Apr 20 2013

LOGIN 2013 – didieji lūkesčiai

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Vaikščiodamas perpildytomis žmonėmis ir technologijomis didžiausios Baltijos šalyse konferencijos salėmis, klausydamas įvairių pranešimų bei kalbų užkulisiuose, mąsčiau apie tai, kad šio neįtikėtino ir išties įspūdingo renginio svečiai bei dalyviai turėtų savęs paklausti, ko jie atvyksta į LOGIN ir ar jie tai gauna?

Ne pro šalį būtų apie tai susimąstyti ir konferencijos organizatoriams, nes visi pirminiai tikslai pasiekti, tradicija tapęs renginys pritraukè tiek lankytojų, tiek pasaulinio masto žvalgždžių dėmesį, iki pilno komplekto trūksta tik Marko Zukerbergo bei vaikinų iš Google ir tai neabejotinai ateityje, tik ar garsūs vardai ir brendai yra viskas ką galima pasiūlyti lietuviškai publikai? Ar ta moksliukų-hipsterių bei inovatorių lavina užplūdusi erdves Litexpo sales galėtų trokšti ko nors daugiau nei patirti savo dievukų švytėjimą bei ištirpti daugiatūkstantiniam išmaniųjų įrenginių ir nuosavų www… savininkų spindesyje? Kas ta minia, tas ofisų ir Coffee Inn‘ų planktonas metęs rūkyti žolę, nes dileris pradėjo maišyti ją su kreku, palikęs kiemo draugus, nes jie užstrigo aluje, traškučiuose, nesibaigiančiose krepšinio transliacijose ir nemokamoje Redtube pornografijos pasiūloje? Kas tie žmonės nusprendę pakilti iš pilkos beveidės masės, tam kad patys imtų kurti turinį, tam kad asmeniškai taptų sektinais pavyzdžiais kitiems?

Taisyklės keičiasi žaibiškai, dvimečiai vaikai įgunda naudotis išmaniaisias įrenginiais ir plančetėmis, žmonės kuria savo tobulus paveikslus socialiniuose tinkluose, perima informacinių portalų, žurnalistų funkcijas, konstruoja alternatyvias asmenybes, nuožmiais ginklais virstančius trolius, išlieja begalę energijos anksčiau siautusios realiame offline gyvenime. Prakaitas, sperma, tuščios energetinių gėrimų skardinės paliekami prie lipnios klaviatūros, nenuilstatys transliuoti ekranai iš darbo kambarių, miegamųjų išsiveržia į gatves, viešąjį transportą, maitinimo įstaigas, parkus. Fotografuodamas ir Instagram pagalba publikuodamas savo maistą tinkle tu net nežinai kas, kur ir kada parduoda tave, ar tavo duomenis.

Mes visi emigruojame, palikdami šį pasaulį kraustostomės mažesniais ar didesnias žingsnias ten, iš kur mus vargu ar išvis net dideli sukrėtimai, ar globalinės katastrofos. Išeinam kartu su brangiais žmonėmis, pinigais, prisiminimais. Tik ar pažįstame džiungles? Kokie pavojai tyko už artimiausio kampo? Ar ne mes rytais prisijungiame prie tinklų dar net nespėję nupėdinti iki išvietės, ar netgi nuleisti kojų ant šaltų grindų? Kas tie pasauliai, kuriuose daugiausiai pasiekę turi minias garbintojų, nuosavas religijas, netgi bažnyčias, kur persikelia įprasti elgesio modeliai ir vystomos naujos etiketo taisyklės? Erdvėje kur blogietės myli Užkalnį, o gerietės Račą nebėra vietos abejingumui ar nuoboduliui. Visada gali rasti būdų atkeipti į save dėmesį ir tam netgi nebūtina nusižudyti.

Ar žinote, kad šiemetinėje LOGIN konferencijoje merginos spito prie garsių tinklaraštininkų su prašymu pasirašyti ant krūtų? Išgrauškit, broliai Lavrinovičiai! Dabar jūs reklamuojate technologijas, esą jos padeda tapti protingesniems? Taip padeda, tik pasaulis pasikeitė ir jame vaikai, kuriuos visą vaikystę lydės išmanieji, niekuomet netaps krepšinio žvaigždėmis ir gal būt nekalės kalėjimuose už itin sunkius nusikaltimus, nes kas gali būti blogiau už pragarą, kuriame nėra interneto?




© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt


Mar 9 2013

Lietuviams 2014-jų Sočio olimpiadoje nėra ką veikti

Šiuo plakatu tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ išreiškė paramą Rusijos žurnalistams ir tinklaraštininkams.

Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka priimti sprendimų, kurie iš esmės nulemia jo likimą, o taip pat tai, kokį pėdsaką jis paliks istorijoje, kaip, kokioje šviesoje jį prisimins amžininkai ir palikuonys.

Atskirų asmenybių likimams sudarant tautų bei valstybių istorijas, sprendimai, dėl kurių atsiranda lūžio taškai, dažnai priimami verčiant tam tikroms aplinkybėms, esant būtinybei apsispręsti elgtis vienaip ar kitaip. Renkantis kelią minios įtakoje, kuomet esti gundanti galimybė pasielgti taip, kaip visi, net jei tai yra amoralus, bet asmeniškai naudingas poelgis, visuomet galima rasti sąžinės nuraminimą, pasiteisinimą, kad lygiai taip elgiasi ir kiti, kad tu tiesiog plauki pasroviui, o priešintis tėkmei būtų pernelyg pavojinga.

2014 m. žiemą mūsų šalis ir jos žmonės įgauna istorinį šansą parodyti savo valios, o gal tiksliau reiktų sakyti stuburo tvirtumą. Tiesiog siūlau užduoti sau klausimą: ar Lietuvos olimpiečių asmenyse mes norime dalyvauti personalinėje Vladimiro Putino šventėje? Ar tikrai norime būti statistais bjaurioje diktatoriaus viešųjų ryšių kampanijoje, bevalėmis marionetėmis linksminančiomis išpaikusią Kremliaus publiką, susikompromitavusio režimo VIP’us sėdėsiančius pirmose olimpinių varžybų eilėse?

Ar tikrai norime čiuožti, daryti viražus Ramzanui Kadyrovui, įtariamam Aleksandro Litvinenkos nužudimu Aleksejui Lugavojui, Sergėjaus Magnickio žudikams? Kokios priežastys gali priversti mus taip elgtis? Net diktatoriaus Hugo Chavezo valdomoje Venesueloje per rinkimus opozicijos kandidatai gaudavo virš 40 proc. rinkėjų balsų, tuo tarpu Rusijoje realios opozicinės jėgos net nepatenka į rinkiminius sąrašus, iš jų tiesiog atimta galimybė dalyvauti rinkimuose, nekalbant apie kokį nors realų balsų iškovojimą.

Politiniai kaliniai, opozicijos persekiojimas, rinkimų rezultatų klastojimas, neįtikėtino masto korupcija, parazituojantis biurokratinis aparatas – tai Rusijos kasdienybė. Ar tikrai būtina vykti į šalį, kur vis dar gyvas Stalino kultas, kur mūsų artimųjų žudiko portretas tapomas šventųjų ikonų pavidalu? Ar mes tikrai tokie mazochistai?

Kaip pažiūrėsime broliams gruzinams į akis gausiu delegatų būriu vykdami į šalį, kurios pastangomis išprovokuoto karinio konflikto metu Gruzija neteko dalies savo teritorijos? Ar karas, dėl kurio laurų tarpusavyje varžosi abu pirmieji Rusijos valdančiojo režimo asmenys, yra menkniekis? Gal galime į tai užmerkti akis?

Nejau taip smarkiai trokštame įsiamžinti vienkartinių olimpinių objektų fone, nepaisant to, kad jų statybose išplauti milijardai, o dėl saugumo gali kilti pagrįstų abejonių? Tikriausiai pamiršome 1936 m. Nacistinės Vokietijos sostinėje Berlyne vykusias olimpines žaidynes, juk tai buvo taip seniai, tiesa? Kas dabar galėtų pasakyti, kaip susiklostytų pasaulio istorija, jei Adolfas Hitleris tuomet būtų gavęs mažiau dėmesio ir šlovės?

