Cattani, gausybę meilužių, tarp jų ir Giulią Farnese, žinomą kaip Julija Gražioji, kuriai taip pat buvo neištikimas. Aleksandro VI polinkis pramogoms ir malonumams nežinojo ribų. Romos gatvėse siautėjant nusikalstamumui ir skurdui, jis nepailsdamas šėlo prabangiausiose puotose, kaukių baliuose ir šokių vakarėliuose – visa tai, savaime suprantama, apmokėdamas iš Bažnyčios iždo. Norėtumėte tai pamatyti savo akimis?

House of Cards, (2013 -) (serialas) – Frenkas Andervudas, sumanus ir patyręs politikas, atstovaujantis Demokratų partijai, tampa šios partijos drausmės prižiūrėtoju. Jo pareiga patraukti Rūmų atstovus jo partijos pusėn. Jo kolega partijoje ir naujai išrinktas prezidentas Garetas Volkeris pažada Frenkui taip jo trokštamą užsienio reikalų ministro postą, bet ilgai netrukus atsiima savo pažadą, todėl Andervudas imasi keršto.

Game of Trones (2011 -) (serialas) – septynios karališkos šeimos kovoja dėl valdžios. Šiame kare tinka visos priemonės – intrigos, išdavystės, klastingos žmogžudystės. Tačiau kovodami dėl karūnos ir valdžios septynių kilmingų šeimų atstovai nepastebi, kad šalies šiaurėje kyla nauja, galinga jėga, taip pat trokštanti valdyti.

Shamless (2011 – ) (serialas) – Neįtikėtinai smagi bei asociali šeimynėlė sudaryta iš alkoholiko tėvo Frenko, ir jo šešių vaikų: protingo, bet visada į bėdą įsiveliančio sūnaus Filipo/ Lip’o, jo homoseksualaus brolio Iano, sadomazochistinių polinkių turinčio Karlo, protinguolės, viską žinančios ir tikrai per brandžios savo amžiui Debės, mažiausiojo brolio, kurio depresija serganti, narkomanė mama susilaukė su juodaodžiu – Liamo, ir vyriausiosios dukters, kuri tėvui rūpinantis tik savimi laiko visus keturis namų kampus – Fionos.

Black Mirror (2011 – ) (serialas) – Internetui įžengus į mūsų gyvenimą akys tarsi atsivėrė: nebeliko ribų, laiko limito, kontrolės. Jis tapo mūsų namais, gyvenimu, geriausiu draugu ir išminčiumi. Technologijos apvertė žmonių gyvenimus aukštyn kojom ir laikas pradėjo lėkti greičiau. Technologijos suteikė begalę teigiamų aspektų, tačiau tuo pačiu nepašykštėjo ir neigiamų. “Black Mirror”, tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri.

Carnivale (2003 -2005) (serialas) – „Prieš visa ko pradžią, po didžiojo karo tarp rojaus ir pragaro, Dievas sukūrė Žemę, ir atidavė ją valdyti klastingai beždžionei, kurią vadino žmogumi.“ Tai stulbinanti istorija vaizduojanti klajojančios atrakcionų trupės likimo fone kilusią lemiamą gėrio ir blogio kovą dėl žmonijos išlikimo.

Geismas ispejimas

90-100 (N-18)

Lust, Caution (2007) – Iš esmės tai (ne)tikros meilės istorija. Istorija apie įtakingą, bet nelaimingą vyrą ir vienišą bei naivią moterį. Karo metai Kinijoje, pagrindinė herojė Wang savanoriškai įstoja į pogrindinio teatro trupę, kuri seka išdavikišką veiklą vykdančius politikus, renka kompromituojančią medžiagą ir rengia pasikėsinimo planus. Wang gauna pavojingą užduotį, kuri kardinaliai pakeis jos gyvenimą – ji stengsis sugundyti itin aukštas pareigas užimantį Kinijos vyriausybės pareigūną Yee, užsitarnauti besąlygišką jo pasitikėjimą ir tapti jo meiluže…

Atonement (2007)Sudėtingą sąžinės temą nagrinėja viena geriausių 2007 metų kino juostų – „Atpirkimas“. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė, bet dėl kurio privalo atlikti bausmę kalėjime.

Dalas buiers club (2014)
– Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis.

The Wolf of Wall Street (2013) – Istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę.

Her (2013) – Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina. Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu, kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi  ir Čarlzu. Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdžia video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą vardu Samanta, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“.

Brokeback Mountain (2005) – du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Hytas Ledžeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus.

12 Years a Slave (2013) – Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje. Scenos Epso ūkyje sudaro didžiąją ir svarbiausią filmo dalį, per jas režisieriui geriausiai pavyksta perteikti tikrą vergo ir jo šeimininko santykį, tikrą ir nepagražintą vergų dalią.

Unsere Mütter, unsere Väter (2013) – mini serialas pasakojantis Antro Pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė daugybės pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje, toks požiūrio kampas pasirodė itin netikėtas ir sukrečiantis.

Ekskursantė (2013) – Ko gero geriausias visų laikų lietuviškas filmas. Tiesiog žiūri ir skruostais ritasi ašaros. 11-metė Marija su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į  Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti.

Lošėjas (2014) – Istorija pasakoja apie vidutinį lietuvį: tą, kuris dar neišvažiavo laimės ieškoti Danijos fermose; tą, kuris po kolūkių griuvimo praėjus geram dvidešimtmečiui, vis dar aria kaip jautis. Vincentas (Vytautas Kaniusonis) – greitosios medicinos pagalbos darbuotojas aplinkybių bei skolų įspraustas į kampą, sugalvoja liguistą lažybų žaidimą, kuriame lažinamasi toli gražu ne dėl mėgstamos komandos ar greičiausiai bėgančio šuns.

_________________

*Šis sąrašas sudarytas remiantis naujienų portalo KaunoZinios.lt autorių apžvalgomis, išsamias filmų recenzijas rasite paspaudę nuorodas.


Geg 6 2016

LOGIN 2016 suteikė išskirtinę galimybę Lietuvoje pamatyti „Pussy Riot“ narę N.Tolokonnikovą

IMGP9256

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Lietuvos sostinėje Vilniuje gegužės 5-6 dienomis didžiausias Baltijos šalyse, jau dešimtasis progreso ir technologijų renginys LOGIN, šiemet pasipuošęs festivalio vardu, sukvietė daugybę įspūdingų pranešėjų bei neįtikėtinai gausų būrį naujovėms neabejingų lankytojų. Renginio metu galima buvo išgirsti apie 130 pranešimų, kas sudarė virš 100 valandų įdomaus ir išskirtinio turinio.

Festivalio svečių smalsumą žadino tokie pranešėjai kaip žmogus-kiborgas Neilas Harbissonas, išsiskiriantis kūną praturtinusiais specialiais implantais, misiją į mėnulį pristatęs privačios iniciatyvos bei unikalios mokslininkų darbo grupės vadovas vokietis Robertas Bohme‘as, inovacijas technologijų srityje  aptarė  žurnalo „Wired“ redaktorusi Davidas Rowana bei futurologas, technologijų tyrinėtojas Nicklas Bergmanas, taip pat iš savo nuolatinės buveinės Ekvadoro ambasadoje, Londone, transliacijos pagalba su LOGIN dalyviais susisieks aktyvistas,  platformos „Wikileaks“ vyriausiasis redaktorius Julian‘as Assange.

Saulius Rimkus ir Nadya Tolokonnikova

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Viena įspūdingiausių pranešėjų, neabejotina festivalio žvaigždė – Rusijos protesto punk grupės „Pussy Riot“ narė bei viena iš įkūrėjų Nadya Tolokonnikova, pasidalinusi su auditorija patirtimi apie tai, kaip socialinis aktyvizmas gali siųsti žinutę plačiajam pasauliui per skaitmeninę erdvę.

„Tikiu, kad galime šį tą pakeisti“ – pradėjo savo pasisakymą beveik du metus Rusijos kalėjimuose dėl chuliganiško pasirodymo centrinėje Maskvos cerkvėje praleidusi atlikėja.

Maskvoje įsikūręs feminisčių kolektyvas veikia nuo 2011 metų. Pussy Riot ištakos siekia 2007-uosius, kai kelios grupės narės priklausė „Voina“ performansų grupei.

IMGP9194_DxO

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Tolokonnikova teigė, kad pirmųjų protestų metu „Pussy Riot“ narės buvo labai jaunos ir ji nesitiki, jog keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, norintys permainų, eis rengti punk protesto akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Tačiau mano, kad permainos vistik įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, Nadya teigė supratusi, kad rusai nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, ir „dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas“.

„Pussy Riot“ grupės narės pasisako už moterų teises, palaiko LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai bei transeksualai) judėjimą bei dažnai kritikuoja Putino valdžią, kurią tiesiai įvardina kaip diktatorišką režimą.

IMGP9145

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasak N. Tolokonnikovos, rusai skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. „Taip, jie palaiko valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią“, – tikino viena ryškiausių Putino režimui oponuojančių moterų Rusijoje. Nadya šiuo metu keliauja po pasaulį pasakodama apie situaciją savo šalyje ir ragindama žmonės nelikti abejingais.

Punk grupės narė teigė, jog prie protesto gali prisidėti kiekvienas menine akcija, video klipu, performansu. Pasak jos pasaulis turi būti atviras, nevaržomas sienų. „Tai Rusija, kurią mes norime pakeisti. Rusija be laisvos žiniasklaidos, kai į kalėjimą gali patekti už nieką“.

IMGP9170

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadya teigė, jog  įkalinimo vietose nuolat susidurdavo su smurtu, kolonijos administracijos kurstomomis patyčiomis bei beprasmiu sekinančiu, kankinačiu priverstiniu darbu. Kai tik buvo paleistos iš kolonijų “Pussy Riot” narės įsteigė kalinių teisių gynimo centrą regione, kuriame viena jų atliko laisvės atėmimo bausmę.

