Jan 11 2015

Saulius Rimkus: „Siekiu plėsti savo pažinimo ribas“

„Literatura ir menas“ 2014-11-28 nr. 3498

Saulius Rimkus

© Rasa Pupelytė Photography

Apie literatūros ir popkultūros, interneto, socialinių medijų sąveikas kalbamės su portalo „Kauno žinios“ (www.kaunozinios.lt) vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Rimkumi, kuris nepasiduoda paslėptai provokacijai –­ spėjimui, ar jo rašymo upės nenutraukė būtent entuziastingas panirimas į kibernetinius tinklus. Jo portalas – lyg ir mėginimas sukurti žiniasklaidos priemonę prioritetizuojant ne paspaudimų traukulius, o meną, kultūrą, socialinius judėjimus ir autorinius komentarus.

Sauliau, esi, ko gero, internetiškiausias iš man žinomų rašytojų, net tavo romanas, rodos, išėjo tiesiog kaip tinklalapis. Kokią įtaką, tavo nuomone, literatūrai padarė ir daro internetas bei apskritai naujos medijos? Aišku, čia gal reikia skirti bent du etapus – ikifeisbukinį ir…

Pradėkim nuo to, kad nesu rašytojas. Tiesiog žmogus, savo laiku parašęs romaną apie jam rūpimus dalykus. Kūrinio publikavimą internete pasirinkau dėl itin tinkamos jo formos. Kadangi knygos „Gomora.lt“ struktūra – vieneri kalendoriniai metai, kurie skaidosi į mėnesius ir dienas, internete buvo labai patogu publikuoti skyrių per dieną. Taip sukeliant papildomą susidomėjimą ir gaunant įvairių skaitytojų reakcijų į siužeto posūkius. Vėliau, visam tekstui atsidūrus internetinėje erdvėje, pasirodė e. knygos versija skaityklėms, o tie, kurie nenorėjo krapštyti iš kišenės pinigų, gavo galimybę nemokamai skaityti knygą to paties pavadinimo svetainėje.

Kalbant apie interneto ir medijų įtaką literatūrai, čia būsiu gana pesimistiškas. Nežinau, kaip tiksliai informacijos srautai ir prarasta galimybė stabtelėti ir susimąstyti veikia rašytojus, bet skaitytojus tai… koks čia būtų tinkamas žodis… tvirkina neabejotinai. Iš mūsų palaipsniui atimama galimybė susikoncentruoti, įžengti į savo vidines erdves ir ten pasišviečiant žibintuvėliu paieškoti tarakonų. Bėda ta, kad negaudomi ir netyrinėjami tarakonai niekur neprapuola. Knygos yra priemonė turtinti žmogaus vidų, keistis įvedant į savo nefasadinį gyvenimą sudėtingesnių kategorijų. Greitis, kuriuo mes vartojame portalus, socialinius tinklus, SMS, elektroninių laiškų glaustumas trumpina mūsų pačių asmenybes, tarsi amputuoja gebėjimą natūraliai ir esmingai komunikuoti. Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą esu gavęs ilgesnį nei trijų pastraipų laišką. Ir pats tokių nerašau. Kas būtų, jei vietoj „ateik ten ir ten“, „darom tą ir tą“ parašyčiau, kaip dabar jaučiuosi, kokios mintys man neleidžia užmigt, kaip to žmogaus pasiilgau… Tai išmuštų iš įprastų vėžių, tiesa?

O kokias išvadas galėtume daryti apie netrumpus socialinių tinklų dominavimo metus? Sociologas Zygmuntas Baumanas teškia jiems nemažai kritikos, nors daugiausiai gal kalba apie poveikį žmonių bendravimui, demokratijos procesams. Tačiau jis, man regis, teisingai pastebi, kad dabartinis internetinio gyvenimo pobūdis daro mus nekantrius, nedėmesingus. Kaip tai atsiliepia rašymo kokybei, kuriai lyg ir reikėtų susikaupimo, polėkio atsitraukti, sustabdyti informacijos ir kasdienių nuomonių srautą?

Feisbukas nėra savaiminis blogis, bet jis įtraukia ir verčia ištisai spausti „Atnaujinti“. Kaip neseniai pareiškė vienas vykęs lietuvių komikas, kai ištisai sėdžiu feisbuke ir neturiu ką veikti, dažnai pasiimu mobilųjį tam, kad pažiūrėčiau, kas naujo feisbuke.

Na, bet gerai, kadangi jau pakankamai paverkšlenau, tai dabar nusibrauksiu snarglius į rankovę ir paminėsiu keletą pozityvių interneto ir socialinių tinklų aspektų. Pirmiausiai tai žmonės, kūrėjai, asmenybės, kurių, gyvendamas įprastą XX ar bet kurio kito amžiaus iki pat Didžiojo sprogimo imtinai gyvenimą, neturėtum jokių galimybių sutikti, pažinti, komunikuoti. Galimybė burtis į virtualias bendruomenes – nesvarbu, ar tu literatūros, kino, istorijos ar šilkinėm kojinėm aptemptų moteriškų šlaunų mėgėjas – tiesiog nereali. Siužetų, personažų, faktų ir kitų autorių kūrybos daugybė, tik mokėk atsirinkti. Ir jei esi pakankamai imlus, prarijęs visą šitą pasaulinės išminties lobyną gali ištransliuoti tiek, kad maža nepasirodys. Žinoma, jei informaciniai srautai nesugniuždys. Socialiniai tinklai, tinklaraščių platformos, vaizdo įrašų svetainės suteikė kūrėjams išties neribotas galimybes. Bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas. Iš kitos pusės, visi, vartodami tegu ir aukštos kokybės, bet tuos pačius produktus (o kūrybiniuose sluoksniuose jie pasklinda itin greitai), kažkuria prasme tampame vienodi ir mažiau įdomūs. Kuo kūrėjo vidus labiau sudrumstas, labiau raižytas, tuo labiau kinta šviesa, pereinanti per jį.

Kalbant apie „bet kas gali įžengti į viešąją erdvę ir tapti matomas“, kaip vertini Vilio Normano istoriją, asmenybę ir kūrybą? Aš, tiesą pasakius, nors ir amžiną jam atilsį, visad vertinau skeptiškokai. Bet kokia gėlė galėjo iš jo išaugti? Kitaip tariant, ar gerai interneto bangą įvaldęs menas apskritai gali būtitikras dalykas?

Vilis buvo mano artimas bičiulis, vienas aštriausiai rašiusių „Kauno žinių“ autorių. Žmogus, nebijojęs žiebti tiesą visuomenei į dantis, kad ir kokia nemaloni ar pykdanti ji būtų. Jo savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo –­ didelė netektis tiek artimiesiems, tiek žurnalistikai, tiek literatūrai. Į Vilio knygas ir kūrybą galima žiūrėti kiek pašaipiai tik tol, kol paimi į rankas pas­kutinį romaną „Masturbacija“. Visa kita gali būti diskutuojama, supeikiama, pašiepiama, bet ši knyga –­ velniškai stiprus trinktelėjimas durimis prieš išeinant. Ne veltui jį išleido „Kitos knygos“, kurių literatūrinis skonis tiesiog nepriekaištingas.