Gal būt jums gaila olimpiadai besirengiančių mūsų šalies sportininkų? O be jokios pateisinamos priežasties pūdomų Rusijos kalėjimuose žmonių negaila? Negaila persekiojamų, ujamų, pražudytų, priverstų emigruoti? Mažai tikėtina, kad Butkevičiaus, Pakso, Uspaskich vadovaujama valdančioji koalicija, su prie jų besišliejančiu Tomoševskiu, galėtų savarankiškai priimti tokį istorinės reikšmės sprendimą. Bet mes visi galime padėti jiems apsispręsti, nes tie kurie pasiduoda aplinkybių spaudimui, juda ta kryptimi, kur juos spaudžia smarkiau.

Neapsigaukime, atsisakyti dalyvauti 2014 m. Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse nėra toks neįmanomas sprendimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo laiku prezidentė Dalia Grybauskaitė nedalyvavo susitikimuose su Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų vadovais ir dangus nuo to nesugriuvo. Net jei tokiam prezidentės žingsniui nebuvo jokių rimtų priežasčių. Tuo tarpu čia motyvacijos nedalyvauti nors vagonais vežk. O ir bijoti nėra ko. Išvadins mus eilinį kartą visaip kaip per Rusijos valstybinius kanalus? Ir taip kas antrą dieną vadina, jau baigiam priprasti. Pabrangins dujas? Jos ir taip brangsta. Užtat antros tokios galimybės pasielgti teisingai, jausmo, kad pagaliau tapai laisvu, sąžiningu žmogumi už jokius pinigus nenusipirksi.

 


Oct 12 2012

Reklamos konferencija „Take me 2012“ – kūdikiui tik antri metai, bet jis užaugs

© Vilmanto Ramono nuotr./KaunoZinios.lt

Kauno sporto halėje vakar įvyko neeilinės svarbos mūsų miestui, o ir visai šaliai įvykis. Galbūt to daugelis ir nesuprato, ar netgi atvykę į antrą kartą miesto istorijoje surengtą tokio didelio masto reklamos konferenciją galėjo raukytis ir net dejuoti, esą renginys šiek tiek vėlavo, neveikė Wi – Fi internetas, renginio vedėjas pranešinėjo sveikinimų ir pageidavimų koncerto diktorės tonu, bilietai kainavo šimtą pinigų, buvo šiek tiek šaltoka. Na ir kas? Renginys įvyko, gausiai susirinko dalyviai, pranešėjai, įmonių ir start-up‘ų atstovai. Jauni, inovatyvūs, tik ką pieną nuo lūpų nubraukę jaunuoliai iš idėjų agentūros „Gykai“ užvirė košę, kurios mūsų miestui seniai reikėjo. Tikiu, kad organizuojant „Take me 2013“ į daugelį niuansų ir trūkumų bus atsižvelgta.

Kalbant apie pranešėjus, tai didelė dalis atsakomybės už Halėje tvyrojusį šaltuką tenka ir jiems. Lietuviai neturi pakankamos patirties daryti prezentacijas, nesilaiko elementarių taisyklių, tokių kaip nerodyti daugiau nei dešimt skaidrių ir kalbėti tai kas žiūrovams yra negirdėta, nauja, o ne skaityti ekrane besikeičiančias eilutes. Keista, bet pranešėjai iš Kauno gerokai perspjovė žinomus vilniečius. Atidariusi renginį daugiametę patirtį radijo stotyje „ZIP FM“ turinti Simona Albavičiūtė tiesiog pasimetė skaidrėse kas dvi sekundes sukiodamasi į ekraną ir leido begalę reklaminių „ZIP FM“ šaukinių palydėdama juos „šitas man patinka“, „šitas ne“ tipo komentarais. Nei kas, nei kaip, nei kodėl…