Tolokonnikova kritikavo V. Putiną, kuris pasak jos, koncentruojasi tik į prekybą dujomis bei naftą, remia tik dideles įmones, korporacijas, neskiria dėmesio smulkiam ir vidutiniam verslui. Attlikėja, teigė, jog švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, žmogaus teisių padėtis Rusijoje tiesiog tragiška: „Dabar, kai situacija su šiais ištekliais, ne tokia gera, kokia buvo anksčiau, tarp valdžios ir žmonių atsiranda konfliktas. Žinoma, norėčiau, kad žmonės į gatves išeitų dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad yra alkani, tačiau tokia yra realybė.“

„Pussy Riot“ nares Mariją Aliochiną ir Nadeždą Tolokonikovą Rusijoje ne kartą yra užpuolę Kremliaus politiniai aktyvistai, prieš jas panaudodami smurtą, antiseptikus, pipirines dujas.

Pranešimo metu nuskambėjo ir daina „Čaika“, itin aštriai traukianti per dantį Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką. „Jis kaltinamas finansiniais nusikaltimais, įtariamas žmogžudystėmis, tačiau vis dar dirba prokuroru. Kaip taip gali būti? Nežinau, tačiau tai natūralu Rusijoje“ – stebėjosi N. Tolokonnikova.

IMGP9186

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadia pareiškė, kad „Pussy riot“ nenustos drebinti pasaulį savo akcijomis. Vilniuje ant scenos mergina pademonstravo apatinius, kuriuos puošė užrašas, besityčiojantis iš Donaldo Trumpo mėginimo tapti JAV prezidentu. Mergina nuo scenos pareiškė, jog Trumpas ne ką geresnis už Adolfą Hitlerį, o savo simpatijas artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose atidavė kandidatui Bernie Sandersui, pareiškusi, kad širdyje ji socialdemokratė.

IMGP9014

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

KaunoZinios.lt


Bal 7 2016

Terorizmo grėsmė: vėzdas, akiniai ir laikraštis

Terorism Islam

Kovos su terorizmu neįmanoma laimėti vien karinėmis ar spec. tarnybų priemonėmis. Tai būtina, bet visuomet atsiras klastingų ar nepataisomai pamišusių žmonių, kurie bandys vietoje savęs siųsti į mirtį naivius, nelaimingus, neišprususius varguolius, kartu nusinešant šimtų nekaltųjų gyvybes.

Visi bauginasi dėl išpuolių Europoje, tačiau skaičiuojama, kad tarkim Rusijoje per paskutinius penkiolika metų teroristiniai išpuoliai nusinešė apie 3000 žmonių gyvybių, neskaičiuojant sužeistų ir suluošintų. Rusija neturi vargo su tolerancija ar multikultūriškumo politika, vadinasi problema ne ten.

Viena pagrindinių Islamo religijos bėdų radikalios ekstremistinės erezijos, arba kitaip skirtumai tarp masinio Korano traktavimo islamiškame pasaulyje ir radikalių sektantiškų jo variacijų. Islamas neturi visus apjungiančios popiežiaus figūros, neturi monolitinės centralizuotos struktūros, bet to neturi ir liuteronai. Tuomet kodėl vyksta radikalizacija ir pavojingos mutacijos? Iš esmės dėl siaubingo informacinio/intelektualinio vakuumo, diskusinių aikštelių nebuvimo, izoliacijos.

Per metus į ispanų kalbą išverčiama daugiau literatūros kūrinių nei į arabų kalbą išversta apskritai. Tai siaubinga situacija, bet ją išspręsti nereikalingi milijardų milijardai. Nevyksta, ar nepakankamai vyksta viešos diskusijos kokie yra tie Korano traktavimo skirtumai, kuriais manipuliuoja islamistai. Vakaruose nepakankamai domimasi Afrika ir Rytais. Gaga ir Bieberis atima per daug mūsų dėmesio.

Iš kitos pusės itin trūksta laisvos, nevaržomos, visuotinos pašaipos tamsumui, kurią tobulai demonstruoja Charlie Hebdo, ir Europos, JAV bei visų kitų progresyvių šalių vyriausybių spaudimo toms valstybėms, kuriose religijos pasirinkimo laisvė, tame tarpe ir galimybė būti ateistu, išmainoma į išteklių eksportavimo teikiamą naudą ar trapią taiką regione. Tai turi keistis, ir kuo greičiau.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Vas 12 2016

Miesto pokalbiai – Saulius Rimkus

Saulius Rimkus (2)

© Martyno Juro nuotr.

„Kauno Žinių” vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus tarsi Didysis Brolis, stebintis miestą, šalį, pasaulį. Retai pasidalinantis įžvalgomis, dar rečiau pasirodantis viešumoje. Jis nesišvaisto nuomonėmis, neįkyri pastebėjimais, nesidalina selfie‘iais, taip tik dar labiau kurstydamas smalsumą. Kai pasiūlau pasišnekėti, Jis keliskart atsisako. Nespaudžiu, tačiau užsimenu, kad ne tik man, bet ir daugeliui, visgi, būtų įdomu pagaliau išgirsti nuo ko viskas prasidėjo, ir ar nebaisu, jei viskas vieną dieną pasibaigs?

Esi pakankamai viešas asmuo, tačiau Tau pavyksta nepasiduoti apsinuoginimo manijai ir išsaugoti privatumą. Kaip vertinti fenomeną beatodairiškai dalintis asmeniška, gal net intymia informacija? Kokios gali būti šios mados pasekmės ateityje?

– Nemanau, kad atsivėrimas kitiems, ar, netgi, dalinis apsinuoginimas yra negatyvus reiškinys. Klausimas tik, kaip tai daroma, ir kokie tikslai ar motyvai skatina atsiskleisti. Kartais, sugerdami kitų mintis, gyvenimus, įvykius galime pasidaryti teisingesnes išvadas apie save pačius, ar jaustis ne tokie vieniši. Kai savo vidumi pasidalina politikas, skraidantis lėktuvais su kitų rasių žmonėmis, ar verslininkas, desperatiškai norintis dėl merkantilinių interesų įtikti kaimyninėje šalyje siautėjantiems agresyviems monstrams, mes sužinome šiek tiek daugiau nei pasakytų sausi pranešimai spaudai. Žmonės, sugebantys atsiverti tekstais apie sudėtingus išgyvenimus chemoterapijos metu, artimųjų žūtį, vidines traumas, kelia didesnę pagarbą nei besipuikuojantys restorane sušlamštais delikatesais, bet sociumui reikia ir to, ir to. Tikiu, kad po kurio laiko visa tai kiek labiau išsigrynins. Apskritai, esu nusiteikęs optimistiškai žiūrėti į ateitį. Viešumas, bet kuriuo atveju, skatina atviresnę visuomenę, kurioje gerokai mažiau pilkų zonų, tinkamų veistis itin negeriems bei nepageidaujamiems reiškiniams.

Laiškai, telegramos, telefonai, dabar – internetas atveriantis visas galimybes neribotai komunikacijai, kaip manai, ar tai suartina, ar visgi atitolina? Kaip pavyksta nepasiklysti informacijos sraute?

– Srautas išties milžiniškas, pasiklysti tenka dažnai, svarbu laiku tai pastebėti. Patarimas jauniems: nebijokite pripažinti klaidų, ir nepervertinkite autoritetų. Klysta visi, tad sveika būti nuolatinėse abejonėse. Visus atsakymus žino tik bukapročiai.  Interneto gerumas ar blogumas priklauso nuo mūsų pačių noro ir gebėjimo rinkti informaciją ar bendrauti. Jei esi vienintelis mažo miestelio ar, netgi,vienkiemio keistuolis, kurio nesupranta net patys artimiausi žmonės, interneto pagalba visuomet gali surasti panašiai mąstančių, nesvarbu, ar tai bus seksualiniu fetišu, tikėjimu ateiviais, ar baltų tautiniais motyvais pridengto „Kukluksklano“ bendruomenės. Internetas tėra įrankis, o tai, kaip jis naudojamas,absoliučiai priklauso nuo tavęs paties. Dabar, kaip ir ankstesniais laikais, žmonėms gali siųsti telegramos ilgio trumpus pranešimus apie nieką, o gali rašyti kilometrų ilgumo ugningus laiškus, prisipažinimus meilėje, gyvenimo Žemėje ir būties apmąstymus. Socialiniai tinklai neabejotinai yra antras svarbus išradimas po interneto. Ateis laikas, kai kertant valstybių sienas, mums nereikės jokių dokumentų, tiesiog galėsim pasakyti savo paskyros „Facebook‘e“ adresą. Tai, kad bet kuriuo paros metu galime komunikuoti su mums svarbiais žmonėmis, yra didis dalykas. Ar tai sumažina gyvo bendravimo laiką? Kažkiek, bet nesiimčiau tvirtinti, jog tai blogis. Tokiu būdu tiesioginis betarpiškas bendravimas taip pat įgyja visai kitą vertę, suteikia daug daugiau pasitenkinimo nei senesniais laikais.

Saulius Rimkus

© Martyno Juro nuotr.

Prabėgo dar vieneri metai. Kokie trys dalykai, apie kuriuos paskelbėte „Kauno Žiniose“, įsiminė labiausiai, ir kodėl?

– Metai prasidėjo žudynėmis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Po skaudžios istorijos su danų karikatūristais ir olandų režisieriaus Theo van Gogh‘o nužudymo prancūzų žurnalistai neabejotinai žinojo apie galimas pasekmes, ir vis tiek išdrįso pasiaukoti. Vertinu tai kaip neįtikėtinos drąsos ir tikro pilietiškumo atvejį. Žodžio laisvė yra tokia vertybė, kurią atidavę prarasime viską. Po išpuolio perpublikavome pranašo Muhamedo karikatūras. Manau, kad taip turėjo pasielgti visos save gerbiančios redakcijos. Daugelis didžiųjų žiniasklaidos gigantų to nepadarė, tad šiandien srebiame viso to pasekmes.