Nereikia apsigauti, tai, kad menas naudoja internetą kaip viešinimo, auditorijos pasiekimo priemonę, niekaip nenusako paties meno kokybės. Internetu vienodai sėkmingai gali plisti katukų fotografijos ir tapybos, muzikos, kino šedevrai. Tai, kad XXI a. kultūra iš tiesų tapo prieinama masėms, neribojama elitinių vietų, geografinių nuotolių, aprangos kodų ar kainų, yra tikrų tikriausia revoliucija. Technologija – itin patogus įrankis. Daugiau kaip pusę savo romano parašiau mobiliuoju telefonu. Dejones, kad kurti galima tik popieriuje ar spausdinimo mašinėle, palikim senstančiai Rašytnamio inteligentijai. Lygiai tas pats ir kalbant apie kultūros vartojimą. Man nebereikia vilktis per pusę pasaulio, kad atsidurčiau įspūdingame Björk koncerte. Galiu nueiti savaitgalį į „Romuvos“ kino teatrą, kur jis transliuojamas, ar pasižiūrėti namie per projektorių, monitorių, „iPad“ ar telefono ekrane.

Kitas rūpimas klausimas, kuris man kažkodėl siejasi su tavimi ir liguistai lieka prie įvairių rašytojo blokų problemos, tai literatūros žmonių santykis su žurnalistika, spauda, žiniasklaidos koridoriais. Juos ten įvelia ne viena aplinkybė – tiek dosnesni honorarai už rašymą, tiek poreikis viešai skelbti savo komentarus apie kultūros politiką, socialines įtampas… Tu ir pats retkarčiais „pagloboji“ kokį rašytoją. Kaip manai, ar tai tik papildomos sklaidos ir matomumo erdvės, ar ir tam tikras trukdis įtemptai kūrybai?

Mano paties atveju honorarai nėra motyvas, sviedęs į patį žiniasklaidos, naujienų, sensacijų, politinių gyvulių grumtynių arenos sūkurį. Tiesiog esu labai smalsus, o kintantis gyvenimas, galimybė regėti tektonines pasaulio permainas yra gerokai įdomiau už bet kokius dirbtinius realybės šou, kuriuose ūkininkai ieško žmonos ar patiria savo pirmą orgazmą. Nematau nieko blogo, kad rašytojai dalyvauja žiniasklaidos procese, jei tik jie neeikvoja savo talento seksualumo bombų sprogimo padarinių aprašymui, o gilinasi į kultūrines, politines temas, nušviečia žmonijos skaudulius. Tik tiek, kad kurdamas grožinius kūrinius esi savo paties valdžioje, o žurnalistikoje kaktomuša susiduri su redaktoriumi. Ir čia sėkmės reikalas, ar jo ir tavo požiūriai sutampa.

Iš esmės kūriniu, nesvarbu, ar jis fikcinis, ar publicistinis, tu perteiki kažkokį požiūrio kampą ir idėjas. Literatūra tarsi leidžia apsisaugoti, pasislėpti už personažų, paskandinti viską rūke taip, kad tik atidus skaitytojas suprastų tavo skelbiamą žinią. Žurnalistikos principas kitoks – reikia rėžti tiesiai į kaktą ir tikėtis, kad nuskambės kuo garsiau, sukels kuo didesnį visuotinį bruzdesį. Tam tikra prasme tai daugiau drąsos reikalaujantis užsiėmimas.

Visų klausiu apie vietos ir geografijos svarbą, literatūros santykį su kraštais, tėvynėmis ir kiemais, iš kurių ji kilusi. Jaunesnės kartos atsakymuose išgirdau man artimą nuomonę, kad nesvarbu, iš kur rašytoja(s) – tiesiog kūriniai yra originalūs ir paveikūs arba ne. Tačiau kūrybą ir autoriaus savastį neišvengiamai piešia ir gatvės, mokyklos koridoriai, gimtieji slėniai, jaunystės barų žemėlapiai… Kaip tau atrodo? Kokį pėdsaką raštijoje yra palikęs tavo miestas, kas tau pačiam reikšmingiausia?

Atsakymą man geriausiai padės iliustruoti „Kauno žinių“ portalui kino apžvalgas rašančios Vaivos Rykštaitės pavyzdys. Jauna kaunietė rašytoja po mokslų išvyko gyventi į Londoną, kur gimė lietuvės emigrantės istorija „Kostiumų drama“. Vėliau Vaivos kelias pasuko į Indiją ir jos patirti neįtikėtini nuotykiai suguldyti vienoje įdomiausių pastarojo meto kelionių knygų „Viena Indijoje“. Galiausiai redakciją pasiekia ilgesingi laiškai iš Havajų, kur autorė apsistojo mažiausiai keleriems metams. Neabejoju – tik laiko klausimas, kada pasirodys ir nauja knyga.

Ar gali rašytojas parašyti įdomų, originalų kūrinį neišeidamas iš savo kiemo? Gali. Viskas priklauso nuo sugebėjimų ir asmeninės patirties. Nuotykiai ir sprogimai gali vykti tiek mažose talpose, tiek pasauliniu mastu. Tiesiog pavojinga per daug užsisėdėti vienoje vietoje. Retkarčiais būtina ištrūkti iš įprastinės patogios aplinkos, kad pamatytum šalį, o ir save patį naujomis akimis.

Kaune jaučiuosi labai gerai, bet tai nereiškia, kad aikčioju nuo miesto ar noriu vaizduoti jį vien pozityviai. Nežinia kodėl atmintin įsirėžė tokia juokinga scena (ji yra romane): važiuodamas viena centrinių miesto gatvių pro mašinos langą išvystu gražią merginą, stovinčią prie pėsčiųjų perėjos. Mergina palenkia galvą ir pro jos lūpas nutįsta ilgiausia seilė, kokių trisdešimties centimetrų, pakabaliuoja kurį laiką ir mergina lyg niekur nieko įtraukia seilę atgal. Tai atsispindi manajame miesto aprašyme.

Kiek esu probėgšmais pastebėjęs, tave menkai tevargina skirtis tarp masinės kultūros ir aukštojo meno, tarp intelektualinio romano ir popliteratūros, nespjauni nei į fantastiką, nei į „Ulisą“. Kaip manai, ar ši riba nyksta, bent kiek miglojasi kritikų akiratyje? Ar galėtum paminėti autoritetų, kurių kūryboje šie iš pažiūros skirtingi pasauliai susiplaka ir pasiūlo naujų meninių aukštumų? Ką manai apie A. Tereškino požiūrį, raginantį didesnį analizės svorį nukreipti į popkultūros tyrimą ir džiaugimąsi ja?

Kultūros skaldymas į masinę ir aukštąją nėra teisingas dalykas. Tiesiog kūriniai yra paveikūs, įtraukiantys arba ne, nepaisant to, kiek žmonių yra juos regėję. Talentingas popscenos produktas turi išliekamąją vertę, o bet kuris elitinis, snobų dievinamas ekskliuzyvas gali tapti masinis, bevertis, vienadienis. Kasdien stengiuosi gilintis į muziką, literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, kurie man teikia gerokai daugiau džiaugsmo ir gyvasties nei klasikinė, laike sustingusi, dulkėmis padengta kūryba. Siekiu plėsti savo pažinimo ribas ir nepersistengiu su išankstinėmis nuostatomis.

Tai, kad mes iš esmės šiomis dienomis gyvename karo nuojauta, vaikštom į darbus, įsirenginėjam namus, rūpinamės vaikų išsilavinimu, pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba, verčia dairytis atsakymų mene. Šiame kontekste išskirčiau du kūrinius: Jaroslavo Melniko „Maša, arba postfašizmas“, antiutopinį romaną apie ateities visuomenę, kurioje žmonės augina kitus žmones maistui, ir trijų dalių vokiečių mini serialą „Mūsų motinos, mūsų tėvai“. Jis pasakoja Antrojo pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė didžiulio pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje.

