Mar 11 2020

Dalykas turintis savo vertę ir kainą

Vakar Rusijoje įvyko valstybinis perversmas sunaikinęs paskutinius Vladimiro Putino režimo legitimumo likučius. Diktatorius galutinai išsinėrė iš demokratiją imituojančios odos ir marionetinės Dūmos pagalba užsitikrino sau papildomai dar minimum šešioliką metų absoliutinio valdymo. Kas baisu, tai net ne lengvai nuspėjami uzurpatoriaus judesiai, o tai kad niekas neprotestuoja. Į Maskvos gatves išėjo apie 80 žmonių su pavieniais piketais. Rusijoje visiškai išnaikinta opozicija, dauguma aktyvių piliečių emigravę arba įbauginti. Didžiausia plotu pasaulio valstybė, esanti mūsų pašonėje, tapo gūdžia trečio, greičiau reikia sakyti ketvirto pasaulio šalimi, su polinkiu dvasingumu bei atmosfera pavyti ir perspjauti Šiaurės Korėją. Korupcijoje paskendusi šalis, kurioje nėra teismų, teisingumo, adekvačius sprendimus galinčių priimti žmonių, mojuojanti atominu vėzdu, kamuojama fantominių imperijos skausmų, su senstančiu marazmatiku soste, pavojingesnė už peiliu ginkluotą naktį į jūsų namus įsiveržusį girtaujantį kaimyną, nes jos nėra kam sustabdyti. Kremliaus režimui neabejotinai reikės į kažką perfokusuoti dėmesį nuo ekonomikos griūties, naftos kainų smukimo, tuštėjančių eilinių rusų šaldytuvų. Jiems būtini nuolatiniai priešai ir sumaištis už Rusijos ribų, tad mes turim būti tam pasirengę. Rusija ir šalia jos esanti nei per milimetrą ne geresnė komunistinė Kinija, kurią dosniai remiame pirkdami tonas įvairiausių pigių niekučių, anksčiau ar vėliau sočiam ir laimingam Vakarų pasauliui pateiks sąskaitas, kurias teks apmokėti krauju arba begaline gėda. Švęsdami Kovo 11-ją turim suprasti, kad laisvė tai ne tik galimybė leisti laisvalaikį netflixuose, megose, akropoliuose, ar socialiniuose tinkluose. Laisvė dalykas turintis savo vertę ir kainą. Už laisvę kurią turime jau buvo ne kartą sumokėta, galite būti tikri, kad reikės mokėti ir vėl.


Feb 23 2020

Miesto pokalbiai: Arkadijus Vinokuras [VIDEO]

Arkadijus Vinokuras © KaunoZinios.lt nuotr.

Šiandienos „Miesto pokalbių“ svečias rašytojas, žurnalistas, politikos apžvalgininkas, o taip pat cirko, teatro ir judesio meno aktorius – Arkadijus Vinokuras, kuris neseną pavežėtojo darbo patirtį sudėjo į naują knygą „Taksi Kristaus išpažintis“. „Miesto pokalbiai“ vyksta naujienų portalų – KaunoŽinios.lt, VilniausŽinos.lt ir KlaipėdosŽinios.lt dėka. Sužinokit daugiau sekdami savo miesto naujienas. Visus mūsų pokalbius rasite adresu MiestoPokalbiai.lt.

Žmonės nelabai pasitiki savim, savo gebėjimais. Savo gebėjimais apverst savo pasaulį aukštyn kojom.

– Jie turi kažkokių baimių, fobijų?

Pirma, žmonėms turbūt sunku įsivaizduoti, kaip vienas žmogus gali užsiimti keliomis sritimis vienu metu. Rašyti, ir iš to gyventi. Vaidinti, ir iš to gyventi. Žurnalistiniam darbe, pavyzdžiui. Arba apžvalgininkai – aš esu daugiau politinis apžvalgininkas.

– Bet renesanso žmogui tai nebūtų keista, ar ne?

Tai nebūtų keista. Ir dabar. Bet kai aš buvau uždarytas į rūsį, KGB. 1970-aisiais, spalio mėnesį, su draugais buvom hipiai, išvažiavom į Taliną su tikslu organizuoti Baltijos jaunimo antisovietinio pogrindžio organizaciją. Mums buvo po 18, 19 ar 20 metų. Mes puikiai žinojom, ko mes norim ir ko mes nenorim. O mes nenorėjom tos sistemos. Ir kai mes sugrįžom, mus, žinoma, išdavė, ir visus sulaikė. Aš atsisakiau su jais, KGB‘istais, dirbti. Vilniuje, ypatingajame archyve, yra tvarkomi dokumentai, susiję su manim, juose informacija apie tai, kaip aš pasakiau, kad su jais nedirbsiu, ir kad Lietuvoje ir Sovietų sąjungoje nėra žodžio laisvės, pasirinkimo laisvės. Įsivaizduokit, man buvo ką tik sukakę 18 metų. 19-os mane jau pasodino. Aš neišdavinėjau draugų – už tai ir pasodino, visi kiti nesėdėjo. Toje kameroje, kurioje sėdėjau – aplink mane betoninės sienos. Toje kameroje aš supratau, kad yra tik dvi galimybės – arba nusižudyt, t. y., šokt galva į betoninę sieną, nes esi uždarytas, arba susirasti savyje laisvės pojūtį. Būti uždarytam, bet laisvam. Niekas negali pasikėsinti į mano vidinį pasaulį.

– Ar jūs, susidūręs su tuo siaubu, pamatėt, kad tas siaubas vis tik nėra visagalis, ir jis jūsų vis tiek nepažabojo? Nes praktiškai patekot į vieną baisiausių versijų išvis galimų siaubo gyvenime, ar ne? Nes atsidurti KGB kalėjimuose, na, niekam nelinkėtumėte…

Man buvo sudaužyti penkti stuburo slanksteliai, aš buvau uždarytas į geležinę spintą, kurioje žmogui nebuvo vietos. Mane suspardė, suvarė, uždarė į tą spintą. Ir kai mane mušė, tai mušė ne guminiais bananais, o rankenomis, kurios buvo medinės. Mušė ne KGB‘istai, o milicininkai. KGB‘istai tik suėmė, vadovavo procesui. Ir aš tiesiog pajutau, kad aš negaliu nusileisti, negaliu pasiduoti. Iš kur tai atėjo, aš nežinau. Mano tėvas buvo alkoholikas, ir išgyvenęs, koncentracijos stovyklas, Kauno getą, žydų naikinimo stovyklas. Jis išliko, o jo giminė – ne. Grįžęs jis pradėjo gert, ir galiausiai pavertė mūsų namus koncentracijos stovykla. Nes kai buvo girtas, jis buvo beprotiškai žiaurus. Ir galbūt tas žiaurumas išmokė mane atsparumo, nepasiduoti. Dėka mamos – nes mano mama buvo kultūros žmogus: šoko, dainavo, jidiš dainas, lietuvių dainas. Ji buvo mano šviesa tunelio gale. Tas atsparumas, tas blogis, mano vaikišku supratimu, ir visiškas gėris. Ir tas gėris mane išgelbėjo. Galbūt tas gėris manyje sukūrė tą atsparumą. Aš negalėjau pakęsti smurto prieš save, tiesiog negalėjau. Mane tai žemintų, jeigu aš nusileisčiau. Ir aš ten nenusileidau. O po Kalantinių, 1973-iaisiais, mane uždarė į psichiatrinę, mėnesiui. Nes aš nenusileidau. Taigi, tai yra vidinė laisvė, kurios niekas negali ir neturi sunaikinti, bet kokiomis sąlygomis. Savo patirtį aš dėstau visose mokyklose, gimnazistams, važinėju po Lietuvą, turiu teatralizuotą pokalbį-šou „Pilietinė visuomenė pagal misterį Arkadą“. Tai klounas išeina pakalbėti apie rimtus dalykus, pavyzdžiui, apie pilietinės visuomenės principus, drąsą, laisvę, atsakomybę, lygias teises, pagarbą, savigarbą. Visa tai – iš mano praeities.

– Knygoje skaitant apie smurtaujantį tėvą, kuris išgyveno holokaustą, ir skaitant apie kitas patirtis ir sunkumus, jaučiamas gailestis tiek jūsų, tiek tėvo. Ar šitie atsiminimai – susiję su Kaunu, su vaikyste, su KGB persekiojimu – ar jie per ilgą laiko tarpą susiguli ir skaudina mažiau, ar vis tik atrodo, kad viskas tarsi vyko vakar, ir to neįmanoma pamiršt?

Žinot, kai esi vaikas, tu nesupranti kodėl tavo motina, arba, mano atveju, tėvas, taip žiauriai elgiasi. Tu šito nesupranti. Kai tėvas nebūdavo girtas, jis rodydavo meilę. Jis apkabindavo, stengdavosi mus aprengti vakarietiškais drabužiais –nežinau, iš kur jis jų gaudavo – ir kai kitą kartą jis ateina visas girtas, smirdantis, ir tau yra 5, 6 ar 7 metai, ir tu gauni smūgį į veidą – tu nesupranti kodėl. Gi neseniai šis žmogus tave apkabino. Ir tai yra beprotiška trauma vaikui. Ir ji niekur nedings – aš tik po trisdešimties metų aplankiau tėvo kapą, nes mama paprašė. Trisdešimt metų aš nebuvau aplankęs jo kapo, tik po trisdešimties metų aš nuėjau. Nes supratau, kodėl jis taip elgėsi. Bet trauma liko, ir kai traumuota visa visuomenė – ne tik nuo alkoholikų tėvų, bet nuo visos sistemos, kuri yra opresinė, yra smurtinė. Ji paremta baime – baime kaimyno, baime ką pasakyt. Visa šita sovietinė sistema. Baimė impregnuota – arba tu laužai, arba tu pasiduodi tam ratui, tai mėsmalei, arba tu nepasiduodi. O mes – kauniečiai, mes iš senamiesčio. Visas kiemas buvo, visi prisiminė smetoninius laikus, mes klausėmės jų istorijų apie partizanus, apie laisvą Lietuvą, ir mes, vaikai, visa tai žinojom. Ir kažkas neseniai parašė komentarą, kurį skaičiau: „Arkadijau, aš prisimenu, jūs devintoj klasėj buvot tas, kuris atsisakėt skaityt sovietinius eilėraščius.“ Aš jau buvau pamiršęs šitą. Mes jau supratom, kaip gali aštuoniolikmetis žinoti ir stotį į kovą prieš sistemą, prieš tokią priespaudos mašiną. Ne aš vienas, žinoma. Mūsų draugai, mūsų buvo daug.

– Sovietmetis nebuvo vienintelis sunkus laikas šaliai, ar ne? Dabar Vilniuje vyksta diskusijos dėl paminklo Antanui Smetonai statymo. Ir mes žinome, kad šis žmogus realiai buvo diktatorius, uzurpavęs valdžią. Jo valdymo metu, galima sakyti, buvo įstegtos tarsi koncentracijos stovyklos, kuriose buvo įkalinti politinio požiūrio nekeičiantys žmonės. Ar tai – toks pats visuomenę skaldantis faktorius kaip Škirpa, Noreika?

Šioje knygoje yra visko nuo tragedijos link dramos, link visiškos komedijos, ir link visiško farso. Gyvenimas toks yra. Tai šioje knygoje aš taip pat kalbu apie istorinę atmintį. Taksi Kristaus žodžiais. Jis sako, kad Lietuvos gyventojų trėmimų ir rezistencijos centras turėtų turėti kitokį pavadinimą. Jis turėtų vadintis „Istorijos ir istorikų naikinimo centru“, nes kuriama istorija, kuri neturi nieko bendra su faktais. Jeigu mes iškeliam Smetoną, kuris, kartu su Vyriausybe, išdavė Lietuvą – tikrąja to žodžio prasme jis išdavė Lietuvą: atgavo Vilnių, bet gavo kilpą ant kaklo. Mes galim sakyt „taip, jie tuo metu nežinojo, jis buvo trumparegiai“. Ir žinot, kai turi didžiulę armiją, bet ta armija pasiduoda nekovojusi, neiššovusi nė vieno šūvio, o prezidentas pabėga, ir šitam prezidentui pastatyti paminklą – už ką?

– Tai būtų kvailystė.

Už ką? Kad sugrąžino? Tai būtų amoralu. Žinoma, jeigu, pavyzdžiui, yra visas parkas, kaip Kauno istorinėje Prezidentūroje, visas parkas Prezidentui, tame kontekste yra suprantama.

– Jis ten nėra aukštinamas.

Taip, jis yra vienas iš istorinių asmenų, kurie buvo Lietuvos prezidentais. Teisingai, yra ir grupė kitų prezidentų, ir tokį parką aš suprantu. Bet išaukštinti visai atskirai, taip kaip bandome išaukštinti Joną Noreiką arba Kazį Škirpą, kurie iš meilės Lietuvai… ir iš karto kyla mano klausimas, ar iš meilės galima nužudyt? Arba ar iš meilės galima dalyvauti žudikiškame, nusikaltėliškame susivienijime? Ar galima iš dalies parduoti Lietuvą, bendradarbiaujant su okupantu? Ir, paklausius tų, kurie gina Noreiką ir Škirpą, tai kolaboruoti su vienu okupantu yra gerai, o su kitu – blogai. Bet taip nebūna. Okupantas yra okupantas. Ir pateisinimo nėra, ypač kai abu okupantai yra žudikai, tikrąja to žodžio prasme. Tai vienas žudikas yra geresnis už kitą žudiką? Už tai, kad mes išžudėm visus žydus? Ir savo knygoje aš rašau, kad jeigu lietuviai būtų auklėję savo vaikus žydiška dvasia, šiandien Lietuvos Seime būtų vien tik Nobelio premijos laureatai, o Vilniuje nebūtų nė vieno kvailio.

– Ką apie Vilniaus ir Kauno getų likimą bei žydų istoriją apskritai turėtų žinoti kiekvienas lietuvis, pradedant nuo mažiausio?

Jie turi žinoti apie galutinį blogį. Kai kaimynas išduoda kitą kaimyną, apiplėšia ir jį nužudo. Dabar žaidė futbolo komandoje, ir kai prasidėjo visos tos skerdynės, iš futbolo komandos ateina draugai, su kuriais žaidė penkerius metus, ir jį nušauna. Kas yra galutinis blogis? Tai nėra žydiška katastrofa. Kai tūlas lietuvis įsikals į galvą, mano bendrapilietis, kad holokaustas nėra jų problema, jų kančia, o mūsų bendra kančia, taip mes sugriausime visas pertvaras ir ištiesime vienas kitam ranką. Kaip aš suprantu, kas yra tautos vežimas į Sibirą, o tarp jų buvo vežami ir žydai, didžiausias jų procentas, ir lenkus, ir rusus vežė į Sibirą, ne tik lietuvius. Tik skirtumas tas, kad iš 120 ar 140 tūkst. išvežtų – 80 tūkstančių sugrįžo. Žuvo maždaug 22 tūkst., o kiti liko gyventi. Žydų neliko. Ir čia reikia turėti supratimo, mes turim mokytis, kaip atrodo galutinis blogis. Ir šioje knygoje aš perspėju apie to galutinio blogio atėjimą į Lietuvą, į Vilnių, nes šioje istorijoje galiausiai tie, kurie pasiilgo tvirtos rankos, užima Vilniaus televiziją, ir yra pasiruošę užimt Seimą. Žinoma, aš tai darau visiško farso būdu, ir čia reikia galvoti apie istoriją kaip… Su istorija gali dirbt tik drąsūs žmonės. Sąžiningai drąsūs. Tik sąžiningi istorikai, kurie nebando išplauti munduro, kurie nebando auką paversti nusikaltėliu, o nusikaltėlį – auka, tai, ką daro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Ir kai šioje knygoje susidorojama su Taksi Kristumi, žurnalistai ima iš jo interviu, ir klausia: „ar jūs tikrai įsitikinęs, kad vilniečiai neturi jokių ydų ir niekada neklysta? Gal jie turi kokią nors ydą?“ Nes visos knygos metu Taksi Kristus sako, kad vilniečiai yra tobuli, neturi ydų ir neklysta, o tie, kurie klysta – yra ne vilniečiai. Ir jis atsako: „Žinot… Gal turi kokią mažą mažą, mažytę ydelę, apie kurią neverta net šnekėti. Gerai, jei jau prašot… Vilniečiai bijo laisvės. Nes laisvė reikalauja drąsos. Būti laisvam reikia drąsos.“

– Ar savo knygą „Mes nežudėme“, kurioje pateikti pokalbiai su žydų žudikų ir kitaip dalyvavusių asmenų palikuonimis, jūs parašėte kaip atsvarą Rūtos Vanagaitės pasakojimui, kuriame istorijos pertempimai prasideda jau nuo knygos viršelio? Ir kaip apskritai vertinate tą situaciją, kai žmogus, gavęs negatyvų visuomenės atsaką į tai, ką parašė, puola šmeižti šalį už jos ribų?