Antras į atmintį įsirėžęs dalykas buvo pokyčiai tarptautinėje situacijoje ir šalies reakcija į juos, o kalbant konkrečiai – šauktinių klausimas. Turint pašonėje tikrą agresorių, galvoti apie gynybą būtina, tačiau Neringos Rekašiūtės foto projektas „Jie laimėjo loteriją“ iškėlė daug aštrių klausimų. Mano nuomone, tarnauti kariuomenėje turėtų savanoriai bei tie, kurie susigundo papildoma motyvacija – alga, nemokamo mokslo ar karjeros galimybėmis. Jei, visgi, valstybėje yra privalomosios karo tarnybos šauktiniai, tai turėtų būti ne loterija, o šaukiami visi, tame tarpe ir moterys. Tokiai tarnybai taip pat būtina alternatyvi nekarinė prievolė – senolių slauga, bendruomeniniai darbai ir pan. Kitu atveju, gaunamas jovalas, kai vieni įtraukiami ne savo noru, o kiti išsisuka. Ypač šioje diskusijoje piktino tie, kurie tyčiojosi iš abejojančių šauktinių nauda, nors patys dėl amžiaus, fizinės būklės ar kitų priežasčių neatitiko šaukimo kriterijų, t.y. buvo absoliučiai saugūs, galintys laidyti patyčias ir pamokslus, patys niekuo nerizikuodami. Iš kitos pusės, tai neabejotinai svarbi diskusija, kurios metu slogios mintys, kaip pats elgtumeisi karo, ar okupacijos atveju, turėjo aplankyti kiekvieną.

Trečiu svarbiu įvykiu įvardinčiau pirmą kartą šalyje vykusius tiesioginius mero rinkimus. Nors rinkimų kampanija buvo itin nešvari, pozityvių pokyčių sulaukė tiek Kaunas, tiek sostinė, tiek daugelis kitų miestų. Bet kuriam miestui, rajonui ar šaliai daugiau kaip dvi kadencijas vadovaujantis asmuo tampa vėžine ląstele, traukiančia link kapo duobės visą organizmą.  Šiai taisyklei nėra jokių išimčių.

Saulius Rimkus (3)

© Martyno Juro nuotr.

Jeigu būtum šalies prezidentas vienai dienai, kaip atrodytų Tavo dienotvarkė?

– Istatymiškai inicijuočiau du draudimus ir du leidimus. Tai būtų azartinių lošimų, lažybų punktų bei loterijų draudimas, greitųjų paskolų ribos – ne daugiau kaip 14 proc. metinių palūkanų, tuomet – nemokama internetinė prieiga kiekvienam Lietuvos namų ūkiui, ir oficialus sąrašas visuomenei kenksmingų įmonių (tabako, alkoholio, greito maisto, saldintų gėrimų, lubas ant savo klientų verčiančių kompanijų). Šiame sąraše esančių įmonių atžvilgiu būtų duotas oficialus leidimas vykdyti antireklamą, kurią laisvai užsakyti galėtų tiek konkurentai, tiek visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Žinoma, antireklama negalėtų būti melaginga. Be kita ko, paskutinėmis darbo valandomis išskirtiniu dekretu skirčiau nedelstiną ir neatšaukiamą mirties bausmę vienai pramoginių pokalbių laidų vedėjai. Tai gal ir ne visai teisingas ar apgalvotas sprendimas, bet, manau, visuomenė kitą rytą tai kaip nors išsiaiškintų.

Skaitant vieną iš interviu, įsiminė Tavo žodžiai, apie šiandienines aktualijas, ir, kad mes pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba.  Kas Tave motyvuoja šiais nerimastingais laikais?

– Šiokios tokios istorijos žinios. Jei kas nors pateiktų pasirinkimą, į kokius metus norėčiau nukeliauti laiko mašina, nedvejodamas pasiųsčiau tokį toli, toli. Taip gerai, kaip dabar, nėra gyvenus jokia lietuvių karta. Yra problemų, neteisybės, sunkumų, bet lyginant su tuo, ką teko patirti mūsų protėviams, tai absoliutūs niekai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebus rimtų problemų ateityje, ar kad tam tikri įvykiai negali sudaužyti mūsų gyvenimų į šipulius. Bet tai, kad mums liks geri atsiminimai apie šį laikotarpį, yra nepaprastai daug.

Ar esi feministas? Ką Tau reiškia šitą sąvoka? Ir ar Lietuvos moterys, kaip mano daugelis vyrų:turi viską, ir ko joms dar reikia?

– Pradėkim nuo to, kad visko neturi niekas, ir niekad neturės. Nei vyrai, nei moterys. Bet tai nereiškia, kad neturi būti naikinama įsišaknijusi diskriminacija ar išgujami gajūs stereotipai, žeidžiantys bet kurią lytį. Tokie klausimai, kaip požiūris į darbuotoją, bendravimo etiketas, lygiateisės santuokos, vaikų globos klausimai dar ilgai turi būti lukštenami ir šlifuojami visuomenės viduje, kol pasieks adekvatų, vakarietišką lygį. Paskutiniu metu daug kalbama apie smurtą šeimose, smurtą pieš moteris, vaikus. Tai yra labai pozityvu. Kita vertus, neseniai  viename iš pokalbių su artimaisiais pastebėjome, kad nei vienas mano kartos giminės vyras jaunystėje nėra išvengęs smurto su sunkiomis fizinėmis traumomis iš visiškai nepažįstamų agresyvių vyresniųjų pusės. Tai taip pat labai slogi situacija. Apie tai irgi reikia kalbėti. Esu ir feministas, ir maskulinistas vienu metu. Mano pažiūras galima būtų įvardinti tiesiog kaip humanistines.

Saulius Rimkus (4)

© Martyno Juro nuotr.

Nemažai šviesių žmonių, jei neemigruoja, tai bent jau persikrausto į sostinę, tačiau Tu lieki ištikimas Kaunui. Kuo ypatingas šis miestas?

– Lai skaitytojai nesupyks, bet čia pacituosiu patį save: „Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu, Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas. Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą, miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti, ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”. Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nė per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę, nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, ir protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės.“

– Kodėl panorai parašyti romaną? „Kartais man norisi, kad popiežiaus vieta užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris.“ – šis sakinys, ištrauktas iš „Gomora.LT”, savyje gniaužia beveik visas opiausias šių dienų problemas. Kas Tavo manymų pasikeistų, jei noras taptų tikrove?

– Nepatikėsi, bet šis sakinys absoliučiai autentiškas, ištartas atvirame pokalbyje vieno katalikų kunigo. Ir, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, jis visiškai teisingas, netgi religiniame kontekste, nes dangus skirtas silpniems ir mažutėliams. Bent jau krikščionių supratimu. Tiesą sakant, norėjau tiesiog parašyti pramogai skirtą kūrinį apie ne savo vietoje atsidūrusį žmogų, kuris visiškai netinkamas kunigo pašaukimui. Bet kuo toliau gilinausi į medžiagą, tuo labiau supratau, kad toje sistemoje praktiškai nėra žmonių, atitinkančių savo pačių iškeltus aukštus standartus. Vėlesnis įvykių stebėjimas ir analizė daugybę kartų tai patvirtino. Jei knygą rašyčiau šiandien, pasakojimas būtų gerokai niūresnis, žymiai mažiau nuotaikingas ar šmaikštus. Apskritai turime būti atsargūs su žmonėmis, kurie žino atsakymus. Taip pat reiktų atsargiai žiūrėti į tuos, kurie gviešiasi mūsų pinigų. Bažnyčia šiuo atveju labai iliustratyvus tokio maginio „du viename“ pavyzdys. Kaip ir ekstrasensai, hileriai, ar astrologai. Netikėkite visais kurie sako: „tu man sumokėk, o aš, aukštesnės būtybės apdovanotas išskirtinėmis galiomis, šiek tiek pamasažuosiu tavo kundalinį, ir visos čakros atsivers ryškiausiomis žvaigždėmis“.

Saulius Rimkus (5)

© Martyno Juro nuotr.

Ne kartą pokalbiuose paminėjai Jaroslavo Melniko kūrinį „Maša, arba postfašizmas“, kuo Tave paveikė ši knyga?

– Kalbėdamas apie šią knygą, visada pabrėžiu, jog tai geriausia, ką esu skaitęs parašyto lietuvių kalba. Tai žiaurus, prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip vienos būtybės augina kitas būtybes savo maistui ir poreikiams tenkinti. Knyga tiesiog mane sukrėtė. Nors viskas pateikta pasitelkus šokiruojantį auginamų mėsai žmonių pavyzdį, nesunkiai galima išvesti analogijas.  Jaroslavas Melnikas manęs tikrai neįgaliojo, bet, visgi, tam tikra prasme, jaučiuosi šios knygos ambasadoriumi. Esu dovanojęs, paskolinęs, reklamavęs ją daugybei žmonių. Netgi žinau, kad viena gera siela, po mano rekomendacijos, yra įbrukusi „Mašą“ perskaityti labai rimtiems kino pramonės žmonėms. Jei kada nors, kokiu stebuklingu būdu, pavyktų tai perkelti į kino ekranus, būčiau devintame danguje. Pasakojimas išties labai jaudinantis, vaizdingas ir kinomatografiškas.

Kas Tau yra laimė?

– Laimė yra labai reliatyvi sąvoka. Kartais, tai tiesiog skausmo nebuvimas, kartais, tai buvimas su kažkuo artimu, kartais, užsibrėžtų tikslų pasiekimas, kitų asmenų ar visos žmonijos laimėjimai. Sunku būti laimingu, kai aplinkui tiek daug kančios. Nuolat kančią patiria tiek žmonės, tiek gyvūnai, tiek ištisos eko sistemos. Būdamas laimingu, tarsi atsiriboji nuo viso to, laikinai užsimiršti. Tai naudinga, bet nuolat būti laimingi gali tik visiški idiotai bei tie, kurie su viskuo susitaikę ir nemato reikalo ar prasmės jokiems pokyčiams. Prasmę  kažką keisti į gerą, pagal kiekvieno galimybes, matau nuolat. Tik, gal, kaip ir dauguma, dedu gerokai per mažai pastangų, pašalinti tai, kas kitiems trukdo gyventi ar daro žalą, skaudina.

