Sep 2 2012

Tvarkos, teisingumo, ginklų?

Visai neseniai, viename socialiniame tinkle vienas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras užvedė diskusiją apie šaunamųjų ginklų prieinamumo visuomenei privalumus.

Pozicija pakankamai aiški, esą Amerikoje situacija tokia, kad visi masiniai pašaudymai vyksta ten, kur ginklo įsinešti negalima, t.y., kur įstatymus gerbiantys piliečiai ginklų nesineša. Yra buvę nemažai atvejų, kai kokį šaulį vis tiek nuginkluoja kiti padorūs ir garbingi žmonės, kurie, nors ginklą buvo palikę mašinoje, tarkime, už universiteto teritorijos (nevažiavo į teritoriją nes gerbė taisykles), tačiau nubėgo iki savo ginklo, grįžo su juo ir padarė tvarką.

Taigi šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie tvarką, kurią nuolat pasigardžiuodamas sapnuoja statistinis Lietuvos pilietis. Keista stebėti kaip tvarkos ir teisingumo siekiantieji nori kovoti su problema, kurios nėra, iššaukdami ją. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absoliutus idiotizmas. Iš antro taip pat. Amerikoje, kur šaunamieji ginklai virto milžiniška valstybinio masto nelaime, per parą nušaunami 25 žmonės, ir taip kasdien. Vienintelė priežastis kodėl šioje šalyje po daugybės susišaudymų mokyklose, studentų miesteliuose ginklai ne tik neuždraudžiami, bet net vengiama apie tai diskutuoti – tai supergalingas, pinigais ir įtaka pertekęs ginklų pramonės lobizmas. Kas ginklų fabrikantams gali būti geriau už šalį, kurioje namuose laikyti 4 – 5 šaunamuosius ginklus yra norma? Niekas taip neskatina įsigyti dar ir dar, kaip baimės pojūtis, kad visi nuo galvos iki kojų apsiginklavę, o tu ne.

Turėdami ginklą jaustumėtės saugesni? Tvirtesni? Labiau apsaugoję savo brangius artimuosius? Tikrai?! Jei dabar butus ar namus Lietuvoje nusikaltėliai plėšia tuomet, kai šeimininkų nėra namie, šaunamuosius ginklus padarius labiau prieinamus plėš kai būsite juose. O jei išvyksite ir savo arsenalą paliksite seife, plėšikai jį pasiims tam, kad kitą kartą užsuktų pas jus geriau ginkluoti. Kai beveik 99 proc. garantuota, kad esate beginklis jūs galite baimintis tik dėl savo turto. Tačiau esant nors menkai tikimybei, kad šaunamieji ginklai namuose yra, tie patys plėšikai nenorėdami rizikuoti pirmiausiai nudobs šeimininkus, nes peršautas nenori būti nei vienas. Kiek Lietuvoje buvo tokių atvejų kaip su Breiviku, ar „Tamsos riterio“ premjeros žudiku? Norite, kad būtų? O gal kaip vis tik apsieikim be to?

Ginklų padarymas prieinamais – tipiška Pandoros skrynia. Atidarius ją tam, kad Lietuvoje dideli berniukai galėtų įsigyti pavojingus žaislus, mažai nepasirodys niekam. Tai taip akivaizdu, kaip faktas, kad negalima tvirkinti mažamečių ar beisbolo lazdom daužyti praeivių pensininkų. Pasisakantys už ginklų legalizavimą, elgiasi dar blogiau, nes siekia ištvirkinti visą sociumą, sudaryti galimybę žudyti net tiems, kurie dėl mažos raumenų masės patys tos beisbolo lazdos niekaip nepakeltų.