Žmogus iš kurio pasirodymo tikėjausi daugiausiai vienos įtakingiausių Pabaltijo agentūrų „Not Perfect | Y&R” steigėjas Paulius Seniūta taip pat nepateisino lūkesčių. Teiginiai, kad televizijos perspektyvos vis dar pakankamai rožinės neatrodo sutampantys su realybe. Taip pat sumanymas pertraukinėti pranešimą 6 minučių trukmės vaizdo klipais iš youtube dvelkia seniena. Galima buvo tiesiog patalpinti QR-kodus ir visi būtų pasižiūrėję išmaniuosiuose to paties pranešimo metu. Juk dabar 2012 –tieji. Na bet tiek to, vienas video buvo iš ties puikus:

Užteks tulžies, dabar apie tai kas patiko: „JCDecaux“ atstovas Vadimas Komarskis įdomiai papasakojo apie šiuolaikinių technologijų panaudojimą lauko reklamos versle. Apie tai kaip renkama informacija apie šalia stendų pravažiuojančių mašinų srautus, greta esančių objektų svarbą, tai, kad miesto centras nebūtinai geriausia vieta lauko reklamai, o norint ką nors sužinoti apie vietos tinkamumą sekami internetiniai komentarai. „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūros“ vadovas, kaunietis Vaidas Pilkauskas pristatė SocialBakers programinę įrangą, skirtą aktyvumo socialinių tinklų puslapiuose stebėjimui. SocialBakers pagalba galima stebėti dominančių puslapių kasdieninį gerbėjų prieaugį ir kritimą, vartotojų aktyvumą, 10 paskutinių vartotojo komentarų (tai padeda šalinti piktybiškus, kenkėjiškus komentatorius), galima sekti kiek laiko ir kokiu paros metu įmonių puslapiai komunikuoja su savo sekėjais.

Įdomiausia renginio dalis ar vieta buvo Sporto Halės koridoriai, kur savo prekes ir paslaugas pristatinėjo inovatyvios, jaunos, perspektyvios Kauno miesto IT įmonės. „Qbcode“ demonstravo „antro ekrano“ technologiją, kurios pagalba galima papildyti realybę trimačiais vaizdais. „Maina &Co“ siūlė užsisakyti į namus paslaptingą kaspinu perrištą juodą dėžutę, personalizuotą pagal individualų pirkėjo poreikį, kurios turinį sužinosi tik įsigijęs staigmeną. Aplikacijų mobiliems įrenginiams kūrėjai „CrazyIpm Studio“ kvietė kartu žengti žingsnį į pasaulinę aplikacijų išmaniesiems įrenginiams rinką. „Interversija“ stebino susirinkusius mažiausiu sulankstomu elektriniu dviračiu pasaulyje bei pristatė naujas liečiamų ekranų panaudojimo versle galimybes.

Reziumuojant, tenka pasakyti, kad būtina suprasti ir vertinti tai kas įvyko Kaune šį žvarbų spalio mėnesį. Galimas daiktas, kad visai netrukus tie patys „Gykai“ šnopuos seniems reklamos dinozaurams į nugaras ir mūsų mieste turėsime puikų atitikmenį Vilniuje vykstančiai interneto konferencijai „Login“. Ar tai taps realybe priklausys tiktai nuo mūsų. Džiugu, kad net keli pranešėjai paragino visus nebūti abejingais, pakelti sėdimąsias ir spalio 14 d. ateiti iki balsadėžių, kitaip prie šalies vairo atsidurs žmonės apie internetą ir mobiliąsias technologijas turintys tokį supratimą, kaip Neringa Venskienė apie euro santykį su vietiniais litais užsienio šalyse.


Sep 2 2012

O taip, aš Kaune!

Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas.

Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”.

Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nei per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės. Čia vis dar gali susipažinti su mergina neturėdamas prabangaus automobilio arba turėdamas tik automobilį ir nieko daugiau, gali praleisti jame pribloškiančią nauja patirtimi naktį. Mieste daug vienišų žmonių, atvykusių iš visos šalies studijuoti, ieškoti darbo, įsitvirtinti, pabėgti nuo praeities. Visuomet rasi su kuo praleisti vakarą. Jau dabar vidumi jaučiu, kad esu daugiau kaunietis negu lietuvis. Neturiu nieko bendra su vilniečiais, jų bangliška Užupio gyvensena, pret-a-porte, ruso-lenkišku slengu, klubine narkotikų kultūra (Kaune normalūs žmonės geria). Lygiai taip pat manęs niekas nesieja su žemaičių jūros jausmu, dzūkų miškais, ar kaimu. Nesakau, kad esu geresnis už juos, tiesiog kitoks, savaip autentiškas.

