Jan 10 2019

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

Mano vardas Eskedar, esu būsima Lietuvė. Man teko laukti 11 metų, kad galėčiau laikyti Lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminą. Nesiskundžiu, man Lietuvoje gera. Susiduriu su daugybe iššūkių, bet nieko už tai nekaltinu. Nei valdžios, nei likimo, nei blogo oro. Išmokau priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir bandau ją spręsti arba susigyventi. Galiu pasakyti – man puikiai sekasi. Man rūpi dauguma klausimų, kurie keliami visuomenėje. Man rūpi ir „Labanoro“ giria, ir švietimo reformos. Tikiuosi, kad kitais metais ir aš galėsiu išsakyti savo poziciją bei atiduoti savo balsą, kaip piliete, tiems, kurie darys gera Lietuvai ir jos visuomenei.

Man nerūpi, jeigu kas nors pasakys ar pagalvos, kad aš mažiau lietuvė, negu kiti. Paprasčiausiai, aš šių žmonių neklausysiu, ir pasistengsiu įrodyti priešingai.

Kažkada aš bandžiau paaiškinti savo sūnui, kodėl jis yra Lietuvos ir Etiopijos pilietis. Bet jis tvirtai bandė mane įtikinti, kad jis yra „100% lietuvis“. Aš nesiginčijau, nes jam namai yra Lietuva, vėliavoje mato trispalvę, ir gieda tautišką giesmę.

P.s. Aš nepastabėjau, kad Popiežių pasitiko tamsiaodė Lietuvaitė, kol draugai man neparašė, kad čia, galbūt, mano dukrytė.“

2019-tais metais naujienų portalui KaunoZinios.lt sukanka 10 metų. Tad, džiaugdamiesi šia proga, bei per metus sukaupta patirtimi, nuo šiol, kasmet išskirsime žmogų, į kurį verta atkreipti dėmesį būtent tais metais, ir kurio darbai, mintys bei poelgiai turtina mūsų kraštą. 2019-jų metų žmogumi skelbiame išties išskirtinę asmenybę, verslininkę, visuomenės aktyvistę – Lietuvos etiopę Eskedar Maštavičienę.

Kviečiame žiūrėti mūsų parengtą video interviu bei susipažinti su Eskedar požiūriu į žmones, mūsų šalį ir, visą pasaulį apjungiančias, problemas.

Video interviu:

– Eskedar, prieš vienuoliką metų patyrus politinį persekiojimą savo gimtinėje, Jums teko mesti mokslus universitete, ir pėsčiomis keliauti per Sacharos dykumą, kirsti Sudaną ir Libiją, atsidurti nelegaliame kalėjime, o vėliau – sulūžusia valtele, drauge su dar 26 pabėgėliais, plaukti į Europą. Kaip nutiko, kad apsistojote būtent Lietuvoje, kaip praėjo pirmieji metai šalyje, kokių pirmųjų darbų teko imtis, norint čia įsitvirtinti?

– Visų pirma, man atrodo, yra svarbu susitaikyti su faktu, kad esi pabėgėlė. Tą faktą man buvo sunku priimti laba ilgai. Du metus, prieš išvykstant iš Etiopijos (2003), aš buvau savanorė, kuri važiavo į pietų Sudaną padėti pabėgėliams. 2005 metais tapau pati pabėgėle. Šiame gyvenime niekada negali žinoti, kada pačiam teks prašyti pagalbos. Atvykus į Lietuvą, tas faktas, kad aš esu pabėgėlė, ir turiu pradėti viską iš naujo, buvo sunkiausia. Aš mokėjau anglų kalbą, bet supratau, kad to neužtenka, norint integruotis į Lietuvos visuomenę. Supratau, kad man teks mokytis lietuvių kalbos, kuri yra sunkesnė, negu arabų kalba. Arabų kalbos aš mokiausi 11 mėnesių, o anglų kalbą mokėjau nuo mažens. Jau beveik 12 metų prasimokiusi lietuvių kalbos, suprantu, kad dar turiu mokytis ir tobulėti kasdien. Patekau į Lietuvą, nes Malta su Lietuva turėjo pabėgėlių susitarimą.

