Sep 23 2020

Laimėti prieš laiko ir istorijos teismą nepavyks

Aleksejus Navalnas / Instagram archyvo nuotr.

Frydricho Nietzsches posakis „Tai, kas nenužudo, padaro mus stipresniais“ kažkaip labai tiesmukai iliustruoja Aleksejaus Navalno atvejį. Pasikėsinimas nužudyti panaudojant naujos kartos modifikuotą cheminį ginklą „Novičiok“ atkreipė į opozicijos lyderį koncentruotą dėmesį plačiai už Rusijos ribų. Pasaulio akyse jis tapo antru žinomiausiu vardu Rusijoje po Vovos Putino.

Navalnas greitu metu grįš į Rusiją ir šis drąsus bei pavojingas poelgis pelnys daug tautiečių simpatijų. Senstantis, išstorėjęs diktatorius besislepiantis bunkeryje nuo koronaviruso grėsmės labai blankiai atrodys Aleksejaus fone.

Tai, kad pagrindiniam šalies opozicionieriui atsidūrus komoje į gatves Rusijoje neišėjo minios žmonių nebūtinai viską pasakantis ženklas. Žmonės buvo pasimetę ir visiškai netekę vilties. Tai suprantama. Įvykiai Baltarusijoje rodo, kad gali metų metais į mitingus išeiti nuo 500 iki 1000 protestuotojų, bet pasiekus tam tikrą ribą visuomenės kantrybės taurė persipildo ir kelio atgal nėra.

Rusijoje sunkiau tautai įveikti okupacinį režimą, ten milžiniška šalis, siaubingai daug parazitų prisisiurbę prie naftos vamzdžio ir naudingų iškasenų teikiamų gėrybių, dosniai į kairę ir dešinę barstomų uzurpatoriaus visiems kas jį palaiko. Ko vertas faktas, kad Rusijos federacijos konstitucinio teismo teisėjams ne tik įrengti auksu žėrintys rūmai, bet pastatyta atskira gyvenvietė su prabangiausiomis vilomis bei viskuo, ko tik širdis geidžia ir tai jiems prieinama tol, ir tik tol, kol per plauką nenukrypsta nuo to kas būtina diktatūrai.

Po to kai kris ūsuotas žmogėdra Baltarusijoje, ateis eilė griūti kiemo chuliganui su neįtikėtinai mažu peniu ir milžiniškomis psichopato ambicijomis, užkariauti pusę pasaulio. Metai bei kartų kaita daro savo ir tam neįmanoma pasipriešinti. Galima sukelti Trečią pasaulinį, pakasti milijonus žmonių po velėna, užkurti atominį karą, bet laimėti prieš laiko ir istorijos teismą nepavyks.


Sep 7 2020

Winter Is Coming

Maria Kolesnikova

Viena pagrindinių Baltarusijos opozicijos lyderių, „koordinacinio komiteto“ narė Maria Kolesnikova Minsko centre pagrobta kaukėtų žmogystų ir išvežta nežinoma kryptimi. Maria Kolesnikova viena iš trijų moterų išdrįsusių mesti iššūkį diktatoriui Lukašenkai ir jo užnugariui Maskvoje. Šitas „bespridielas“ turi liautis. Lietuviams būtina padaryti viską, kas nuo jų priklauso, ir gal būt gerokai daugiau, remiant taikius kaimynų protestus prieš neteisėtą jų valstybių užvaldymą. Paskelbėme sankcijas uzurpatoriui Lukašenkai, lygiai į tokį pat nepageidaujamų ES ribose sąrašą turi būti įtrauktas ir nuodytojų brigadai vadovaujantis autoritarinis Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas bei visa jo aplinka be jokio detalaus nagrinėjimo ar atrankos. Lietuvių verslininkai galimai įtakojami per intensyvią prekybą trąšomis ir visokiomis krabų lazdelėmis su šalimi agresore neturi būti prileidžiami prie jokių politinių svertų ir nuolat stebimi per maksimalų padidinimo stiklą. Lygiai taip pat negalima suteikti tribūnos, seimo nario mandato, ar galimybės paspausti ranką jokiems „efektyvių menedžerių ir tvirtos rankos iš Rytų“ rėmėjams bei šalininkams, nepriklausomai nuo to ar jie samdomi ar tiesiog nemokami naudingi idiotai. Nereikia krištolinio rutulio, kad supratume, jog mes sekantys. Tam reikia nusiteikti, ruoštis ir būti pasirengus. #WinterIsComing