Pone, Remigijau Šimašiau, kai teigiate, jog Amerikos žiniasklaidoje susiklosčiusi tradicija labai mažai informuoti apie sėkmingus savigynos atvejus ginklo pagalba, Jūs tikrai nesuprantate, kad jei amerikiečiai neturėtų po penkis šaunamuosius ginklus kiekvienuose namuose, tų sėkmingų gynybos atvejų tiesiog neegzistuotų? Kaip ir nesėkmingų, žinoma…


Aug 26 2011

Tikiu armani Jėzumi mūsų visų ganytoju ir swarovski Mergele Marija…

Dar nepradėjęs rašyti pirmųjų šio teksto raidžių ausyse girdžiu šaižų vaikystėje girdėtą šauksmą „nežaisk, čia mūsų smėlio dėžė!“ Tarsi šaukiančiųjų choras turėtų visas išimtines teises reikšti svarią ir nepaneigiamą nuomonę visais tikėjimo klausimais, ar net ne tikėjimo, o tarkim apie religinių apeigų, bendravimo su Viešpačiu Dievu būdą, kuris savo blizgesiu ir pompastika akivaizdžiai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui ir kelia asociacijas, labiau susijusias su aukso veršio garbinimu ir galios bei turto demonstravimu, nei su mažutėlių karalyste.

Gal palaikysite mane aklu ar neprigirdinčiu, tačiau Kristaus žodžiuose nerandu paliepimo „gausiai imkit pinigus iš ligonių ir mirusiųjų, senų žmonių, būsimų tėvų bei sutuoktinių“. Netgi niekur neaptikau informacijos, kad pats Jonas Krikštytojas būtų rinkęs rinkliavas už nardinimą į vandenį, o paskui leidęs suaukotas lėšas visiems įmanomiems kūno ir proto malonumams tenkinti, kaip tai daro dabartiniai jo „autorinių teisių“ perėmėjai.

Pastoviai sklandančios kalbos apie Lietuvos katalikų bažnyčios vyresniųjų nuolatines poilsines keliones į egzotiškas šalis, meilužių ir meilužių (vyr. g.) išlaikymą, privačius vandens katerius, liuks klasės automobilius, gali papiktinti ne vieną geraširdiškai atsisveikinusį su sunkiai uždirbtu litu, bažnytinės bendruomenės labui. Kalbama, kad vienoje Kauno bažnyčių nuo sakyklos nuolat sklinda raginimas: „Padarykite tylią auką“, kas į lietuvių kalbą išvertus reiškia – aukokite tik banknotus. O kur dar istorijos su gimtadienių šventimu ant Vilniaus Arkikatedros stogo, nuosavomis vilomis su dangų rėžiančiais bokštais ir vitražais, sugyventines ir vaikus gyvenančius po tuo pačiu stogu.

Asmeniškai teko kalbėtis su statybų įmonės direktoriumi, iš kurio bendrovės, jo teigimu, vienas žymus, nuolat iš televizijos ekranų neišlendantis bažnyčios autoritetas pareikalavo dešimties procentų taip vadinamo „otkato“ už vykdomus šventovės renovavimo darbus ir dar buitinės technikos už sumą, kurios net liežuvis neapsiverčia minėti. Galbūt mano pašnekovas sakė netiesą, tik kam solidžiam, sėkmingam verslininkui tokius dalykus iš piršto laužti?

Visa, ką matau prieš akis, tai didelį korporacinį konglomeratą, kuris savo veiklos modeliu ir metodais įvairiais istoriniais periodais nieko nesiskyrė nuo buvusių prieš Kristų religinių žinių valdomų kultų, ar dabartinių New Age sektų turinčių aiškią hierarchiją, paklusnumą ir gėrybėse skendintį lyderį.