Riedėdamas Donelaičio gatve artėju prie Įgulos bažnyčios, geriu akimis mane apglėbusį miestą, senus smetoninius pastatus, parduotuvių vitrinas, žmones. Prie perėjos laukianti žavi ilgaplaukė mergina meta į mane žvilgsnį, po to palenkia galvą, ir pro jos praviras lūpas ištįsta ilga, kokių dvidešimties centimetrų seilė, kurį laiką pasitabaluoja ore, tada mergina ją įtraukia. O taip, aš Kaune!

 


Sep 2 2012

Tvarkos, teisingumo, ginklų?

Visai neseniai, viename socialiniame tinkle vienas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras užvedė diskusiją apie šaunamųjų ginklų prieinamumo visuomenei privalumus.

Pozicija pakankamai aiški, esą Amerikoje situacija tokia, kad visi masiniai pašaudymai vyksta ten, kur ginklo įsinešti negalima, t.y., kur įstatymus gerbiantys piliečiai ginklų nesineša. Yra buvę nemažai atvejų, kai kokį šaulį vis tiek nuginkluoja kiti padorūs ir garbingi žmonės, kurie, nors ginklą buvo palikę mašinoje, tarkime, už universiteto teritorijos (nevažiavo į teritoriją nes gerbė taisykles), tačiau nubėgo iki savo ginklo, grįžo su juo ir padarė tvarką.

Taigi šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie tvarką, kurią nuolat pasigardžiuodamas sapnuoja statistinis Lietuvos pilietis. Keista stebėti kaip tvarkos ir teisingumo siekiantieji nori kovoti su problema, kurios nėra, iššaukdami ją. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absoliutus idiotizmas. Iš antro taip pat. Amerikoje, kur šaunamieji ginklai virto milžiniška valstybinio masto nelaime, per parą nušaunami 25 žmonės, ir taip kasdien. Vienintelė priežastis kodėl šioje šalyje po daugybės susišaudymų mokyklose, studentų miesteliuose ginklai ne tik neuždraudžiami, bet net vengiama apie tai diskutuoti – tai supergalingas, pinigais ir įtaka pertekęs ginklų pramonės lobizmas. Kas ginklų fabrikantams gali būti geriau už šalį, kurioje namuose laikyti 4 – 5 šaunamuosius ginklus yra norma? Niekas taip neskatina įsigyti dar ir dar, kaip baimės pojūtis, kad visi nuo galvos iki kojų apsiginklavę, o tu ne.

Turėdami ginklą jaustumėtės saugesni? Tvirtesni? Labiau apsaugoję savo brangius artimuosius? Tikrai?! Jei dabar butus ar namus Lietuvoje nusikaltėliai plėšia tuomet, kai šeimininkų nėra namie, šaunamuosius ginklus padarius labiau prieinamus plėš kai būsite juose. O jei išvyksite ir savo arsenalą paliksite seife, plėšikai jį pasiims tam, kad kitą kartą užsuktų pas jus geriau ginkluoti. Kai beveik 99 proc. garantuota, kad esate beginklis jūs galite baimintis tik dėl savo turto. Tačiau esant nors menkai tikimybei, kad šaunamieji ginklai namuose yra, tie patys plėšikai nenorėdami rizikuoti pirmiausiai nudobs šeimininkus, nes peršautas nenori būti nei vienas. Kiek Lietuvoje buvo tokių atvejų kaip su Breiviku, ar „Tamsos riterio“ premjeros žudiku? Norite, kad būtų? O gal kaip vis tik apsieikim be to?

Ginklų padarymas prieinamais – tipiška Pandoros skrynia. Atidarius ją tam, kad Lietuvoje dideli berniukai galėtų įsigyti pavojingus žaislus, mažai nepasirodys niekam. Tai taip akivaizdu, kaip faktas, kad negalima tvirkinti mažamečių ar beisbolo lazdom daužyti praeivių pensininkų. Pasisakantys už ginklų legalizavimą, elgiasi dar blogiau, nes siekia ištvirkinti visą sociumą, sudaryti galimybę žudyti net tiems, kurie dėl mažos raumenų masės patys tos beisbolo lazdos niekaip nepakeltų.