Ar menininkas turi teisę perdėti, šaržuoti? Žinokit, visas menas, jeigu kalbėtume konkrečiai apie teatro meną, pavyzdžiui, aš esu aktorius, tai mes neitume į teatrą, jeigu matytume eilinius, paprastus žmones, kurie nieko neparodo, nieko nepasako, ir visą tai, ką jie daro, mes matome kiekvieną dieną. Ši knyga, beje, yra knyga-spektaklis. Kai eini į teatrą, tai matai perdėtus asmenis. Tai gali būti dramos veiksmas, gali būti komedija, kas tik nori – bet tas sutirštinimas spalvų yra visur, be jo neįmanoma, neįdomu be jo būtų. Kai Vanagaitė sako „mūsiškiai“, tai ji supranta taip, kaip supranta – kad dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse. Ar ji ten klydo, ar ne – tai ne nusikaltimas, mes turime visą genocido centrą su apologetais demagogais, kurie aiškina, kad vardan gėrio galima nužudyt „pora žmonių“, o tas „pora žmonių“ buvo pora šimtų tūkstančių. Tai jei galima tai perdėti, ir jiems visi ploja, tai gali perdėti ir Rūta Vanagaitė. Tai viena. Jos klaida buvo, ir aš jai sakiau, konkrečiai, kad viena yra literatūra, kita – imti ir teigti apie konkretų žmogų melagingus pareiškimus. Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo nužudytas, nukankintas, ir visi faktai tai rodo. O R. Vanagaitė paėmė sovietinių bylų ar kažkokių tai pasakojimų, kurie neturi jokio pagrindo tiesiog sveiko proto kontekste, ir pasakyti tai, ką ji pasakė. Aš pasakiau jai: „atleisk, bet čia padarei visišką kvailystę.“ Jeigu knyga „Mūsiškiai“ buvo priimta tikrai labai teigiamai Lietuvos intelektualų, inteligentijos – aš nekalbu apie siauro proto nacionalistus, kurie vyrauja Lietuvoje, juos aš vadinu ura patriotais, jeigu ši knyga buvo ginama, ji padarė savo įspūdį, ji paveikė. Jei net ir buvo istorinių netikslumų, tos knygos negalima nurašyt, nes ji sukrėtė eilinį lietuvį. Jos pareiškimas dėl Ramanausko tiesiog sunaikino tą geranoriškumą jos atžvilgiu.

– Kai meluoji vienoj vietoje, tada tavimi sunku patikėti kitoje.

Visiškai teisingai. Aš su ja daug kalbėjau, ji atsiprašė. Žmogus atsiprašė kelis kartus. Tai dabar palaukim – milijonai dingsta iš valstybės, šimtai milijonų – ir niekas net neatsiprašo, ir niekas jų negaudo, tų, kurie pavogė. Machinacijos, juodoji rinka, milijardai sukasi vokeliuose. Žinote, koks skirtumas tarp Izraelio ir Lietuvos? Izraelyje prezidentas buvo pasodintas į kalėjimą. Ministras Pirmininkas atsisėdo į kalėjimą. Policijos vadas atsisėdo į kalėjimą. Karys, be reikalo nušovęs tikrą pasieniečių teroristą, kuris jau buvo pašautas, buvo pasodintas į kalėjimą. O Lietuvoje ar matėt bent vieną kalėjime sėdintį Prezidentą? Ar policijos vadą, ar kažką panašaus? Ir staiga… Yra Vanagaitė, kurią puola it patrakę. Lyg ji būtų kalta už visus tuos nusikaltimus, už visą korupciją, baimę, prisitaikėlius. Baimę, vyraujančią regionuose. Jūs nematėt. Knygoje aš rašau apie Matijošaitį. Mentas, kuris paėmė valdžią, ir kuris įraše tiesiai šviesiai sako, kad gali nupirkt kauniečius. Ar jisai sėdi už tai…? Švedijoje, kur buvo 30 metų, po tokio pareiškimo jis jau nebūtų meras. Lietuvoje yra Vanagaitė. Moteris, kurią galima suvalgyt. Drąsi moteris, kuri pasielgė visiškai kvailai šiuo atveju. Bet ji atsiprašė. Tai ar jūs, velniai griebtų, esat krikščionys, ar jūs kas?

– Paskutinį dešimtmetį, stebint tamstos publikacijas naujienų portaluose, interviu, juntama pakankamai didelė priešprieša Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Ar dabar, kai ji ramiai paliko postą, atsisveikino su valdžia, nebandydama į ją įsikibti, nekurdama naujos partijos, nebandydama tapti šalies premjere, užimti svarius tarptautinius postus, jūsų nuomonė apie Prezidentę šiek tiek pagerėjo, ar liko tas pats nepalankumas?

Kaip žinot, aš penkerius metus ją kritikavau, ir kritikavau kaip reikiant, nes tai buvo ne Prezidentė. Tai buvo pašalietis žmogus, kuris visokių sutapimų ir intrigų dėka atsisėdo į tokią kėdę, kurią reikia užpildyti. Dažnai mūsų politikoje į kėdes atsisėda tie, kurie jų niekada, iki grabo lentos, neužpildys. Bet kai ji galiausiai, Rusijai užpuolus Ukrainą, pareiškė, kad Rusija yra totalitaristinė valstybė, jos užsienio politika tapo teigiama, labai palanki Lietuvai. Ir ji išsireikalavo, kad būtų formuojami Baltijos valstybių gynybos planai, ji tai padarė, to iš jos neatimsi. Ir staiga, penkerių metų bėgyje, ji tapo rimta Prezidente, ginančia Lietuvos interesus. Jos asmeniniai dalykai manęs visiškai nedomina, ar ji lesbietė, ar ji nusikalba, ar ji ką daro, ar jau nebe, nes tie penkeri metai buvo tušti, ir tik vėliau gimė rimtas politikas, ginantis Lietuvos interesus saugumo, politikos klausimais. Kaip ji tai darė, autoritariškai ar ne? Be jokios abejonės. Bet, ponios ir ponai, mano klausimas toks: tai kur jūs buvot visus tuos dešimt metų? Kodėl tik vienas Vinokuras, ir dar keli intelektualai nebijojo sakyt savo nuomonės, o visi kiti politikai sėdėjo ant kelių, kaip ji sakė, „drebino kinkas prie mano durų“? Kur jūs buvot? Sistema! Šioje knygoje aš kalbu, kai Taksi Kristus sako, kad jie bijo laisvės – tai yra ne tik Vilnius, tai visa Lietuvą, tai yra pjūvis, aš Lietuvą paverčiau Vilniumi – o laisvė reikalauja drąsos, tai šito trūksta Lietuvoje.

– Ar dabartinis Lietuvos Prezidentas ir laisvė jums atrodo tapatūs dalykai? Ar prie valstybės vairo turime laisvą žmogų?

Aš jau paminėjau, kad laisvei reikia drąsos.

– Tai reikia klausti, ar valstybę valdo drąsus žmogus?

Tipiškas pavyzdys, kai mes galime šalyje matyti drąsų prezidentą – vidaus politika ir užsienio politika. Užsienio politikoje jis yra drąsus žmogus – jis tęsia mūsų, Lietuvos, interesų gynimą, ir kol kas šiame gynime aš nematau kokių nors Gitano Nausėdos, Prezidento, rimtų klaidų. Jis teisingai fokusuoja į mums reikalingas valstybes, tokias kaip Lenkija, Jungtinės Amerikos valstijos, ir, trečioj vietoj – Europos Sąjunga, žinoma. JAV ir Lenkija – tai mums be galo svarbu, jis daro. Jis teisingai, be jokio išsisukinėjimo, Rusiją įvertino kaip grėsmę, bet pažiūrėkime, kaip jis elgiasi vidaus politikoje. Vidaus politikoje jis arba neturi patirties, arba neturi pautų, arba yra trumparegiškas – tai tas pats, patirtis ir trumparegiškumas – tai skirtingi dalykai, jei turi daug politinės patirties, tu negali būti trumparegiškas. Jis, žinoma, yra ribojamas įstatymų, kurie neleidžia peržengt kai kurių ribų. Jo, Vyriausybės, Seimo kompetencijos ribos – jų negalima peržengti, tam, ačiū Dievui, mes turime demokratiją, turime konstituciją, kuri neleidžia to daryti. Bet jis turėtų būti konstitucijos garantas. Ir kai jis mato, kad Narkevičius slysta – na negalima jo skirti, jis jį paskiria. Jis sako, kad „Karbauskio vyriausybei vis dėl to reikia išlaikyti kažkokį stabilumą šalyje“.

– Bet ar mums reikia tokio stabilumo?

Nereikia tokio stabilumo. Tai ne stabilumas. Tai, ką mes matome – rietenas valdančiojoje daugumoje, matome visiškus asmeniškumus, savanaudiškus interesus, mes matome Ministrą Pirmininką, taip pat mentą, kuris mentiškai mąsto apie valstybę ir žmogų, kuris mano, kad gali sunaikinti posėdžio dokumentus, įrašus, protokolus, ir jam visiškai viskas ok, jam nutiesiamas kelias, ir sako viskas gerai, aš čia nieko bendro su tuo neturiu. Žmona eina dirbti į tą kompaniją, kurią jis remia, jis sako viskas gerai, čia viskas tvarkoj. Prezidentas pasakė – „neturi reikšmės“. Jis gi ką, įstatymo nežino? Jis gi buvo mentas, policininkas, milicininkas. Tai gal jis liko, gal netapo laisvos demokratinės valstybės policininku – kuriuos aš gerbiu, vyrai ir moterys rimtai atlieka savo darbus? Gal jis išliko tuo mentu, kuris tuo metu stovėdavo keliuose, kai buvo kelių policininkas? Nes tu turi gerbti įstatymus, turi gerbti konstituciją. Jis gi mato, tas Narkevičius, kad žmogus tiesiog neturėjo tapti tuo ministru. Ir šiuo atveju Prezidentas nusileido, dabar jis neskiria savo kandidato į ministrus. Ar tai yra teisinga? Aš manau, kad šaukštai po pietų. Jis jau parodė savo valią. Juk vis tiek, liko tik pusė metų iki naujų rinkimų, tai tipiškas pavyzdys. Antras pavyzdys yra Jono Noreikos atminimo lenta, be jokio leidimo pakabinta ant bibliotekos sienos. Ši atminimo lenta – nesvarbu, ar ten kabo Noreika ar kas nors kitas – pakabinta neteisėtai, tačiau Prezidentas, Seimo pirmininkas, Ministras Pirmininkas nesako nieko apie tai. Jie nesako, kad iš neteisės teisė negali kilti. Jie tyli. Ir tam tikra dalis žmonių mano, kad „gerai, mes nuklijuosim Trispalvės alėjos pavadinimą, vėl pavadinsim Škirpos alėja“.

– Klausimas, kaip tokie politikai išvis yra išrenkami? Nes Lietuvoje, pavyzdžiui, yra ženkli grupė žmonių, kuriuose gyvuoja įvairios sąmokslo teorijos, baimės – tokios kaip išorinio pasaulio, skiepų baimė – kas išvis XXI a. atrodo nesąmonė. Seksualumas, svetimtaučių baimė. Ir šie žmonės, jie renka mums valdžią. Ar yra kažkokių būdų, išskyrus švietimą, išrauti šias visuomenės dalies baimes?

Aš šiandien buvau kalbinamas Lietuvos radijuje, ir man toptelėjo mintis – visas jaunimas ten, jie visi jauni. Jie sako, „o jūs, pone Vinokurai?“. Ir aš jiems sakau, „aš keturiolika metų buvau LRT užsienio korespondentu“. O jie, „tikrai?“.

– Jie net nežino.

Ką aš noriu pasakyt – bright people. Jauni, šviesūs, išsilavinę. Tas jaunimas, kuris ateina. Reiškia, sistema veikia. Sunkiai, ją kritikuoti reikia, švietimo reforma būtina, reikia mesti lauk visą tą sovietinę prievartinę pedagogiką lauk, nes ji kuria iš mūsų vaikų nesavarankiškus, bijančius pačių savęs ir aplinkos žmones. Ačiū Dievui, tam tikra gatvinė, ura patriotų, dalis niekaip neperžengia vieno procento slenksčio. Šiuo atveju Prezidentas parodė savo stuburą, nesutikęs nuleisti rinkimų kartelės iki trijų procentų. Aš esu rašęs, tai būtų smūgis, žlugimas demokratijos, tokios, kokią turime, Lietuvoje. Netobulą, visokią, bet demokratiją. Ir mes po truputį mokomės. Lietuva nėra nustekenta. Bet man vėlgi kyla tokia mintis, kurią skirtingais būdais pareiškiu savo knygoje – čia yra politinis farsas, šitoj knygoj yra viskas – man toptelėjo mintis: kaip čia atsitiko, ir aš lyginu Izraelį ir Lietuvą. Gal jūs užsigausit, bet tiesa yra tokia. Tiesa yra toks dalykas. Skaudi, bet tiesa. Žinot, kaip aš esu parašęs? „Bet kokiomis logikos paieškomis šioje teatrališkoje fantasmagorijoje velnias kiš savo kanopėtą koją. Kodėl teatrališkoje? Todėl, kad žmogus noriai sugeba meluoti, kai nebeturi drąsos klausyti tiesos. Tiesai reikia drąsos. Laisvei reikia drąsos. Pasitikėti savim reikia drąsos.“ Ir šiuo atveju Prezidentas Gitanas Nausėda, knygoje aš jį vadinu Titanu, kartelės nenuleido, nes tai būtų visiškas smūgis demokratijai.

© KaunoZinios.lt nuotr.

– Knygoje jūs ne tik lyginate Lietuvą ir Izraelį, šiek tiek lyginate ir Lietuvą su Švedija. Kalbant apie Stokholmą, cituoju knygą: „Švedijoje buvo patekęs į pačią seksualinės revoliucijos mėsmalę“, ir jums tai patiko. Kaip dera seksualinė revoliucija ir šaltas, uždaras šiauriečių būdas?

Pabaigsiu mintį apie tai, kodėl norėjau Izraelį palyginti su Lietuva. Tipiškas pavyzdys – iš Lietuvos savo noru pabėgo milijonas žmonių. Į Izraelį, tuo tarpu, sugrįžo milijonas žmonių. Reikia prisiminti, kad Izraelis buvo kuriamas nuo nulio, pelkės.

– Buvo kažkokia idėja, ar ne?

Buvo idėja. Šeši karai. Praeitais metais 900 raketų buvo šauta Izraelio vasltybėje.

– Ne pati saugiausia vieta Žemėje.

Nuolatinė karo būsena, ir izraeliečiai žydai vis tiek grįžta į šią valstybę. Tai kaip atsitiko, kad mes, mylintys savo šalį Lietuvą, išvažiuojam milijonas? Ir paskui komentaruose sakom, kaip mes mylim Lietuvą, ura patriotas. Kodėl jie nepasiliko čia ir nekovojo už geresnę Lietuvą? Ką, pas mus karas, badas, maras? Tikrai ne.

– Nėra centrinės idėjos?

Tai, matyt, jos nėra. Pažiūrėkit – buvo milijonas rankų per visą Baltijos jūros pakrantę, taip? Tai buvo milijonas rankų. Buvo Sąjūdis. Ir staiga – milijonas žmonių pabėga.

– Grįžtant prie Švedijos – ar seksualinė revoliucija irgi yra tai, kas žmonėms duoda laisvę?

Be jokios abejonės. Hipių judėjimas pasaulyje kartu su seksualine revoliucija. Ji ne šiaip sau kilo iš hipių idėjų, buvo lygybiškos šeimos, kuriose seksas sukeldavo siaubą, kur vaikai nieko nežinojo. Su hipiais atsirado atvirumas. Atvirumas temoms, kurios buvo tabu vakarų visuomenėje. Sovietų sąjungoj sekso nebuvo, niekas apie tai nekalbėjo. Vaikai kažkaip gimė. Bet juk tais laikais buvo viešnamiai, tik tiek, kad slapti, pogrindiniai. Buvo prostitucija, visko buvo. Bet žmonės šito nežinojo. O tai, kas atsitiko vakaruose – išsilaisvinimas per seksą – žmonės tada suvokė, kad demokratija yra ne žodis, o įrankis, leidžiantis tau atsiskleisti. Leidžiantis kalbėti. Leidžiantis gyventi taip, kaip tu nori. Puikiai suprantame, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nosis. Be jokios abejonės, bet, kaip ir kuklumas – kuklumas yra yda. Religijoje kuklumas yra dorybė, aš sakau, kad kuklumas yra yda. Kodėl? Todėl, kad kuklumas naudojamas kaip įrankis vidutinybių, siekiančių priversti ne vidutinybes tapti vidutinybėmis.

– Juos apriboti, pastatyti į rėmus, ar ne?

Taip. Kuklumas – kaip grandinės. Kodėl aš negaliu džiaugtis savo pasiekimais? Seksualinis išsilaisvinimas buvo žingsnis, reikalingas tabu sienų laužymui. Žinoma, tai kas buvo Švedijoje – ir ne tik Švedijoje, ir Amerikoje, vakaruose – kai tu sutinki merginą, ir jūs patinkat vienas kitam. Jūs – love and peace, ir iš karto į lovą. Iš ryto pasisveikini, atsisveikini, pasibučiuoji ir čiau. Visa tai buvo. Bet tuo pačiu buvo moters išsilaisvinimas. Moteris staiga suprato, kad ji dirba ir užsidirba, kodėl ji turėtų priklausyti nuo kažkokio idioto, kuris jai turi aiškinti, kaip ši turi stovėti, kaip ji turi gulėti? Kuris jai aiškina, kad ji yra jo nuosavybė? Aš knygoje sakau ką kita: Taksi Kristus sako: „Lova nesuteikia teisės į kito žmogaus gyvenimą. Lova nesuteikia teisės į kito žmogaus kūną. Lova neturi paversti tavo antros pusės tavo nuosavybe. Ir egoizmui lovoje vietos nėra, kaip ir gyvenime.“ Ir tu, dažniausiai vyras, be moters esi tiktai pusė vyro.

– Kas įdomu – knygoje jūs daug rašote apie laisvę, apie seksualinę laisvę. Bet taip pat yra pora tokių citatų: „Su žmona negerai, bet be jos – dar blogiau“, „Geriau bet kokia žmona, negu jokios“. Skaitant knygą mane nustebino štai kas – kaip išeina, kad racionalus, santūrus, išsilavinęs, gyvenimo matęs išmintingas herojus visiškai suskysta kai kalba pasisuka apie jo, jei tikėsime knyga, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, transreliginės orientacijos žmoną. Kaip taip yra?

Visų pirma, aš kalbu ne apie save.

– Taip, mes kalbame apie hipotetinį herojų, Taksi Kristų.

Menas tuo ir įdomus. Šiuo atveju aš naudoju farsą arba komediją kaip formą.

– Šiuo atveju aš norėčiau pasisemt šiek tiek išminties.