Visai neseniai per nacionalinę televiziją žiūrėjau tiesioginę jaunimo mišių iš Madrido transliaciją, skirtą popiežiaus vizitui Ispanijoje įamžinti. Įspūdis sunkus. Auksu nuo galvos iki kojų apsirėdęs Benediktas XVI kalba jį stebinčiai milijoninei auditorijai, tačiau toje kalboje, atmetus aptakius, išdailintus žodžius, nėra nieko išskyrus bažnyčios kaip dieviškos institucijos išaukštinimą, ir raginimą vartoti jos paslaugas: „Leiskite jums taip pat priminti, kad tikėjimu sekti Kristų, reiškia eiti su Juo bendrystėje su Bažnyčia. Neįmanoma sekti Kristaus vieniems. Kas pasiduoda pagundai eiti „savais keliais“ arba tikėjimą išgyventi vadovaudamasis šiandien visuomenėje vyraujančia individualistine mąstysena, tam gresia rizika niekados nesusitikti su Jėzumi Kristumi arba nusekti paskui netikrą jo atvaizdą.“

Kas tai jei ne Kristaus savinimasis? Tarsi visos dangun patekimo licencinės teisės priklausytų RKB. Taip tikėjimo skleidimas mikliais rankų judesiais keičiamas prekyba sakramentais, teigiant, kad kokybišką, dangaus standartus atitinkančią prekę rasi tik pas mus. Juk jei individualus sąlytis su Kristaus mokymu pasiekiamas vienuoliams atsiskyrėliams, kodėl jis negali būti pasiekiamas ir individualiems pasauliečiams? Nes kai meldiesi kartu Dievas geriau girdi? Rimtai?! Keista bet pamoksle nieko neišgirdau apie žmogaus santykį su žmogumi, nieko apie susitaikymą, atleidimą, nieko ką turėtų kalbėti tikras krikščionis.

Suprantu, kad po šio teksto publikacijos gali kilti daugybė pasipiktinimo, kaltinimų, išvedžiojimų, neigimo. Tačiau norėčiau suformuluoti pretenziją bažnyčiai elementariu klausimu į kurį ir jūs galite pabandyti atsakyti: ar jums patinka kai kažkas kraunasi turtus kitų žmonių nuoširdaus tikėjimo šventais dalykais sąskaita?


Aug 25 2011

Ketvirtadienio vakaras, kaip visuomet Kaune nieko nevyksta…


Jul 14 2011

Jei už tai moka pinigus, vadinasi tai darbas.

Kaip manote ar galima Lietuvoje ramiai ir blaiviai padiskutuoti prostitucijos legalizavimo klausimu? Ar prostitucija yra tabu, kurio pats paminėjimas sukelia siaubingas neatšaukiamas pasekmes ar vis tik visuomenė turi svarstyti tokius savo pūlinius kaip nuo perdozavimo romų tabore mirštantys jaunuoliai, atviras neofašistinių bei antisemitinių nuotaikų augimas ar prekyba žmonėmis ir kūnais. Asmeniškai neturiu konkrečiai apibrėžtos aiškios pozicijos prostitucijos klausimu, daugybę metų pasisakiau prieš legalizavimą, tačiau šiandien mano požiūris ne toks tvirtas. Moralinius aspektus galima palikti spręsti kiekvienam asmeniškai, tai daugiau senesnių laikų terminai, tačiau mūsų valstybėje egzistuoja akivaizdi išnaudojimo, prekybos žmonėmis problema. Negalima vienareikšmiškai atsakyti ar teisės laisvai disponuoti nuosavu kūnu legalizavimas panaikins pogrindinę prostitucijos rinką, nes čia egzistuoja ekonomikoje dažnai veikiantis dėsnis – pasiūla didina paklausą. Panaikinus tabu, nemaža dalis lig šiol nesinaudojusių prostitučių paslaugomis todėl, kad tai bendruomenės akyse yra smerktinas, nelegalus dalykas, slaptą nuolatinį ar periodinį pornografijos vartojimą, t.y, masturbaciją pakeistų vizitais į viešnamius.