Mar 11 2020

Dalykas turintis savo vertę ir kainą

Vakar Rusijoje įvyko valstybinis perversmas sunaikinęs paskutinius Vladimiro Putino režimo legitimumo likučius. Diktatorius galutinai išsinėrė iš demokratiją imituojančios odos ir marionetinės Dūmos pagalba užsitikrino sau papildomai dar minimum šešioliką metų absoliutinio valdymo. Kas baisu, tai net ne lengvai nuspėjami uzurpatoriaus judesiai, o tai kad niekas neprotestuoja. Į Maskvos gatves išėjo apie 80 žmonių su pavieniais piketais. Rusijoje visiškai išnaikinta opozicija, dauguma aktyvių piliečių emigravę arba įbauginti. Didžiausia plotu pasaulio valstybė, esanti mūsų pašonėje, tapo gūdžia trečio, greičiau reikia sakyti ketvirto pasaulio šalimi, su polinkiu dvasingumu bei atmosfera pavyti ir perspjauti Šiaurės Korėją. Korupcijoje paskendusi šalis, kurioje nėra teismų, teisingumo, adekvačius sprendimus galinčių priimti žmonių, mojuojanti atominu vėzdu, kamuojama fantominių imperijos skausmų, su senstančiu marazmatiku soste, pavojingesnė už peiliu ginkluotą naktį į jūsų namus įsiveržusį girtaujantį kaimyną, nes jos nėra kam sustabdyti. Kremliaus režimui neabejotinai reikės į kažką perfokusuoti dėmesį nuo ekonomikos griūties, naftos kainų smukimo, tuštėjančių eilinių rusų šaldytuvų. Jiems būtini nuolatiniai priešai ir sumaištis už Rusijos ribų, tad mes turim būti tam pasirengę. Rusija ir šalia jos esanti nei per milimetrą ne geresnė komunistinė Kinija, kurią dosniai remiame pirkdami tonas įvairiausių pigių niekučių, anksčiau ar vėliau sočiam ir laimingam Vakarų pasauliui pateiks sąskaitas, kurias teks apmokėti krauju arba begaline gėda. Švęsdami Kovo 11-ją turim suprasti, kad laisvė tai ne tik galimybė leisti laisvalaikį netflixuose, megose, akropoliuose, ar socialiniuose tinkluose. Laisvė dalykas turintis savo vertę ir kainą. Už laisvę kurią turime jau buvo ne kartą sumokėta, galite būti tikri, kad reikės mokėti ir vėl.


Mar 9 2013

Lietuviams 2014-jų Sočio olimpiadoje nėra ką veikti

Šiuo plakatu tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ išreiškė paramą Rusijos žurnalistams ir tinklaraštininkams.

Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka priimti sprendimų, kurie iš esmės nulemia jo likimą, o taip pat tai, kokį pėdsaką jis paliks istorijoje, kaip, kokioje šviesoje jį prisimins amžininkai ir palikuonys.

Atskirų asmenybių likimams sudarant tautų bei valstybių istorijas, sprendimai, dėl kurių atsiranda lūžio taškai, dažnai priimami verčiant tam tikroms aplinkybėms, esant būtinybei apsispręsti elgtis vienaip ar kitaip. Renkantis kelią minios įtakoje, kuomet esti gundanti galimybė pasielgti taip, kaip visi, net jei tai yra amoralus, bet asmeniškai naudingas poelgis, visuomet galima rasti sąžinės nuraminimą, pasiteisinimą, kad lygiai taip elgiasi ir kiti, kad tu tiesiog plauki pasroviui, o priešintis tėkmei būtų pernelyg pavojinga.