Geri kūriniai, fantastiniai, istoriniai, avangardiniai ar pornografiniai, kalba mums apie buvimą čia ir dabar, buvimą kažko didingesnio, nei leidžia suprasti aplinkinė buitis. Liūdna, kad daugelis žmonių pragyvena gyvenimus taip ir nepakėlę galvos, nepažinę nei savęs, nei naujų horizontų.

Kalbėjosi Linas Kranauskas


Apr 12 2014

Derekas Mulleris ir „Facebook“ problema

Derek Muller Login

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Balandžio 10 – 11 dienomis vykstančioje technologijų progreso konferencijoje “LOGIN 2014“ vieną įdomiausių ir labiausiai išsiskiriančių pranešimų pateikė fizikos mokslų daktaras, virš milijono gerbėjų turinčio video tinklaraščio „Veritasium“ autorius Derekas Mulleris.

Turėdamas daugybę gerbėjų ir galimybę lyginti įvairius socialinius tinklus, D. Mulleris susidūrė su „Facebook“ problema, tiksliau fiktyvių vartotojų armijomis, kurios daro neįtikėtina žalą bet kokiam šios socialinės platformos puslapiui, bandančiam oficialiu keliu įsigyti papildomų vartotojų perkant reklamą.

Atidaus tyrėjo žvilgsniu stebėdamas savo asmeninio puslapio fanų kaitą Derekas pastebėjo, kad gerbėjų skaičiui mokamos reklamos dėka perkopus 100 000, jo publikuojamus įrašus pamato mažiau nei dešimt procentų naujienų prenumeratorių. Bandymai išsiaiškinti kodėl taip nutinka atskleidė nemalonią tiesą – daugybė legaliu būdu mokant pinigus pritrauktų fanų buvo fiktyvūs vartotojai iš besivystančių šalių, tokių kaip Egiptas ar Indonezija.

Nors kiek ženklus tokių fiktyvių gerbėjų skaičius apsunkina bet kurio puslapio veiklą ženkliai kirsdamas per vartotojų pasiekiamumą publikuojamais įrašais. „Facebook“ algoritmai atidžiai matuoja pirmines gerbėjų reakcijas į bet kurį įrašą. T.y. bet kurio puslapio publikuotas įrašas iš pradžių parodomas nedideliam fanų skaičiui ir jei sulaukiama pirminės pozityvios reakcijos į įrašą „patinka“ paspaudimų, komentarų ar įrašų dalinimosi forma, tuomet įrašas rodomas didesniam fanų skaičiui. Tuo tarpu jeigu reakcijos nėra, o rodant įrašą fiktyviems puslapio gerbėjams jos niekuomet nėra, įrašo pasiekiamų žmonių skaičius ženkliai sumažėja.

Į klausimą kodėl netikri „Facebook“ vartotojai prisijungia prie legaliais būdais perkančių fanų auditoriją puslapių D. Muleris atsako gana paprastai. Tam, kad Facebook algoritmai neatpažintų fiktivių vartotojų pastarųjų kūrėjai masiškai spaudžia „patinka“ ir ant tų puslapių už kurių sekimą jiems nebuvo nelegaliai sumokėta. Netikrų vartotojų kūrėjams spausti „patinka“ ties „Facebook“  srauto viršuje reklamuojamais puslapių neįtikėtinai paprasta ir lengva.  Tokiu būdu vienas fiktyvus vartotojas gali būti įtraukęs į favoritus net iki kelių šimtų tūkstančių įvairių „Facebook“ platformos puslapių.

Pasak pranešėjo, duomenys rodo, kad „Facebok“ gali matyti kurie vartotojai yra tikri, o kurie ne. Tačiau socialinis tinklas nėra suinteresuotas pašalinti fiktyvius vartotojus. Derekas Muleris kreipėsi į Facebook informuodamas apie esamą situaciją ir tai, kad vartotojai praranda pinigus patiems to nežinant išleisdami juos neveiksniems puslapių fanams pritraukti. Įmonė į kreipimąsi nesureagavo.

 Derek Muller

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

D. Mulleris mielai sutiko atsakyti į mano klausimus.

– Stebint Jūsų pranešimą susidaro įspūdis, kad kompanija Facebook – blogio korporacija, viliojanti pinigus iš naivių vartotojų. Ar tai tiesa?

– Nemanau, kad Facebook yra blogis, ar kad kompanija būtinai skatina netikrų vartotojų atsiradimą. Jie bando su tuo kovoti, bet akivaizdžiai tų pastangų nepakanka. Manau, kad jie turi pakankamai duomenų fiktyviems vartotojams nustatyti. Net aš, turėdamas ribotas galimybes, juos atpažįstu. Facebook žino apie problemą, turi galimybes ją spręsti, bet to nedaro, nes tai padeda uždirbti jiems pinigus. Jiems reikia parodyti investuotojams nuolatinį augimą, o fiktyvūs vartotojai neabejotinai prie to prisideda.

– Anksčiau ar vėliau platformos vartotojai pastebės, kad pirkdami Facebook reklamą savo puslapiams jie praranda pinigus. Kas nutiks tuomet?

– Pats apie tai dažnai mąstau, kaip Facebook elgsis  kai visi šie nešvarūs dalykai taps plačiai žinomi ir jie ims patirti nuostolius?  Manau tai paaiškina Facebook strategiją įsigyti daug įvairių šalutinių produktų. Kai reikalai ims akivaizdžiai prastėti Facebook sakys: „žiūrėkite, mes turim „WhatsApp“, „Instagram“, daugelį kitų dalykų, „Facebook“ nebėra vienintelė svarbi korporacijos dalis.“

– Kaip manote ką gyvenimo pabaigoje prisimins valandų valandas socialinėse platformose praleidę žmonės? Save sėdinčius priešais kompiuterį?

– Daugelis žmonių technologijas naudoja nuobodžiaudami. „Facebook“ viena iš tų nuobodulį vaikančių technologijų, vartojamų tiesiog leisti laiką. Man nelabai aišku ką tai jiems duoda ilgesnėje perspektyvoje. Jau dabar pastebiu, kad nemažai žmonių stengiasi „Facebook‘ui“ skirti mažiau dėmesio ir jėgų suvokdami, kad tai laiko švaistymas. Svarbu suvokti savo gyvenimo vertę. Technologijos visada bus mūsų gyvenimo dalis, bet mums reikia išmokti tinkamai, protingai jomis naudotis.


Aug 25 2013

Ventspilis vasarą virsta tikra lietuvių poilsio sostine

2013-08-16 14.42.04

Ne taip toli už Lietuvos sienos vasaros sezono metu galima pamatyti nedidelį stebuklą, kurį savo rankomis, pasitelkę smegenis ir dorą širdį, sukūrė mūsų broliukai latviai. Kaimynai padirbėjo iš peties, prie jūros esantis krovininis uostas virto tikra poilsio Meka su mažais vaikais atostogaujančioms lietuvių šeimoms.