Iš esmės pornografija didžiąja savo dalimi taip pat yra nelegalus verslas nuo kurio vienaip ar kitaip kenčia daugybė su juo susijusių žmonių, (nekalbu apie žinomas profesionalias VIVID ir panašių kompanijų porno aktores ar aktorius), tad tai irgi nėra itin pozityvus reiškinys. Legalizavimo šalininkai teigia, kad prostitucija – lygiai tokia pati paslauga, kaip ir bet kuri kita. Anot jų ši paslauga buvo teikiama, yra teikiama ir bus teikiama, tiesiog dabar šią paslaugą teikiančių žmonių negina jokie įstatymai, jie priversti nemokėti mokesčių, juos terorizuoja visos prekyboje paslaugomis dalyvaujančios pusės: suteneriai, klientai, o ypač policininkai, kurie, užuot sąžiningai dirbę savo darbą, renka duokles, dalį jų atsiimdami paslaugų pavidalu. Legalizavus intymių paslaugų tiekimo verslą, jame dirbantys žmonės pirmą kartą būtų ginami įstatymų, jiems galiotų darbo kodeksas, jie mokėtų mokesčius, o paslaugos naudotojams būtų sudarytos sąlygos gauti garantuotai kokybišką produktą.

Legalizavimo priešininkai baiminasi, kad atvėrus Pandoros skrynią augtų ne tik viešnamių klientų skaičius, bet ir jų poreikiai, kurių anksčiau ar vėliau oficialios įstaigos nesugebėtų patenkinti, tad didėtų nelegalių paslaugų paklausa, taip progresine linija didindama tiek legalių, tiek nelegalių prostitučių poreikį.

Argumentu „už“ galėtų pasitarnauti ne tik dažnai minimi papildomai į biudžetą surenkami mokesčiai, bet ir darbinių santykių įteisinimas, lytiniu keliu plintančių ligų prevencija. Oficialiai registruotos prostitutės turėtų ne tik naudotis apsisaugojimo priemonėmis, bet ir reguliariai tikrintis sveikatą, norint gauti darbo leidimui būtinas pažymas.

Oficialus juridinis statusas suteiktų apibrėžtą valstybės priežiūrą ir saugumo garantijas visoms proceso pusėms. Norėdamas pasinaudoti legalia paslauga jos naudotojas privalo būti blaivus, sąmoningas ir atsakingas. Teikiantį paslaugą asmenį saugo įstatymai, tame tarpe ir baudžiamasis kodeksas (žaginimo, smurto, žeminimo atvejai). Tuo tarpu perkant nelegalią paslaugą, ypač iš vienišos, niekieno neapsaugotos stoties ar pakelės autostrados moters tarsi perkama ji pati, o ne jos atliekami veiksmai. Todėl moters galimybė apsiginti ar išgyventi faktiškai priklauso tik nuo geros ar blogos pirkėjo valios. Analizuojant šią padėtį privalu įsisąmoninti, kad visai šalia mūsų siaubingame, pragariškame pogrindžio pasaulyje egzistuoja realūs žmonės, realios prostitucijos aukos. Nesakau, kad prostituciją reikia legalizuoti, sakau, kad visuomenė turi iš esmės ištirti, išdiskutuoti, priimti sprendimus, o ne vadovautis „nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“ politika.


Apr 21 2011

„Romuvos“ likimas turėtų rūpėti kiekvienam kauniečiui

Kiekvieno miesto gyvenime yra dalykas svarbesnis už gatvių lygumą, bendruomeninių švenčių gausą, naktinį miesto apšvietimą ar mašinų parkavimo galimybes. To dalyko negali nupirkti svetur, nusižiūrėti nuo kitų miestų, neįmanoma apsimesti, kad galima sėkmingai gyventi be jo, nes miestas tuojau pat subyrės arba išsivaikščios, geriausiu atveju likdamas vieta, kur kiekvienas asmuo lindi savo narvelyje, jaučiasi svetimas, užmirštas, niekam nereikalingas. Kalbu apie miesto ir miestiečio dvasią, kurią sudaro daugelis svarbių ingredientų, tokių kaip meilė savo aplinkai, prisijaukintiems parkams ir skverams, siaurutėms senamiesčio gatvelėms, o gal centrinei miesto gatvei ar aikštei. Miesto dvasią dažnai formuoja kvapai sklindantys iš nedidučių kepyklėlių, jaukūs pasisėdėjimai lauko kavinėse, skulptūros prie kurių fotografavaisi būdamas vaikas, nuoširdi gatvės prekybininkės šypsena, policininkas, pas kurį drąsiai galima paklausti kelio. Daugybė reikšmingų sudedamųjų dalių, visų ir neišvardinsi, tačiau jos visos netenka prasmės, atėmus iš miestiečio būtiniausiąją – tikėjimą miesto ateitimi.

