Skaitytojų komentarai

Sauliau, tu niekada netapsi kūribingu rašytoju. Pamiršk šias pretenzijas. Kūryba nesiderina su melu. Tai ne romanas. Tai – šmeižikiška propaganda. Rašyk į satan.lt ten tavo vieta.

Vytas apie „Gomora.lt”

Man atrodo, kad autorius bando save realizuoti, bet pasirinko ne tą kelią. Prirašyti šlykštynių daug proto ir gabumų nereikia. Abejoju, kad su šiuo romanu padarys rašytojo karjerą

Juozas apie „Gomora.lt”

Eilinis norinčio tapti rašytojų,  grafomaniškas skiedalas. Kai kitaip neišeina juo būti, tada griebiamasi panašių, atseit „aštrių” temų. Begalinį autoriaus garbės troškimą ir narciziškumą rodo ir jo nuotraukų prikimštas internetas – žiūrėkit į mane ir alpkit. Na ir alpsta panelės:D

Sadoma.lt apie „Gomora.lt”

Man rodosi, kad arba įsimylėsiu autorių, arba pagrindinį veikėją, arba tiesiog patį romaną. Yra puikių minčių, labai artima kiekvienam kalbėtojo intonacija .
Būtinai grįšiu ir jau laukiu kitų skyrių.

Monita apie „Gomora.lt”

Manau, jei Kristus ateis antrą kartą, jis būtinai susiras šitą grafomaną ir iš jo užpakalio padarys odinį amuletą : )))

Rokky apie „Gomora.lt”

Rašau “autoriui” (taip, kabutėse, nes tik tokia jų vieta-būtent kabutėse).Visokio plauko Braunai ir Rimkai šiame dvasinio invalidumo laikmetyje naudodamiesi palankia situacija kala babkes, ir nemenkas. Jie randa pakankamą dvasinių ubagų auditoriją tam.Ir aišku, kam tokiam ” rašeivai” kur nors važiuoti.Jis vietoje atsiims ir labai greitai tą ką išvykę metų metus spausdamiesi užsidirba.

Anonimas apie „Gomora.lt”

Man patinka, kad čia persipynę daug žanrų – romanas tuo ir geras, kad čia va jau ir detektyvo užuomazga, ir žmogiškų santykių linija. O kaip gimusi Kaune, tai  “matau” ir tas vietas, apie kurias rašoma.

Knyga apie „Gomora.lt”

O varge, dar vienas drąsuolis, spjaudantis į katalikybę. Nė vienas iš tokių drąsuolių nespjaudo į islamą. Ir šie drąsuoliai priims islamą – kai jiems bus liepta.

Valdas apie „Gomora.lt”

Pasakychiau kitaip. Dar vienas ambicingas jaunas zhmogus, keliantis klausimus, kurie buvo keliami ir permastomi 2000 metu. Laikmetis tam labai parankus. Beda, kad laikmetis parankus ir Europos pamatu saulelydzhiui. Nieko nepadarysi. Musu laisve mastyti mums leidzhia greichiau save naikinti ir uzhleisti vieta kitiems.

Hop apie „Gomora.lt”

Kiekviena ryta “suvalgau” gabaleli knygos su rytine kava. zinoma, nuo “Altoriu sesely” ir Liudo Vasario labai jau toli, bet laikas bega ir daug ka keicia… Esu daug bendravusi su dvasiskiais, yra visokiu, gal net ir panasiu tipazu, kaip sis.skaityti idomu, ir to nepaneigsi, bet kad bus baisiu reakciju ir baisaus pasipiktinimo – tai tikrai…

Margarita apie „Gomora.lt”

Man trūksta charakteringų personažų. Supranti, čia vieni išmoningai keikiasi, kiti gerai krušasi, treti dar kažką, tačiau visi alei vieno yra Nyčės specai ir jau kalbelė kiekvieno persunkta įmantrybėmis. Manęs tai neįtikina. Norisi, kad kažkas būtų durnesnis, paprastesnis, kitoks. Aš tikrai tikiu pornoaktorėmis, kurios turi širdį, ir netgi turi smegenis. Bet čia visi intelektualai su triaukščiais užraitymais 🙂

Helluvagirl apie „Gomora.lt”

Žinau,kad nieko ir niekada nepakeitė jokia knyga pasaulyje, knyga – nėra revoliucija, ir, žinoma, Jūs teisus, ji galbūt niekada ir nieko nepakeis – bet štai mane ji tarsi prabudino – išblaškė didžiumas baimių, neleidžiančių rašyti – atsirado juk drąsesnis žmogus, paaukojo kažkiek savo metų ir štai – išreiškė tūkstančių tylinčių, nemokančių artikuliuoti savo jausenos, žmonių pasaulėjautą.

Gintaras R. apie „Gomora.lt”

Labai aiškiai pajutau, į kokį stilių taikai. Man rodos, taip rašo aristokratai, kurie šiaip jau neprivalo dirbti, dažnai serga sielos ligomis ir yra labai uždari bei jautrūs. Nes, net Tavęs nepažinodama, kažkodėl jaučiu jei ne faktų, tai kažkokį kitą biografiškumą. Emocinį?
Įtraukiantis Tavo kūrinys. Man patiko. Kai kurie dėstymai gana girdėti, pabaiga kiek salstelėjusi, tačiau didelis pliusas tai, jog turi savo braižą.