Patys latviai pusiau juokais pusiau rimtai tvirtina, kad lietuvių poilsiautojai Ventspilyje sudaro 90 proc. viso turistų srauto. Tuo lengva įsitikinti – vaikštant apytuštėmis senamiesčio ar miesto centro gatvėmis lietuvių kalbą vasarą išgirsi dažniau nei bet kurią kitą. Paplūdimyje apskritai vieni lietuviai, stovėjimo aikštelėse tik kas dešimta mašina ne lietuviškais numeriais. Na bet apie viską iš eilės.

Ventspilio tvarkymo darbai prasidėjo 2000-jų pradžioje. Išpuoštas, jaukus, kompaktiškas, daugybę nemokamų pramogų miesto svečiams siūlantis kurortas pirmos lietuvių bangos sulaukė maždaug 2007 m. Atvykę lietuviai stebėjosi išpuoselėtais ir visiškai tuščiais paplūdimiais, vandens parkais, galimybe pasivažinėti dekoratyviniu, specialiai turistams įrengtu traukiniu, inkarų muziejumi po atviru dangumi, planetariumu, jaukiomis, skanų, kokybišką maistą tiekiančiomis kavinėmis. Mieste galima apsistoti tiek viešbučiuose, tiek pas privačius žmones, yra du kempingai norintiems atostogauti palapinėse. Apskritai, stebint kaip vykusiai miestas pritaikytas atvykėliams supranti kodėl mūsų tautiečiai pasivargina nukakti papildomus du šimtus kilometrų tam, kad atsidurtų absoliučiai komfortiškoje aplinkoje, lyginant su kuria Nida atrodo kaip lakštingalų galvažudžių valdoma dykvietė, o Palanga – budulių ir soliariminių fyfų pertekęs čekiškas atrakcionas.

Traukinys

Pats požiūris į atvykėlį Ventspilyje visiškai kitoks nei Lietuvoje, ir tai sukelia niūrias mintis apie tai, kaip Lietuvos pajūrio kurortus tvirkina perteklinis atostogautojų skaičius ir kokie jie galėtų būti nors kiek pasikeitus esamai situacijai. Besisupant patogiai sukonstruotuose papludymio supynės, ar gulte (nežinau kaip tinkamai tai įvardinti) stengiuosi vyti šalin mintis apie praeitų atostogų įspūdžius iš Palangos. Perpildyti paplūdimiai, įkyrios garso reklamos pliažuose, kinų gamybos plastikinius niekalus masiškai siūlantys pardavėjai, blizgančios pinigų traukimo mašinos, tranki muzika, aplūžę nuomuojamų kambarių baldai, nuo sovietų laikų remonto nemačiusios apartamentų sienos, nevalyvos šeimininkės, nuskalbta, suplyšusi patalynė ir firminė frazė: „Išvažiuodami susitvarkysite“ visa tai jau praeityje. Ventspilyje viskas kitaip. Normalu, kad kambariai neseniai suremontuoti, du kartus per dieną viskas tvarkoma, keičiami rankšluosčiai ir – o nustebimas! – visuomet yra skysto kvepiančio muilo bei tualetinio popieriaus. Taip pat pas kambarių šeimininkus galima išinuomoti dviračius, gauti turistinį miesto žemėlapį ir gausybę draugiškų patarimų apie tai ką verta nuveikti ar pamatyti mieste. Vietiniai juokauja, kad paskutinę minutę atostogas praleisti Ventspilyje sugalvoję latviai lieka nieko nepešę, visos vietos jau rezervuotos lietuviams.

Venspilis karvė

Miestas tylus, ramus, apytuštis. Naktinis gyvenimas kurorte beveik nevyksta ir tai akivaizdus Ventspilio privalumas, garantuojantis, kad visa triukšminga, agresyvi, amžinai alkoholiu užpiltomis akimis pasipuošusi publika ir toliau liks Palangoje ar Šventojoje. Kas gali būti geriau už atostogas be pavieniai ar gaujomis besišlaistančių treninguočių bei pirmą kartą nuo tėvų grandinės nutrūkusių harmonų audrų kankinamų dėmesio ištroškusių paauglių? Tai greičiausiai tokia pati sėkmė, kaip nuvažiavus į Turkiją nesutikti turistų iš motušės Rusijos. Čia galimai sutiksite rusų turistų, tik jie bus visiškai kitokie nei tie, kurie važiuoja šėlti į Alanijos, ar Antalijos kurortus.

Venspilis paplūdimys

Lankantis Ventspilyje būtinai rekomenduočiau pasivažinėti „siauruku“, aplankyti uostą, miesto turgavietę, pasivaikšioti molu, papietauti meksikietiškame restorane ir žinoma nusifotografuoti prie garsiųjų Ventspilio karvių. Jų pilnas visas miestas, viena už kitą gražesnių, tikrų puošeivų, draugiškai sutinkančių ir išlydinčių atvykstančius svečius. Verta aplankyti! Nors ne, geriau nevažiuokit, sakau, kaip tikras lietuvis. Visur gerai, kur jūsų nėra.


Apr 20 2013

LOGIN 2013 – didieji lūkesčiai

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Vaikščiodamas perpildytomis žmonėmis ir technologijomis didžiausios Baltijos šalyse konferencijos salėmis, klausydamas įvairių pranešimų bei kalbų užkulisiuose, mąsčiau apie tai, kad šio neįtikėtino ir išties įspūdingo renginio svečiai bei dalyviai turėtų savęs paklausti, ko jie atvyksta į LOGIN ir ar jie tai gauna?

Ne pro šalį būtų apie tai susimąstyti ir konferencijos organizatoriams, nes visi pirminiai tikslai pasiekti, tradicija tapęs renginys pritraukè tiek lankytojų, tiek pasaulinio masto žvalgždžių dėmesį, iki pilno komplekto trūksta tik Marko Zukerbergo bei vaikinų iš Google ir tai neabejotinai ateityje, tik ar garsūs vardai ir brendai yra viskas ką galima pasiūlyti lietuviškai publikai? Ar ta moksliukų-hipsterių bei inovatorių lavina užplūdusi erdves Litexpo sales galėtų trokšti ko nors daugiau nei patirti savo dievukų švytėjimą bei ištirpti daugiatūkstantiniam išmaniųjų įrenginių ir nuosavų www… savininkų spindesyje? Kas ta minia, tas ofisų ir Coffee Inn‘ų planktonas metęs rūkyti žolę, nes dileris pradėjo maišyti ją su kreku, palikęs kiemo draugus, nes jie užstrigo aluje, traškučiuose, nesibaigiančiose krepšinio transliacijose ir nemokamoje Redtube pornografijos pasiūloje? Kas tie žmonės nusprendę pakilti iš pilkos beveidės masės, tam kad patys imtų kurti turinį, tam kad asmeniškai taptų sektinais pavyzdžiais kitiems?

Taisyklės keičiasi žaibiškai, dvimečiai vaikai įgunda naudotis išmaniaisias įrenginiais ir plančetėmis, žmonės kuria savo tobulus paveikslus socialiniuose tinkluose, perima informacinių portalų, žurnalistų funkcijas, konstruoja alternatyvias asmenybes, nuožmiais ginklais virstančius trolius, išlieja begalę energijos anksčiau siautusios realiame offline gyvenime. Prakaitas, sperma, tuščios energetinių gėrimų skardinės paliekami prie lipnios klaviatūros, nenuilstatys transliuoti ekranai iš darbo kambarių, miegamųjų išsiveržia į gatves, viešąjį transportą, maitinimo įstaigas, parkus. Fotografuodamas ir Instagram pagalba publikuodamas savo maistą tinkle tu net nežinai kas, kur ir kada parduoda tave, ar tavo duomenis.