Pastaruosius keletą metų stebint kino teatro „Romuva“ likimą, kuris tam tikra prasme siejasi su pačio Kauno, kaip išsilavinusiam žmogui patrauklaus gyventi miesto, klausimu, mane apima begalinis liūdesys. Seniausias Kauno kino teatras dūsta vieno žmogaus godumo ir miesto valdžios abejingumo gniaužtuose. Įsižiebęs akcininkų konfliktas ne vienerius metus užkerta kelią miestiečių norui žiūrėti kiną pačioje Kauno širdyje. Kauniečiai išsiilgo spragėsiais ir koka kola nedvokiančios kino salės, kurioje galima būtų išvysti europietiško, nekomercinio, autorinio kino darbų. Pagaliau įgytumėme erdvę, kurioje subrendęs žiūrovas galėtų išvysti pasaulinio lygio dokumentiką, o vaikai ir jaunimas sužinotų, kad egzistuoja ir ne holivudinio tipo, sintetiniais saldikliais nepersmelkta animacija. Galų gale didelės sėkmės sulaukęs „Kauno kino festivalis“ įgytų tikrus namus, žiūrovai galėtų susitikti su filmų autoriais ir kino kritikais.

Miesto valdžiai ėmusis ryžtingesnių veiksmų atrodė, kad ilgametis konfliktas galutinai išspręstas, ir kad atėjus 71–jam „Romuvos“ gimtadieniui galėsime įžengti pro naujai atvertas kino teatro duris. Bet vėl nauji teismai, kino teatro sąskaitų areštas skaudžiai smogia miestui į paširdžius. Kiekvienas miestietis turėtų išgyventi šį skausmą, pajusti nuoskaudą dėl to, kas galėtų mieste būti kitaip. Nebegalime likti abejingi, apsimesti, kad nieko nevyksta. Burkimės draugėn, junkimės per socialinius tinklus, visuomenines organizacijas, visokeriopai spauskime miesto valdžią imtis ryžtingų veiksmų. Čia mūsų miestas, mūsų visų kino teatras, mūsų savigarba ir tikėjimas Kauno rytdiena. Privalome atgauti savo „Romuvą“. Jei to nepadarysime mes, niekas kitas už mus tikrai nepadarys!


Apr 17 2011

Krikščioniškas flašmobas Kaune

Vienas amerikiečių komikas yra pareiškęs, kad „religija visai kaip penis. Puiku, jeigu jį turite. Puiku, jei juo didžiuojatės. Tik būkit malonūs, nemojuokite juo viešose vietose ir negrūskite mano vaikams į gerkles.“ Nebūtinai turite su tuo sutikti, tiesiog prisiminiau šią citatą išgirdęs, kad šį Verbų sekmadienį krikščionys Kaune, Laisvės alėjoje, priešais Centrinį miesto paštą organizuoja maldos flašmobą. Kadangi Mykolo buvau paprašytas nueiti ten akis paganyti, tad taip ir padariau, kartu prigriebdamas abi mano šeimos moteris.