Ankstyvaisiais jaunystės metais, po sunkių išgyvenimų, sirgau itin sunkia depresijos forma. Esu pusę metų praleidęs tarsi prikaustytas lovoje, tiesiog, žiūrėdamas į sieną, šiaip taip valgydamas šeimos narių į patalą atneštą maistą. Tada laimė būdavo tuomet, kai nors šiek tiek palengvėdavo, ir galėdavau bent kelis žingsnius išeiti į mano senelių namo kiemą, po obelimis. Tai buvo labai daug. Vidinių pastangų dėka, o taip pat milžiniška artimųjų bei tikrų bičiulių pagalba, pavyko iš tos būsenos išsikapstyti, ir atsistoti ant kojų. Tai buvo didžiulė, nenusakoma, begalinė laimė, nes visi daktarai teigė, kad būsena buvo tokia bloga, jog greičiausiai iš manęs liks tik „daržovė“. Dieną, kai baigiau universitetą, ar pirmą kartą sėdau prie mašinos vairo, mano mama tiesiog ašarojo. Sakė, jog laimingesnė nebuvo niekada.

Dabar laimė yra matyti augančią dukrą, po begalinės darbų savaitės nueiti į pasimatymą su žmona, atvirai pasišnekėti su protingu žmogumi prie arbatos puodelio, ką nors iš bičiulių priglausti nakvynei, ar išeiti pasivaikščioti į gretimais esantį mišką. Taip pat nepervertinama laimė tai, kad mūsų šalyje dar nėra karo, epideminių ligų protrūkių, žemės drebėjimų, nedaug išties badaujančių žmonių ar kraupių nusikaltimų. Bet, kitur, visa tai – kasdienybė. Turi būti labai naivus, jei manai, kad visa tai niekaip su tavimi nesusiję, ir beširdis, kad neįdėtum nors šiek tiek pastangų pakeisti tai, kas akivaizdžiai neteisinga.

Saulius Rimkus (1)

© Martyno Juro nuotr.

Ar bijai mirties?

– Nebijau, bet apie mirtį galvoju itin dažnai. Labai keista, kaip žmonės taip mažai kvaršina galvą tokiu rimtu klausimu. Filosofija, religija, literatūra, kinas pateikia tam tikrus samprotavimus apie mirtį bei Dievo buvimo galimybę, tačiau jie nėra išsamūs ar baigtiniai. Nesu religingas žmogus, bet man patogiau gyventi taip, tarsi Dievas egzistuotų. Tame yra šiek tiek daugiau prasmės. Apskritai, manau, kad,vienaip ar kitaip, mes visi esame neatskiriami vieno Vienio atomai. Ir, greičiausiai, pasaulis, kuriame gyvename, o taip pat mus supantieji geri ir blogi žmonės, egzistuoja tik kažkieno turiningoje vaizduotėje ar sapne. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Sau 12 2016

Sausio 13-ji ir Nevzorovo paradoksas

Aleksandras Nevzorovas

© Lydia Nevzorova nuotr.

Ryt kaip ir kasmet prisiminsime tragiškai bei nepaprastai garbingai žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius ir didmoterį.

Šiandien minint tuos siaubingus, bet kartu didžius sausio įvykius noriu į dienos šviesą ištraukti šlykštynę, kuris nors ir nežudė mūsiškių, bet išvertė ant jų vagonus kolosalaus šmeižto bei pamazgų. Kad ir kaip būtų keista, šiandien Aleksandras Nevzorovas yra vienas negausių ir atkaklių Putino režimo kritikų Rusijoje ir yra ne kartą viešai teigęs, kad nesididžiuoja savo vaidmeniu kruvinuose to meto įvykiuose.

Kodėl tai primenu? Nes tie įvykiai pakeitė visą pasaulį, ne tik lietuvius. Keleto dorų, ryžtingų asmenybių sąmoningas pasiaukojimas vardan visų laisvės ne tik garantavo mums šiandieninę Lietuvą, bet ir suteikė neįtikėtiną galimybę netgi tokioms padugnėms kaip Nevzorovas tapti bent pusiau padoriais žmonėmis. Tai yra didis dalykas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti.

Ko gero bet kuriam brandaus amžiaus lietuviui, atmintyje išlaikiusiam juodžiausią ir tuo pačiu šviesiausią  naujųjų laikų Lietuvos istorijos dieną, tragiškus 1991-jų sausio 13-sios įvykius, išgirdus žodžių junginį Aleksandras Nevzorovas gerklėje užstringa nemalonus gniutulas. Ir ne be reikalo. Šmeižikiško propagandinio filmo apie Sausio 13-ją „Naši“ autorius A.Nevzorovas visam laikui tapo juodąja Lietuvos istorijos dėme.

Tačiau istoriniai įvykiai kaip ir minimo personažo likimas, skirtingai nei keturiolikos kruvinų Sovietų sąjungos agresijos aukų likimų, nepasibaigė tą lemtingą dieną. Prabėgus dvidešimt penkeriems metams stebint tai kas nutiko asmeniui, nepajudinamai stovėjusiam prie tuometinės Rusijos propagandos mašinos staklių, apima mažų mažiausiai nuostaba. Internetu ir socialiniais tinklais, pasak jo paties, visiškai nesinaudojantis A.Nezorovas tapo vieno iš paskutiniųjų dar šiek tiek kvėpuojančio leidinio snob.ru autorių, ir jo aštri bei kritiška pozicija išsakoma savaitinėse „Echo Moskvy“ (“Эхо Москвы”) diskusijų laidose verčia suklusti.

Kalbėdamas apie įvykius Rytų Ukrainoje A. Nevzorovas teigia, kad karas jau seniai gyvena pagal savo įstatymus, ir mažai tikėtina, kad jis paklus kokių nors kabinetų sprendimams. Nes esą nėra precedento, kad iš biuro būtų galima sustabdyti karą, kuriame žmonės jau pajuto kraujo skonį, pergales ir pažeminimą.

Šiomis dienomis A. Nevzorovas nuolat į miltus traiško Kremliaus pusę palaikančią Rusijos stačiatikių bažnyčią, kritikuoja valdančiuosius ir V. Putino politikos trumparegiškumą. Kai mąstau apie šį keistus paradoksus savyje talpinantį, akivaizdžiai intelektualų, pavojingą, sunkiai suprantamą sutvėrimą, mane apima viltingas džiugesys, kad tais šaliai lemtingais ir sunkiais metais Rusijos žmonės nepatikėjo propagandisto melu – šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves išreikšdami solidarumą su Baltijos šalimis.

Akivaizdus melas, kurio gyvybę dar ir dabar Kremliaus gauja bando palaikyti, sukėlė teisingą pyktį ir aiškesnį suvokimą visiems stovėjusiems tą lemtingą naktį prie barikadų ar nervingai laukusiems savo artimųjų namuose.  Melas anksčiau ar vėliau pralaimi. Ir tai gali nutikti netgi tame pačiame žmoguje.

Dabar, galvodamas apie šią paradoksalią situaciją, nesu tikras ar dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laikas atleisti. To reiktų klausti žuvusių aukų artimųjų. Bet  Charlie Hebdo sugebėjo rasti jėgų ant savo žurnalo viršelio išspausdint “Tout est pardonné”(„Viskas atleista“) praėjus vos savaitei po žudynių redakcijoje, pareikalavusių dvylikos nekaltų aukų. Ir žinoma, jie nepamiršo nupiešti Pranašo.

Pabaigai, vietoj aiškiai užbrėžtų išvadų tiesiog noriu pateikti citatą iš „Echo Moskvy“  žurnalistės pokalbio su  Aleksandru Nevzorovu:

„Bet kokia valdžia tai aptarnaujantis personalas, oficiantai, virėjai, indų plovėjai. Tai viešbučio tarnautojai, kurie išskirtinai turi rūpintis mokesčių surinkimu ir sąžiningu jų paskirstymu. Kurie net negalėtų pagalvoti apie tai, kad imtų mokyti kitus. Nes ką nors mokyti ir kam nors aiškinti, kaip gyventi ar kaip į ką nors reaguoti, ir yra išaukštintoji, aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba ypatingai juokingai, bet mane laukiniam susižavėjimui nuteikia Dalia Grybauskaitė.

Suprantu, kai Nevzorovas apie Lietuvos prezidentę kalba susižavėjęs – tai nonsensas. Bet mane žavi ši moteris. Ir žavesiu, ir drąsa, ir absoliučiu stabdžių neturėjimu, bet kartu visišku civilizuotumu. Ir kaip gi ji visa tai įsigudrina savyje suderinti? Prie viso to mes matome nuoširdumą, nes rusiška valdžia net nevargina savęs kažkokia normalia veidmainyste.“


Bir 18 2015

Ilja Laursas: Asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios

Ilja Laursas

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija „Login 2015“ sukvietė daugiau nei 4 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Metus IT entuziastų, startuolių, virtualybės gerbėjų lauktame renginyje kalbinu rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėją ir valdybos pirmininką Ilją Laursą.

– Šioje progreso konferencijoje „LOGIN 2015“ savo pranešime koncentravotės į 3D spausdinimo technologijas. Kuo Jus asmeniškai domina ši sritis ir kodėl tai perspektyvu?

– Atsakant trumpai, tai tikiu, kad iš visų technologijų, kurias stebiu, ši technologija per ateinančius penkiasdešimt metų pakeis žmonių gyvenimą labiausiai. Kadangi tuo tikiu, tai domiuosi ne tik asmeniškai, bet ir profesionaliai. Rizikos kapitalo investicijos ieško tų technologijų kurios keičia pasaulį ir leidžia investuotojams gauti maksimalią grąžą. Tikiu, kad 3D technologijos atneš maksimalią grąžą, dėl to apie trečdalis mano portfelio investicijų susiję su 3D spausdinimu. Tai labai didelė dalis, šiaip investiciniais standartais jau apie dešimt procentų investicija į kurią nors vieną šaką būtų laikoma agresyvia, tai trisdešimt procentų siekianti investicija rodo ne tik agresyvumą, bet ir įsitikinimą, kad čia tikrai kažkas bus. Kalbant empiriškai, žmogui, kuris su tuo nėra susidūręs sunku įsivaizduoti, kad viską kas yra aplinkui, netgi kėdes, ar stalą prie kurio sėdime galima atspausdinti 3D spausdintuvais. Tik laiko klausimas kada susikurs logistika, pristatymas ir t.t. Patirtis rodo, kad tai turėtų įvykti per kokius penkerius metus. Kol kas žmonės iš visų technologijų labiausiai neįvertina 3D spausdinimo galimybės.Tai viena pagrindinių priežačių, kodėl ne tik jums pasakoju apie tai, bet ir investuoju savo pinigus.