Mes visi emigruojame, palikdami šį pasaulį kraustostomės mažesniais ar didesnias žingsnias ten, iš kur mus vargu ar išvis net dideli sukrėtimai, ar globalinės katastrofos. Išeinam kartu su brangiais žmonėmis, pinigais, prisiminimais. Tik ar pažįstame džiungles? Kokie pavojai tyko už artimiausio kampo? Ar ne mes rytais prisijungiame prie tinklų dar net nespėję nupėdinti iki išvietės, ar netgi nuleisti kojų ant šaltų grindų? Kas tie pasauliai, kuriuose daugiausiai pasiekę turi minias garbintojų, nuosavas religijas, netgi bažnyčias, kur persikelia įprasti elgesio modeliai ir vystomos naujos etiketo taisyklės? Erdvėje kur blogietės myli Užkalnį, o gerietės Račą nebėra vietos abejingumui ar nuoboduliui. Visada gali rasti būdų atkeipti į save dėmesį ir tam netgi nebūtina nusižudyti.

Ar žinote, kad šiemetinėje LOGIN konferencijoje merginos spito prie garsių tinklaraštininkų su prašymu pasirašyti ant krūtų? Išgrauškit, broliai Lavrinovičiai! Dabar jūs reklamuojate technologijas, esą jos padeda tapti protingesniems? Taip padeda, tik pasaulis pasikeitė ir jame vaikai, kuriuos visą vaikystę lydės išmanieji, niekuomet netaps krepšinio žvaigždėmis ir gal būt nekalės kalėjimuose už itin sunkius nusikaltimus, nes kas gali būti blogiau už pragarą, kuriame nėra interneto?




© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt


Mar 9 2013

Lietuviams 2014-jų Sočio olimpiadoje nėra ką veikti

Šiuo plakatu tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ išreiškė paramą Rusijos žurnalistams ir tinklaraštininkams.

Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka priimti sprendimų, kurie iš esmės nulemia jo likimą, o taip pat tai, kokį pėdsaką jis paliks istorijoje, kaip, kokioje šviesoje jį prisimins amžininkai ir palikuonys.

Atskirų asmenybių likimams sudarant tautų bei valstybių istorijas, sprendimai, dėl kurių atsiranda lūžio taškai, dažnai priimami verčiant tam tikroms aplinkybėms, esant būtinybei apsispręsti elgtis vienaip ar kitaip. Renkantis kelią minios įtakoje, kuomet esti gundanti galimybė pasielgti taip, kaip visi, net jei tai yra amoralus, bet asmeniškai naudingas poelgis, visuomet galima rasti sąžinės nuraminimą, pasiteisinimą, kad lygiai taip elgiasi ir kiti, kad tu tiesiog plauki pasroviui, o priešintis tėkmei būtų pernelyg pavojinga.

2014 m. žiemą mūsų šalis ir jos žmonės įgauna istorinį šansą parodyti savo valios, o gal tiksliau reiktų sakyti stuburo tvirtumą. Tiesiog siūlau užduoti sau klausimą: ar Lietuvos olimpiečių asmenyse mes norime dalyvauti personalinėje Vladimiro Putino šventėje? Ar tikrai norime būti statistais bjaurioje diktatoriaus viešųjų ryšių kampanijoje, bevalėmis marionetėmis linksminančiomis išpaikusią Kremliaus publiką, susikompromitavusio režimo VIP’us sėdėsiančius pirmose olimpinių varžybų eilėse?

Ar tikrai norime čiuožti, daryti viražus Ramzanui Kadyrovui, įtariamam Aleksandro Litvinenkos nužudimu Aleksejui Lugavojui, Sergėjaus Magnickio žudikams? Kokios priežastys gali priversti mus taip elgtis? Net diktatoriaus Hugo Chavezo valdomoje Venesueloje per rinkimus opozicijos kandidatai gaudavo virš 40 proc. rinkėjų balsų, tuo tarpu Rusijoje realios opozicinės jėgos net nepatenka į rinkiminius sąrašus, iš jų tiesiog atimta galimybė dalyvauti rinkimuose, nekalbant apie kokį nors realų balsų iškovojimą.

Politiniai kaliniai, opozicijos persekiojimas, rinkimų rezultatų klastojimas, neįtikėtino masto korupcija, parazituojantis biurokratinis aparatas – tai Rusijos kasdienybė. Ar tikrai būtina vykti į šalį, kur vis dar gyvas Stalino kultas, kur mūsų artimųjų žudiko portretas tapomas šventųjų ikonų pavidalu? Ar mes tikrai tokie mazochistai?

Kaip pažiūrėsime broliams gruzinams į akis gausiu delegatų būriu vykdami į šalį, kurios pastangomis išprovokuoto karinio konflikto metu Gruzija neteko dalies savo teritorijos? Ar karas, dėl kurio laurų tarpusavyje varžosi abu pirmieji Rusijos valdančiojo režimo asmenys, yra menkniekis? Gal galime į tai užmerkti akis?

Nejau taip smarkiai trokštame įsiamžinti vienkartinių olimpinių objektų fone, nepaisant to, kad jų statybose išplauti milijardai, o dėl saugumo gali kilti pagrįstų abejonių? Tikriausiai pamiršome 1936 m. Nacistinės Vokietijos sostinėje Berlyne vykusias olimpines žaidynes, juk tai buvo taip seniai, tiesa? Kas dabar galėtų pasakyti, kaip susiklostytų pasaulio istorija, jei Adolfas Hitleris tuomet būtų gavęs mažiau dėmesio ir šlovės?

Gal būt jums gaila olimpiadai besirengiančių mūsų šalies sportininkų? O be jokios pateisinamos priežasties pūdomų Rusijos kalėjimuose žmonių negaila? Negaila persekiojamų, ujamų, pražudytų, priverstų emigruoti? Mažai tikėtina, kad Butkevičiaus, Pakso, Uspaskich vadovaujama valdančioji koalicija, su prie jų besišliejančiu Tomoševskiu, galėtų savarankiškai priimti tokį istorinės reikšmės sprendimą. Bet mes visi galime padėti jiems apsispręsti, nes tie kurie pasiduoda aplinkybių spaudimui, juda ta kryptimi, kur juos spaudžia smarkiau.

Neapsigaukime, atsisakyti dalyvauti 2014 m. Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse nėra toks neįmanomas sprendimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo laiku prezidentė Dalia Grybauskaitė nedalyvavo susitikimuose su Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų vadovais ir dangus nuo to nesugriuvo. Net jei tokiam prezidentės žingsniui nebuvo jokių rimtų priežasčių. Tuo tarpu čia motyvacijos nedalyvauti nors vagonais vežk. O ir bijoti nėra ko. Išvadins mus eilinį kartą visaip kaip per Rusijos valstybinius kanalus? Ir taip kas antrą dieną vadina, jau baigiam priprasti. Pabrangins dujas? Jos ir taip brangsta. Užtat antros tokios galimybės pasielgti teisingai, jausmo, kad pagaliau tapai laisvu, sąžiningu žmogumi už jokius pinigus nenusipirksi.