Pasiekus numatytą įvykio vietą, išvydome ant nedidelės pakylos baltai apsisiautusią žmogystą, siaubingai ištepliotu veidu, kurios paskirties taip ir likome nesupratę visos akcijos metu. Na, bet tiek to. Netrukus pasigirdo garsioji Mikutavičiaus „Kaip gyveni? Gerai! Kaip tu jauties? Laimingas!“ sklindanti iš nediduko prie dviračio bagažinės pritaisyto magnetofono. Transporto priemonės savininkė paliko dviratį nuošalėje ir užsiropštusi ant pakylos laikydama rankoje megafoną paragino melstis. Flašmobo dalyviai sustojo ratu ir rankose laikydami rožinius persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“ dar kažką, kas pasimetė mano atminties užkaboriuose, ir patenkinti įvykio rezultatais išsiskirstė kas sau.

Nors ir nedalyvavome maldoje, kaip kad negausus būrelis tikėjimo brolių, vis tik atėjome ne pasijuokti, o tiesiog pasižiūrėti kaip seksis krikščionims žengti mažą nedrąsų žingsnelį už jiems priimto, įprasto, leidžiamo ribų. Man visuomet atrodė svarbu, kad krikščionybė, o ir kitos religijos, integruotųsi į modernųjį pasaulį, taptų jo dalimi, o ne getu fanatikams ir keistuoliams. Galimas daiktas, kad šiandien ledai šiek tiek pasislinko teigiama kryptimi.


Oct 14 2010

Dykonomika – naujos civilizacijos galimybės ir lūkesčiai

Seniai visiems žinomas posakis, kad „nemokamas sūris būna tik pelėkautuose“ gali prarasti savo reikšmingumą. XXI a. pradžioje pasaulis ne tik kovoja su stulbinančio masto ekonomikos bei vertybių krize, bet ir įgauna naujas galimybes, viena iš kurių apibrėžiama nauju „dykonomikos“ terminu.  Pagrindine dykonomikos (gavimo už dyką) atsiradimo priežastimi galima būtų įvardinti įspūdingą informacinių technologijų plėtrą, visiškai užvaldžiusią vakarų pasaulį ir palaipsniui plačiai įsitvirtinančią  rytuose, Lotynų Amerikoje ir netgi Afrikos žemyne. Skaitmeninių produktų atsiradimas sudarė galimybes juos kopijuoti ir platinti interneto pagalba praktiškai nepatiriant jokių papildomų dauginimo išlaidų. Pirmiausiai šis reiškinys palietė muzikos įrašų rinką, vėliau jo įtaką pajuto kino, televizijos laidų, programinės įrangos kūrėjai. Nors šio reiškinio pradžia didžiąja savo dalimi buvo nelegali, ji iš esmės paveikė rinką, nulėmė pokyčius, kurių ištakas galime stebėti šiandien, tačiau galutinius padarinius išvysime geriausiu atveju tik praėjus keliems dešimtmečiams.

Jau kurį laiką internete su autorių sutikimu nemokamai publikuojamos knygos, dokumentiniai ir meniniai filmai, fotografijos, antivirusinė ir kitokia programinė įranga, galima gauti nemokamus kvalifikuotų teisininkų, finansininkų, psichologų patarimus. Niekas šiandien nesistebi galimybe nemokamai skaityti populiariausius šalies dienraščius, stebėti televizijos laidų archyvus, klausytis tūkstančių internetinių radijo stočių, naudotis įvairių virtuvės šefų receptais. Keista, bet dauguma atveju dykonomika nemokamos produkcijos platintojams ne tik neneša finansinių nuostolių, bet dažnai priešingai – uždirba nemenką pelną. Galimybe internete nemokamai skelbti savo kūrinius naudojasi ne tik jauni, nepripažinti kūrėjai ar mažai žinomos verslo kompanijos. Kaip rodo amerikiečių pop muzikos atlikėjos Lady Gaga pavyzdys, ši strategija gali būti itin veiksminga. Skirtingai nuo kitų muzikinės industrijos kolegų Lady Gaga sąmoningai leido savo muzikinius video klipus nemokamai publikuoti virtualioje erdvėje. Laukiama, kad jau šį mėnesį vien portale Youtube.com Lady Gagos pasirodymų peržiūrų skaičius turėtų viršyti milijardą kartų. Tai neabejotinas pasaulio rekordas, nekalbant apie papildomus atlikėjos muzikinių albumų ir pavienių dainų pardavimus, padidėjusį koncertinį honorarą ir t.t.