Kai Taksi Kristus supranta, kad jis negali pabėgt nuo savo žmonos, nes tėvas jam neleidžia skirtis, jis sako: „Ah, aš pagaliau myliu tave. Myliu kaip šuo, kuris kariamas pripranta, ir suserga Stokholmo sindromu. Būnant mano metų, nėra nieko baisiau nei mirti vienišam, ir tavo antra pusė sako – tu mirsi vienišas.“ Čia toks grasinimas, kuris baisesnis už mirties nuosprendį (juokiasi red. past.) – mirti vienišam. Šeima yra mūsų atsakomybė ateičiai. Ir nesvarbu, ar mūsų šeima heteroseksuali, ar homoseksuali – šeima, kuri turi atsakomybę už save, už savo aplinką, už savo vaikus. Auklėti taip, kad jie taptų ne grėsme visuomenei, o visuomenės dalimi, kuri teiktų solidarumą. Krikščionybė – ar tai ne solidarumas? Šita knyga – aš ją turbūt turėčiau vadinti socialdemokratiniu manifestu. Nes žmogus – vienas. Mes turime butus, mes gyvename sau ir visuomenei, kad ta visuomenė būtų geresnė. Būtų geresnė mūsų vaikams. Egoistiniais sumetimais – aš noriu, kad visuomenė, kurioje mano vaikas gyventų, nebijotų eiti gatve, nebijotų teikt savo nuomonę ir būti sušaudytam, sulamdytam dėl savo juodos spalvos, pažiūrų į visa kita. Aš noriu tokios visuomenės. Aš nenoriu, kad gatvėj bukagalviai diktuotų man, kaip aš turiu gyventi. Aiškindami, kad jie – didžiausi patriotai, o aš – ne. Nors tie, kurie aiškina, kad jie – didžiausi patriotai, išduos Lietuvą tą pačią sekundę, neduok Dieve. Mes Lietuvoje esame trisdešimt metų. Lietuva demokratiją bendrai patyrė tik kiek, apie keturiasdešimt metų. Ir ta baimė – įsirausus. Ar man dabar imti ir sakyti, kad „eikit ir mylėkitės drąsiai!”? Visa tai, kas mums padeda išsilaisvinti iš savo menamų pančių – o mes manome, kad jie yra. Regionuose, savivaldybėse yra, kaip aš sakau, kunigaikštukas, kurio visi bijo. Meras, ar kažkas panašaus. Turi draugę, draugą, meilužę, brolį, seserį, kurie visi yra užėmę tą savivaldybę. Kur bibliotekoje sako: „pone Arkadijau, pristatyt knygą jums leisime, spektaklį daryt bibliotekoje jums leisime. Bet politinio susirinkimo daryt neleisiu. Negaliu, sako. Mane pašalins.“ Ir tos baimės, apie kurias aš kalbu, baimė mus sužlugdys. Demokratijos sąlygomis būti drąsiam yra norma. Diktatūros sąlygomis – savo nuomonę reikšti yra tikrai drąsu. Mums reikia prisiminti, kad nuo diktatūros iki demokratijos yra amžinybė, o nuo demokratijos iki diktatūros – tik vienas žingsnis.

Taip pat skaitykite: Meisto pokalbiai: Lietuvos etiopė Eskedar Maštavičienė


Jan 28 2020

Walk like an egyptian! Kelionė į Egiptą. Ko galima tikėtis?

Egiptas pasirodė gana vargana, įspūdingą istorinį paveldą turinti šalis, kurioje daug griuvėsių ir netvarkos. Bet man tai patinka. Yra kokio tai laukiniškumo ir tuo pačiu pigios prabangos.

Toks įdomus paradoksas: centrinėje Hurgados gatvėje veik nėra turistų, nors jų pilni viešbučiai. Taip yra todėl, kad veik visi vietiniai pardavėjai brutaliai įkyrūs, ir priekabūs. Gaudo gatvėse ir tempia į savo parduotuvėles. Helou, were are you from? Ir tempia parduotuvės kryptimi. Jei jie to nedarytų,  turėtų daug daugiau klientų, o dabar priversti vis agresyviau kabinėtis. Žodžiu uždaras ratas. Bet man visai įdomu buvo. Ne taip blogai kaip tikėjausi iš pasakojimų. Tarsi koks sportas išsisukinėti nuo jų. Kartą išėjau vienas po parduotuves šalia viešbučio, įsijungiau muziką ausinėse, jie ten bando įsiūlyt kažką, sakau, negirdžiu jūsų, muzika garsiai groja. Taip ramiai viską apžiūrėjau.

Kas dar įdomu – darbo dieną centrinėje Hurgados gatvėje praktiškai nulis egiptiečių moterų. Na gerai, viena. Vienintelė jauna moteris pardavėja sutikta visame miesto centre, kvepalų parduotuvėje. Ta proga, vadovaudamiesi feministinėmis paskatomis nusipirkom iš jos rytietiškų kvepalų. Gal taip tik pasitaikė, bet vaizdas labai liūdnas. Toks įspūdis, kad visos vietinės moterys ne tai, kad skarom ar burkom uždangstytos, o visos namie po devyniomis spynomis užrakintos. Gatvėse vieni vyrai, arba turistės. Kaip manot laikosi ekonomika, kur 50% žmonių nedirba? Teisybės dėlei kitomis dienomis, kelionėje į Luksorą mačiau pakankamai egiptiečių moterų gatvėse, ypač gilesnėje provincijoje.

Ką tikrai verta pamatyti Egipte be Kairo ir piramidžių tai Luksore esančią Karnako šventyklą. Tai viena iš dviejų šventyklų, stovėjusių Tėbuose rytiniame Nilo krante.

Ten rasite ir puikios, įspūdingos architektūros, faraonų skulptūrų ir jiems skirtų erdvių, sfinksų, su liūto kūnu ir avino galva, sienos piešinių, senovės Egipto rašybos.

Didžiausią įspūdį man paliko uoloje iškalta Medinet Habu šventykla, esanti vakariniame Nilo krante. Nuo jos atsiveria puikus vaizdas. Ten taip pat galima pasigrožėti įspūdingomis faraonų skulptūromis. Vienintelė bėda prie šventyklos įsikūrę įkyrūs prekeiviai. Ženkite pro juos neatsigręždami, kitaip pavirsite druskos stulpu, arba kvailai prarasite sunkiai uždirbtus eurus, dolerius, ar Egipto svarus.

Taip patarčiau būtinai pasiplaukioti Nilu, užsukti į Bananų salą ir paragauti joje įvairių vaisių.’

Ko gero smagiausia kelionės akimirka, tokių skanių mangų ir guavų niekur kitur neteko ragauti.

Kas tikrai verta dėmesio pačioje Hurgadoje, tai pietūs jūros gėrybių restorane „Starfisch“. Buvo itin puiku.

Omarai, krabai ir visos kitos vandenų dovanos, už prieinamą kainą. Sako, vienas geresnių restoranų regione.

Buvome apsistoję „Albatros White Beach Resort“ viešbutyje, geriausi įspūdžiai. Pastatytas prieš trejus metus, puikus maistas, aptarnavimas, pramogos.

P. S. Ekskursijas po Egiptą veik dvigubai pigiau pirkti pas vietinius nei pas lietuvius kelionių organizatorius. Gal rizika kiek didesnė, bet bent jau mes likom viskuo patenkinti.

P. P. S. Sako, kad Egipte galima perkant prekes ne fiksuotų kainų parduotuvėse nusiderėti iki 80 proc. kainos. Nedarykite taip, skurdi šalis su 104 milijonais gyventojų, duokite vietiniams nors šiek tiek uždirbti. Vis tiek bus pigu.


Jan 4 2020

#Knygos ir #pasižadėjimai2020

Kasmet didelis skaitmeninių tekstų srautas, filmai ir serialai atima vis daugiau laiko skirto skaitymui ir tai šiek tiek varo į neviltį. Paskutiniąją metų dieną nusitaikiau į šiuos daug žadančius literatūros kūrinius ir tikiuosi juos sėkmingai įveikti:

1. Britų rašytojos ir kompiuterinių žaidimų kūrėjos Naomi Alderman romanas „Galybė“: Merginos ir moterys visame pasaulyje viena po kitos atranda turinčios galią. Pakanka vieno prisilietimo, kad sukeltų neištveriamą skausmą – ar net mirtį. Staiga kiekvienas vyras žemėje susivokia beprarandąs kontrolę. Išaušo Moterų era – tik kur šitai nuves?

https://kaunozinios.lt/svarbu/knygos-istrauka-naomi-alderman-galybe_117973.html

2. Tom Phillips – Londone gyvenantis žurnalistas ir rašytojas humoristas ir jo „Žmonės: kaip mes viską su*ikom. Glausta mūsų nesėkmių istorija“: „Homo sapiens“, vaikščiodami žeme jau daugiau kaip 70 000 metų, nuėjo tolimą kelią. Menas, mokslas, kultūra, prekyba – viską sukūrėme mes, mitybos grandinėje esame tikri nugalėtojai! Bet, jei atvirai, tai nebuvo sklandi kelionė: kartais, visai netyčia, sugebėdavome viską nepataisomai ir neįtikėtinai sušikti.

https://kaunozinios.lt/svarbu/knygos-istrauka-tom-phillips-zmones-kaip-mes-viska-suikom-glausta-musu-nesekmiu-istorija_116773.html

3. Viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų Margaret Atwood ir jos „Tarnaitės pasakojimas“: Netolima ateitis. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas.

https://kaunozinios.lt/svarbu/knygos-istrauka-margaret-atwood-tarnaites-pasakojimas_115694.html

4. Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ – tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

https://www.facebook.com/watch/?v=470062017079758

5. E. A. Poe (1809-1849) „Žmogžudystė Morgo gatvėje ir kitos šiurpios istorijos“ – skeptikas, maištautojas, kasdienės tuštybės niekintojas, vienišas nelaimingas beturtis, persekiojamas nesėkmių, nepripažintas ir nepritapęs gimtinėje, tačiau gerbiamas ir mylimas Prancūzijoje. „Tai Baironas, per klaidą gimęs bjaurioje visuomenėje, – vienišas barbariškoje, dujų apšviestoje Amerikoje“, – taip Šarlis Bodleras apibūdino Poe. Šiandien E. A. Poe – visame pasaulyje dievinamas amerikiečių literatūros klasikas ir kultinis rašytoja bei siaubo ir įtampos meistras, kuris šiurpins skaitytojus dar ne vieną šimtmetį.

O ką jūs skaitysite #2020iais📖

#KNYGOS#pasižadėjimai2020


Jan 10 2019

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

Mano vardas Eskedar, esu būsima Lietuvė. Man teko laukti 11 metų, kad galėčiau laikyti Lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminą. Nesiskundžiu, man Lietuvoje gera. Susiduriu su daugybe iššūkių, bet nieko už tai nekaltinu. Nei valdžios, nei likimo, nei blogo oro. Išmokau priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir bandau ją spręsti arba susigyventi. Galiu pasakyti – man puikiai sekasi. Man rūpi dauguma klausimų, kurie keliami visuomenėje. Man rūpi ir „Labanoro“ giria, ir švietimo reformos. Tikiuosi, kad kitais metais ir aš galėsiu išsakyti savo poziciją bei atiduoti savo balsą, kaip piliete, tiems, kurie darys gera Lietuvai ir jos visuomenei.

Man nerūpi, jeigu kas nors pasakys ar pagalvos, kad aš mažiau lietuvė, negu kiti. Paprasčiausiai, aš šių žmonių neklausysiu, ir pasistengsiu įrodyti priešingai.

Kažkada aš bandžiau paaiškinti savo sūnui, kodėl jis yra Lietuvos ir Etiopijos pilietis. Bet jis tvirtai bandė mane įtikinti, kad jis yra „100% lietuvis“. Aš nesiginčijau, nes jam namai yra Lietuva, vėliavoje mato trispalvę, ir gieda tautišką giesmę.

P.s. Aš nepastabėjau, kad Popiežių pasitiko tamsiaodė Lietuvaitė, kol draugai man neparašė, kad čia, galbūt, mano dukrytė.“

2019-tais metais naujienų portalui KaunoZinios.lt sukanka 10 metų. Tad, džiaugdamiesi šia proga, bei per metus sukaupta patirtimi, nuo šiol, kasmet išskirsime žmogų, į kurį verta atkreipti dėmesį būtent tais metais, ir kurio darbai, mintys bei poelgiai turtina mūsų kraštą. 2019-jų metų žmogumi skelbiame išties išskirtinę asmenybę, verslininkę, visuomenės aktyvistę – Lietuvos etiopę Eskedar Maštavičienę.

Kviečiame žiūrėti mūsų parengtą video interviu bei susipažinti su Eskedar požiūriu į žmones, mūsų šalį ir, visą pasaulį apjungiančias, problemas.

Video interviu:

– Eskedar, prieš vienuoliką metų patyrus politinį persekiojimą savo gimtinėje, Jums teko mesti mokslus universitete, ir pėsčiomis keliauti per Sacharos dykumą, kirsti Sudaną ir Libiją, atsidurti nelegaliame kalėjime, o vėliau – sulūžusia valtele, drauge su dar 26 pabėgėliais, plaukti į Europą. Kaip nutiko, kad apsistojote būtent Lietuvoje, kaip praėjo pirmieji metai šalyje, kokių pirmųjų darbų teko imtis, norint čia įsitvirtinti?

– Visų pirma, man atrodo, yra svarbu susitaikyti su faktu, kad esi pabėgėlė. Tą faktą man buvo sunku priimti laba ilgai. Du metus, prieš išvykstant iš Etiopijos (2003), aš buvau savanorė, kuri važiavo į pietų Sudaną padėti pabėgėliams. 2005 metais tapau pati pabėgėle. Šiame gyvenime niekada negali žinoti, kada pačiam teks prašyti pagalbos. Atvykus į Lietuvą, tas faktas, kad aš esu pabėgėlė, ir turiu pradėti viską iš naujo, buvo sunkiausia. Aš mokėjau anglų kalbą, bet supratau, kad to neužtenka, norint integruotis į Lietuvos visuomenę. Supratau, kad man teks mokytis lietuvių kalbos, kuri yra sunkesnė, negu arabų kalba. Arabų kalbos aš mokiausi 11 mėnesių, o anglų kalbą mokėjau nuo mažens. Jau beveik 12 metų prasimokiusi lietuvių kalbos, suprantu, kad dar turiu mokytis ir tobulėti kasdien. Patekau į Lietuvą, nes Malta su Lietuva turėjo pabėgėlių susitarimą.

Mano pirmas klausimas buvo, ar aš galiu pabaigti savo studijas, nes aš išvykau iš Etiopijos, būdama ketvirtakursė studentė. Mėnesį prieš universiteto baigimą. Kuomet paklausiau pareigūnų, ar Lietuvoje galėsiu baigti studijas, jie atsakė, kad tu Lietuvoje turi galimybę baigti mokslus. Man rūpėjo tik šis klausimas, kai aš pasirinkau Lietuvą, ar Lietuva pasirinko mane. Išgirdus šį atsakymą, aš tik patvirtinau, kad aš važiuoju į Lietuvą. Iš tikrųjų, atvykus, labai paprasta nebuvo, nes aš nežinojau, kur man reikia eiti, kokius dokumentus ir kokia kalba pateikti. Vieną dieną man teko supykusiai ir nusiminusiai sėdėti Gedimino prospekte ir verkti. Tuomet prie manęs priėjo indas ir paklausė: „Ar tu indė? Ar tu iš Indijos? Ką tu veiki? Ar tu studentė?“. Apie dešimt minučių mane jis kalbino, o aš neatsakiau. Tada nusprendžiau pasakyti, kad aš noriu būti studentė, bet nežinau nuo ko pradėti. Tuomet jis mane palydėjo iki Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir nurodė žmones, kurie man padėjo. Kitą dieną aš jau buvau priimta į universitetą. Skamba labai paprastai, bet buvo sudėtinga, nes nežinojau, nuo ko pradėti.

Mano pirmasis darbas Lietuvoje buvo greito maisto restorano padavėja, vėliau teko įsidarbinti keliems mėnesiams maisto parduotuvėje. Šiame darbe mane susirado vyriškų rūbų parduotuvės atstovai, kurie pasiūlė dirbti drauge. Taip nutiko, nes jie pamatė, kaip aš aiškinu bandelės kainą pirkėjai – močiutei. Jiems tai labai patiko. Palikau parduotuvės darbą ir perėjau dirbti pas juos. Ten ir dirbau iki 2011 metų, kol baigiau mokslus ir pradėjau savo verslą. Pirmasis mano verslas buvo rūbų parduotuvė Vilniuje. Importuodavau prekes iš Italijos. Bet aš turėjau mažą vaikelį, teko dažnai keliauti į Italiją pirmyn, atgal. Išlaikyti verslą ir auginti vaiką nebuvo paprasta. Teko priimti sprendimą. Negana to, 2013 metais aš dar pradėjau dėstyti. Tuo metu turėjau pasirinkti, kuriuo keliu eisiu. Dėstymas buvo labai patogus darbas, nes dirbau su mažais vaikais, todėl pasirinkau būtent jį. Ši patirtis man leido apmąstyti savo ateitį. Jau 2011 metais importavau iš Etiopijos į Lietuvą pirmąsias kavos pupeles, bet neišdrįsau pradėti verslo. Neturėjau komandos, vietos, kurioje galėčiau skrudinti kavos pupeles, ir viską reikėjo apgalvoti geriau. Pasirengimo procesas vyko nuo 2011 iki 2018 metų, 7 metus. Dabar jau dirbam sėkmingai.

– Kaip pasikeitė Lietuvos ir lietuvių vaizdas, geriau pažinus šalį? Kas buvo visai kitaip nei gimtinėje? Pasitaikė dalykų, prie kurių buvo itin nelengva prisitaikyti?