Mano pirmas klausimas buvo, ar aš galiu pabaigti savo studijas, nes aš išvykau iš Etiopijos, būdama ketvirtakursė studentė. Mėnesį prieš universiteto baigimą. Kuomet paklausiau pareigūnų, ar Lietuvoje galėsiu baigti studijas, jie atsakė, kad tu Lietuvoje turi galimybę baigti mokslus. Man rūpėjo tik šis klausimas, kai aš pasirinkau Lietuvą, ar Lietuva pasirinko mane. Išgirdus šį atsakymą, aš tik patvirtinau, kad aš važiuoju į Lietuvą. Iš tikrųjų, atvykus, labai paprasta nebuvo, nes aš nežinojau, kur man reikia eiti, kokius dokumentus ir kokia kalba pateikti. Vieną dieną man teko supykusiai ir nusiminusiai sėdėti Gedimino prospekte ir verkti. Tuomet prie manęs priėjo indas ir paklausė: „Ar tu indė? Ar tu iš Indijos? Ką tu veiki? Ar tu studentė?“. Apie dešimt minučių mane jis kalbino, o aš neatsakiau. Tada nusprendžiau pasakyti, kad aš noriu būti studentė, bet nežinau nuo ko pradėti. Tuomet jis mane palydėjo iki Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir nurodė žmones, kurie man padėjo. Kitą dieną aš jau buvau priimta į universitetą. Skamba labai paprastai, bet buvo sudėtinga, nes nežinojau, nuo ko pradėti.

Mano pirmasis darbas Lietuvoje buvo greito maisto restorano padavėja, vėliau teko įsidarbinti keliems mėnesiams maisto parduotuvėje. Šiame darbe mane susirado vyriškų rūbų parduotuvės atstovai, kurie pasiūlė dirbti drauge. Taip nutiko, nes jie pamatė, kaip aš aiškinu bandelės kainą pirkėjai – močiutei. Jiems tai labai patiko. Palikau parduotuvės darbą ir perėjau dirbti pas juos. Ten ir dirbau iki 2011 metų, kol baigiau mokslus ir pradėjau savo verslą. Pirmasis mano verslas buvo rūbų parduotuvė Vilniuje. Importuodavau prekes iš Italijos. Bet aš turėjau mažą vaikelį, teko dažnai keliauti į Italiją pirmyn, atgal. Išlaikyti verslą ir auginti vaiką nebuvo paprasta. Teko priimti sprendimą. Negana to, 2013 metais aš dar pradėjau dėstyti. Tuo metu turėjau pasirinkti, kuriuo keliu eisiu. Dėstymas buvo labai patogus darbas, nes dirbau su mažais vaikais, todėl pasirinkau būtent jį. Ši patirtis man leido apmąstyti savo ateitį. Jau 2011 metais importavau iš Etiopijos į Lietuvą pirmąsias kavos pupeles, bet neišdrįsau pradėti verslo. Neturėjau komandos, vietos, kurioje galėčiau skrudinti kavos pupeles, ir viską reikėjo apgalvoti geriau. Pasirengimo procesas vyko nuo 2011 iki 2018 metų, 7 metus. Dabar jau dirbam sėkmingai.

– Kaip pasikeitė Lietuvos ir lietuvių vaizdas, geriau pažinus šalį? Kas buvo visai kitaip nei gimtinėje? Pasitaikė dalykų, prie kurių buvo itin nelengva prisitaikyti?