Galimybė neribotai, be papildomų kaštų internete platinti intelektualinius produktus pašalino tarpininko tarp kūrėjo ir kūrinio vartotojo būtinybę. Tarpininko nebuvimas automatiškai sumažina prekės kainą. Nors ir pakankamai sunkiai pasaulyje ima įsitvirtinti nauja idėja, kad kūrinio vartotojas gali pats spręsti, kiek pinigų vertas jo vartojamas produktas. Spalio 1 d. Vilniuje menų fabrike „Loftas“ į Alinos Orlovos albumo „Mutabor“ pristatymo koncertą susirinkę klausytojai patys galėjo nustatyti kiek jų nuomone yra verta mokėti už bilietą. Nors Lietuvoje toks reiškinys kol kas tik pavienė kregždė, daug kur pasaulyje galima aptikti muzikantų, rašytojų, kitų meno kūrėjų asmenines svetaines, kuriuose yra įdiegta galimybė parsisiųsti kūrinius ir savo nuožiūra sumokėti autoriui vartotojo nuomone tinkamą sumą.

Dar vienas iš būdų pirkėjams sumažinti savo išlaidas yra vienijimasis siekiant to paties norimo rezultato, sukuriant tam tikrus sąveikos mechanizmus. Ir tai jau galioja ne tik skaitmeninėms ar intelektualinėms prekėms, bet apskritai viskam. Veikimo principas čia gana paprastas – sukuriama internetinė svetainė, kurioje žmonės registruojasi pagal tai, kokias konkrečias nuolaidas (drabužių, maisto, kelionių ir t.t.) nori gauti. Surinkus būtiną kritinę pirkėjų masę ženkliai pigiau įsigyjamos norimos prekės. Puikus tokio reiškinio pavyzdys Lietuvoje galėtų būti interneto svetainė linksmu pavadinimu Grupinis.lt. Šį mėnesį jos lankytojai galėjo su 50 proc. nuolaida įsigyti bilietus į šokių muzikos grupės „Faithless“ pasirodymą Vilniuje. Ten pat galima įsigyti pigiau kuponą pietums picerijoje, pramogas nuotykių parke, ar padangų keitimą.

Taigi, nors dar anksti minėtus pokyčius vadinti „naująja revoliucija“, tendencijos pamažu aiškėja. Labai galimas daiktas, kad kaip tik šiuo metu žmonija įgauna dar vieną istorinį šansą padidinti intelektualinį produktą kuriančių asmenų skaičių bei ženkliai sumažinti savo išlaidas.

 


Sep 15 2010

Kur jūsų automobilis?

Jeigu kartais tektų sudaryti mane kaip asmenį labiausiai erzinančių dalykų sąrašą, garbingą trečiąją vietą jame užimtų ekstrasensai, būrėjai bei visi kiti panašaus plauko šarlatanai ir šulijos su būriais aklų avigalvių pasekėjų. Antri sąraše neabejotinai rikiuotųsi politiniai menkystos, žmonės neturintys jokių konkrečių idėjų, principų ar savigarbos vien tik protą temdančią aistrą, siekį kaip nors bet kokiomis priemonėmis atsidurti ryškių televizijos prožektorių nutviekstoje valdžioje, ir kaip nors, žongliruojant nuosavomis išmatomis bei tuo pat metu darant kūlversčius nukreipti publikos dėmesį nuo savo tuščiavidurio lavono vidaus. Tačiau didžiausias mano pykčio barometro dirgiklis, tikras ir nepajudinamas lyderis – miesto grafitų piešėjai, peckeliai iš šiknos augančiomis rankomis, žmonės nesugebantys nupiešti linijos tarp dviejų taškų.