– Nelengva buvo prisitaikyti prie žiemos (juokiasi). Aš nepatyriau didelio kultūrinio šoko, atvykus į Lietuvą, nes šalis yra šiuolaikiška ir moderni. Ji nesiskiria kultūriniu atžvilgiu nuo Maltos, iš kurios atvykau. Bet kalbant apie oro sąlygas, Maltoje buvo žymiai šilčiau. Atvykus į Lietuvą per žiemos sezoną, buvo šokas. Dabar, po beveik 12 metų, jau žiema nebebaisi. Kaip tik pasiilgstu sniego, kai jo nėra. Norisi daugiau sniego. Nėra dalykų, prie kurių žmonės negalėtų prisitaikyti. Žmonės yra sukurti, jog galėtų prisitaikyti prie įvairių situacijų. Kalbant apie lietuvius, nuomonė pasikeitė kardinaliai. Tik atvykusi, maniau, kad visi lietuviai nelaimingi, niūrūs, depresuoti, nesišypsantys. Bet, atėjus vasarai, supratau, kad jie nėra tokie. Žiema niekas nesišypso, nes, tiesiog, yra per šalta šypsotis. Nuomonė akivaizdžiai pasikeitė, lietuviai nėra tokie bejausmiai, kokius įsivaizdavau. Lietuviai yra labai atsargūs, bet ne visi, yra visokių žmonių.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 3

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Ką galėtumėte papasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą Etiopijoje? Ką mums reikėtų žinoti apie šį kraštą, jo kultūrą, tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad daugiau ir daugiau žmonių žino ir domisi Etiopija. Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu iš Etiopijos, žmonės dažniausiai atsakydavo, jog tai bėgikų šalis, nes žinodavo ilgų distancijų bėgikų. Dabar sutinku žmonių, kurie man sako „kavos gimtinė“. Esu laiminga, kad domėjimasis Etiopija didėja. Tikiu, kad mano buvimas Lietuvoje taip pat prie to prisideda. Etiopija yra labai didelė šalis. Ten gyvena 103 milijonai žmonių. Kartais žmonės paklausia manęs, kiek ten gyvena žmonių, o aš atsakau „tik 103“. Tuomet perklausia ir aš atsakau, „tik 103 milijonai“ (juokiasi). Adis Abeba yra ne tik Etiopijos, bet ir Afrikos sostinė. Kaip ir Briuselis – Europos Sąjungos sostinė. Mes turim geriausius bėgikus, daug gamtos iškasenų, ir esame pasižymėję, kaip viena iš sparčiausiai augančių pasaulio šalių. 10% per metus yra labai geras rodiklis. Etiopija yra vieta, kur žmonės gali atrasti naują kultūrą ir kontrastą. Lietuvoje dirbu ne tik su savo projektu ar verslu, bet ir konsultuoju, bendrauju su ambasada ir užsienio reikalų ministerija Lietuvoje. Žmonės gali kreiptis į mane, galiu padėti atrasti kelią į tą rinką.

– Daugelį sukrečia video vaizdai, kuriuose gaujos jaunų atvykėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų nuspiria nuo stačių laiptų moterį taikiai einančią metro, ar gatvėje puldinėja ir filmuoja niekuo dėtus praeivius. Skirtumas tarp vietinių gyventojų ir atvykstančių pabėgėlių išsilavinimo, pasaulio tvarkos supratimo, požiūrio į moteris didžiulis. Ar Europai pavyks susitvarkyti su milžiniškais migrantų srautais ir ką mes galėtume padaryti, kad atvykstantys žmonės galėtų sėkmingai integruotis?

– Klausimas yra platus ir labai įdomus. Man atrodo, kad šiuo metu požiūris yra vienpusiškas. Žmonėms trūksta laiko pasižiūrėti į konkrečią situaciją iš arčiau. Ar tikrai nusikaltėlis yra emigrantas? Ar jis, ką tik atvykęs žmogus? Ar tai nuo mažens augęs pabėgėlis Europoje? Negalime kalbėti apie nepasisekusius atvejus, neturėdami veiksmingos integravimo sistemos šalyje arba žemyne. Yra šalys, kurios labai sėkmingai integruoja emigrantus, tarp jų ir pabėgėlius. O yra šalys, kuriuos nieko nedaro. Tokiose šalyse nusikalstamumo lygis yra aukštas ne tik tarp emigrantų, tačiau ir tarp vietinių. Į tai turėtų būti taip pat atsižvelgta. Tu negali žmogaus traktuoti pagal jo protėvius. Jeigu mes taip traktuotume, tuomet reiktų prisiminti, jog visi pasaulio žmonės yra kilę iš rytų Afrikos, iš Etiopijos. Mes visi būtume Etiopai (juokiasi).

Užtai, kuomet mes darome tą prielaidą, reikėtų labai atsargiai pasižiūrėti į emigrantus. Jie dažnai būna labiau verslūs ir drąsesni pradėti kažką naujo. Ši informacija apie emigrantus nėra tik iš vieno žemyno. Būdamas emigrantu, tu pradedi viską nuo pradžių, tu nebijai rizikuoti. Aš, pradėjusi dirbti maisto parduotuvėje, buvau valytoja. Dirbau, nes žinojau, kad, tai darydama, pasieksiu savo tikslą. Kaip pavyzdys, migrantai Lietuviai taip pat palieka savo gerus, bet mažiau apmokamus darbus, ir išvyksta skinti braškes Ispanijoje. Tam jie daro, kad galėtų kažką sėkmingesnio pradėti Lietuvoje arba kitose šalyse. Su statistika reikia žaisti atsargiai. O politika yra politika. Visada populistinė mintis, idėja bus išpučiama. Tiek emigrantai, tiek pabėgėliai yra individai, ir reikia ties kiekvienu žmogumi dirbti atskirai. Yra emigrantų, kurie nereikalauja didelio integracijos indėlio, kad jie pakeistų savo nuomonę, įsitikinimus.

Aš pati atvykau, kaip išsilavinęs žmogus, ir jums nereikia man sakyti, kad būtina išmokti lietuvių kalbą, kad atrasčiau savo kelią šioje šalyje. Žinoma, jeigu nori atrasti savo kelią. Jeigu tavo tikslai yra susiję su šia šalimi. Į kiekvieną šeimą, asmenį reikia žiūrėti atskirai, nes kai kurie atvyksta iš karo zonos. Tokie žmonės yra matę daug žiaurumo. Jie, tik atvykę, nėra pasiruošę eiti į darbo rinką, ir, galbūt, jiems net reikia psichologinės pagalbos. Yra žmonių, kurie yra patyrę seksualinę prievartą ar vergovę. Nuskriaustiesiems pirmiausia reikia atrasti savo žmogiškąjį orumą, nes jie mano, kad visi aplinkiniai žmonės yra žiaurūs, kaip ir praeityje. Dėl šių priežasčių reikia sėkmingesnės integracijos įvairiems žmonėms su skirtingomis patirtimis. Nesakykime, kad šitie blogi, o anie geri. Mes visi – žmonės – iš prigimties esame geri.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 2

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Kaunas – miestas, kurio 92 proc. gyventojų yra lietuviai. Kitataučių procentas jame ypatingai mažas. Kaip žmonės iš kitų kultūrų galėtų praturtinti miestą, ir ką reikėtų turėti omenyje miestiečiams, norint būti atviriems, priimant pokyčius?

– Mano pirmas susitikimas su Kaunu buvo, kai atvykau į Lietuvą. Porą savaičių praleidome Pabradėje, bet iš jos mus perkėlė gyventi į Kauną. Aš žiemą, išėjusi pasivaikščioti, paklydau, ir tamsoje atsidūriau už miesto ribų. Buvo baisoka, norėjau grįžti namo. Taip pat buvau girdėjusi gandus, kad Kaunas nedraugiškas miestas. Bet aš Lietuvoje atradau daug gerų žmonių. Kuomet pasiklydau, aš pamačiau penkis jaunuolius, stovinčius ir besišnekučiuojančius. Kalbėjau su jais angliškai, bet jie manęs nesuprato. Aš dar lietuviškai nešnekėjau, nes buvo praėjusios tik dvi savaitės po atvykimo. Vienas iš jaunuolių nuėjo į namus ir grįžo su mikroautobusiuku. Aš įlipau ir jis mane vežė į policijos komisariatą. Važiuojant pamačiau didelį prekybos centrą, kuris buvo netoli mano namų. Paprašiau sustoti, ir jis mane paleido. Pasiėmiau jo telefono numerį, ir po metų laiko jam paskambinau. Padėkojau, kad jis mane išgelbėjo. Jaunuolis labai nustebo, kad aš galėjau kalbėti lietuviškai. Jis labai apsidžiaugė, pakvietė atvažiuoti į Kauną, ir aprodyti miestą. Kaunas yra toks miestas, kuriame, net ir pasimetęs, žmogus atranda savo kelią.

Aš nemanau, kad Kaunui reikia pokyčių. Jau prieš 11 metų viskas šiame mieste buvo gerai. Žmonės visada praturtina mūsų gyvenimus. Kauno gyventojai yra geri žmonės. Pažįstu klaipėdietį, kuris gyvena po studijų Kaune. Kaunas jau dabar yra centras. Nesvarbu, ar ten gyvena lietuviai iš kitų miestų, ar kaimų, ar kitataučiai. Svarbiausia yra, kad skirtingo mąstymo ir kilmės žmonės gyvena kartu ir harmoningai. Jeigu kažkas pasirenka Kauną, kodėl gi ne? Jeigu tas žmogus daro gerą miestui, jeigu jisai dirba, ar verslu užsiima. Džiaugiuosi, kad iniciatyva „Padovanok suknelę“, kurią vykdau jau ketverius metus, vyko ir Kaune. Kaunas priėmė tą idėją, ir jau antrus metus ją įgyvendino. Nereikia gyventi išskirtiniame mieste, jog galėtum kažką gero daryti. Mano santykis su Kaunu tik stiprėja.

– Lietuvoje šiuo metu vyksta plati diskusija, ar galimas, nors ir minimalus smurtas prieš vaikus ir fizinės bausmės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ko reikia, kad vaikai šiais laikais augtų saugūs, motyvuoti ir gebantys atrasti savo privalumus?

– Tai nėra diskusija apie mušti, nemušti. Šis klausimas – apie smurto suvokimą. Prieš dvi dienas buvau „IKEA“ parduotuvėje su savo sūnumi (jam keturi metai), ir šalia stovėjo kita mamytė su panašaus amžiaus sūnumi. Tas vaikas pradėjo išdykauti, o ji sako: „Nustok arba gausi per nagus.“ Mano klausimas, ar kas gali pasakyti, kad ta mamytė nemyli savo vaiko? Nėra aiškus smurto apibrėžimas. Kas yra kas? Mes esame žmonės, kurie klysta, net ir augindami vaikus. Vaikų auklėjimas yra didžiausia atsakomybė pasaulyje ir sunkiausias darbas žmogui. Reikia save pažinti iš naujo, nes tu pereini visą gyvenimą iš vaiko, o vėliau ir iš tėvo arba motinos pozicijos. Viskas priklausys nuo to, kaip tu pats užaugai. Mano kultūroje posakio „gausi per nagus“ nėra, bet yra sakoma: „dilgėle per užpakalį gausi“. Tokiu atveju, visi vaikai atsidurtų vaikų namuose.

Įstatymo apibrėžimas, supratimas, suvokimas… Kas yra normalu? Kas yra tėvystė? Kas yra auklėjimas? Tik būdamas tėvas ar motina, tik turėdamas vaikus, pereini per tą ir matai, koks yra tavo vaiko auklėjimas. Jeigu mes viską norėsim pakeisti, gali būti, kad pakeisim, bet kardinaliai viskas nepasikeis. Šeimai reikia didžiulės ir įvairios pagalbos. Kartais tėvai turi pagalbą iš močiutės ir senelio. Yra atvejų, kuomet tėvai neturi tokios pagalbos ir galimybės palikti vaiką. Ištisus metus jiems tenka auginti patiems. Jie dirba, užsiima vaikais ir pavargsta. Yra vaikų, kurie turi ir specialių poreikių. Tokioms šeimoms reikia pagalbos, bet ne atimti vaikus. Galima skirti tėveliams ugdymą.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 1

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje esate apsilankiusi nepilnamečių kolonijoje. Kokį įspūdį šitas vizitas paliko, ir ką reiktų daryti, kad vaikų tose įstaigose būtų kiek galima mažiau?

– Liūdna. Nebuvau mačiusi tokių vaizdų, ir nežinojau, kad jie egzistuoja, kol neapsilankiau. Panašus vaizdas ir vaikų namuose, nors Etiopijoje tokie dalykai neegzistuoja. Jeigu tavo sesė ar brolis mirtų, ir paliktų vaikus, jie tikrai neatsirastų vaikų namuose. Arba močiutė priglaus, o, jeigu jos nėra, kitos giminės pasirūpins. Pas mus šeimos apibrėžimas yra labai platus. Mes kolektyviai auginame vaikus. Visi rūpinasi visais. Kaimynas rūpinasi tavo vaikais, jeigu pamato, kad reikia pagalbos, šiaip nepraeis. Jeigu pamatau nepilnamečius rūkančius prie mokyklos, aš irgi nepraeinu. Visada skambinu policijai, nes taip negalima. Jie ne mano vaikai, bet man rūpi. Kolektyvinis mąstymas saugo vaikus nuo patekimo į vaikų namus arba prieglaudas. Vaikų skaičius tose įstaigose susideda iš daugybės dalykų, kurie daro įtaką. Gyvenimo lygis to neįtakoja, nes, jeigu tu neturtingas, tai nereiškia, kad nemokėsi užauginti savo vaikų. Tai gali nutikti nebent, jeigu tau trūksta įgūdžių. Tam ir reikia pagalbos.

Žmonės tampa alkoholikai, nes sunkiai suvokia arba nepriima, kad jie yra tokie. Aš manau, didžiausia problema Lietuvoje yra būtent alkoholizmas. Bet klausimas yra, kaip jisai atsirado? Kas tą padarė, kas tą sukūrė? Ką mes galime padaryti, kad to nebūtų? Žmonėms pasakyti, kad jūs negalite pirkti alkoholio, nėra išeitis. Mes turime imtis tam tikrų priemonių savivaldybių lygyje, regionų lygyje, visos šalies lygyje, kad ši problema išnyktų arba sumažėtų. Visos problemos – susijusios su alkoholizmu svaigalais. Reformos yra sveikintina, tačiau reikia žiūrėti, kokiose aplinkybėse jos veikia. Ar tai susiję tiesiogiai su jaunosiomis šeimomis ir jų sveikatingumu. Jeigu yra situacija, kad jaunos šeimos vartoja alkoholį, ir turi nusikalstamumą, valstybė turi žiūrėti į šias šeimas per padidinimo stiklą. Mes galime saugoti ir vaikus, ir visuomene nuo tokių netekčių.

– UNICEF Lietuva labdaros veiklą esate įvardinusi kaip šou. Kas yra negerai su tokių Afrikos valstybių, kaip Etiopija ar Svazilendas vargstančius vaikus bandančiomis remti organizacijomis bei jas atstovaujančiais „ambasadoriais“?

– UNICEF veiklą ne aš vadinu šou, bet, sakyčiau, jog ši organizacija taip ir vadinasi „UNICEF šou“. Šiai organizacijai reikia rinkti pinigus kartą per metus, kad įmonė pragyventų visus metus. Šis klausimas nėra apie šalies ar žemyno įvaizdį, rodomą per tam tikrą prizmę. Lietuva galėtų gauti naudą, matydama tas šalis kaip vietą, kur galima daryti verslą. Tada Lietuvos verslininkai galėtų būti sėkmingi, ir tai būtų valstybei finansinė nauda iš ten daromų investicijų. Tokiu atveju, Etiopijos ir Svazilendo žmonės gautų naudą, nes taip bus sukurta darbo vietų. Tai automatiškai pagerintų jų gyvenimų lygį. Aš manau, kad šiais metais UNICEF Lietuva nesėkmę rodo tai, kad neįvyko šou. Kodėl neįvyko šou, jeigu buvo tęsta veikla? Jeigu dešimtį metų viskas buvo daroma pagal taisykles, ir buvo daromas geras darbas? Visiems turi kilti šie klausimai.

Aš nesu abejinga Etiopijai, ir aš nesu abejinga Lietuvai. Jeigu pamatyčiau identišką situaciją, kad Lietuvos vaikai yra išnaudojami, ir visiems tai yra akcentuojama. Šalis apibūdinama, kaip neturtingiausia, didelis mirtingumo rodiklis, ir panašiai. Tokiu atveju, aš tikrai pasisakyčiau, ir neleisčiau to daryti. Lietuva yra visokia. Mes turime alkoholizmo problemą regionuose, bet mes turime ir geriausias technologijas didžiuosiuose miestuose. Lietuva yra viena iš geriausiai ekonomiškai besivystančių šalių Rytų Europoje. Toks pat atvejis ir Etiopijoje. Mes turime didelį skaičių skurdžiai gyvenančių žmonių, turime labai turtingų žmonių, bet ten egzistuoja ir nuostabios sąlygos kurti verslui. Tokiu būdu, mes galėtume pagerinti ten gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį. Ši pagalba turėtu būti tvarus verslas. Mes turime padaryti, kad pagalba nepadarytų žalos nei vienai, nei kitai šaliai. O skurdo pornografija turi išnykti, to negali būti. Jau septyniasdešimtaisiais, kai žmonės mirė iš bado ir buvo sunku, „Live Aid“ tapo tiesioginės transliacijos šou. Buvo surinkta daug pinigų, ir vėliau tie pinigai buvo išnaudoti perkant ginklus. Tuo pasinaudojo dabartinė valdžia, ir jie sugebėjo sukurti socializmą Etiopijoje. Čia yra plati tema, ir reikia labai atsargiai į viską žiūrėti. Žmonės nori padėti, ir tai yra sveikintina. Bet yra kitokių būdų padėti skurstantiems žmonėms. Jeigu nuvažiuotumėte ten apsilankyti ir gyventumėte pas vietinius, mokėdami už paslaugas ir maistą, kurį tau suteikia, tu tiesiogiai galėtum daryti įtaką jų augimui. Tik neprisidėti prie kažkokios įmonės veiklos, kuri atiduos pinigus kitoms įmonėms. Tokia pinigų kelionė yra ilga, ir dažniausiai nepasiekia tikslinės auditorijos arba pasiekia labai minimali suma.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 5

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Nesate abejinga pasaulio įvykiams. Kokia Jūsų nuomonė apie Donaldą Trumpą ir šalį kuri per 242 metus nesugebėjo išsirinkti nei vienos moters prezidentės?