 


Oct 12 2012

Reklamos konferencija „Take me 2012“ – kūdikiui tik antri metai, bet jis užaugs

© Vilmanto Ramono nuotr./KaunoZinios.lt

Kauno sporto halėje vakar įvyko neeilinės svarbos mūsų miestui, o ir visai šaliai įvykis. Galbūt to daugelis ir nesuprato, ar netgi atvykę į antrą kartą miesto istorijoje surengtą tokio didelio masto reklamos konferenciją galėjo raukytis ir net dejuoti, esą renginys šiek tiek vėlavo, neveikė Wi – Fi internetas, renginio vedėjas pranešinėjo sveikinimų ir pageidavimų koncerto diktorės tonu, bilietai kainavo šimtą pinigų, buvo šiek tiek šaltoka. Na ir kas? Renginys įvyko, gausiai susirinko dalyviai, pranešėjai, įmonių ir start-up‘ų atstovai. Jauni, inovatyvūs, tik ką pieną nuo lūpų nubraukę jaunuoliai iš idėjų agentūros „Gykai“ užvirė košę, kurios mūsų miestui seniai reikėjo. Tikiu, kad organizuojant „Take me 2013“ į daugelį niuansų ir trūkumų bus atsižvelgta.

Kalbant apie pranešėjus, tai didelė dalis atsakomybės už Halėje tvyrojusį šaltuką tenka ir jiems. Lietuviai neturi pakankamos patirties daryti prezentacijas, nesilaiko elementarių taisyklių, tokių kaip nerodyti daugiau nei dešimt skaidrių ir kalbėti tai kas žiūrovams yra negirdėta, nauja, o ne skaityti ekrane besikeičiančias eilutes. Keista, bet pranešėjai iš Kauno gerokai perspjovė žinomus vilniečius. Atidariusi renginį daugiametę patirtį radijo stotyje „ZIP FM“ turinti Simona Albavičiūtė tiesiog pasimetė skaidrėse kas dvi sekundes sukiodamasi į ekraną ir leido begalę reklaminių „ZIP FM“ šaukinių palydėdama juos „šitas man patinka“, „šitas ne“ tipo komentarais. Nei kas, nei kaip, nei kodėl…

Žmogus iš kurio pasirodymo tikėjausi daugiausiai vienos įtakingiausių Pabaltijo agentūrų „Not Perfect | Y&R” steigėjas Paulius Seniūta taip pat nepateisino lūkesčių. Teiginiai, kad televizijos perspektyvos vis dar pakankamai rožinės neatrodo sutampantys su realybe. Taip pat sumanymas pertraukinėti pranešimą 6 minučių trukmės vaizdo klipais iš youtube dvelkia seniena. Galima buvo tiesiog patalpinti QR-kodus ir visi būtų pasižiūrėję išmaniuosiuose to paties pranešimo metu. Juk dabar 2012 –tieji. Na bet tiek to, vienas video buvo iš ties puikus:

Užteks tulžies, dabar apie tai kas patiko: „JCDecaux“ atstovas Vadimas Komarskis įdomiai papasakojo apie šiuolaikinių technologijų panaudojimą lauko reklamos versle. Apie tai kaip renkama informacija apie šalia stendų pravažiuojančių mašinų srautus, greta esančių objektų svarbą, tai, kad miesto centras nebūtinai geriausia vieta lauko reklamai, o norint ką nors sužinoti apie vietos tinkamumą sekami internetiniai komentarai. „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūros“ vadovas, kaunietis Vaidas Pilkauskas pristatė SocialBakers programinę įrangą, skirtą aktyvumo socialinių tinklų puslapiuose stebėjimui. SocialBakers pagalba galima stebėti dominančių puslapių kasdieninį gerbėjų prieaugį ir kritimą, vartotojų aktyvumą, 10 paskutinių vartotojo komentarų (tai padeda šalinti piktybiškus, kenkėjiškus komentatorius), galima sekti kiek laiko ir kokiu paros metu įmonių puslapiai komunikuoja su savo sekėjais.

Įdomiausia renginio dalis ar vieta buvo Sporto Halės koridoriai, kur savo prekes ir paslaugas pristatinėjo inovatyvios, jaunos, perspektyvios Kauno miesto IT įmonės. „Qbcode“ demonstravo „antro ekrano“ technologiją, kurios pagalba galima papildyti realybę trimačiais vaizdais. „Maina &Co“ siūlė užsisakyti į namus paslaptingą kaspinu perrištą juodą dėžutę, personalizuotą pagal individualų pirkėjo poreikį, kurios turinį sužinosi tik įsigijęs staigmeną. Aplikacijų mobiliems įrenginiams kūrėjai „CrazyIpm Studio“ kvietė kartu žengti žingsnį į pasaulinę aplikacijų išmaniesiems įrenginiams rinką. „Interversija“ stebino susirinkusius mažiausiu sulankstomu elektriniu dviračiu pasaulyje bei pristatė naujas liečiamų ekranų panaudojimo versle galimybes.

Reziumuojant, tenka pasakyti, kad būtina suprasti ir vertinti tai kas įvyko Kaune šį žvarbų spalio mėnesį. Galimas daiktas, kad visai netrukus tie patys „Gykai“ šnopuos seniems reklamos dinozaurams į nugaras ir mūsų mieste turėsime puikų atitikmenį Vilniuje vykstančiai interneto konferencijai „Login“. Ar tai taps realybe priklausys tiktai nuo mūsų. Džiugu, kad net keli pranešėjai paragino visus nebūti abejingais, pakelti sėdimąsias ir spalio 14 d. ateiti iki balsadėžių, kitaip prie šalies vairo atsidurs žmonės apie internetą ir mobiliąsias technologijas turintys tokį supratimą, kaip Neringa Venskienė apie euro santykį su vietiniais litais užsienio šalyse.


Sep 2 2012

O taip, aš Kaune!

Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas.

Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”.

Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nei per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės. Čia vis dar gali susipažinti su mergina neturėdamas prabangaus automobilio arba turėdamas tik automobilį ir nieko daugiau, gali praleisti jame pribloškiančią nauja patirtimi naktį. Mieste daug vienišų žmonių, atvykusių iš visos šalies studijuoti, ieškoti darbo, įsitvirtinti, pabėgti nuo praeities. Visuomet rasi su kuo praleisti vakarą. Jau dabar vidumi jaučiu, kad esu daugiau kaunietis negu lietuvis. Neturiu nieko bendra su vilniečiais, jų bangliška Užupio gyvensena, pret-a-porte, ruso-lenkišku slengu, klubine narkotikų kultūra (Kaune normalūs žmonės geria). Lygiai taip pat manęs niekas nesieja su žemaičių jūros jausmu, dzūkų miškais, ar kaimu. Nesakau, kad esu geresnis už juos, tiesiog kitoks, savaip autentiškas.

Riedėdamas Donelaičio gatve artėju prie Įgulos bažnyčios, geriu akimis mane apglėbusį miestą, senus smetoninius pastatus, parduotuvių vitrinas, žmones. Prie perėjos laukianti žavi ilgaplaukė mergina meta į mane žvilgsnį, po to palenkia galvą, ir pro jos praviras lūpas ištįsta ilga, kokių dvidešimties centimetrų seilė, kurį laiką pasitabaluoja ore, tada mergina ją įtraukia. O taip, aš Kaune!

 


Sep 2 2012

Tvarkos, teisingumo, ginklų?

Visai neseniai, viename socialiniame tinkle vienas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras užvedė diskusiją apie šaunamųjų ginklų prieinamumo visuomenei privalumus.