– Žvelgiant į 3D spausdintuvų ateitį didesnė tikimybė, kad ateityje rinkoje dominuos keli stambūs žaidėjai, kaip yra nutikę su planšečių gamintojais, ar vis tik yra vilties ir mažiems, kuriantiems specializuotus produktus?

– Iki šiol mes nematėm nei vieno rimto gamintojo, kuris siūlytų 3D spausdintuvus. „Samsung“, „Hewlett-Packard“, „Canon“, kiti standartiniai gamintojai kol kas to nedaro. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad 3D spausdinimo standartas dar nėra nusistovėjęs. Vieni naudoja miltelius, kiti lazerius, treti dar kažką. Galima sakyti, kad šiuo metu tarpusavyje konkuruoja apie 10 – 12 technologijų. Yra daug smulkių ir naujų žaidėjų. Keletas kompanijų veikia ir Estijoje, esu taip pat matęs lenkiškų pavyzdžių. Taigi tikiu, kad artimiausius du tris metus mes matysime nepažįstamus vardus, greičiausiai po trijų metų įvyks keletas stambių sandorių. Matysim, tarkim, Google įsigyjančią didžiausią iš smulkiausių kompanijų, Samsung įsigys dar kažką. Tuomet vyks tos technologijos pritaikymas ir geričiausiai po 5 – 10 metų rinkoje matysim įprastus vardus. Tai pakankamai standartinis evoliucijos kelias technologijose, nes didelės kompanijos išnaudoja savo skalės ekonomiką bei didelius investicinius resursinius rezervus, iki tam tikro momento leisdamos pažaisti smulkiems žaidėjams, išbandyti įvairius verslo modelius, technologijas, dizainus ir panašiai. Tai pakankamai dažnai pasitaikantis kelias, nes jis likviduoja riziką stambiems žaidėjams. Nebereikia pasitikėti viena ar kita technologija, tiesiog jie stebi rinką ir sau pasiima kas vertingiausia, geriausia.

Ilja Laursas (4)

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Būdamas Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas paskutiniu metu investuojate išimtinai į lietuviškus projektus. Ar tame matote savotišką asmeninę misiją ar tai vis tik labiau apskaičiuojama, racionali strategija?

– Žinote, kaip suaugęs žmogus, tu nieko nedarai tik dėl vienos priežasties. Dažniausiai bet ką, ką pasirinktum – ar tai būtų sportas, ar asmeninis ar profesinis gyvenimas, tai visuomet jungia keletą aistrų, savybių, ar kažkokių siekių. Būtų per daug neoptimalu kažką daryti dėl vienos priežasties. Po tam tikrų pamąstymų supratau, jog tai ką darau šiandien, t.y. investicijos Lietuvoje, apjungia labai daug. Tai yra ir socialinė misija, ir tai yra tam tikras patogumas, nes pažįstu šitą šalį, man patinka čia gyventi, aš viską čia suprantu, esu prie daug ko pripratęs, įskaitant ir blogą orą, bet tuo pačiu tuo tikiu ir profesionaliai. Taigi iš tikro yra daugiau nei viena priežastis.

– Kaip sekasi įmonėms sulaukusioms Jūsų susidomėjimo? Papasakokite apie keletą įdomesnių fondo investicijų.

– Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti kompanija „AirThemes“. Tai kompanija, kuri leidžia personalizuoti tavo android telefoną ir padaryti jį brendiniu. Įsivaiduokite, jog turite ne tą nuobodų darbalaukį kurį jums siūlo „Samsung“, „LG“ ar netgi „Google“, o labai žaismingą „Coca-cola“, „Disney“, „Prada“ ar „Loui Vuitton“ darbalaukį. Matau analogiją su kompiuteriais kažkada pasižymėjusiais žaliai juoda, nuobodžia grafine aplinka. Tad ir dabar standartiniai telefonai su įprasta aplinka nebetenkina vartotojų poreikių ir ši technologija bei kompanija žada sukurti ne tik gražesnę darbo aplinką, bet ir tuo pačiu sujungia vartotoją su mėgstamais prekių ženklais. Jeigu esu „Žalgirio“ klubo gerbėjas, galiu turėti aplinką su „Žalgirio“ spalvomis, atributika, tuo atiduodamas pagarbą klubui. Ta kompanija yra greičiausiai auganti. Produktas buvo pristatytas sausio mėnesį, jau kovo pabaigoje kompanija turėjo 500 000 vartotojų. Tai yra žaibiška plėtra. Pritraukėme solidžių investicijų, kompanija jau, tam tikra prasme, persikėlė į „Silicio slėnį“. Šnekant finansiškai, per tris mėnesius mes savo paketo vertę išauginome daugiau kaip 700 procentų.

Ilja Laursas ir Saulius Rimkus

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Ar, Jūsų manymu, startuolių komandoms turėtų būti sudaryta iškirtinė galimybė spartietiškai sugulti garaže ant čiužinių ir mokant sau euro per mėnesį atlyginimą po kelerių metų skinti sekmės laurus, turint omenyje jų vystomus aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus,  ar visgi startuoliams turėtų galioti bendros žaidimo taisyklės?

– Išskirčiau keletą aspektų. Pirmas dalykas, jau nebe tie laikai, kada tau reiktų visiškai kaip vienuoliui atsiskyrus nuo gyvenimo pusmetį misti vien vandeniu ir duona ir laukti sekmės, jau yra civilizuoti būdai tai daryti neparduodant paskutinių marškinių, neužstatant buto ir namo. Turiu omenyje rizikos kapitalo fondus, kurie sutinka prisiimti finansinę riziką. Būdamas startuoliu jau gali tikėtis minimum pragyventi žmogiškai. Tuo pačiu, aš netikiu praktika, kuri atsirado ypač Skandinavijos šalyse, kur mano galva žmonės kartais per daug socialiai atsakingi. Kai tarkim būdamas startuoliu gali gauti rinkos atlyginimą ir dar finansuojamą iš valstybės pinigų. Nes jei žmogus neįrodo, įskaitant ir pinigais, kad jis tiki projektu, tuomet tokį požiūrį prilyginčiau samdomo darbuotojo, „na išdegs, tai išdegs, neišdegs turiu savo atlyginimą ir man nieko blogo nuo to nenutiks…“ Kolūkiai panašiai buvo tvarkomi. Kartais matau tokius startuolius, kurie apsirūpina atlyginimais, siunčia ataskaitas valstybei „va kažką naujo padarėm per tris metus“. „Skolkovo“ yra puikus pavyzdys. Ne viena istorija pasirodžiusi kaip ten deginami pinigai, tie profesoriai sėdi ir gauna atlyginimus, o iš inovacijų vien pavadinimas. Tokiu modeliu aš netikiu, bet manau, jog gali būti balansas. Mes manome, kad startuolis galėtų gauti pusę rinkos atlyginimo, kitą pusę užskaitant kaip netiesioginę investiciją. Ir tuo pačiu tai būtų stiprus įrodymas, kad startuolis čia sėdi dėl idėjos, o ne dėl to, kad tiesiog gautų tą atlyginimą.

– Pirmaisias nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje buvo itin akcentuojama lyderystės, savęs kūrimo bei tobulinimo svarba, gerokai nustumiant į šalį domėjimąsi kitais, kitų poreikiais, tarpusavio komunikacija. Sugebėjimas bendrauti, suprasti kitą, kreiptis patarimo ar pagalbos, kiek šie dalykai yra būtini startuoliams?

– Pasakysiu gal būt įdomią mintį, jog prieš šimtą metų bet koks verslas reikalavo visų pirma lyderio. Jei pažiūrėsi į tuos pačius Rokfelerius ir panašius į juos, tai jie visų pirma buvo lyderiai, nes norėdamas įkurti kompaniją turėjai suburti aplink save žmones. Tu kaip įkūrėjas privalėjai daryti viską, pradedant apskaita, valdymu ir t.t., nes nebuvo pagalbinių instrumentų. Visiškai kitaip šiais laikais, kai tau iš esmės viskas yra paruošta, kai visas verslas yra modulinis. Jei tau trūksta verslo vystymo, tu tiesiog prijungi jį kaip Lego konstruktoriaus detalę. Yra paruoštos visos platformos, tiek teisinės, tiek komercinės. Produkto platinimui pakanka patalpinti jį pvz. į iTunes store. Tokioje aplinkoje lyderystės savybės turi mažesnį svorį, startuolius kuria jau nebe vadai, o tarkim techninis direktorius vėliau pasamdo direktorių ir administraciją tam, kad efektyviau valdytų procesą. Stebint startuolius matau daugybę kūrėjų, kurie nepretenduoja į lyderio funkciją, jie gali pasisamdyti vadovą. Gera žinia –  asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios. Supratimas kaip turėtų atrodyti tavo produkto dizainas gali būti kompanijos ašis. Man tai yra džiugu, nes tai išplečia galinčių imtis verslo žmonių ratą, leidžia kurti verslus tiems, kurie neturi lyderio savybių. Dabar jau nebereikia būti lyderiu, burti, motyvuoti žmones, pakanka tiesiog A) – rizikuoti, nes bet kokia inovacija yra rizika ir B) – kažkokią tai funkciją daryti daug geriau nei kiti.

KaunoZinios.lt


Geg 4 2015

„Tribūna”: KaunoŽinios.lt vyr. redaktorius Saulius Rimkus apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą

Saulius Rimkus

Papasakokite ką žinote apie  Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą.

– Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga nedidelė, pakankamai marginali radikalios dešinės politinės pakraipos organizacija, kažkodėl viešai save įvardijanti kaip nepolitinė, tačiau reiškianti savo nuomonę įvairiais politiniais klausimais, ypač aktyviai pasisakanti prieš Lietuvos narystę Europos sąjungoje.

Kaip manote, su kokiomis  pagrindinėmis problemomis susiduria Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga vykdydama savo veiklas?

– Vienas pagrindinių organizacijos trūkumų, mano nuomone,  ryškių lyderių nebuvimas, balansavimas tarp nacionalizmo bei liguisto, šiek tiek slepiamo potraukio rasizmui, fašizmui bei mirusios nacistinės Vokietijos istorinėms liekanoms. Ko gero, tai pagrindinė organizacijos silpnoji vieta, nes kaip rodo, tarkim, partijos „Tvarka ir teisingumas” rinkimų rezultatai, pasikinkius homofobiją ir euroskepticizmą, galima surinkti rinkiminį barjerą sėkmingai pralaužiantį elektorato palaikymą. Tiesa, šios partijos paskutinės rinkėjų apklausos taip pat nedžiugina.