– Demokratijos ironija. Bet kas gali būti prezidentas. Net ir asmuo, turėjęs televizijos šou, gali būti galingiausias žmogus. Jis gali net abejingai žiūrėti į kitus prezidentus. Pavyzdys, Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo santykiai. Jie garsiai nesmerkia politinių žaidimų kalbant apie Saudo Arabijos princo suorganizuotą nužudymą. Iš Amerikos pusės iki šiol nėra jokios reakcijos. Tai yra gyvenimo ironija, kai šalis demokratiška, bet jų demokratiška sistema yra neveikianti. Kiekvienas balsas nesiskaičiuoja kaip balsas. Ne visi balsai turi lygią reikšmę. Amerika nori, kad demokratija būtų visame pasaulyje. Todėl jie vykdo karą kitose šalyse. Bet kalbant apie pačią Ameriką demokratija, moterų diskriminacija, patriarchija, Donaldo Trumpo išrinkimas į prezidentus man yra ironija. Bet pasidžiaugti noriu Etiopijos progresu šiais metais. Sugebėjom išrinkti naująjį premjerą, pirmąją prezidentę moterį Etiopijos istorijoje ir turime net 50% moterų parlamente. Tai yra didelis pasiekimas. Dalios Grybauskaitės prezidentės posto laimėjimas man buvo didelė nuostaba, moteris prezidentė. Dabar tą patį vaizdą matau ir Etiopijoje.

– Tikriausiai stebite karinę Rusijos agresiją Ukrainoje. Kokius jausmus, Jums, patyrusiai politinį persekiojimą, ir auginančiai tris vaikus, kelia ne visai adekvatus diktatorius, turintis vieną didžiausių armijų Lietuvos pašonėje?

Mane liūdina daugumos Europos šalių abejingumas. Visai neseniai matėme Ukrainoje invazijas, tauta patyrė represiją. Iš rytų pusės mes taip pat jaučiame grėsmę. Įvykiai Ukrainoje ir Sakartvele mums demonstruoja, kad Rusija tikrai yra šalis, kuri savivaliauja kitose šalyse. Europos Sąjungos šalys abejingai žiūri, lyg nieko blogo nevyksta. Verslas vis tiek vyksta, embargas nėra veiksmingas, ir, šiai dieniai, matome net Ukrainos belaisvių jūreivių. Liūdna yra dėl daugelio Europos šalių abejingumo. Bet džiaugiuosi, kad Lietuva visada turi tvirtą nuomonę, ir pasisako apie Rusiją.

– Kaip ir kodėl, Jūsų nuomone, kyla baimė ar neapykanta kitokios odos spalvos, religijos ar lytinės orientacijos žmonėms? Ką galima būtų padaryti, kad šių reiškinių mūsų visuomenėje mažėtų?

Mes visada darome dviprasmiškas statistikas, kurios gali parodyti ir vieną, ir kitą pusę. Lietuvos tauta nėra rasistai, homofobai. Žiniasklaida visada parašys taip, kad keltų žmonėms baimę. Baimė yra būdas žmones kontroliuoti. Kai žmonės bijo, balsuoja už vieną ar kitą kandidatą, pasirenka vieną ar kitą sprendimą. Donaldas Trumpas labai gerai tuo naudojasi. Visi teroristai, visi blogi, visi nori į mūsų šalį. Nors yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų nenori. Emigracija pasaulyje didės, tai yra faktas. Pasaulyje mes turėsime natūralių gamtos stichijų, kurios išnaikins salas. Mūsų vartotojiškumas sukelia labai daug problemų planetai. Ateityje turėsime dar daugiau neišsprendžiamų problemų. Banginiai, vėžliai miršta nuo plastiko. Mūsų pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų.

Ar iš tikrųjų pasikeičia, pagerėja ar pablogėja tavo gyvenimas, jeigu tavo draugas yra homoseksualus. Kas daro įtaką jo tokiam pasirinkimui? Aš gyvenu pagal filosofiją, jeigu kažkam yra gerai, tai ir man gerai. Laimingi žmonės blogo kitiems nedaro. Leiskim žmonėms gyventi taikiai, laimingai, harmoningai. O tam padeda religijos pasakymas: „nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Jeigu mes pagal tai gyventume, mes būtume laimingesni. Jeigu tu nori būti mylimas, tu myli. Jeigu tu nori būti gerbiamas, tu gerbi kitus. Jeigu tu nori gauti pagalbos iš kitų, tu taip pat turi suteikti pagalbą kitiems. Pagal tai gyvenkime, ir viskas bus gerai.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 4

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje sukūrėte verslą, pristatėte savo vardo kavą. Ar buvo sunku ir su kokiais barjeras ar iššūkiais susiduriate kasdieninėje verslo veikloje?

Su jokiais barjerais nesusidūriau. Nėra dalykų, kurie tave stabdo, yra tik tavo sukurtos iliuzijos, baimės. Tikrai šis kavos verslas augs tiek, kiek aš jį įsivaizduoju augantį. Jeigu aš pasakysiu, aš noriu pasiekti pasaulinę rinką, tai taip ir bus. Prieš 8 metus turėjau viziją padaryti kavos verslą, nes Etiopija yra viena iš didžiausių kokybiškos kavos eksportuotojų. Kava atrasta Etiopijoje. Tai tarsi dovana žmonijai iš Etiopijos. Norėjau pradėti statyti Lietuvos ir Etiopijos tiltą pasitelkiant kavą. Grįžtamasis ryšis bus Lietuvos įmonės, kurios domisi investuoti Etiopijoje. Visada tu turi pasižiūrėti, ką geriausią gali pasiūlyti rinkai, ir kur matai galimybes.

Etiopijos kavai Lietuvoje yra vietos, nes dauguma vis dar turi nusistatymą, kad kava yra karti. Mes griaunam mitus ir įrodinėjam, jog Etiopijos kava yra vaisių kvapo ir skonio. Žmonės dažnai klausia, ar tikrai čia yra kava. Mūsų kava yra didelės įvairovės, virš 100 skonio variantų. Lietuva atras šiuose skoniuose daugiau negu tiktai kavą. Šis verslas nėra sunkumas, kuris tave stumia atsisakyti veiklos. Importo reikalavimai Lietuvoje galėtų būti truputį laisvesni arba vienodi, kaip ir kitose Europos šalyse. Lietuva gali prarasti investuotojus dėl dokumentų reikalavimų, kurių kitose šalyse nėra. Pavyzdžiui, kavą lengviau gabenti į Olandiją ir iš Olandijos į Lietuvą, negu tiesiogiai iš Etiopijos į Lietuvą. Bet visa kita yra gerai.

– Esate ištekėjusi už lietuvio kariškio, bei pareiškusi, kad ne tik pati mielai tarnautumėte Lietuvos kariuomenėje, bet ir leistumėte į karinę tarnybą savo dukterį. Kodėl Jūsų nuomone moterys turėtų aktyviai dalyvauti šalies gynime?

Aš tikiu lygiosiomis teisėmis, kurios nepalaiko „patogu ir šilta“. Jeigu reikia tarnauti berniukui, kuris baigė 12 klasių, kodėl negalima merginoms taip pat? Kodėl viena mergina turi eiti studijuoti, o kita į kariuomenę? Jeigu bus vienodos sąlygos, žmonės bus labiau pasirengę ginti šalį. Negana to, reikia išmokti įgūdžių, pamatyti discipliną, suprasti sunkų darbą (fizinį pasiruošimą). Susumavus, tai duoda pozityvius dalykus. Kai būsiu Lietuvos pilietė, aš pati eisiu savanoriauti kariuomenėje. Aš turiu tarnauti, nes tai pareiga. Lietuva vykdo misijas Afganistane, Irake ir kitose šalyse. Lygios teisės ir lygios atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Apr 11 2018

Kelionė į Stambulą

#KELIONĖS: Visuomet smagu atrasti kažką naujo, ir šį kartą tai Stambulas. Keletas įspūdžių bei paprastų patarimų jei kartais sugalvotumėte ten nukakti.

#Rekomenduoju: už viską mokėti liromis, o keisti eurus į vietinę valiutą ne LT, o nuvykus į vietą. Ženkliai geresnis kursas. Būtinai aplankykite Mėlynąją mečetę ir Sofijos soborą (jame tiesiog neišsiversite be vietinio gido). Taip pat labai įdomu apsilankyti senuose vandens rezervuaruose po žeme įrengtoje bažnyčioje Basilica Cistern. Labai verta plaukti Bosforo sąsiauriu, bet geriau daryti tai dieną, tuomet išvysite nesuskaičiuojamą daugybę prabangiausių istorinių statinių, rūmų turtuolių vilų, tiesiog žadą atims. Galima plaukti ir naktį, bus taip pat gražu, bet matysite tik švieseles tamsoje. Plaukiojimo kaina ir trukmė įvari, taupant laiką idealus pusantros valandos pasiplaukiojimas valstybiniu laivu tik už dvyliką lirų. Jei rinksitės 5 valandų kelionę laivas dažnai švartuosis prie įvairių parduotuvėlių ir vers jus pirkti. Tai laiko švaistymas.

Prie visų minaretų pritvirtinti garsiakalbiai ryte be 15-likos šešios gieda taip, kad neseniai mirusį drąsiai pažadintų. Gieda ilgai 5-10 minučių, tad neduok Alache, jei per klaidą palikai nakčiai pravirą langą. Jei jūsų viešbutis prie krikščionių bažnyčios, tai dieną, kai neplyšaus imamai, kas kažkiek valandų įkyriai skambis varpai bandydami atsigriebti už savąjį tikėjimą. Ragaukit braškių, visokių kitokių vaisių, riešutų. Nusiteikite, kad retas mėsos patiekalas bus pagamintas be aštrių prieskonių. Na bet jei nors kiek mėgstate aštriai, tuomet viskas tvarkoje. Apsilankykite didžiojoje Taksimo aikštėje, kurioje vyko gausūs protestai prieš vietinę valdžią ir būtinai šalia aikštės esančioje didelėje ir gražioje pėsčiųjų gatvėje, prieskonių turguje. Derėkitės.

Didžiąjame Stambulo turguje, kurį tikrai verta aplankyti, galite nusiderėti iki 50 procentų, o perkant brangesnius daiktus ir daugiau. Derantis nedemonstruokite gerų užsienio kalbos žinių, abejingai tarpusavyje aptarinėkit prekę lietuviškai, o kai kartą ar du pakelsite mažiausią pasiūlytą kainą nesutikus mandagiai atsisveikinkite ir nueikite. Jus beveik garantuotai sustabdys ir sutarsite su kelių lirų ar eurų margaryčių. Važiuojant taksi geriau iš karto sutarkite dėl kelionės kainos. Taksi nėra labai brangu, jei vežant neįjungia naktinio tarifo. Taip pat įsitikinkite, kad jus paleidžia tiksliai ten kur prašėte. Nes jei sakys: „čia tik 100 metrų jums išlipus reikės paeiti į aną pusę“, gali būti visai kitaip.

#Nerekomenduoju: Islamo meno muziejaus. Skurdi, mažai ką sakanti ekspocicija, kaip ko gero ir pats menas ar bent jau jo senovinės apraiškos. Apsilankymo kaina 25 liros. Max. ką ten galite pamatyti – Machometo kojos antspadą ir keletą jo barzdos plaukų. Taip pat verčiau vengti pietauti prie didžiųjų mečečių. Dėl hiperdidelio turistų skaičiaus kainos ten užkeltos maksimaliai, arba už tą pačią kainą kaip kitur gausit nanokrevečių vietoje tigrinių, kaip kad ir man pačiam nutiko. Pvz. ledai visur kainuoja 1-5 liras, prie Sofijos soboro 9 liras. Tas pats galioja suvenyrams, drabużiams, rankinėms ir t.t.

Iš esmės visas Stambulas tai didelis turgus. Gėrio yra visur ir visada. Kategoriškai nerekomenduoju nuomuotis automobilio ir bandyti patiems važiuoti Stambulo gatvėmis. Jokių taisyklių eismas panašus į pragarą. Girdėjau, jog veik visi europiečiai patenka prie vairo į avarijas, o automobilių remontas brangus. Turi ten būti gimęs, kad kas šimtą metrų į ką nors neįvažiuotum. Pėsčiųjų šviesoforai šviečia išimtinai dėl grožio.

#PS Miestas labai patiko, bet jis buvo ne toks kokio tikėjausi iš grožinės literatūros ar foto albumų. Stambule pakankamai saugiai jautiesi, gali apgauti taksistai arba paskaičiuoti per didelę sąskaitą restorane, bet nėra jausmo, kad vaikštant gatvėmis galėtum gauti į dūdą. Apskritai žmonėse visai nesijaučia agresijos ar priešiškumo. Gali užlipti kam nors ant kojos, atsitrenkti ar net (kaip man nutiko laive) užvirsti ant burkomis pasidabinusios moters ir šalia jos sėdinčio barzdočiaus – nieko. Automobilio signalai skamba nenutrūkstamai, bet tai ne pykčio, o bendravimo priemonė. Daugybė motorolerių bei motociklų. Per 7 dienas nemačiau vos porą dviračių. Keista, bet beveik niekas mieste nevaikšto susikibę už rankų. Ir dažniau tai bus du draugiški vyrai, nei kokia sutuoktinių pora.


Apr 4 2017

Saulius Rimkus: „Gomora.lt – tai dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu”

© Martyno Juro nuotr.

KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos išsakyti, nors kartais tai nuskamba įžūliai, ar galbūt šiek tiek piktai, tačiau žurnalisto komentarai visuomet pataiko tiesiai į dešimtuką. Šio interviu metu klausiau Sauliaus kaip gimė idėja parašyti romaną „Gomora.lt” ir kaip jis vertina šiuolaikinius rašytojus.

– Kaip kilo idėja rašyti kunigo dienoraščius, o po to juos paviešinti?

– Jaunystėje rašinėjau šiokius tokius eilėraščius, keletą apsakymų, tad rašymas kėlė susidomėjimą ir norą išbandyti jėgas rimtesniame žanre. Kai visko, tiek smagių nuotykių, tiek nelaimingų, nepatogių meilės istorijų, nusivylimų ar bičiuliškų draugystės patirčių bei minčių apie gyvenimą prisikaupė toks kiekis, kad tapo sunku visa tai viduje išlaikyti, nusprendžiau išguldyti tai tekste, rašant tema, kuria domėjausi ir gal būt žinojau geriau už kitus. Tuo metu nemažai teko susidurti su bažnyčios tarnais, šnekėtis apie dramas, vidinius skaudulius, dvejones kurias jiems teko patirti, tad romanas Gomora.lt gimė gana natūraliai.

– Kaip sekėsi rašyti?

– Rašyti sekėsi visai nebloga. Tiesiog paėmiau savo bei trijų geriausių bičiulių (tarp kurių buvo ir kunigas) istorijas ir jas visiškai sumaišiau, tada ėmiau pasakoti istoriją, save patį nužudydamas pačioje pasakojimo pradžioje, o vieną iš draugų (kunigą, pagrindinį romano personažą) pastūmėjau ieškoti žudiko. Tik jis nelabai jo ieškojo, o tiesiog ištrūkęs iš ankšto, tvankaus kaimo pasinėrė į miesto siūlomus nuotykius ir malonumus. Knygoje nėra konkrečių žmonių kopijų, o prototipų istorijos sumaišytos ir perslapstytos naratyve. Buvo įdomu pabandyti parašyti apie žmogų pasirinkusį visiškai jam netinkamą kelią, žmogų nusivylusį tiek savimi tiek kitais, tą kuris klumpa kiekvienam žingsnyje, bet sukelia skaitytojui daugiau simpatiją nei pasmerkimą. Gerą trečdalį romano parašiau mobiliuoju telefonu, buvo smagu rašyti važiuojant naktiniais troleibusais, ar vaikštant parke prie upės.

– Į kokią auditoriją orientavotės?

– Tiesą sakant į jokią. Tiesiog norėjau parašyti knygą, kurią pačiam būtų įdomu perskaityti. Prisimenu kartą buvau vienos literatūrinės premijos teikimo ceremonijoje ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas išdidžiai pareiškė, kad tik Vilniuje rašo knygas su keiksmažodžiais ir N-18 scenomis, o štai mūsų mieste niekas tokiais niekais neužsiminėja. Mano knyga jau buvo beveik parašyta. Sėdėjau ir tyliai šypsojausi iki abiejų ausų. Prieš pradedant knygą žinojau, kad joje bus nemažai necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių, bet man buvo svarbu, kad jie visi be išimties būtų lietuviški. Tad susidariau nedidelį lietuviškų keiksmažodžių žodynėlį, kuriame surašiau visus man žinomus keiksmus, kuo piktesnius ir aštresnius. Čia šiek tiek padėjo Rytis Zemkauskas su savo serialo „Sopranai. Mafijos kronikos“ vertimu. Kažką teko ir pačiam sugalvoti. Knygą rašiau du metus ir tai buvo puikūs, pilni džiaugsmo ir jaudulio metai. Nesistengiau niekam patikti, tiesiog buvo įdomu rašyti lengvą pramoginį „bulvarinį“ skaitalą, kurį pats vartyčiau nenuobodžiaudamas su įdomumu. Gal būt jei rašyti būtų buvę sunkiau knyga būtų gavusis vertingesnė. Bet kuriuo atveju tai tikrai tas dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Nuo to laiko kai 2009-jų gruodį pabaigiau romaną nesu parašęs nei eilutės. Viskas kuriam laikui išsisakyta.