2014 m. žiemą mūsų šalis ir jos žmonės įgauna istorinį šansą parodyti savo valios, o gal tiksliau reiktų sakyti stuburo tvirtumą. Tiesiog siūlau užduoti sau klausimą: ar Lietuvos olimpiečių asmenyse mes norime dalyvauti personalinėje Vladimiro Putino šventėje? Ar tikrai norime būti statistais bjaurioje diktatoriaus viešųjų ryšių kampanijoje, bevalėmis marionetėmis linksminančiomis išpaikusią Kremliaus publiką, susikompromitavusio režimo VIP’us sėdėsiančius pirmose olimpinių varžybų eilėse?

Ar tikrai norime čiuožti, daryti viražus Ramzanui Kadyrovui, įtariamam Aleksandro Litvinenkos nužudimu Aleksejui Lugavojui, Sergėjaus Magnickio žudikams? Kokios priežastys gali priversti mus taip elgtis? Net diktatoriaus Hugo Chavezo valdomoje Venesueloje per rinkimus opozicijos kandidatai gaudavo virš 40 proc. rinkėjų balsų, tuo tarpu Rusijoje realios opozicinės jėgos net nepatenka į rinkiminius sąrašus, iš jų tiesiog atimta galimybė dalyvauti rinkimuose, nekalbant apie kokį nors realų balsų iškovojimą.

Politiniai kaliniai, opozicijos persekiojimas, rinkimų rezultatų klastojimas, neįtikėtino masto korupcija, parazituojantis biurokratinis aparatas – tai Rusijos kasdienybė. Ar tikrai būtina vykti į šalį, kur vis dar gyvas Stalino kultas, kur mūsų artimųjų žudiko portretas tapomas šventųjų ikonų pavidalu? Ar mes tikrai tokie mazochistai?

Kaip pažiūrėsime broliams gruzinams į akis gausiu delegatų būriu vykdami į šalį, kurios pastangomis išprovokuoto karinio konflikto metu Gruzija neteko dalies savo teritorijos? Ar karas, dėl kurio laurų tarpusavyje varžosi abu pirmieji Rusijos valdančiojo režimo asmenys, yra menkniekis? Gal galime į tai užmerkti akis?

Nejau taip smarkiai trokštame įsiamžinti vienkartinių olimpinių objektų fone, nepaisant to, kad jų statybose išplauti milijardai, o dėl saugumo gali kilti pagrįstų abejonių? Tikriausiai pamiršome 1936 m. Nacistinės Vokietijos sostinėje Berlyne vykusias olimpines žaidynes, juk tai buvo taip seniai, tiesa? Kas dabar galėtų pasakyti, kaip susiklostytų pasaulio istorija, jei Adolfas Hitleris tuomet būtų gavęs mažiau dėmesio ir šlovės?

Gal būt jums gaila olimpiadai besirengiančių mūsų šalies sportininkų? O be jokios pateisinamos priežasties pūdomų Rusijos kalėjimuose žmonių negaila? Negaila persekiojamų, ujamų, pražudytų, priverstų emigruoti? Mažai tikėtina, kad Butkevičiaus, Pakso, Uspaskich vadovaujama valdančioji koalicija, su prie jų besišliejančiu Tomoševskiu, galėtų savarankiškai priimti tokį istorinės reikšmės sprendimą. Bet mes visi galime padėti jiems apsispręsti, nes tie kurie pasiduoda aplinkybių spaudimui, juda ta kryptimi, kur juos spaudžia smarkiau.

Neapsigaukime, atsisakyti dalyvauti 2014 m. Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse nėra toks neįmanomas sprendimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo laiku prezidentė Dalia Grybauskaitė nedalyvavo susitikimuose su Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų vadovais ir dangus nuo to nesugriuvo. Net jei tokiam prezidentės žingsniui nebuvo jokių rimtų priežasčių. Tuo tarpu čia motyvacijos nedalyvauti nors vagonais vežk. O ir bijoti nėra ko. Išvadins mus eilinį kartą visaip kaip per Rusijos valstybinius kanalus? Ir taip kas antrą dieną vadina, jau baigiam priprasti. Pabrangins dujas? Jos ir taip brangsta. Užtat antros tokios galimybės pasielgti teisingai, jausmo, kad pagaliau tapai laisvu, sąžiningu žmogumi už jokius pinigus nenusipirksi.