Gimiau, ir visą savo sąmoningą gyvenimą praleidau Kaune, todėl kaip ir kiekvienas normalus miestietis jaučiu atsakomybę už vietą kurioje gyvenu, džiaugiuosi savo miesto pasiekimais, liūdžiu jei susimauna politikai, ar godūs verslininkai užgrobia kino teatrą ir pūdo jį dešimtmečiais neleisdami naudoti nei saviems nei svetimiems. Bet juk grafiti keverzoja ne verslininkai ir ne valdininkai, o miesto jaunimas, greičiausiai gimęs ir užaugęs ne kur kitur, o tose pačiose gatvėse, kurių namus jie darko. Grafiti plinta tarsi virusas – jeigu apipurškė vieną namą, tuoj po kelių parų bus subjaurotas ir gretimas. Jei yra vieno „talento“ kringeliai, tuojau pat ant viršaus, kitas užpaišys savąjį totemą. Meninė vertė? Nejuokaukit! Išgamos, kitaip liežuvis neapsiverčia jų vadinti, nesugeba ne tik, kad kažką nupiešti, nepasivargina netgi suregzti nors kiek įskaitomo teksto. Lytinių organų vaizdai ir tie retenybė. Tiesiog, brūkšneliai kažkokie, taškai, viskas. Sakytum Morzės abėcėlė, bet jie apie tokį greičiausiai nieko negirdėjo.

Taigi, supraskite mano nustebimą, išgirdus jog Vilniuje Algis Ramanauskas – Greitai atidarė banko sąskaitą, į kurią įdėjo nuosavus 500 litų ir pakvietė visus norinčius prisijungti įsteigiant premiją, padėsiančią sugauti vieną miesto niokotojų, pasirašantį Solomono pseudonimu. Pastarojo „kūrėjo“ šedevrais apšiktas visas Vilnius. Sugautas vandalas bus pristatytas policijai, o žalą patyrę žmonės galės prisiteisti teisėtą nuostolių atlyginimą. Pagaliau seniai laukta pilietinė iniciatyva, galimai padėsianti sustabdyti vandalizmą, kasmet valstybei bei eiliniams piliečiams kainuojantį šimtus tūkstančių litų!

Dar labiau nustebti privertė faktas, kad pasirodžius šiai iniciatyvai atsirado tuntai niokotojo užtarėjų ir simpatikų, skelbiančių esą prasidėjo „tikra raganų medžioklė“, puolamas „viešųjų erdvių puoselėtojas“, „laisvasis menininkas“ ir panašiai. Keista, kaip galima užstoti tuos, kurie parazituodami patiria jausmus, artimus seksualiniam pasitenkinimui. Visiems, kurie su panieka žiūri į svetimą nuosavybę, spjauna ant „visokio plauko buržujų“ ir „diktatoriškos fašistinės valstybės“, suprask – Lietuvos, turiu vieną klausimą: kur jūsų automobilis? Opeliukas koksai sukiužęs, Pasatas, o gal BMdablewe? Vienu žodžiu nesvarbu koks. Tiesiog būtų smagu, jei visi šio laisvojo meninyko gynėjai mesteltų man nuorodas su žemėlapiais kur tiksliai laiko savo automobilius, o aš, šiek tiek padirbėjęs su atsuktuvu, surengsiu ne prastesnį „ženklų sukilimą“ nei minėtasis Solomonas. Praeisiu gražiai per mašinų šonus, kapotus, stogus. Dar šiek tiek impresionistiškai pabraižysiu virš savo inicialų, o paskui visi šie mano meno gerbėjai galės draugiška vorele žygiuoti į policiją ir rašyti pareiškimus, esą neturi man jokių pretenzijų. Na, kuris pirmas padės užgimti naujai urbanistinio meno žvaigždei?