Pozicija pakankamai aiški, esą Amerikoje situacija tokia, kad visi masiniai pašaudymai vyksta ten, kur ginklo įsinešti negalima, t.y., kur įstatymus gerbiantys piliečiai ginklų nesineša. Yra buvę nemažai atvejų, kai kokį šaulį vis tiek nuginkluoja kiti padorūs ir garbingi žmonės, kurie, nors ginklą buvo palikę mašinoje, tarkime, už universiteto teritorijos (nevažiavo į teritoriją nes gerbė taisykles), tačiau nubėgo iki savo ginklo, grįžo su juo ir padarė tvarką.

Taigi šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie tvarką, kurią nuolat pasigardžiuodamas sapnuoja statistinis Lietuvos pilietis. Keista stebėti kaip tvarkos ir teisingumo siekiantieji nori kovoti su problema, kurios nėra, iššaukdami ją. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absoliutus idiotizmas. Iš antro taip pat. Amerikoje, kur šaunamieji ginklai virto milžiniška valstybinio masto nelaime, per parą nušaunami 25 žmonės, ir taip kasdien. Vienintelė priežastis kodėl šioje šalyje po daugybės susišaudymų mokyklose, studentų miesteliuose ginklai ne tik neuždraudžiami, bet net vengiama apie tai diskutuoti – tai supergalingas, pinigais ir įtaka pertekęs ginklų pramonės lobizmas. Kas ginklų fabrikantams gali būti geriau už šalį, kurioje namuose laikyti 4 – 5 šaunamuosius ginklus yra norma? Niekas taip neskatina įsigyti dar ir dar, kaip baimės pojūtis, kad visi nuo galvos iki kojų apsiginklavę, o tu ne.

Turėdami ginklą jaustumėtės saugesni? Tvirtesni? Labiau apsaugoję savo brangius artimuosius? Tikrai?! Jei dabar butus ar namus Lietuvoje nusikaltėliai plėšia tuomet, kai šeimininkų nėra namie, šaunamuosius ginklus padarius labiau prieinamus plėš kai būsite juose. O jei išvyksite ir savo arsenalą paliksite seife, plėšikai jį pasiims tam, kad kitą kartą užsuktų pas jus geriau ginkluoti. Kai beveik 99 proc. garantuota, kad esate beginklis jūs galite baimintis tik dėl savo turto. Tačiau esant nors menkai tikimybei, kad šaunamieji ginklai namuose yra, tie patys plėšikai nenorėdami rizikuoti pirmiausiai nudobs šeimininkus, nes peršautas nenori būti nei vienas. Kiek Lietuvoje buvo tokių atvejų kaip su Breiviku, ar „Tamsos riterio“ premjeros žudiku? Norite, kad būtų? O gal kaip vis tik apsieikim be to?

Ginklų padarymas prieinamais – tipiška Pandoros skrynia. Atidarius ją tam, kad Lietuvoje dideli berniukai galėtų įsigyti pavojingus žaislus, mažai nepasirodys niekam. Tai taip akivaizdu, kaip faktas, kad negalima tvirkinti mažamečių ar beisbolo lazdom daužyti praeivių pensininkų. Pasisakantys už ginklų legalizavimą, elgiasi dar blogiau, nes siekia ištvirkinti visą sociumą, sudaryti galimybę žudyti net tiems, kurie dėl mažos raumenų masės patys tos beisbolo lazdos niekaip nepakeltų.

Pone, Remigijau Šimašiau, kai teigiate, jog Amerikos žiniasklaidoje susiklosčiusi tradicija labai mažai informuoti apie sėkmingus savigynos atvejus ginklo pagalba, Jūs tikrai nesuprantate, kad jei amerikiečiai neturėtų po penkis šaunamuosius ginklus kiekvienuose namuose, tų sėkmingų gynybos atvejų tiesiog neegzistuotų? Kaip ir nesėkmingų, žinoma…


Sep 2 2012

Penki atominiai klausimai

Visai neseniai Artūras Račas savo tinklaraštyje paskelbė, kad nedalyvaus referendume, nes jis niekinis, t.y. jo patariamasis pobūdis tarnauja išimtinai politikų interesams ir yra tik papildoma priemonė seimo nariams dažniau šmėžuoti TV ekranuose.

Pasak apžvalgininko nėra prasmės dalyvauti referendume, nes paskutinis įvykęs buvo surengtas 1996 m., neskaitat referendumo dėl stojimo į ES, visi kiti mėginimai išreikšti piliečių valią žlugo. Pesimizmas, žinoma, nėra išskirtinai lietuvių bruožas, bet jei reiktų įvardinti vieną esminių mūsų tautos savybių aš rinkčiausi būtent jį. Lietuvoje žmonės veik visuomet nusiteikę pačiam negatyviausiam įvykių kloties scenarijui, nepaisant to, kad prieš kažką laidojant pradžiai reiktų bent jau įsitikinti paciento mirtimi ir prieš tai įdėti bent menkiausias pastangas, kad šis galimai pasveiktų. Kitas dažnai paplitęs argumentas, kad žmonės apskritai nesusigaudo apie ką diskutuojama Visagino Atomininės elektinės klausime, kad daug slaptos informacijos ir tik seimo nariai bei ministerijų klerkai pajėgūs spręsti šį išskirtinio svarbumo klausimą. Reikia iš karto pripažinti, kad neturiu tokios ilgametės ir gilios patirties atominės energetikos klausime, kaip tarkim Asta Baukutė, Ligitas Kernagis ar Pertas Gražulis, bet turiu ūpo pasiginčyti, tad jei leisite, grynai sportinio intereso dėlei užimsiu priešingą Seimo daugumai poziciją ir pabūsiu velnio advokatu. Klausimai kurie man, kaip absoliučiam atominės energetikos profanui, kelia nerimą yra šie:

1) Kur mūsų elektros tiltas į Švediją? Susitarimai dėl jo tiesimo pasiekti jau seniai. Buvo iškilęs ginčas su Latvija dėl to į kurią šalį elektros tiltą tiesti geriau, bet mes jį laimėjom. Tai kur tiltas? Jeigu nesugebam per tiek metų pastatyti elementaraus elektros tilto, turėdami visus susitarimus kišenėje, čia gi ne į kosmosą nuskristi, ar povandeninius laivus konstruot, tai kaip mes pastatysim elektrinę?

2) Ignalinos uždarymui tarptautinės bendruomenės buvo išskirtos milžiniškos lėšos, kurios labai greitai išgaravo. Nedisponuoju tiksliais skaičiais, bet ar jie visiems aiškūs, išanalizuoti ir audituoti? Jei išgaravo tos lėšos, kurias gavom dovanai ir net neištirta kur, tai kaip bus su tomis, kurias skolinsimės?

3) Kalbama, kad kai kurie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai, kuriuos vykdo RUSIJOS įmonė, vėluoja keturiais metais. Jei tai tiesa, tai kokio lygio mūsų prižiūrinčių institucijų aparatas, ir ar jis nors kiek veikia? Jei ne, tai plėšyti pinigus ir berti pavėjui yra naudingiau nei leisti nutekėti korumpuotiems biurokratams ir jų globojamiems verslininkams į kišenes, nes visi pinigai bus išleisti, tiksliau astronominės skolos paimtos, o mes turėsime nacionalinio stadiono lygio griuvėsius ir ženkliai sustiprėjusią oligarchiją bei gerokai didesnę piniginę atskirtį visuomenėje. Na ir dar galimai bankrutavusią valstybę. Lietuva nesukrapšto 10 mlj. litų naujoms policininkų uniformoms, bet gali laisvai žongliruoti milijardais, kurių net tikslus skaičius nežinomas ir nelabai įmanomas apskaičiuoti.