– “Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams“ ką turėjote omenyje tai sakydamas? Ką darytumėt kitaip, jei galėtumėte romaną rašyti iš naujo?

– Kuo labiau gilinausi į religijos bei bažnyčios reikalus, tuo jie man labiau nepatiko. Labai daug dviveidiškumo, apgaulės, netiesos, ar atviro manipuliavimo. Net keista, kad galima dangstantis absoliučiai tyrais dalykais taip šventvagiškai naudotis tikinčiųjų pasitikėjimu bei pažeidžiamumu siekiant galios, įtakos ar asmeninės naudos. Ko gero jei knygą rašyčiau šiandien ji būtų gerokai niūresnė, su daug tamsesniais atspalviais, joje nebūtų tiek humoro ir požiūrio į gyvenimą lengvumo. Gal ir gerai, jog ji pasirodė savo laiku, o ne dabar.

–  Kodėl pasukote žurnalistikos, o ne rašytojo keliu? Kas yra sunkiausia dirbant žurnalisto darbą?

– Greičiausiai turiu pomėgį ar poreikį pasakoti istorijas, o būnat žurnalistu tai galima geriausiai įgyvendinti. Darbą kurį mėgsti dirbti, darbą su kuriuo keliesi ir užmiegi nėra sunku dirbti. Žinoma, pasitaiko klaidų, išbandymų, ar netgi pakankamai šėtoniškų pagundų, bet tai kasdienybė visų kurie kažką realiai daro. Visų, kurie ryžtingai ir atkakliai veikia užuot bambėję ar keikę valstybę, kurioje pasisekė gimti. Tai jaudinantis ir nesibaigiantis nuotykis ir, bent man, geriausia iš viso to, ką tik galėčiau veikti.

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniams rašytojams? (Drąsos? Atspirties taško?)

– Kalbant apie naujausią rašytojų kartą, tai jiems greičiausiai trūksta didelių sukrėtimų, skausmo, siaubo nuo kurio tiesiog negali niekur pasislėpti, pačio gyvenimo pojūčio. To, ką perleidus per savo jautrų vidų galėtum iššauti į knygos lapus. Viskas per ne lyg ramu ir saugu, aišku. Bet tai, kas blogai rašytojams – gerai paprastiems žmonėms. Žmonija, gal tiksliau mūsų regionas, niekada negyveno taip ramiai, patogiai, pasiturinčiai kaip dabar. Net jei kartkartėmis suputo kokie pavieniai teroristų išpuolių atgarsiai, ar nerimas dėl galimos kaimyninės valstybės agresijos, vis tik reiktų įvertinti laiką, kurio nei viena iš buvusių mūsų protėvių kartų neturėjo. Tad gal geriau  nepriteklių kenčia literatūra, nei gyvenimas.

– Kokį patarimą duotumėt jauniesiems Kauno rašytojams?

– Jokio. Jei jau subrendote būti savarankišku rašytoju, jums nereikia niekieno patarimo. Tiesiog turite nueiti savo kelią iki galo, ir jei kažkas nepasisekė ramia širdimi prisiimti visą atsakomybę, o po to bandyti iš naujo. Dar ir dar kartą. Tik tiek.

Kalbino Greta Jankauskaitė

Publikuota kaunaskitaip.lt


Sep 6 2016

Charles met Hugo: Saulius Rimkus

Saulius Rimkus

Saulius Rimkus, portalo KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius, internetinio romano Gomora.lt autorius. Kaip visada taikliai, įžvalgiai ir provokuojančiai… 

Namai ten, kur…

Ten kur žmona, duktė ir Širšė (katė). Ten kur gera būti ir džiugu sugrįžti. Kur gali pasikviesti draugus, gurkšnoti šaltą arbatą ir jaukiai šnekėtis iki paryčių apie pasaulio pažinimą bei kūrybą.

Geriausia vieta pirmajam pasimatymui?

Egzotiškos virtuvės restoranėlis. Jei nesiklijuos pokalbis aukštomis temomis visada galima bus šnekėtis apie maistą, geografiją ir kitas kultūras.

Romantiškiausias gestas, kurį sunku pamiršti?

Ji pasakė taip. Iki šiol stebiuosi kaip tai galėjo nutikti…

Paskutinis matytas spektaklis?

Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis Didis Blogis. Likau sukrėstas ir sužavėtas. Labai rekomenduoju.

Jei taptum meru vienai dienai, ką per ją nuveiktum?

Paskirčiau visą oficiozinių švenčių ir renginių biudžetą gatvės meno ir įdomių, šokiruojančių skulptūrų projektams.

Ką kolekcionuoji?

Knygas ir renginių, kuriuose lankiausi bilietus. Pravers, kai ištiks Alzhaimeris.

Koks paskutinis albumas, kurį įsigijai?

Tai nebuvo albumas. Įsigijau mokamą Spotify paskyrą. Nors šiaip muzikos dažniausiai klausau Youtube, mėgstu vizualius dalykus.

Kas Tau yra grožis?

Tai kažkas visiškai išskirtinio, kitokio. Dažniausiai sutverta žmogiško intelekto. Gali būti šiuolaikinio meno kūrinys, knyga, kino filmas ar pornografinis video. Gamtos peizažai man nedaro įspūdžio.

Ką matai, kai žvelgi į veidrodį?

Nesustabdomą laiko tėkmę.

Mankšta ar meditacija?

Apsaugok, Viešpatie! Jau geriau televizorius.

Kokia gyvenimo prasmė?

Tiesiog gyventi. Pageidautina labai neprisišiukšlinant ir neskaudinant kitų. Nes ten anapus daugiausia kas gal būt gali išlikti tai šio gyvenimo prisiminimai.

Jei Tave prisimintų dėl vieno dalyko, kas tai būtų?

Jei Kauno Žinios išliktų ir po mano mirties tai šildytų kapo granitą.

Ko labiausiai bijai?

Netekti artimų, brangių žmonių. Nors iš esmės suvokiu, kad viskas laikina. Dar bijau smarkiai susimauti. Bet čia jau kaip Aukščiausia ministerija nuspręs. Nelabai manau, kad nuo mūsų daug priklauso. Kažkiek taip, bet ne daug.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kad reikia labai atsargiai bei atidžiai elgtis su žmonėmis. Visada sverti ir galvoti ar tai ką darai yra teisinga.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduoji kitiems?

Rekomenduoju daug knygų, dažnai tenka tai daryti. Dabar galiu pasakyti bent tris – Jaroslavo Melniko Maša, arba Postfašizmas, Danielio Keyeso Gėlės Aldžernonui ir Vilio Normano, Raimundo Milašiūno Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio. Paskutiniosios pavadinimo tikrai neverta išsigąsti. Labai lengvai skaitoma, tiesiog įstabi pokalbių apie gyvenimo prasmę knyga.

Kuris maistas tolygus laimei?

Tas, kurį ryji smegenimis. Sutikti už save protingesnį žmogų tiesiog šventė. Mano nelaimei, tai pasitaiko gana dažnai.

Ko niekada nesuprasi?

Pavydo. Man šis jausmas visiškai svetimas.

Ar bijai mirti ir to, kas atsitiks po to?

Ne, nė kiek. Bijau nebent to, kas neatsitiktų tuo atveju. Tai ko nespėčiau pamatyti, patirti, sužinoti šiame gyvenime.

Kas yra Tavo didvyris/-ė

Tai beveik visuomet laikinas personažas. Manau sveika nusivilti savo herojais. Šiuo metu atidžiai stebiu Rusijos opozicionierių Aleksėjų Navalną, Pussy Riot narę Nadieždą Tolokonnikovą, menininką Piotrą Pavlenskį. Taip pat man įdomu sekti tai kuo užsiima Facebook įkūrėjas Markas Zukerbergas.

Geriausi atradimai?

Labiausiai patinka atrasti žmones. Kai kurie tiesiog yra vaikščiojančios enciklopedijos, kiti turi visiškai unikalų požiūrį į pasaulį, bendravimą. Blogiausi atradimai deja taip pat susiję su žmonėmis.

Mada ar stilius?

Vienareikšmiškai stilius. Nors, jei žiūrėti į madą kaip progreso variklį, tai taip pat neabejotinai įdomu. Bet stilius greičiau susijęs su diktatu, o mada su sekėjais. Tad vėlgi – stilius laimi.

Vieta, kurioje visada jautiesi laimingas?

Žiūrėti patį pirmą atsakymą.

Kita šalis/ miestas, kurį ruošiatės aplankyti?

Artimiausiu metu ruošiuosi aplankyti Barseloną. Bet tai nėra kažkas labai kvapą gniaužiančio. Vat Tokijas ar Mumbajus skamba labiau intriguojančiai, bet nesu 100 proc. tikras, kad pavyks taip toli nusibelsti. Nors niekada nesakyk niekada.

Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Ko gero tai Juodoji jūra, jos pakrantės, paplūdimiai, mergaitės su kuriomis tenai bičiuliavausi. Šiaip tai visa vaikystė skendi blausioje tirštoje prietemoje. Jei kada rašysiu memuarus netikėkit nei vienu žodžiu. Viskas bus išgalvota.

Sauliaus Rimkaus intrernetinę knygą, galite nemokamai paskaityti čia.

Publikuota Charles met Hugo


Aug 25 2016

100-to išties vertų pamatyti filmų iššūkis

Saulius Rimkus

Po to kai internetinę areną nusiaubė „Ledinio kibiro vandens iššūkis“, o po jo sekė „10 gyvenimo knygų iššūkis“, kurio net iššūkiu nepavadinsi, nes nereikalavo jokių dalyvių pastangų, išskyrus norą pasipuikuoti, daugeliui kilo klausimas – kas toliau?

Viena mėgstamiausių mano girdėtų visų laikų frazių apibūdinančių žmogiškus santykius: „draugai yra mūsų gyvenimų liudininkai“. Jau ne pirmas šimtmetis didelę dalį mūsų gyvenimo užima kinas ir filmai, beveik tobulas būdas žmonėms kartu patirti istorijas. Pasidalinkite su savo artimaisiais ar tiesiog tais, kurie nėra jums abejingi, kūrybiškai sumeistrautais sapnais, pasakojimais kurie jus privertė šluostytis ašaras, šypsotis, ar laikyti iš baimės ar nerimo suspaustus kumščius ir gal būt jūs atsiskleisite pasauliui naujomis spalvomis.

Šį sąrašą* sudariau ne atsitiktinai. Tai filmai, kuriuos atrinkau savo dukrai. Norėčiau, kad ji bėgant metams juos pamatytų. Visos juostos vienaip ar kitaip ilgam laikui įsirėžia į atmintį, sukelia mintis bei pojūčius, kurie dar ilgai neapleidžia sąmonės ir vaizduotės. Gal būt jame rasite kažką naudingo ir jūs. Filmai pažymėti minimalaus leistino peržiūrai amžiaus cenzu. Tai tikrai nereiškia, kad reikia juos žiūrėti būnant tokio amžiaus, tiesiog turint nemažiau metų nei (…) .

minuscule-valley-of-the-lost-ants

1-10 (N-3)

Minuscule – La vallée des fourmis perdues (2013) – visai neseniai sukurtas animacinis filmas gražina mus į tuos laikus, kuomet ekrane nepasigirsdavo nei žodžio, tačiau reginys, pasakojimas, emocijos priversdavo tiesiog prilipti prie kėdės. Pasinerkite stačia galva į šiuos neįtikėtino grožio skruzdėlyčių nuotykius.

Up (2009) – spalvingas pabėgimas iš nykios kasdienybės tiesiai nuotykiams į nasrus. Tai toks pasakiškas kūrinys, kuris greičiausiai pravirkdys pirma dešimtimi minučių, o vėliau tiesiog mėgausitės šiltais ir su meile ir sąmoju sukurtais herojais.

The Croods (2013) – Krudžiai – viena smagiausių pieštinių šeimynų kino istorijoje, pačios žmonijos civilizacijos ištakos visu gražumu. Pamokantis pasakojimas apie tai, kad tėvai dažnai bando apsaugoti savo vaikus nuo išorinio pasaulio ir kodėl ne visuomet jiems verta persistengti.

Brave (2012) – ko gero vienas labiausiai vykusių nestereotipiškų princesių pasirodymų Holivude, ne veltui kilo didelis skandalas Disnėjaus kompanijai bandant subjauroti princesę Meridą komerciniais interesais.

Frozen (2013) – puiki žiemiška istorija, apie tai kas yra tikroji meilė, pateikia mus džiugiai nešablonišką atsakymą ir supažindina su neįtikėtino smagumo besmegeniu Olafu, kurio didžioji svajonė pasimėgaut vasara.

Iron Giant (1999) – klasikinė animacija, fantastinius Stiveno Spilbergo siužetus primenantis pasakojimas ir puiki pamoka žmonijai.

How to train your dragon 2 – retai kada bet kokio kūrinio pratęsimas būna geresnis už pirmtaką, o tiksliau sakant beveik niekada. Tai pavyko „Krikštaviui 2″ ir šiam nuotaikingam pasakojimui apie drakonus pasikinkiusius vikingus. Praktiškai viskas.

WALL-E (2008) – vienas labiausiai pamokančių ir žmoniją įspėjančių animacinių filmų, kurį žiūrint tiesiog įsimyli pagrindinį veikėją – šiukšles rūšiuojantį robotuką uolių. Niekas nėra per senas tokiai istorijai.

Le renard et l’enfant (2007) – tobulai nufilmuota istorija apie mergaitės ir lapės draugystę bei tai kodėl negalime savintis tų, kuriems jaučiame šiltus jausmus.

Fantastic Mr. Fox (2009) manote viską žinote apie lapes? Siaubas kaip apsigaunate! Tokia istorija nutinka kartą gyvenime, ir spjaukit į tai, kad pasakojimas apie vištas vagiantį lapiną jau daug kartų girdėtas.

11-20 (N-6)

Balkonas (2008) – tai neįtikėtina galimybė pamatyti gyvenimą, kurio seniai nebeliko, be vertinimų, nuomonės piršimo, tiesiog trapius smėlio sekrete užspaustus ir išsaugotus vaikystės prisiminimus

The Gold Rush (1925) – Charlie Chaplin’o genijus visame savo gražume. Puikiausia žiūrėti kino salėje, didesniame žmonių būryje, grojant gyvai muzika. Keista bet kartais filmai išlaiko savo vertę šimtmečiais.

Who Framed Roger Rabbit (1988) – jie pabandė tai vieni pirmųjų ir praktiškai niekam nepavyko padaryti geriau. Stulbinanti filmuotos medžiagos ir animacijos kombinacija įtraukia mus į linksmą detektyvinė istorijos sūkurį.

The NeverEnding Story (1984) – kartais kai kuriuos filmus tiesiog reikia žiūrėti tinkamo amžiaus, tuomet kai nuotykių troškimas ir vaikiškos baimės kovoja taip smarkiai, kad nuo jų mūšio rezultatų gali priklausyti visas tolesnis tavo likimas.

Bicentennial Man (1999)Kas yra žmogus? Atrodo paprastas klausimas, bet nėra taip paprasta į jį atsakyti.

Oz the Great and Powerful (2013) – Oskaras Digsas (akt. James Franco) – šlovės ir turtų besivaikantis cirko artistas. Skrisdamas oro balionu Oskaras patenka į uraganą, kuris nubloškia jį į stebuklingą Ozo karalystę. Kai Ozo gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko – pasirodo Oskaras. Cirko artistas suvokia, jog būtent jis yra ilgai lauktas šalies gelbėtojas, kuris turės sunaikinti piktąją raganą bei tapti šalies valdovu.

ParaNorman (2012) – Neišpasakyto gerumo animacija perspjaunanti patį Tim Burton. Visai mažiems nerekomenduoju, bet nors šiek tiek ūgtelėję tokią pamokančią istoriją turėtų pamatyti kiekvienas.

The Addams Family (1991) – Štai taip reikia kurti pramoginius filmus, kurie savo stilistika, humoru, personažais įsirėžia lyg ledkirčiu į atmintį ir niekada neužsimiršta. Daugybė smagumo ir pramogos.

The Fall (2006) – Jei man reiktų išrinkti vizualiai akiai maloniausią kino juostą, ko gero rinkčiausi šį kino šedevrą. Jaudinanti istorija, kerintys vaizdai bei šiek tiek morfijaus viskas ko reikia kad pasinertum į sapnų pasaulį ir nebenorėtum sugrįžti atgal.

Cirque du Soleil: Worlds Away (2012) – Visada buvau cirko meistrystės gerbėjas, bet kai pamačiau pirmuosius Cirque du Soleil pasirodymus man tiesiog atėmė žadą. Šis filmas tarsi esensija viso to gėrio kurį neįmanoma nusakyti. Rekomenduoju žiūrėti didžiajame ekrane.

21-30 (N-8)

Groundhog Day (1993) – Jei mane iki gyvenimo pabaigos įkalintų ankštoje celėje ir lieptų išsirinkti vieną filmą, kuris suktųsi nuolatos mažame monitoriuje ir nematyčiau nieko kito, ko gero rinkčiausi šį. „Švilpiko diena“ yra visų laikų mano mėgstamiausia komedija. Nieko puikesnio už ją nesu matęs.

The Imaginarium of Doctor Parnassus (2009) – mistinis nuotykių filmas, kuris jus nukels į neįtikėtiną fantazijų pasaulį – užburiantį spektaklį. Istorija sukasi apie Daktarą Parnasą (akt. Christopher Plummer), keliaujantį teatro šeimininką, savo žiūrovams siūlantį galimybę pasirinkti tarp šviesos ir džiaugsmo arba tarp tamsos ir niūrumo. Daktaras turi neeilinę dovaną – valdyti kitų žmonių vaizduotę.

Les choristes (2004) Deje, gyvenime ne viskas yra linksmybės. Muzika galinti įveikti blogį – tema, kurią labai jautriai bei kūrybingai pasitelkdamas muzikos kerus bando nagrinėti režisierius  Christophie Barratier.