Nastasja Filipovna apie „Alkį”

pradžioje – pozityvai. gerbtinos autoriaus pastangos motyvuoti herojus ir jų veikas. geriausios, nes ironiškos/netikėtos vietos kabina iki sąmonės gelmių arba bent pasišaipyt priverčia. vertinga teksto parabolinė struktūra – pabaigos ir pradžios sąvadas. ypač psichologiškai motyvuotas pasakojimas apie vaikiškus atributus (pasąmonės) užkaboriuose (būdinga moderniam euroromanui), ‘ant aukšto’, kur peršasi net kelios išsyk versijos interpretacijai. gera vieta: ” gera išvaizda buvo jos hobis, darbas ir pašaukimas vienu metu” 🙂 dabar prie negatyvų, kurie ne paneigia, o tik sustiprina teksto ir bręstančio autoriaus pozityvus. 1. sintaksė – silpnoji vieta (ne tik skyryba, bet jungtys pačios ‘rėžiančios’, dažnai ne lietuviškos). 2. aprašymas ganėtinai paviršutiniškas/horizontalus, trūksta tiek viršūninių, tiek (pa)sąmoninių pradų – vertikalybės. 3. stilius – kaip ir neoklasikinis, bet labiau man primena anglų pokario noveles (kad ir M. Spark), tik trūksta ten labiau išreikšto/explicite autoriaus ironiškesnio požiūrio į ‘buržuazines’, ‘dekadentines’ detales bei vertybes (negi jis joms pritaria?-lieka neaišku). 4. kai kur ‘žaidimas gražiais paviršiais’ ant kičo ribos, (ne)išryškina veikėjų vertybinių orientacijų, savitikslis. primena net ne klasikinę ‘viktorijos’ ar ‘ampyro’ stilistiką, o labiau “nuo…iki” ar “stilius” (TV) kalbėseną.

Kunix apie „Alkį”

Saulius Rimkus eilėrašty „Vilkinis” aprašo nežinia kokią šiurpią meilės rūšį su filologijos prieskoniu. Čia iš pradžių žadama išsirengti vilku ir iškaukti į pilnatį visą žodyną, o paskui prisikrovus „tris tomus baltų tavo rankų” dardėti į Vilnių. Būtent į Vilnių! O ten – jau klajonės su linksmybėmis…

Benediktas Januševičius

Dvi dienas bandžiau susigaudyti, kokius jausmus paliko „Lėlės”. Todėl, kad kai kas man labai patiko, o kai kas sukėlė vidinį nejaukumą ir prieštaringus jausmus.  Suprantu, kad to ir siekei savo kuriniu. „Parduodamu – perkamu” moterų tema bet kokiu atveju kelia nemalonias emocijas, siaubą, pykti, gailesti ir pan.

Tačiau man patiko forma, kuria pasirinkai šiai temai. LĖLĖS! Originalu. Lėlės (porcelianines, vaškinės, pripučiamos), Marionetes, Malvinos, Klounai, Arlekinai, Pajacai ir Pinokiai –  personažai ir jų veiksmai – puikios metaforos iliustruojančios ir parodijuojančios  mūsų gyvenimus.

Ši forma tarsi sušvelnina pačia idėją, paverčia ją priimtina, o kai kur net sukelia šypseną. Todėl skaitytojas atsiduria keistoje vidinėje erdvėje, kai kraupi realybė susimaišo su sarkastišku lėlių teatro pasauliu. Šis disonansas ir yra aukščiausia meniškumo išraiška, sukelianti jausmus priverčiančius susimąstyti.  Todėl kai kur norėjosi jo dar ir dar  ryškesnio.

Pasakyta tiesa bet kokia menine forma, pasitelkus humorą, sarkazmą ir pan. neša žymiai didesnį krūvį  nei atviras moralizavimas daužant kumščiais į krūtinę.

Apskritai bet koks menininkas kurdamas turi tarsi išsiversti į išvirkščią pusę, kad savo vidumi išjaustų visą išorinio pasaulio skonį, transformuotų jį per savo filtrus, išgrynintų, ir tik turėdamas tikrąją esenciją įpiltų ją į tam tikros formos indą. Jei esencija nekokybiška, sužavėti skaitytoją (žiūrovą) galima įmantriu indu. Ir atvirkščiai.

Nuo to, kaip pasiseks atrasti ta balansą, santykį tarp esencijos (idėjos) ir indo (formos), priklausys galutinis rezultatas.

Ir dar.

Labiausiai man patiko Tavo rašymo stilius. Nors kai kur tarsi truputi spekuliuoji įmantriais žodeliais, visumoje tikrai gražiai rašai. Gražūs sakiniai, gražūs apibudinimai. Minčių dėstymas. Manau, kad turi visus duomenis rašyti ir gal būt tapti rašytoju.

In apie „Lėles”

Man patiko žmonių kolekcija 🙂 Jeigu tai ironija, ji – puiki!

Audronė Urbonaitė apie “Žmonių kolekcionierius”

Šizofreniko (su didybės manija) kliedesiai

Pranas Vildžiunas apie “Nukryžiuotasis Užkalnis”