Kaip manote, kodėl per valstybines šventes (Vasario 16 – ąją, Kovo 11 – ąją) norima uždrausti Lietuvių tautiniam jaunimui žygiuoti pagrindinėse miesto gatvėse?

– Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko bandoma riboti eitynes, tai fašistinių šūkių ir simbolikos naudojimas eitynių metu. Vėliavose, trasparantuose, aprangoje naudojamos svastikos, kaukolės ar negudriai pakeisti lozungai, kaip, tarkim, iš „nacional socializmo” perdarytas „socialus nacionalizmas” yra puiki vizualinė medžiaga, priešiškai nusiteikusiems Rusijos valstybinių televizijų kanalams iliustruojanti mitą apie „Baltijos fašistus”. Ne visai aišku, ar sąmoningai Tautinio jaunimo sąjunga sistemingai pila vandenį ant priešiškai nusiteikusios valstybės propagandos malūnų, ir tai yra sudėtinga situacija, kurią demokratinėje santvarkoje sunku išspręsti.

Svastika

Vasario 16 -sios eitynės Kaune 2015 m. © KaunoZinios.lt nuotr.

Kaip manote ką norima pasakyti šūkiu Lietuva lietuviams”?

– Šis šūkis pakankamai aiškus, suprantamas. Keista apsimetinėti, kad jame gali slypėti kažkokia prasmių paletė. Analogiškas istorinis šūkis „Vokietija vokiečiams” leidžia susidaryti pakankamai tikrą vaizdą, ką tokiu šūkiu norima pasakyti, ir kokios pasekmės laukia, jei toks šūkis bus įgyvendintas. Kas mane nustebino tai 2014 metais Vasario 16-sios proga Kaune rengtose Lietuvių tautinio jaunimo eitynėse ne kartą nuskambėjusi patobulinta šio šūkio versija – „Lietuva normaliems lietuviams”. Susidarė įspūdis, kad eitynių, kurių metu rengiau reportažą, dalyviai mielai užėmę valdžią, išsiaiškintų ne tik – kurie iš mūsų lietuviai, kurie ne, bet ir mielai pasiliktų sau teisę nuspręsti apie kiekvieno iš jų atitikimą pačių įsivaizduojamam normalumui.

Ar šis teiginys įžeidžia tautines mažumas?

– Šito reikia klausti tautinių mažumų, bet mane, lietuvį, šis šūkis įžeidžia neabejotinai, nes Lietuva yra visiems jos piliečiams bei tiems, kurie draugiškais tikslais atvyksta į šalį, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, seksualinės orientacijos ar kitokių skirtumų.

Papasakokite kokį įvaizdį turi Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga visuomenėje?

– Pakankamai sunku tai nusakyti. Iš esmės vertinant LTJS vyresniųjų brolių Tautininkų ir Jaunalietuvių koalicijos per rinkimus į Seimą gautus mažiau nei 1% Lietuvos piliečių palaikymo balsus, greičiausiai tokio pobūdžio judėjimų įvaizdis arba joks, arba kategoriškai negatyvus. Sunku atrodyti pozityviai šūkaujant tokius lozungus, deginant kultūros žmonių fotografijas, boikotuojant visame pasaulyje pripažintų kūrėjų spektaklius. Susidaro niūraus vaizdo tamsuolio portretas, kurio net nesigauna įpakuoti į kokį nors kiek patrauklesnį “glenco” popierėlį, kaip tai, tarkim, pakankamai sėkmingai daro Petras Gražulis.

Kokius apibūdinimus apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą pastebite žiniasklaidoje?

– Apibūdinimai dažniausiai pasitaiko pakankamai adekvatūs. Šiek tiek skiriasi organizacijos veiklos traktavimas tarp lyderiaujančių šalies portalų ir, tarkim, balsas.lt. Apie „Respubliką” šioje temoje geriau iš vis patylėti. Kažkiek išsiskiria organizacijos atstovų įvaizdis šalies komerciniuose TV kanaluose, kur vaikantis sensacijų kartais pamirštama tinkamai pristatyti sąjungos narius, ar dėl laiko stokos, ar pramoginio laidų pobūdžio išvengiama įvardinti su jų veikla susijusius faktus.

Kaip manote, ar Lietuvių tautinio jaunimo įvaizdis pasikeitė per pastaruosius 10 metų? Kaip?

– Tiesą pasakius, nepakankamai atidžiai seku šią organizaciją, kad galėčiau tiksliai pasakyti, kas lemia tai, kad, tarkim, į eitynes 2014-siais  Kauno centre ji surenka kelis tūkstančius žmonių, o jau 2015-siais tuo pačiu laiku, tuo pačiu maršrutu žygiuoja vos keli šimtai piliečių.

Vasario 16 -sios eitynės Kaune 2014 m. © KaunoZinios.lt reportažas

Sunku nuspėti kaip organizaciją įtakos LTJS globojančių Tautininkų jungtuvės su Jaunalietuviais. Man pačiam dar iš jaunystės laikų įsirėžę ant elektros stulpų be jokio savivaldybės leidimo išklijuoti plakatai „Jaunalietuviai – vieni prieš mafiją”, arba naujesnių laikų plakatas „Stanislovas Buškevičius – naujas šerifas mieste”. Kas iš to išliko? Šnipštas. Prisiminimas apie eilinę tuščiavidurę kvailystę.

Kaip manote, ar žiniasklaida daro įtaką visuomenės nuomonei apie Lietuvos tautinį jaunimą? Kaip?

– Žiniaskalida yra visuomenės veidrodis, kuo jinai profesionalesnė, tuo jos pateikiamas atspindys turėtų būti mažiau iškraipytas. Tad gal, pradžiai, aiškumo dėlei paklauskime savęs, ką reiškia vaizdžiai skambanti sąvoka „Lietuvos tautinis jaunimas”? Ši sąvoka pačia savo esme yra klaidinanti. Lietuvoje koegzistuoja daugybė tautų, paskutinėmis žiniomis vien Kaune yra apie 300 indų vienijanti bendruomenė, o kur dar totoriai, armėnai, žydai, rusai ir t.t.  Taip, kad kiekvieną kartą žiniasklaida vartodama sąskambį „Lietuvos tautinis jaunimas” iškraipo tikrovę. Geriausiu atveju tai „Lietuvos lietuvių tautinis jaunimas”, lygiai kaip ir Lietuvos lenkų tautinis jaunimas, Lietuvos žydų tautinis jaunimas ir t.t

Kaip manote ar Lietuvos žiniasklaida objektyviai pateikia informaciją apie Lietuvių tautinį jaunimą? Jeigu ne – kodėl?

– Sprendžiant iš to, kiek teko susidurti, informacija pateikiama pakankamai objektyviai. Kaip suprantu, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga taip pat turi savo informacijos skleidimo kanalus, veda aktyvią veiklą socialiniuose tinkluose, ir tai nėra blogai. Tokiu būdu mus pasiekia įvairiapusiškesnė informacija.

Kaip manote, kodėl Lietuvių tautinis jaunimas žiniasklaidoje dažnai lyginamas su nacionalistais?

-Tame, kad LTJS įvardijami kaip nacionalistai neįžvelgiu nieko blogo. Kaip suprantu, organizacija netgi pozicionuoja save kaip nacionalistinę. Bėda tame, kad bent jau ne visi nariai tuo apsiriboja. O galėtų, nes nacionalizmas atbaidytų daug mažiau jaunų žmonių nei pavojingas flirtavimas su rasizmu, fašizmu ar nacizmu.

Papasakokite kas atsitiktų jeigu žiniasklaidoje būtų  pateikiama daugiau analitinio pobūdžio informacijos  apie Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą?

– Tai būtų gera tendencija. Sąjunga galėtų būti atviresnė žiniasklaidai, savo ruoštu žiniasklaida galėtų aiškiau bei detaliau nušviesti šios jaunimo dalies pozicijas ir siekius, bent jau turiu vilties, kad ne visi jos nariai yra absoliučiai monolitinių pažiūrų ar nuostatų. Viliuosi, jog vis tik permainos bei diskusija – galimos net ir tame, iš šalies žiūrint, kiek beviltiškame junginyje.

Kuriai grupei priskirtumėte Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą? Patriotams ar nacionalistams?

– Labai norėčiau tikėti, kad organizacija vienija patriotiškus, galbūt šiek tiek suklaidintus, ar gyvenimu labiau nusivylusius, tačiau klestėjimo šaliai bei jos visuomenei linkinčius žmones. Gaila, bet bent jau žvelgdamas į aiškiau matomus LTJS lyderių veidus nepuoselėju didelio optimizmo.

___________________________________________________________

Interviu klausimus parengė Roberta Šlapikaitė, Vytauto Didžiojo universiteto, IV – ojo kurso studentė, rašanti bakalauro darbą tema: “Tautinio jaunimo įvaizdžio konstravimas ir jo kaita Lietuvos žiniasklaidoje”.  Jos atliekamo tyrimo tikslas išsiaiškinti žurnalistų ir tautinio jaunimo grupės narių  požiūrį į tai, kaip per tam tikrą laikotarpį (2005 – 2015 m.) pasikeitė žiniasklaidoje konstruojamas tautinio jaunimo įvaizdis. 


Sau 11 2015

Saulius Rimkus: „Siekiu plėsti savo pažinimo ribas“

„Literatura ir menas“ 2014-11-28 nr. 3498

Saulius Rimkus

© Rasa Pupelytė Photography

Apie literatūros ir popkultūros, interneto, socialinių medijų sąveikas kalbamės su portalo „Kauno žinios“ (www.kaunozinios.lt) vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Rimkumi, kuris nepasiduoda paslėptai provokacijai –­ spėjimui, ar jo rašymo upės nenutraukė būtent entuziastingas panirimas į kibernetinius tinklus. Jo portalas – lyg ir mėginimas sukurti žiniasklaidos priemonę prioritetizuojant ne paspaudimų traukulius, o meną, kultūrą, socialinius judėjimus ir autorinius komentarus.