Samsara (2011) Jokių aktorių, jokios vaidybos, tiesą pasakius nėra net jokių žodžių. Nėra ir nereikia! Pasirodo, kad grožio, didybės, paradoksalumo ir netgi sarkazmo pertekimui žodžiai visai nebūtini.

What Dreams May Come (1998) – Po gyvenimo turėtų būti šis tas daugiau nei mirtis. Režisierius Vincent Ward pateikia savo anapusinio gyvenimo versiją.

The Hichikers Guide to Galaxy (2005) – tai istorija apie paprastą vaikiną Artūrą Dentą (akt. Martin Freeman), kuriam nelieka kitos išeities, kaip tik leistis į svarbiausią savo gyvenimo kelionę po visatą, norint išvengti artėjančios pasaulio pabaigos.

The Nighmare Before Christmas (1993) – Tim’o Berton’o sukurtas Jack’as Skellington’as – Helovyno miesto karalius, padeda mums visiškai kitaip pažvelgti į Kalėdas.

Coraline (2009) – Režisieriaus Henry Selick sukurta labai graži ir šiek tiek košmariška pasaka. Originalus mistinis, paslaptingas, įtraukiantis pasaulis.

Corps bride (2005) – Įstabus ir nuotaikingai šiurpus Timo Burtono animacinis šedevras. Viktoras kuklus vaikinukas, norėdamas būsimų vestuvių metu viską atlikti nepriekaištingai, vaikštinėja po mišką ir kartojasi priesaiką. Tokių savo repeticijų metu jis užmauna žiedą kažkokiam tai pagaliukui ar tai šakelei. Pasirodo ta šakelė yra mirusios nuotakos sumedėjęs pirštas. Štai taip Viktoras įsigyja mirusią žmoną.

The Illusionist (2006) – Dar niekada magijos pasaulis nebuvo perteiktas taip jausmngai ir poetiškai. Kuo ilgiau ir sudėtingesnėmis aplinkybėmis bręsta stebuklai, tuo jie įspūdingesni.

The-Legend-of-1900-0

31-40 (N-10)

The Legend of 1900 (1998) – Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos.

V for Vendetta (2016) – 2020-ieji metai žmonija ką tik išgyveno III pasaulinį karą. Anglijoje kaip likusiame pasaulyje vyrauja apokalipsės nuotaikos. Negana to ore cirkuliuoja užkrečiantys virusai pasiglemžę dauguma JAV gyventojų, Europa susiskaldžiusi, pasauliniai komunikaciniai ryšiai apriboti arba nutrūkę, o terorizmo baimė pasiekusi epogėjų. Filmo veiksmas vyksta Londone, kai Didžiąją Britaniją valdo fašistų diktatorius, žadantis saugumą, bet uždraudžiantis žodžio laisvę ir nepriklausomą mintį. Visuomenė kenčia šiuos sukaustymus ir bijo pasipriešinti, nes kaip ir diktuoja pasaulio istorija – su pasipriešinusiais susidorojama. Norėdama išsivaduoti iš „Naujosios Britanijos“ valdžios gniaužtų visuomenė gali padaryti tik vieną – susivienyti. Šią nišą užpildo paslaptinga, kaukėta ir revoliucinga asmenybė “V”.

Tiger and the Snow (2005) – italų režisieriaus Roberto Beninio romantinė komedija. Komiškas, tačiau labai talentingas, išsiskyręs literatūros profesorius Atilijus (Roberto Benigni) yra beviltiškai įsimylėjęs Viktorija (Nicoletta Braschi – R. Benigni žmona realiame gyvenime). Atilijaus piršlybos naujai meilei vis baigiasi nesėkmingai, tačiau jis nenuleidžia rankų, nepaisydamas to, jog Viktorija jam nejaučia nieko panašaus, tačiau pasako jam sutiksianti tekėti tik tuomet kai pamatys Romoje vaikštantį tigrą ant sniego.

Life Is Beautiful (1997) – dar vienas meistriškas italų komiko Roberto Benigni darbas. Istorija apie žydą italą, knygyno savininką Guido Orefice (Roberto Benigni) ir jo siekį apsaugoti savo sūnų nuo siaubo, vykdomo nacių koncentracijos stovykloje. Filmas, susilaukęs didelio pripažinimo, įrodė, kad Holokausto tema galima kalbėti ir šmaikščiai. Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai neabejotinai vienas geriausių šių laikų filmų.

O Brother, Where Art Thou? (2000) – 1930-siais trijulė nusikaltėlių pabėga iš kalėjimo siekdami surasti paslėptas brangenybes. Homero „Odisėjos“ siužetu paremtais nuotykiais džiuginanti puiki muzikinė komedija.

The Invention of Lying (2009) – Įsivaizduokite, kad staiga nebegalite meluoti. Niekam niekada. Negalite sakyti, kad visai neerzina tai, kad jūsų draugė kramto nagus ar, kad jūsų nekamuoja draugo knarkimas. Jokio melo, tik visiška, nuoga plika tiesa iki tol, kol ateina diena melo išradimui…

The Last of the Mohicans (1992) – Tai ko gero vienas gražiausių epų apie svarbią Amerikos istorijos dalį. Pradžią – kurią sukūrė išnykti baigianti indėnų rasė. Filmas, išryškinantis indėnų žiaurumą bei tuo pačiu parodantis jų papročius, kuriuos krauju nuplovė atvykėliai iš Europos.

Adams Abler (2005) – Buvęs neonacių gaujos lyderis Adomas (Ulrich Thomsen), kurį neseniai paleido iš kalėjimo, yra išsiųstas priverstiniam perauklėjimui ir turi kelis mėnesius praleisti mažoje religingų žmonių bendruomenėje. Bendruomenės dvasinis vedlys yra kunigas Ivanas (Mads Mikkelsen) – nepataisomas optimistas. Tuo pat metu perauklėjami ir kiti du kaliniai: Khalidas, arabų vagis, kuris kartais užgrobia degalines laikydamas tai tam tikra protesto forma, ir Gunaras, apkūnus alkoholikas kleptomanas, kaltintas išprievartavimu. Ivanas šventai tiki žmonių dieviškumu ir nemato kalinių besitęsiančių piktadarysčių.

Shawshank redemption (1994) – Po žmonos ir jos meilužio nužudymo sėkmingas bankininkas Endis ( akt. Tim Robbins) nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos Šoušenko kalėjime. Valandas keičia dienos, o dienas – mėnesiai ir metai. Kasdien Endis vis labiau svajoja apie išėjimą į laisvę. Vienintelis jo šansas pabėgti, tai užsitarnauti kitų kalinių pagarbą bei padėti kalėjimo prižiūrėtojams finansinėse operacijose. Vienas iš kalėjimo prižiūrėtojų kontroliuoja juodąją rinką. Todėl Endis pamato puikią galimybę suplanuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš Šoušenko.

Seven Pounds (2008)  – Per septynias dienas ponas Dievas sukūrė pasaulį, o per septynias sekundes pagrindinis filmo herojus Benas (aktorius – Will Smith) nelaimingo atsitikimo dėka sugriovė savąjį. Ir nors sugriovė jis tą pasaulį negrįžtamai, negalima sakyti, kad Benas tiesiog pasiduoda. Jis ima dėmesingai stebėti aplink verdantį gyvenimą ir pastebi, jog visai šalia gyvena daugybė žmonių, kurių dienas kartina kur kas didesni rūpesčiai nei sielvartas.

Only-lovers-left-alive-0

41-50 (N-12)

Only lovers left alive (2013) – Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.

Zoolander (2001) – istorija pasakoja apie neįtikėtiną sėkmę patyrusį modelį Dereką Zulanderį (akt. Ben Stiller). Derekas – išpuikęs, kvailas, manieringas ir naivus, tačiau turi viską: šlovę, pinigų, galybę moterų, brangius daiktus. Bet atsiranda kitas, geresnis už jį – didžiausias konkurentas Hanselis (akt. Owen Wilson). Pastarasis iš panosės nukniaukia geriausio modelio apdovanojimą, taip apversdamas Dereko gyvenimą aukštyn kojom.

Pleasantville (1998) – 1990 metai, JAV, Deividas ir jo sesuo Dženifer gyvena tam laikmečiui įprastą paauglišką gyvenimą. Kai vieną vakarą svetainėje stovintis televizorius juos staiga įtraukia į vidų ir jie yra įkalinami populiariausiame 1950 metų nespalvotame televizijos seriale, kuriame juos pasitinka mylintys ir rūpestingi tėvai, senamadiškos vertybės bei begalo naivūs kaimynystės gyventojai.

Philomena (2013) – Dar būdama jaunutė Filomena (Judy Dench) tampa nėščia, o jos katalikui tėvui merginos išsižadėjus, pastaroji apsigyvena vienuolyne. Gyvendama su vienuolėmis Filomena susilaukia sūnaus Antony, kuris iš jos yra atimamas ir parduodamas amerikiečių šeimai. Po 50 metų, moteris apie atimtą sūnų papasakoja dukrai, kuri, sutikusi iš darbo atleistą BBC žurnalistą Martiną (Steve Coogan), paprašo jo pagalbos. Pasispyriojęs Martinas vis dėlto nusprendžia padėti Filomenai surasti senai prarastą sūnų ir parašyti moters gyvenimo istoriją.

Precious (2009) – Negailestingas ir nuožmus likimas siunčia pagrindinei filmo herojai vieną išbandymą, po kito, o galvoja kirba klausimas ar jai pavyks nepalūžti? Ar pavyks iš šio nedėkingo gyvenimo išspausti ką nors gero?

A.I. Artificial Intelligence (2001)  – Jeigu kažką įpareigoji tave mylėti besąlygiška ir amžina meile, ar privalai rūpintis juo lygiai taip pat besąlygiškai?

Spy (2015) – filmas „Ji – šnipė“ prasideda kaip dar vienas Džeimso Bondo filmo epizodas – vaizdai į prabangius rūmus, kuriame dominuoja moterys, dėvinčios prabangias sukneles, smokingus vilkintys vyrai ir ginkluoti slaptieji agentai, pasislėpę už kiekvieno krūmo. Tačiau JAV specialiosios žvalgybos slaptosios agentės Siuzanos Kuper (akt. Melissa McCarthy) čia nesimato. Nepaisant to, kad Siuzana yra itin gera slaptoji agentė, jau 10 metų sėdi šnipinėjimo agentūros rūsyje, apsupta moderniųjų technologijų įrenginiais. Jos darbas labai nuobodus ir visiškai nepavojingas. Kiekvieną dieną bendraudama su jaudinančiose ir pavojingose operacijose dalyvaujančiais kolegomis, ji panori tapti viena jų.

Agora (2009) – tai kelionė tikėjimo labirintais. Tikėjimo savimi, Dievu ir meile. Tai garsios graikų filosofės, matematikės ir astronomės Hipatijos (Rachel Weisz) kelionė išsvajotojo tikslo link nepaisant iš po kojų slystančio pasaulio.

Intouchables (2011) – Šiltas, žmogiškas, ypatingai nemoralizuojantis prancūzų kinas. Jei kada turėjote draugą kurį ištiko didelė nelamė, arba ji buvo ištikusi jus, suprasite kaip kerai sukurtas šis tira istorija paremtas filmas.

Exit through the gift shop (2010) – vadinamas dokumentika, tačiau tuo pačiu tai veiksmo komedija, kuri priverčia susimąstyti ne tik apie tai kas yra menas, kas vandalizmas, o kas tiesiog pamišimas, žiūrint šį kūrinį kyla jo tikrumo klausimas.

51-60 (N-13)

Forrest Gump (1994) – Jei reiktų išrinkti vieną patį mylimiausią visų laikų filmą, tuomet pasirinkimas būtų akivaizdus. Tokio įspūdžio nepaliko jokia kita juosta. Pamenu, kad įspūdis buvo toks stiprus, kad būdamas keturiolikos pasibaigus seansui išėjau iš pustuščio kino teatro ir tamsoje, pliaupiant neįtikėtinam lietui, pasileidau bėgti Laisvės alėja, kurioje beveik nebuvo žmonių. Viduje buvo gera ir šilta.

American History X (1998) – filmas, pasakojantis apie dideles, gal net didžiausias šiuolaikinio pasaulio problemas – rasizmą, neonacizmą, teisingumo stoką ir neapykantą kitokiems.

The Age of Adaline (2015) – Adelaina Bauman (akt. Blake Lively) gimė 1908 m. ir gyveno įprastinį, normalų gyvenimą. Kol praėjus 29-iems jos gyvenimo metams įvykusi autoavarija viską apvertė aukštyn kojom. Nuo tos magiškos ir stebuklingos nakties Adelainos gyvenime tiesiogine ta žodžio prasme sustojo laikas – ji daugiau nebeseno. Prisiekusi sau, jog niekam neišduos šios paslapties – norėdama apsaugoti save ir savo dukterį, ji kas dešimtmetį keitė savo išvaizdą, gyvenamąją vietą bei vardą.

Ex Machina (2015) – įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės. Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.

City of God (2002) – Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią.

1944 (2015) – estų režisieriaus Elmo Nüganeno kūrinys, žvelgiantis į Antrąjį pasaulinį karą iš tautos, praradusios nepriklausomybę ir turinčios kovoti ne už tėvynę, pusės.

Big Eyes (2014) – Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.

Yo, también (2009)  – ispanų režisieriaus Alvaro Pastor filmas „Aš taip pat“ prabyla apie neįprastą meilę. Dramoje pagrindinis aktorius nėra raumeningas gražuolis. Priešingai nei įprasta, dėmesį prikausto žemas, talentingas Dauno sindromą turintis vyras, kurio širdį užkariauja sveika mergina. Tai filmas, drąsiai prabylantis apie žmonių su negalia seksualumą ir norą tapti normaliais.

Mad Max: Fury Road (2015) – Sulaukęs daugybės liaupsių dėl siužeto, kinematografijos, veiksmo ir grafikos, „Pašėlęs Maksas“ patraukė ir feministų/čių dėmesį. Internetą užplūdo komentarai, teigiantys, kad pagaliau pasirodė ir feministinis veiksmo filmas, kuriame moterys vaizduojamos kitaip nei įprasta.

La migliore offerta (2013) – Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam.

MCDSOOF EC480

61-70 (N-14)

Son of Saul (2015) – Saulius yra vengras, kaip ir daugelis jo likimo draugų, vokiečių įdarbintas pasirūpinti po dujų kameros egzekucijų ten likusiais kūnais. Surinkti aukų drabužius, nuplauti ant grindų likusį kraują. Tiesa, į kamerą varomiems žydams per mikrofoną skelbiama, kad jų laukia karštas dušas, o po to bus duota darbo. Uždarius kameros duris girdisi aimanos, o atidarius jas  – jau tik tyli kūnų masė. Tačiau ten per stebuklą išgyveno berniukas.

Blade runer (1982) – ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas.

Perfume: The Story of a Murderer (2006) – XVIII a. Prancūzija visu savo gražumu ir neiline dovana skirti bei kurti kvapus apdovanotas antiherojus Žanas Batistas Genujis, kuriam neegzistuoja jokios moralinės dilemos ar kaltės bei sąžinės sąvokos apskritai.

Lost in Translation (2003) – Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė.

Django Unchained (2012) – vokiečių kilmės premijų medžiotojas daktaras Šulcas išlaisvina juodaodį Džango iš vergovės, kad šis jam padėtų susekti jo buvusius šeimininkus. Po puikiai atlikto darbo Šulcas jam pasiūlo toliau medžioti premijas ir jie tampa pilnaverčiais partneriais. Užsidirbus pakankamai pinigų Džango nusprendžia išpirkti laisvę savo žmonai, kuri dirba plantacijose.

A Million Ways to Die in the West (2014) – Veiksmas žiūrovus nukelia į XIX a. pabaigos laikotarpį, Amerikos vakarų miestelį, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas – Albertas (Seth MacFarlane) sutinka savo svajonių moterį – Aną (Charlize Theron). Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą – Klinčą (Liam Neeson), kuris yra ginklų dvikovų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Aš esi Tu (2006) – tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške.

Lawless (2012) – „Virš įstatymo“ mus nukelia į sunkiai įsivaizduojamus ir nepavydėtinus laikus, kuomet už žmogų kalbėjo ne jis ar jo darbai, o ginklai. Filmo siužetas gana paprastas – prohibicijos metu trys broliai pasiryžta nepaklusti įstatymui ir nusprendžia užsiimti nelegaliu verslu – viskio gaminimu ir prekyba. Turbūt nieko keisto, kad verslas klostosi sėkmingai – alkoholio ištroškusios Amerikos liaudies gerklės tuoj pat leidžia verslui suklestėti ir įsitvirtinti. Tačiau nelegalus šeimos versliukas patiria sunkumų, kuomet prasideda krizė ir, lyg to būtų maža, į apygardą atvyksta iš Čikagos atsiųstas reketininkas pareigūnas Charlie Rakesas.

The Lobster (2015) – filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką.

Wilbur Wants to Kill Himself (200) – Vilburas ir Harburas po tėvų mirties nelabai įsivaizduoja kaip dėlioti savo gyvenimą toliau. Tėvas paliko sūnums antikvarinių, naudotų knygų krautuvėlę bei krūvą gyvenimiškų klausimų, į kuriuos nespėjo atsakyti. Tie klausimai nuolat kirba Vilbuto galvoje šalia įsitikinimų, kad tėvas ir apskritai likęs pasaulis jo nemylėjo ir nemylės. Tai pagrindinė priežastis, kodėl Vilbutas bando įvairiausiais būdais nusižudyti.

71-80 (N-15)

Dolls (2002) – Filmas „Lėlės“ tai kitoks japonų režisieriaus Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas.

Match Point (2005) „Norėčiau gyvenime ką nors nuveikti.“ – tokį norą išreiškia pagrindinis filmo personažas Krisas (aktorius Jonathan Rhys-Meyers). Jaunas, išvaizdus vaikinas dirbantis teniso instruktoriumi akivaizdžiai nori daugiau. Bėda, kad kaip ir didžioji dalis populiacijos, jis nelabai žino ko nori. Žino jis tik, kad jam kažko maža. Taigi, šis jaunuolis yra pasiryžęs bet kokia kaina iš šio pasaulio gauti daugiau.