Pone, Remigijau Šimašiau, kai teigiate, jog Amerikos žiniasklaidoje susiklosčiusi tradicija labai mažai informuoti apie sėkmingus savigynos atvejus ginklo pagalba, Jūs tikrai nesuprantate, kad jei amerikiečiai neturėtų po penkis šaunamuosius ginklus kiekvienuose namuose, tų sėkmingų gynybos atvejų tiesiog neegzistuotų? Kaip ir nesėkmingų, žinoma…


Sep 2 2012

Penki atominiai klausimai

Visai neseniai Artūras Račas savo tinklaraštyje paskelbė, kad nedalyvaus referendume, nes jis niekinis, t.y. jo patariamasis pobūdis tarnauja išimtinai politikų interesams ir yra tik papildoma priemonė seimo nariams dažniau šmėžuoti TV ekranuose.

Pasak apžvalgininko nėra prasmės dalyvauti referendume, nes paskutinis įvykęs buvo surengtas 1996 m., neskaitat referendumo dėl stojimo į ES, visi kiti mėginimai išreikšti piliečių valią žlugo. Pesimizmas, žinoma, nėra išskirtinai lietuvių bruožas, bet jei reiktų įvardinti vieną esminių mūsų tautos savybių aš rinkčiausi būtent jį. Lietuvoje žmonės veik visuomet nusiteikę pačiam negatyviausiam įvykių kloties scenarijui, nepaisant to, kad prieš kažką laidojant pradžiai reiktų bent jau įsitikinti paciento mirtimi ir prieš tai įdėti bent menkiausias pastangas, kad šis galimai pasveiktų. Kitas dažnai paplitęs argumentas, kad žmonės apskritai nesusigaudo apie ką diskutuojama Visagino Atomininės elektinės klausime, kad daug slaptos informacijos ir tik seimo nariai bei ministerijų klerkai pajėgūs spręsti šį išskirtinio svarbumo klausimą. Reikia iš karto pripažinti, kad neturiu tokios ilgametės ir gilios patirties atominės energetikos klausime, kaip tarkim Asta Baukutė, Ligitas Kernagis ar Pertas Gražulis, bet turiu ūpo pasiginčyti, tad jei leisite, grynai sportinio intereso dėlei užimsiu priešingą Seimo daugumai poziciją ir pabūsiu velnio advokatu. Klausimai kurie man, kaip absoliučiam atominės energetikos profanui, kelia nerimą yra šie:

1) Kur mūsų elektros tiltas į Švediją? Susitarimai dėl jo tiesimo pasiekti jau seniai. Buvo iškilęs ginčas su Latvija dėl to į kurią šalį elektros tiltą tiesti geriau, bet mes jį laimėjom. Tai kur tiltas? Jeigu nesugebam per tiek metų pastatyti elementaraus elektros tilto, turėdami visus susitarimus kišenėje, čia gi ne į kosmosą nuskristi, ar povandeninius laivus konstruot, tai kaip mes pastatysim elektrinę?

2) Ignalinos uždarymui tarptautinės bendruomenės buvo išskirtos milžiniškos lėšos, kurios labai greitai išgaravo. Nedisponuoju tiksliais skaičiais, bet ar jie visiems aiškūs, išanalizuoti ir audituoti? Jei išgaravo tos lėšos, kurias gavom dovanai ir net neištirta kur, tai kaip bus su tomis, kurias skolinsimės?