Sauliau, esi, ko gero, internetiškiausias iš man žinomų rašytojų, net tavo romanas, rodos, išėjo tiesiog kaip tinklalapis. Kokią įtaką, tavo nuomone, literatūrai padarė ir daro internetas bei apskritai naujos medijos? Aišku, čia gal reikia skirti bent du etapus – ikifeisbukinį ir…

Pradėkim nuo to, kad nesu rašytojas. Tiesiog žmogus, savo laiku parašęs romaną apie jam rūpimus dalykus. Kūrinio publikavimą internete pasirinkau dėl itin tinkamos jo formos. Kadangi knygos „Gomora.lt“ struktūra – vieneri kalendoriniai metai, kurie skaidosi į mėnesius ir dienas, internete buvo labai patogu publikuoti skyrių per dieną. Taip sukeliant papildomą susidomėjimą ir gaunant įvairių skaitytojų reakcijų į siužeto posūkius. Vėliau, visam tekstui atsidūrus internetinėje erdvėje, pasirodė e. knygos versija skaityklėms, o tie, kurie nenorėjo krapštyti iš kišenės pinigų, gavo galimybę nemokamai skaityti knygą to paties pavadinimo svetainėje.

Kalbant apie interneto ir medijų įtaką literatūrai, čia būsiu gana pesimistiškas. Nežinau, kaip tiksliai informacijos srautai ir prarasta galimybė stabtelėti ir susimąstyti veikia rašytojus, bet skaitytojus tai… koks čia būtų tinkamas žodis… tvirkina neabejotinai. Iš mūsų palaipsniui atimama galimybė susikoncentruoti, įžengti į savo vidines erdves ir ten pasišviečiant žibintuvėliu paieškoti tarakonų. Bėda ta, kad negaudomi ir netyrinėjami tarakonai niekur neprapuola. Knygos yra priemonė turtinti žmogaus vidų, keistis įvedant į savo nefasadinį gyvenimą sudėtingesnių kategorijų. Greitis, kuriuo mes vartojame portalus, socialinius tinklus, SMS, elektroninių laiškų glaustumas trumpina mūsų pačių asmenybes, tarsi amputuoja gebėjimą natūraliai ir esmingai komunikuoti. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą esu gavęs ilgesnį nei trijų pastraipų laišką. Ir pats tokių nerašau. Kas būtų, jei vietoj „ateik ten ir ten“, „darom tą ir tą“ parašyčiau, kaip dabar jaučiuosi, kokios mintys man neleidžia užmigt, kaip to žmogaus pasiilgau… Tai išmuštų iš įprastų vėžių, tiesa?

O kokias išvadas galėtume daryti apie netrumpus socialinių tinklų dominavimo metus? Sociologas Zygmuntas Baumanas teškia jiems nemažai kritikos, nors daugiausiai gal kalba apie poveikį žmonių bendravimui, demokratijos procesams. Tačiau jis, man regis, teisingai pastebi, kad dabartinis internetinio gyvenimo pobūdis daro mus nekantrius, nedėmesingus. Kaip tai atsiliepia rašymo kokybei, kuriai lyg ir reikėtų susikaupimo, polėkio atsitraukti, sustabdyti informacijos ir kasdienių nuomonių srautą?

Feisbukas nėra savaiminis blogis, bet jis įtraukia ir verčia ištisai spausti „Atnaujinti“. Kaip neseniai pareiškė vienas vykęs lietuvių komikas, kai ištisai sėdžiu feisbuke ir neturiu ką veikti, dažnai pasiimu mobilųjį tam, kad pažiūrėčiau, kas naujo feisbuke.

Na, bet gerai, kadangi jau pakankamai paverkšlenau, tai dabar nusibrauksiu snarglius į rankovę ir paminėsiu keletą pozityvių interneto ir socialinių tinklų aspektų. Pirmiausiai tai žmonės, kūrėjai, asmenybės, kurių, gyvendamas įprastą XX ar bet kurio kito amžiaus iki pat Didžiojo sprogimo imtinai gyvenimą, neturėtum jokių galimybių sutikti, pažinti, komunikuoti. Galimybė burtis į virtualias bendruomenes – nesvarbu, ar tu literatūros, kino, istorijos ar šilkinėm kojinėm aptemptų moteriškų šlaunų mėgėjas – tiesiog nereali. Siužetų, personažų, faktų ir kitų autorių kūrybos daugybė, tik mokėk atsirinkti. Ir jei esi pakankamai imlus, prarijęs visą šitą pasaulinės išminties lobyną gali ištransliuoti tiek, kad maža nepasirodys. Žinoma, jei informaciniai srautai nesugniuždys. Socialiniai tinklai, tinklaraščių platformos, vaizdo įrašų svetainės suteikė kūrėjams išties neribotas galimybes. Bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas. Iš kitos pusės, visi, vartodami tegu ir aukštos kokybės, bet tuos pačius produktus (o kūrybiniuose sluoksniuose jie pasklinda itin greitai), kažkuria prasme tampame vienodi ir mažiau įdomūs. Kuo kūrėjo vidus labiau sudrumstas, labiau raižytas, tuo labiau kinta šviesa, pereinanti per jį.

Kalbant apie „bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas“, kaip vertini Vilio Normano istoriją, asmenybę ir kūrybą? Aš, tiesą pasakius, nors ir amžiną jam atilsį, visad vertinau skeptiškokai. Bet kokia gėlė galėjo iš jo išaugti? Kitaip tariant, ar gerai interneto bangą įvaldęs menas apskritai gali būtitikras dalykas?

Vilis buvo mano artimas bičiulis, vienas aštriausiai rašiusių „Kauno žinių“ autorių. Žmogus, nebijojęs žiebti tiesą visuomenei į dantis, kad ir kokia nemaloni ar pykdanti ji būtų. Jo savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo –­ didelė netektis tiek artimiesiems, tiek žurnalistikai, tiek literatūrai. Į Vilio knygas ir kūrybą galima žiūrėti kiek pašaipiai tik tol, kol paimi į rankas pas­kutinį romaną „Masturbacija“. Visa kita gali būti diskutuojama, supeikiama, pašiepiama, bet ši knyga –­ velniškai stiprus trinktelėjimas durimis prieš išeinant. Ne veltui jį išleido „Kitos knygos“, kurių literatūrinis skonis tiesiog nepriekaištingas.

Nereikia apsigauti, tai, kad menas naudoja internetą kaip viešinimo, auditorijos pasiekimo priemonę, niekaip nenusako paties meno kokybės. Internetu vienodai sėkmingai gali plisti katukų fotografijos ir tapybos, muzikos, kino šedevrai. Tai, kad XXI a. kultūra iš tiesų tapo prieinama masėms, neribojama elitinių vietų, geografinių nuotolių, aprangos kodų ar kainų, yra tikrų tikriausia revoliucija. Technologija – itin patogus įrankis. Daugiau kaip pusę savo romano parašiau mobiliuoju telefonu. Dejones, kad kurti galima tik popieriuje ar spausdinimo mašinėle, palikim senstančiai Rašytnamio inteligentijai. Lygiai tas pats ir kalbant apie kultūros vartojimą. Man nebereikia vilktis per pusę pasaulio, kad atsidurčiau įspūdingame Björk koncerte. Galiu nueiti savaitgalį į „Romuvos“ kino teatrą, kur jis transliuojamas, ar pasižiūrėti namie per projektorių, monitorių, „iPad“ ar telefono ekrane.

Kitas rūpimas klausimas, kuris man kažkodėl siejasi su tavimi ir liguistai lieka prie įvairių rašytojo blokų problemos, tai literatūros žmonių santykis su žurnalistika, spauda, žiniasklaidos koridoriais. Juos ten įvelia ne viena aplinkybė – tiek dosnesni honorarai už rašymą, tiek poreikis viešai skelbti savo komentarus apie kultūros politiką, socialines įtampas… Tu ir pats retkarčiais „pagloboji“ kokį rašytoją. Kaip manai, ar tai tik papildomos sklaidos ir matomumo erdvės, ar ir tam tikras trukdis įtemptai kūrybai?

Mano paties atveju honorarai nėra motyvas, sviedęs į patį žiniasklaidos, naujienų, sensacijų, politinių gyvulių grumtynių arenos sūkurį. Tiesiog esu labai smalsus, o kintantis gyvenimas, galimybė regėti tektonines pasaulio permainas yra gerokai įdomiau už bet kokius dirbtinius realybės šou, kuriuose ūkininkai ieško žmonos ar patiria savo pirmą orgazmą. Nematau nieko blogo, kad rašytojai dalyvauja žiniasklaidos procese, jei tik jie neeikvoja savo talento seksualumo bombų sprogimo padarinių aprašymui, o gilinasi į kultūrines, politines temas, nušviečia žmonijos skaudulius. Tik tiek, kad kurdamas grožinius kūrinius esi savo paties valdžioje, o žurnalistikoje kaktomuša susiduri su redaktoriumi. Ir čia sėkmės reikalas, ar jo ir tavo požiūriai sutampa.

Iš esmės kūriniu, nesvarbu, ar jis fikcinis, ar publicistinis, tu perteiki kažkokį požiūrio kampą ir idėjas. Literatūra tarsi leidžia apsisaugoti, pasislėpti už personažų, paskandinti viską rūke taip, kad tik atidus skaitytojas suprastų tavo skelbiamą žinią. Žurnalistikos principas kitoks – reikia rėžti tiesiai į kaktą ir tikėtis, kad nuskambės kuo garsiau, sukels kuo didesnį visuotinį bruzdesį. Tam tikra prasme tai daugiau drąsos reikalaujantis užsiėmimas.

Visų klausiu apie vietos ir geografijos svarbą, literatūros santykį su kraštais, tėvynėmis ir kiemais, iš kurių ji kilusi. Jaunesnės kartos atsakymuose išgirdau man artimą nuomonę, kad nesvarbu, iš kur rašytoja(s) – tiesiog kūriniai yra originalūs ir paveikūs arba ne. Tačiau kūrybą ir autoriaus savastį neišvengiamai piešia ir gatvės, mokyklos koridoriai, gimtieji slėniai, jaunystės barų žemėlapiai… Kaip tau atrodo? Kokį pėdsaką raštijoje yra palikęs tavo miestas, kas tau pačiam reikšmingiausia?