Fight Club (1999) –  Džekas kenčia nuo nemigos ir yra ne pats laimingiausias žmogus žemėje. Tačiau jis suranda užsiėmimą. Džekas vaikšto į įvairius susitikimus: alkoholikų, sergančiu vėžiu, tuberkuliozės, persivalgėlių – storulių,  nors jo nei vėžys, nei alkoholizmas nekamuoja. Džekas tampa priklausomas nuo susitikimų. Jis jaučia vidinį pasitenkinimą klausydamas žmonių istorijų, o taip pat ir pats gali išsipasakoti ir išsiverkti, nes kiti manydami, jog jis tuoj mirs jį visada išklauso. Vieną dieną susitikime jis sutinka Marlą – tokią pačią priklausomą nuo susitikimų, kaip ir jis, o tai jį begalo supykdo, tačiau viduje jis jai jaučia savotišką meilę. Istorijos vingiai apsiverčia, kai Džekas sutinka Tailerį – muilo pardavėją, pliačiančią ir griaunančią ribas asmenybę.

God Bless America (2011) – Toks vidutinio amžiaus vyras Frenkas diena iš dienos gyvena savo gyvenimėlį, kuris šiaip jau niekuo ypatingas. Jis kaip ir didžioji dalis populiacijos keliasi, keliauja į darbą, klauso atbukusių bendradarbių paistalų, tada grįžta namo ir susiduria su tokiu pačiu TV pasaulio atbukimu. Viskas aplinkui tiesiog erzina – buki nedėkingi žmonės, apsimetėliai, dviveidžiai, melagiai, lepūnėliai, nedėkingieji, neprotingieji ir visi kitokie erzintojai. Režisierius savo personažui Frenkui pametėja galimybę nutraukti šią erzinimo grandinę. Frenkas sužino, kad jam liko nedaug laiko šiame pasaulyje, todėl nusprendžia jį padaryti kiek švaresnį.

Nightcrawler (2014) – pasakoja apie galo su galu nesuduriantį į sociopatiją linkusį vyruką Lou, kuris, po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, tampa laisvai samdomu nusikaltimų ir nelaimių vietas filmuojančiu operatoriumi. Lou pavyksta parduoti vieną reportažą televizijos žinioms, todėl, įžvelgęs potencialą užsidirbti, vyras kasnakt traukia į gatves medžioti sensacingų kadrų. Ilgainiui Lou ambicijos pradeda imti viršų ir jau nebelieka nieko, ko jis nepadarytų dėl gero reportažo.

Mar adentro (2004) – Savitu, rafinuotu ir įtaigiu stiliumi pasižymintis režisierius Alejandro Amenbar, drauge su savo filmu „Jūros gelmėse“ ragina akimirkai sustoti ir susimąstyti, kas iš tiesų yra tas gyvenimas ir ar jis priklauso žmogui, ar žmogus priklauso jam.

Closer (2004) – Kaip čia palikus savo gyvenimo meilę, kad niekam neskaudėtų? Filmo režisierius be jokių užuolankų tėškia tiesą, kad tokio būdo tiesiog nėra. Reikia palikti ir viskas. „Arčiau“ neprisidenginėja cukraus pudra ir nepila karamelės kibirų.

Monster’s Ball (2001) – Sudėtingų gyvenimų istorijos susipina ir gailiausiai kažkokiu tai būdu tampa paprastos. Filmas siunčia žinutę, kad gyventi reikia nepaisant nieko. Ne tik gyventi, bet ir neatsakyti galimybės būti laimingiems. Nes tie, kurie pirmenybę teikia aklai neapykantai galiausiai lieka vieni.

The Reader (2008) – tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo.

The Flowers of War (2011) – veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių.

The Tudors

81-90 (N-16)

The Tudors (2007-2010) (Serialas) – pasakojantis apie kontraversiškiausią visų laikų Didžiosios Britanijos karalių Henriką VIII, jo šešias žmonas bei anglikonų atskilimą nuo didžios ir galingos Romos katalikų bažnyčios. Filmas tiesiog skęsta prabangoje, prašmatniuose kostiumuose, nuogybėje ir žmonių kančiose. Tai tikros galinėjimosi dėl valdžios sužlugdytų likimų varžytuvės. Tiesiog būtina pažiūrėti norint suprasti pačią žmonijos prigimtį ir tai kaip formavosi modernioji Europa.

Tamangai (1995) (serialas) – Tai Keistuolių teatro aktorių   sukurtas penkių dalių istorinis, nuotykinis bei mitinis televizijos detektyvas , kuriame itin vykusiai susijungia pagoniškos tradicijos kartu su Smetoniškos Lietuvos gangsterių gyvenimo subtilybėmis.

Mad Men (2007–2015) (serialas) – 1960-ųjų pradžia, Niujorkas. Pasaulis stato save iš naujo, įmonės dar tiki pardavimais, kaip vieninteliu siektinu rezultatu, o sekso ir erotizmo kultą kaitina socialinės darganos ir naujojo pasaulio neapibrėžtumas. Esame įmetami į vieną ankstyvųjų reklamos agentūrų, kurioje pirmu smuiku griežia – mįslingas kūrybos direktorius, donžuanas Donaldas Draperis.

Rome (TV Series 2005–2007) (serialas) – jaudinanti drama apie meilę ir išdavystę, šeimininkus ir vergus, vyrus ir žmonas, respublikos žlugimo ir imperijos kūrimosi laikų kronika.

The Borgias (serialas) – Greičiausiai viena ausimi esate girdėję apie įvairiems ištvirkimams neabejingą ir į niekšybes linkusį Roderiką Bordžiją dar žinomą kaip Aleksandras VI, Romos popiežius, ėjęs šias pareigas nuo 1492 iki 1503 m. O ar žinojote, kad jis turėdamas gausą nesantuokinių vaikų savo sūnų Čezarę Bordžiją paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu, o kitam sūnui Chuanui Bordžijai atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę ir paskyrė jį popiežiaus armijos vadu? Dar šis popiežius turėjo įstabaus grožio dukterį Lukreciją, kurią tekino už ko tik panorėjęs, ne vieną kartą prispyrus politinei ar financinei būtinybei, ilgametę sugyventinę Vannozza dei Cattani, gausybę meilužių, tarp jų ir Giulią Farnese, žinomą kaip Julija Gražioji, kuriai taip pat buvo neištikimas. Aleksandro VI polinkis pramogoms ir malonumams nežinojo ribų. Romos gatvėse siautėjant nusikalstamumui ir skurdui, jis nepailsdamas šėlo prabangiausiose puotose, kaukių baliuose ir šokių vakarėliuose – visa tai, savaime suprantama, apmokėdamas iš Bažnyčios iždo. Norėtumėte tai pamatyti savo akimis?

House of Cards, (2013 -) (serialas) – Frenkas Andervudas, sumanus ir patyręs politikas, atstovaujantis Demokratų partijai, tampa šios partijos drausmės prižiūrėtoju. Jo pareiga patraukti Rūmų atstovus jo partijos pusėn. Jo kolega partijoje ir naujai išrinktas prezidentas Garetas Volkeris pažada Frenkui taip jo trokštamą užsienio reikalų ministro postą, bet ilgai netrukus atsiima savo pažadą, todėl Andervudas imasi keršto.

Game of Trones (2011 -) (serialas) – septynios karališkos šeimos kovoja dėl valdžios. Šiame kare tinka visos priemonės – intrigos, išdavystės, klastingos žmogžudystės. Tačiau kovodami dėl karūnos ir valdžios septynių kilmingų šeimų atstovai nepastebi, kad šalies šiaurėje kyla nauja, galinga jėga, taip pat trokštanti valdyti.

Shamless (2011 – ) (serialas) – Neįtikėtinai smagi bei asociali šeimynėlė sudaryta iš alkoholiko tėvo Frenko, ir jo šešių vaikų: protingo, bet visada į bėdą įsiveliančio sūnaus Filipo/ Lip’o, jo homoseksualaus brolio Iano, sadomazochistinių polinkių turinčio Karlo, protinguolės, viską žinančios ir tikrai per brandžios savo amžiui Debės, mažiausiojo brolio, kurio depresija serganti, narkomanė mama susilaukė su juodaodžiu – Liamo, ir vyriausiosios dukters, kuri tėvui rūpinantis tik savimi laiko visus keturis namų kampus – Fionos.

Black Mirror (2011 – ) (serialas) – Internetui įžengus į mūsų gyvenimą akys tarsi atsivėrė: nebeliko ribų, laiko limito, kontrolės. Jis tapo mūsų namais, gyvenimu, geriausiu draugu ir išminčiumi. Technologijos apvertė žmonių gyvenimus aukštyn kojom ir laikas pradėjo lėkti greičiau. Technologijos suteikė begalę teigiamų aspektų, tačiau tuo pačiu nepašykštėjo ir neigiamų. “Black Mirror”, tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri.

Carnivale (2003 -2005) (serialas) – „Prieš visa ko pradžią, po didžiojo karo tarp rojaus ir pragaro, Dievas sukūrė Žemę, ir atidavė ją valdyti klastingai beždžionei, kurią vadino žmogumi.“ Tai stulbinanti istorija vaizduojanti klajojančios atrakcionų trupės likimo fone kilusią lemiamą gėrio ir blogio kovą dėl žmonijos išlikimo.

Geismas ispejimas

90-100 (N-18)

Lust, Caution (2007) – Iš esmės tai (ne)tikros meilės istorija. Istorija apie įtakingą, bet nelaimingą vyrą ir vienišą bei naivią moterį. Karo metai Kinijoje, pagrindinė herojė Wang savanoriškai įstoja į pogrindinio teatro trupę, kuri seka išdavikišką veiklą vykdančius politikus, renka kompromituojančią medžiagą ir rengia pasikėsinimo planus. Wang gauna pavojingą užduotį, kuri kardinaliai pakeis jos gyvenimą – ji stengsis sugundyti itin aukštas pareigas užimantį Kinijos vyriausybės pareigūną Yee, užsitarnauti besąlygišką jo pasitikėjimą ir tapti jo meiluže…

Atonement (2007)Sudėtingą sąžinės temą nagrinėja viena geriausių 2007 metų kino juostų – „Atpirkimas“. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė, bet dėl kurio privalo atlikti bausmę kalėjime.

Dalas buiers club (2014)
– Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis.

The Wolf of Wall Street (2013) – Istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę.

Her (2013) – Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina. Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu, kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi  ir Čarlzu. Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdžia video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą vardu Samanta, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“.

Brokeback Mountain (2005) – du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Hytas Ledžeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus.

12 Years a Slave (2013) – Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje. Scenos Epso ūkyje sudaro didžiąją ir svarbiausią filmo dalį, per jas režisieriui geriausiai pavyksta perteikti tikrą vergo ir jo šeimininko santykį, tikrą ir nepagražintą vergų dalią.

Unsere Mütter, unsere Väter (2013) – mini serialas pasakojantis Antro Pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė daugybės pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje, toks požiūrio kampas pasirodė itin netikėtas ir sukrečiantis.

Ekskursantė (2013) – Ko gero geriausias visų laikų lietuviškas filmas. Tiesiog žiūri ir skruostais ritasi ašaros. 11-metė Marija su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į  Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti.

Lošėjas (2014) – Istorija pasakoja apie vidutinį lietuvį: tą, kuris dar neišvažiavo laimės ieškoti Danijos fermose; tą, kuris po kolūkių griuvimo praėjus geram dvidešimtmečiui, vis dar aria kaip jautis. Vincentas (Vytautas Kaniusonis) – greitosios medicinos pagalbos darbuotojas aplinkybių bei skolų įspraustas į kampą, sugalvoja liguistą lažybų žaidimą, kuriame lažinamasi toli gražu ne dėl mėgstamos komandos ar greičiausiai bėgančio šuns.

_________________

*Šis sąrašas sudarytas remiantis naujienų portalo KaunoZinios.lt autorių apžvalgomis, išsamias filmų recenzijas rasite paspaudę nuorodas.


May 6 2016

LOGIN 2016 suteikė išskirtinę galimybę Lietuvoje pamatyti „Pussy Riot“ narę N.Tolokonnikovą

IMGP9256

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Lietuvos sostinėje Vilniuje gegužės 5-6 dienomis didžiausias Baltijos šalyse, jau dešimtasis progreso ir technologijų renginys LOGIN, šiemet pasipuošęs festivalio vardu, sukvietė daugybę įspūdingų pranešėjų bei neįtikėtinai gausų būrį naujovėms neabejingų lankytojų. Renginio metu galima buvo išgirsti apie 130 pranešimų, kas sudarė virš 100 valandų įdomaus ir išskirtinio turinio.

Festivalio svečių smalsumą žadino tokie pranešėjai kaip žmogus-kiborgas Neilas Harbissonas, išsiskiriantis kūną praturtinusiais specialiais implantais, misiją į mėnulį pristatęs privačios iniciatyvos bei unikalios mokslininkų darbo grupės vadovas vokietis Robertas Bohme‘as, inovacijas technologijų srityje  aptarė  žurnalo „Wired“ redaktorusi Davidas Rowana bei futurologas, technologijų tyrinėtojas Nicklas Bergmanas, taip pat iš savo nuolatinės buveinės Ekvadoro ambasadoje, Londone, transliacijos pagalba su LOGIN dalyviais susisieks aktyvistas,  platformos „Wikileaks“ vyriausiasis redaktorius Julian‘as Assange.

Saulius Rimkus ir Nadya Tolokonnikova

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Viena įspūdingiausių pranešėjų, neabejotina festivalio žvaigždė – Rusijos protesto punk grupės „Pussy Riot“ narė bei viena iš įkūrėjų Nadya Tolokonnikova, pasidalinusi su auditorija patirtimi apie tai, kaip socialinis aktyvizmas gali siųsti žinutę plačiajam pasauliui per skaitmeninę erdvę.

„Tikiu, kad galime šį tą pakeisti“ – pradėjo savo pasisakymą beveik du metus Rusijos kalėjimuose dėl chuliganiško pasirodymo centrinėje Maskvos cerkvėje praleidusi atlikėja.

Maskvoje įsikūręs feminisčių kolektyvas veikia nuo 2011 metų. Pussy Riot ištakos siekia 2007-uosius, kai kelios grupės narės priklausė „Voina“ performansų grupei.

IMGP9194_DxO

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Tolokonnikova teigė, kad pirmųjų protestų metu „Pussy Riot“ narės buvo labai jaunos ir ji nesitiki, jog keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, norintys permainų, eis rengti punk protesto akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Tačiau mano, kad permainos vistik įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, Nadya teigė supratusi, kad rusai nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, ir „dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas“.

„Pussy Riot“ grupės narės pasisako už moterų teises, palaiko LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai bei transeksualai) judėjimą bei dažnai kritikuoja Putino valdžią, kurią tiesiai įvardina kaip diktatorišką režimą.

IMGP9145

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasak N. Tolokonnikovos, rusai skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. „Taip, jie palaiko valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią“, – tikino viena ryškiausių Putino režimui oponuojančių moterų Rusijoje. Nadya šiuo metu keliauja po pasaulį pasakodama apie situaciją savo šalyje ir ragindama žmonės nelikti abejingais.

Punk grupės narė teigė, jog prie protesto gali prisidėti kiekvienas menine akcija, video klipu, performansu. Pasak jos pasaulis turi būti atviras, nevaržomas sienų. „Tai Rusija, kurią mes norime pakeisti. Rusija be laisvos žiniasklaidos, kai į kalėjimą gali patekti už nieką“.

IMGP9170

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadya teigė, jog  įkalinimo vietose nuolat susidurdavo su smurtu, kolonijos administracijos kurstomomis patyčiomis bei beprasmiu sekinančiu, kankinačiu priverstiniu darbu. Kai tik buvo paleistos iš kolonijų “Pussy Riot” narės įsteigė kalinių teisių gynimo centrą regione, kuriame viena jų atliko laisvės atėmimo bausmę.

Tolokonnikova kritikavo V. Putiną, kuris pasak jos, koncentruojasi tik į prekybą dujomis bei naftą, remia tik dideles įmones, korporacijas, neskiria dėmesio smulkiam ir vidutiniam verslui. Attlikėja, teigė, jog švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, žmogaus teisių padėtis Rusijoje tiesiog tragiška: „Dabar, kai situacija su šiais ištekliais, ne tokia gera, kokia buvo anksčiau, tarp valdžios ir žmonių atsiranda konfliktas. Žinoma, norėčiau, kad žmonės į gatves išeitų dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad yra alkani, tačiau tokia yra realybė.“

„Pussy Riot“ nares Mariją Aliochiną ir Nadeždą Tolokonikovą Rusijoje ne kartą yra užpuolę Kremliaus politiniai aktyvistai, prieš jas panaudodami smurtą, antiseptikus, pipirines dujas.

Pranešimo metu nuskambėjo ir daina „Čaika“, itin aštriai traukianti per dantį Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką. „Jis kaltinamas finansiniais nusikaltimais, įtariamas žmogžudystėmis, tačiau vis dar dirba prokuroru. Kaip taip gali būti? Nežinau, tačiau tai natūralu Rusijoje“ – stebėjosi N. Tolokonnikova.

IMGP9186

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadia pareiškė, kad „Pussy riot“ nenustos drebinti pasaulį savo akcijomis. Vilniuje ant scenos mergina pademonstravo apatinius, kuriuos puošė užrašas, besityčiojantis iš Donaldo Trumpo mėginimo tapti JAV prezidentu. Mergina nuo scenos pareiškė, jog Trumpas ne ką geresnis už Adolfą Hitlerį, o savo simpatijas artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose atidavė kandidatui Bernie Sandersui, pareiškusi, kad širdyje ji socialdemokratė.

IMGP9014

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

KaunoZinios.lt