4) Rusijos ir Baltarusijos atominės elektrinės pašonėje reiškia, kad elektra bus pigi bent jau kaimyninėse rinkose. Iš ko mes ir mūsų vaikai mokėsim milžiniškas skolas? Iš savo pačių kišenės, jei joje dar kas nors bus likę. Bijoma energetinės priklausomybės nuo Rusijos? Jei elektrinę turės Baltarusija, visuomet galim pirkti iš jos. Režimui nuolat reikia pinigų. O jei įsivaizduosime kiek utopiškesnį variantą, arba tolimesnę ateitį, kurioje Putino režimas nuverčiamas, o šalis palengva tampa demokratine, visa ta daug kainuojanti energetinė nepriklausomybė praranda prasmę. Be to, jei jau statome dujų terminalą, o nafta paskutiniu metu pinga, vadinasi pinga ir dujos, ar ekonomiškai ne protingiau renovuoti turimas elektrines, su kuriomis šiandieną puikiausiai išsiverčiame, pastatyti daugiau vėjo jėgainių jūroje ir pajūryje ir biokuro katilinių tiek kiek leidžia realios finansinės galimybės, tai ko truks nusipirktume elektros biržoje, vietoj to, kad gyvenant vieno kambario bute pirkti “Hummer’į” kuris mums nebūtinas ir vargiai ar įkandamas.

5) Jei mes tokie bukapročiai, kad dėl papildomo puslapio nedidelės dalies mūsų piliečių užsienio pase galim atsisakyti Lenkijos dalyvavimo atominės statybos projekte, tai gal su tokiomis galvomis nepradėti amžiaus statybų, gal palaukti kol užaugs protingesnių? Beje, priminkit man, kokie reikalai su dvidešimt metų statomu elektros tiltu į Lenkiją?

 


Sep 2 2012

LOGIN 2012. Ką dievinsime rytoj?

Pagaliau tai įvyko. Ilgai laukta, didžiausia ir garsiausia Baltijos šalyse progreso konferencija LOGIN 2012 atvėrė savo duris tiesiog neįtikėtinam skaičiui dalyvių.

Ieškantieji naujo tikėjimo, pradedantieji startuper‘iai, marketingistai, būsimasis ofisinis planktonas, jaunimas trokštantis žinių, prisiekę Apple, Samsung, Google, Facebook ir kitų bažnyčių tarnai gegužės 31 – birželio 1 d. rinkosi iš visos Lietuvos ir daugelio kitų pasaulio kraštų išvysti ir išgirsti kokią gerąją naujieną žada jiems Naujųjų laikų pranašai.

Kalbama, kad išpirkti beveik visi bilietai, o dalyvių skaičius siekė veik 3000 žmonių. Tuo buvo galima lengvai patikėti – Litexpo parodų rūmai buvo tiesiog sausakimši. Į renginį lankytojus masino tokios garsios pavardės kaip Jimmy Wales’as („Wikipedia“), Joshua Partridge’as („Yahoo!“), Tiit’as Paananen’as („Skype“) ar tokios vietinio lygio įžymybės, kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas, dalyvavęs diskusijoje apie išmaniuosius miestus. Lyginat su buvusiomis konferencijomis ypač džiugino didelis moteriškosios lyties dalyvių skaičius, liudijantis informacinės visuomenės ir IT technologijų skverbimosi brandą mūsų šalyje.

Konferencijoje galima buvo pasiklausyti apie remarketingą (dar vadinamą „retargetingu”) – pakartotinės rinkodaros paslaugą, kuri leidžia surasti buvusius interneto svetainės lankytojus visame internete ir jiems parodyti reklamą, susijusią su prieš tai aplankytu tinklalapiu. Taip pat išgirsti Andriaus Užkalnio pasakojimą apie tai, kaip jis išsuko save, kaip prekės ženklą ir dabar gali rašyti nors ir apie šiukšlių išvežimą Kupiškio daugiabučiuose, ir jį vis tiek skaitytų tūkstančiai. Esą, viskas ką jis paliečia tampa populiaru ir pelninga, nes jis, kaip vienas žymiausių Lietuvos žmonių, užsiima tamsiosios minios gluminimu, o tie, kas supranta šaipymąsi, šaiposi drauge su juo.

Nelabai aišku kaip ši kalba siejosi su progresu ar pačia konferencija, tačiau tai buvo vienas labiausiai gyvybingų ir įkvepiančių pranešimų visame LOGIN 2012 renginyje ir Užkalniui neprireikė nei vienos pristatymo skaidrės, kad pasiektų jauną informacijos alkstančią ausį pamokančia gyvenimiška mintimi: „Viršuje būti vieniša, bet maitina geriau“.

“Soundcloud” atstovas Mark’as Dewings’as savo pranešime nudžiugino reto originalumo įžvalga – esą ateitis internete priklauso būtent garsui, o ne video formatui. Greičiausiai kiekvienas žmogus turi teoriją, kad jo žmona – gražuolė, o vaikai vunderkindai, bet norimo dalyko priėmimas už esamą savo srities profesionalų nepuošia.

Apie „Wikipedia“ įkūrėjo Jimmy Wales’o pranešimą taip pat negalima pasakyti kažko pagiriamo. Jei teisūs gandai, pasiekę redakcijos ausis, apie astronomines sumas išleistas siekiant J.Wales‘o atvykimo į Lietuvą, tai pinigai paleisti pavėjui pranešimo turinio atžvilgiu (J.Wales savo pranešime išdėstė „Wikipedia“ pradžiamokslio įžangos pirmąjį skyrių), tačiau pačiai konferencijai vizitas buvo naudingas tiek 2012 metų sėkmės kontekste, tiek didinant žinomumą pasaulyje ir pritraukiant naujus garsius pranešėjus ateityje.

Apskritai, LOGIN 2012 šykščiu gerų žodžių, ne todėl, kad kažkas nepavyko, ar gailėčiausi, kad ten nuvykau. Nors buvo daug įgarsinimo problemų, nesuprantamas sprendimas esant daugybei milžiniškų ekranų netransliuoti J.Wales‘o pasisakymo nors viename iš jų. Tiesiog norėtųsi, kad renginio organizatoriai suvoktų – publika susidomėjo, žmonės atvyko, atvyks ir kitais, ir gal būt dar kitais metais. Bet neužtenka tiktai atvykti, susiburti drauge. Tai jau pasiekta. Žmonės atvyksta pasisemti žinių, sužinoti apie naujausias tendencijas, ateities prognozes, perspektyvas. Jei jau moki už patekimą į specializuotą, tam tikros srities renginį iki šimto litų už bilietą, vadinasi tu domiesi ta sritimi ir tavo bagažas nepriklausomai nuo amžiaus nėra pradinuko lygio. Ir jeigu kaip pernai klausydamas „The Pirate Bay“ įkūrėjo Peterio Sunde, ar šiemet „Wikipedia“ įkūrėjo Jimmy Wales’o, kitų pranešėjų, tikiesi, kad išgirsi iš jų kažką įkvepiančio, inovatyvaus, galinčio pakeisti tavo asmeninį likimą. Tikiesi, kad pranešėjams tai nebus tik dar vieno eilinio pliuso užsidėjimas darbotvarkėje. To nuoširdžiausiai linkiu LOGIN 2013 ir kitoms ateities konferencijoms.