Atsakymą man geriausiai padės iliustruoti „Kauno žinių“ portalui kino apžvalgas rašančios Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Jauna kaunietė rašytoja po mokslų išvyko gyventi į Londoną, kur gimė lietuvės emigrantės istorija „Kostiumų drama“. Vėliau Vaivos kelias pasuko į Indiją ir jos patirti neįtikėtini nuotykiai suguldyti vienoje įdomiausių pastarojo meto kelionių knygų „Viena Indijoje“. Galiausiai redakciją pasiekia ilgesingi laiškai iš Havajų, kur autorė apsistojo mažiausiai keleriems metams. Neabejoju – tik laiko klausimas, kada pasirodys ir nauja knyga.

Ar gali rašytojas parašyti įdomų, originalų kūrinį neišeidamas iš savo kiemo? Gali. Viskas priklauso nuo sugebėjimų ir asmeninės patirties. Nuotykiai ir sprogimai gali vykti tiek mažose talpose, tiek pasauliniu mastu. Tiesiog pavojinga per daug užsisėdėti vienoje vietoje. Retkarčiais būtina ištrūkti iš įprastinės patogios aplinkos, kad pamatytum šalį, o ir save patį naujomis akimis.

Kaune jaučiuosi labai gerai, bet tai nereiškia, kad aikčioju nuo miesto ar noriu vaizduoti jį vien pozityviai. Nežinia kodėl atmintin įsirėžė tokia juokinga scena (ji yra romane): važiuodamas viena centrinių miesto gatvių pro mašinos langą išvystu gražią merginą, stovinčią prie pėsčiųjų perėjos. Mergina palenkia galvą ir pro jos lūpas nutįsta ilgiausia seilė, kokių trisdešimties centimetrų, pakabaliuoja kurį laiką ir mergina lyg niekur nieko įtraukia seilę atgal. Tai atsispindi manajame miesto aprašyme.

Kiek esu probėgšmais pastebėjęs, tave menkai tevargina skirtis tarp masinės kultūros ir aukštojo meno, tarp intelektualinio romano ir popliteratūros, nespjauni nei į fantastiką, nei į „Ulisą“. Kaip manai, ar ši riba nyksta, bent kiek miglojasi kritikų akiratyje? Ar galėtum paminėti autoritetų, kurių kūryboje šie iš pažiūros skirtingi pasauliai susiplaka ir pasiūlo naujų meninių aukštumų? Ką manai apie A. Tereškino požiūrį, raginantį didesnį analizės svorį nukreipti į popkultūros tyrimą ir džiaugimąsi ja?

Kultūros skaldymas į masinę ir aukštąją nėra teisingas dalykas. Tiesiog kūriniai yra paveikūs, įtraukiantys arba ne, nepaisant to, kiek žmonių yra juos regėję. Talentingas popscenos produktas turi išliekamąją vertę, o bet kuris elitinis, snobų dievinamas ekskliuzyvas gali tapti masinis, bevertis, vienadienis. Kasdien stengiuosi gilintis į muziką, literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, kurie man teikia gerokai daugiau džiaugsmo ir gyvasties nei klasikinė, laike sustingusi, dulkėmis padengta kūryba. Siekiu plėsti savo pažinimo ribas ir nepersistengiu su išankstinėmis nuostatomis.

Tai, kad mes iš esmės šiomis dienomis gyvename karo nuojauta, vaikštom į darbus, įsirenginėjam namus, rūpinamės vaikų išsilavinimu, pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba, verčia dairytis atsakymų mene. Šiame kontekste išskirčiau du kūrinius: Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas“, antiutopinį romaną apie ateities visuomenę, kurioje žmonės augina kitus žmones maistui, ir trijų dalių vokiečių mini serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“. Jis pasakoja Antrojo pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė didžiulio pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje.

Geri kūriniai, fantastiniai, istoriniai, avangardiniai ar pornografiniai, kalba mums apie buvimą čia ir dabar, buvimą kažko didingesnio, nei leidžia suprasti aplinkinė buitis. Liūdna, kad daugelis žmonių pragyvena gyvenimus taip ir nepakėlę galvos, nepažinę nei savęs, nei naujų horizontų.

Kalbėjosi Linas Kranauskas


Bal 12 2014

Derekas Mulleris ir „Facebook“ problema

Derek Muller Login

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Balandžio 10 – 11 dienomis vykstančioje technologijų progreso konferencijoje “LOGIN 2014“ vieną įdomiausių ir labiausiai išsiskiriančių pranešimų pateikė fizikos mokslų daktaras, virš milijono gerbėjų turinčio video tinklaraščio „Veritasium“ autorius Derekas Mulleris.

Turėdamas daugybę gerbėjų ir galimybę lyginti įvairius socialinius tinklus, D. Mulleris susidūrė su „Facebook“ problema, tiksliau fiktyvių vartotojų armijomis, kurios daro neįtikėtina žalą bet kokiam šios socialinės platformos puslapiui, bandančiam oficialiu keliu įsigyti papildomų vartotojų perkant reklamą.

Atidaus tyrėjo žvilgsniu stebėdamas savo asmeninio puslapio fanų kaitą Derekas pastebėjo, kad gerbėjų skaičiui mokamos reklamos dėka perkopus 100 000, jo publikuojamus įrašus pamato mažiau nei dešimt procentų naujienų prenumeratorių. Bandymai išsiaiškinti kodėl taip nutinka atskleidė nemalonią tiesą – daugybė legaliu būdu mokant pinigus pritrauktų fanų buvo fiktyvūs vartotojai iš besivystančių šalių, tokių kaip Egiptas ar Indonezija.

Nors kiek ženklus tokių fiktyvių gerbėjų skaičius apsunkina bet kurio puslapio veiklą ženkliai kirsdamas per vartotojų pasiekiamumą publikuojamais įrašais. „Facebook“ algoritmai atidžiai matuoja pirmines gerbėjų reakcijas į bet kurį įrašą. T.y. bet kurio puslapio publikuotas įrašas iš pradžių parodomas nedideliam fanų skaičiui ir jei sulaukiama pirminės pozityvios reakcijos į įrašą „patinka“ paspaudimų, komentarų ar įrašų dalinimosi forma, tuomet įrašas rodomas didesniam fanų skaičiui. Tuo tarpu jeigu reakcijos nėra, o rodant įrašą fiktyviems puslapio gerbėjams jos niekuomet nėra, įrašo pasiekiamų žmonių skaičius ženkliai sumažėja.

Į klausimą kodėl netikri „Facebook“ vartotojai prisijungia prie legaliais būdais perkančių fanų auditoriją puslapių D. Muleris atsako gana paprastai. Tam, kad Facebook algoritmai neatpažintų fiktivių vartotojų pastarųjų kūrėjai masiškai spaudžia „patinka“ ir ant tų puslapių už kurių sekimą jiems nebuvo nelegaliai sumokėta. Netikrų vartotojų kūrėjams spausti „patinka“ ties „Facebook“  srauto viršuje reklamuojamais puslapių neįtikėtinai paprasta ir lengva.  Tokiu būdu vienas fiktyvus vartotojas gali būti įtraukęs į favoritus net iki kelių šimtų tūkstančių įvairių „Facebook“ platformos puslapių.

Pasak pranešėjo, duomenys rodo, kad „Facebok“ gali matyti kurie vartotojai yra tikri, o kurie ne. Tačiau socialinis tinklas nėra suinteresuotas pašalinti fiktyvius vartotojus. Derekas Muleris kreipėsi į Facebook informuodamas apie esamą situaciją ir tai, kad vartotojai praranda pinigus patiems to nežinant išleisdami juos neveiksniems puslapių fanams pritraukti. Įmonė į kreipimąsi nesureagavo.

 Derek Muller

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

D. Mulleris mielai sutiko atsakyti į mano klausimus.

– Stebint Jūsų pranešimą susidaro įspūdis, kad kompanija Facebook – blogio korporacija, viliojanti pinigus iš naivių vartotojų. Ar tai tiesa?

– Nemanau, kad Facebook yra blogis, ar kad kompanija būtinai skatina netikrų vartotojų atsiradimą. Jie bando su tuo kovoti, bet akivaizdžiai tų pastangų nepakanka. Manau, kad jie turi pakankamai duomenų fiktyviems vartotojams nustatyti. Net aš, turėdamas ribotas galimybes, juos atpažįstu. Facebook žino apie problemą, turi galimybes ją spręsti, bet to nedaro, nes tai padeda uždirbti jiems pinigus. Jiems reikia parodyti investuotojams nuolatinį augimą, o fiktyvūs vartotojai neabejotinai prie to prisideda.

– Anksčiau ar vėliau platformos vartotojai pastebės, kad pirkdami Facebook reklamą savo puslapiams jie praranda pinigus. Kas nutiks tuomet?

– Pats apie tai dažnai mąstau, kaip Facebook elgsis  kai visi šie nešvarūs dalykai taps plačiai žinomi ir jie ims patirti nuostolius?  Manau tai paaiškina Facebook strategiją įsigyti daug įvairių šalutinių produktų. Kai reikalai ims akivaizdžiai prastėti Facebook sakys: „žiūrėkite, mes turim „WhatsApp“, „Instagram“, daugelį kitų dalykų, „Facebook“ nebėra vienintelė svarbi korporacijos dalis.“

– Kaip manote ką gyvenimo pabaigoje prisimins valandų valandas socialinėse platformose praleidę žmonės? Save sėdinčius priešais kompiuterį?

– Daugelis žmonių technologijas naudoja nuobodžiaudami. „Facebook“ viena iš tų nuobodulį vaikančių technologijų, vartojamų tiesiog leisti laiką. Man nelabai aišku ką tai jiems duoda ilgesnėje perspektyvoje. Jau dabar pastebiu, kad nemažai žmonių stengiasi „Facebook‘ui“ skirti mažiau dėmesio ir jėgų suvokdami, kad tai laiko švaistymas. Svarbu suvokti savo gyvenimo vertę. Technologijos visada bus mūsų gyvenimo dalis, bet mums reikia išmokti tinkamai, protingai jomis naudotis.