3) Kalbama, kad kai kurie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai, kuriuos vykdo RUSIJOS įmonė, vėluoja keturiais metais. Jei tai tiesa, tai kokio lygio mūsų prižiūrinčių institucijų aparatas, ir ar jis nors kiek veikia? Jei ne, tai plėšyti pinigus ir berti pavėjui yra naudingiau nei leisti nutekėti korumpuotiems biurokratams ir jų globojamiems verslininkams į kišenes, nes visi pinigai bus išleisti, tiksliau astronominės skolos paimtos, o mes turėsime nacionalinio stadiono lygio griuvėsius ir ženkliai sustiprėjusią oligarchiją bei gerokai didesnę piniginę atskirtį visuomenėje. Na ir dar galimai bankrutavusią valstybę. Lietuva nesukrapšto 10 mlj. litų naujoms policininkų uniformoms, bet gali laisvai žongliruoti milijardais, kurių net tikslus skaičius nežinomas ir nelabai įmanomas apskaičiuoti.

4) Rusijos ir Baltarusijos atominės elektrinės pašonėje reiškia, kad elektra bus pigi bent jau kaimyninėse rinkose. Iš ko mes ir mūsų vaikai mokėsim milžiniškas skolas? Iš savo pačių kišenės, jei joje dar kas nors bus likę. Bijoma energetinės priklausomybės nuo Rusijos? Jei elektrinę turės Baltarusija, visuomet galim pirkti iš jos. Režimui nuolat reikia pinigų. O jei įsivaizduosime kiek utopiškesnį variantą, arba tolimesnę ateitį, kurioje Putino režimas nuverčiamas, o šalis palengva tampa demokratine, visa ta daug kainuojanti energetinė nepriklausomybė praranda prasmę. Be to, jei jau statome dujų terminalą, o nafta paskutiniu metu pinga, vadinasi pinga ir dujos, ar ekonomiškai ne protingiau renovuoti turimas elektrines, su kuriomis šiandieną puikiausiai išsiverčiame, pastatyti daugiau vėjo jėgainių jūroje ir pajūryje ir biokuro katilinių tiek kiek leidžia realios finansinės galimybės, tai ko truks nusipirktume elektros biržoje, vietoj to, kad gyvenant vieno kambario bute pirkti “Hummer’į” kuris mums nebūtinas ir vargiai ar įkandamas.

5) Jei mes tokie bukapročiai, kad dėl papildomo puslapio nedidelės dalies mūsų piliečių užsienio pase galim atsisakyti Lenkijos dalyvavimo atominės statybos projekte, tai gal su tokiomis galvomis nepradėti amžiaus statybų, gal palaukti kol užaugs protingesnių? Beje, priminkit man, kokie reikalai su dvidešimt metų statomu elektros tiltu į Lenkiją?

 


Sep 2 2012

LOGIN 2012. Ką dievinsime rytoj?

Pagaliau tai įvyko. Ilgai laukta, didžiausia ir garsiausia Baltijos šalyse progreso konferencija LOGIN 2012 atvėrė savo duris tiesiog neįtikėtinam skaičiui dalyvių.

Ieškantieji naujo tikėjimo, pradedantieji startuper‘iai, marketingistai, būsimasis ofisinis planktonas, jaunimas trokštantis žinių, prisiekę Apple, Samsung, Google, Facebook ir kitų bažnyčių tarnai gegužės 31 – birželio 1 d. rinkosi iš visos Lietuvos ir daugelio kitų pasaulio kraštų išvysti ir išgirsti kokią gerąją naujieną žada jiems Naujųjų laikų pranašai.

Kalbama, kad išpirkti beveik visi bilietai, o dalyvių skaičius siekė veik 3000 žmonių. Tuo buvo galima lengvai patikėti – Litexpo parodų rūmai buvo tiesiog sausakimši. Į renginį lankytojus masino tokios garsios pavardės kaip Jimmy Wales’as („Wikipedia“), Joshua Partridge’as („Yahoo!“), Tiit’as Paananen’as („Skype“) ar tokios vietinio lygio įžymybės, kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas, dalyvavęs diskusijoje apie išmaniuosius miestus. Lyginat su buvusiomis konferencijomis ypač džiugino didelis moteriškosios lyties dalyvių skaičius, liudijantis informacinės visuomenės ir IT technologijų skverbimosi brandą mūsų šalyje.

Konferencijoje galima buvo pasiklausyti apie remarketingą (dar vadinamą „retargetingu”) – pakartotinės rinkodaros paslaugą, kuri leidžia surasti buvusius interneto svetainės lankytojus visame internete ir jiems parodyti reklamą, susijusią su prieš tai aplankytu tinklalapiu. Taip pat išgirsti Andriaus Užkalnio pasakojimą apie tai, kaip jis išsuko save, kaip prekės ženklą ir dabar gali rašyti nors ir apie šiukšlių išvežimą Kupiškio daugiabučiuose, ir jį vis tiek skaitytų tūkstančiai. Esą, viskas ką jis paliečia tampa populiaru ir pelninga, nes jis, kaip vienas žymiausių Lietuvos žmonių, užsiima tamsiosios minios gluminimu, o tie, kas supranta šaipymąsi, šaiposi drauge su juo.

Nelabai aišku kaip ši kalba siejosi su progresu ar pačia konferencija, tačiau tai buvo vienas labiausiai gyvybingų ir įkvepiančių pranešimų visame LOGIN 2012 renginyje ir Užkalniui neprireikė nei vienos pristatymo skaidrės, kad pasiektų jauną informacijos alkstančią ausį pamokančia gyvenimiška mintimi: „Viršuje būti vieniša, bet maitina geriau“.

“Soundcloud” atstovas Mark’as Dewings’as savo pranešime nudžiugino reto originalumo įžvalga – esą ateitis internete priklauso būtent garsui, o ne video formatui. Greičiausiai kiekvienas žmogus turi teoriją, kad jo žmona – gražuolė, o vaikai vunderkindai, bet norimo dalyko priėmimas už esamą savo srities profesionalų nepuošia.

Apie „Wikipedia“ įkūrėjo Jimmy Wales’o pranešimą taip pat negalima pasakyti kažko pagiriamo. Jei teisūs gandai, pasiekę redakcijos ausis, apie astronomines sumas išleistas siekiant J.Wales‘o atvykimo į Lietuvą, tai pinigai paleisti pavėjui pranešimo turinio atžvilgiu (J.Wales savo pranešime išdėstė „Wikipedia“ pradžiamokslio įžangos pirmąjį skyrių), tačiau pačiai konferencijai vizitas buvo naudingas tiek 2012 metų sėkmės kontekste, tiek didinant žinomumą pasaulyje ir pritraukiant naujus garsius pranešėjus ateityje.

Apskritai, LOGIN 2012 šykščiu gerų žodžių, ne todėl, kad kažkas nepavyko, ar gailėčiausi, kad ten nuvykau. Nors buvo daug įgarsinimo problemų, nesuprantamas sprendimas esant daugybei milžiniškų ekranų netransliuoti J.Wales‘o pasisakymo nors viename iš jų. Tiesiog norėtųsi, kad renginio organizatoriai suvoktų – publika susidomėjo, žmonės atvyko, atvyks ir kitais, ir gal būt dar kitais metais. Bet neužtenka tiktai atvykti, susiburti drauge. Tai jau pasiekta. Žmonės atvyksta pasisemti žinių, sužinoti apie naujausias tendencijas, ateities prognozes, perspektyvas. Jei jau moki už patekimą į specializuotą, tam tikros srities renginį iki šimto litų už bilietą, vadinasi tu domiesi ta sritimi ir tavo bagažas nepriklausomai nuo amžiaus nėra pradinuko lygio. Ir jeigu kaip pernai klausydamas „The Pirate Bay“ įkūrėjo Peterio Sunde, ar šiemet „Wikipedia“ įkūrėjo Jimmy Wales’o, kitų pranešėjų, tikiesi, kad išgirsi iš jų kažką įkvepiančio, inovatyvaus, galinčio pakeisti tavo asmeninį likimą. Tikiesi, kad pranešėjams tai nebus tik dar vieno eilinio pliuso užsidėjimas darbotvarkėje. To nuoširdžiausiai linkiu LOGIN 2013 ir kitoms ateities konferencijoms.


Aug 26 2011

Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…

Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!“ Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.

Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių“ perėmėjai.

Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.

Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?

Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.

Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.“

Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.

Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?


Aug 25 2011

Ketvirtadienio vakaras, kaip visuomet Kaune nieko nevyksta…


Jul 14 2011

Jei už tai moka pinigus, vadinasi tai darbas.

Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis – pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.

Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.

Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.

Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.

Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“ politika.