– Nelengva buvo prisitaikyti prie žiemos (juokiasi). Aš nepatyriau didelio kultūrinio šoko, atvykus į Lietuvą, nes šalis yra šiuolaikiška ir moderni. Ji nesiskiria kultūriniu atžvilgiu nuo Maltos, iš kurios atvykau. Bet kalbant apie oro sąlygas, Maltoje buvo žymiai šilčiau. Atvykus į Lietuvą per žiemos sezoną, buvo šokas. Dabar, po beveik 12 metų, jau žiema nebebaisi. Kaip tik pasiilgstu sniego, kai jo nėra. Norisi daugiau sniego. Nėra dalykų, prie kurių žmonės negalėtų prisitaikyti. Žmonės yra sukurti, jog galėtų prisitaikyti prie įvairių situacijų. Kalbant apie lietuvius, nuomonė pasikeitė kardinaliai. Tik atvykusi, maniau, kad visi lietuviai nelaimingi, niūrūs, depresuoti, nesišypsantys. Bet, atėjus vasarai, supratau, kad jie nėra tokie. Žiema niekas nesišypso, nes, tiesiog, yra per šalta šypsotis. Nuomonė akivaizdžiai pasikeitė, lietuviai nėra tokie bejausmiai, kokius įsivaizdavau. Lietuviai yra labai atsargūs, bet ne visi, yra visokių žmonių.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 3

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Ką galėtumėte papasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą Etiopijoje? Ką mums reikėtų žinoti apie šį kraštą, jo kultūrą, tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad daugiau ir daugiau žmonių žino ir domisi Etiopija. Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu iš Etiopijos, žmonės dažniausiai atsakydavo, jog tai bėgikų šalis, nes žinodavo ilgų distancijų bėgikų. Dabar sutinku žmonių, kurie man sako „kavos gimtinė“. Esu laiminga, kad domėjimasis Etiopija didėja. Tikiu, kad mano buvimas Lietuvoje taip pat prie to prisideda. Etiopija yra labai didelė šalis. Ten gyvena 103 milijonai žmonių. Kartais žmonės paklausia manęs, kiek ten gyvena žmonių, o aš atsakau „tik 103“. Tuomet perklausia ir aš atsakau, „tik 103 milijonai“ (juokiasi). Adis Abeba yra ne tik Etiopijos, bet ir Afrikos sostinė. Kaip ir Briuselis – Europos Sąjungos sostinė. Mes turim geriausius bėgikus, daug gamtos iškasenų, ir esame pasižymėję, kaip viena iš sparčiausiai augančių pasaulio šalių. 10% per metus yra labai geras rodiklis. Etiopija yra vieta, kur žmonės gali atrasti naują kultūrą ir kontrastą. Lietuvoje dirbu ne tik su savo projektu ar verslu, bet ir konsultuoju, bendrauju su ambasada ir užsienio reikalų ministerija Lietuvoje. Žmonės gali kreiptis į mane, galiu padėti atrasti kelią į tą rinką.

– Daugelį sukrečia video vaizdai, kuriuose gaujos jaunų atvykėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų nuspiria nuo stačių laiptų moterį taikiai einančią metro, ar gatvėje puldinėja ir filmuoja niekuo dėtus praeivius. Skirtumas tarp vietinių gyventojų ir atvykstančių pabėgėlių išsilavinimo, pasaulio tvarkos supratimo, požiūrio į moteris didžiulis. Ar Europai pavyks susitvarkyti su milžiniškais migrantų srautais ir ką mes galėtume padaryti, kad atvykstantys žmonės galėtų sėkmingai integruotis?

– Klausimas yra platus ir labai įdomus. Man atrodo, kad šiuo metu požiūris yra vienpusiškas. Žmonėms trūksta laiko pasižiūrėti į konkrečią situaciją iš arčiau. Ar tikrai nusikaltėlis yra emigrantas? Ar jis, ką tik atvykęs žmogus? Ar tai nuo mažens augęs pabėgėlis Europoje? Negalime kalbėti apie nepasisekusius atvejus, neturėdami veiksmingos integravimo sistemos šalyje arba žemyne. Yra šalys, kurios labai sėkmingai integruoja emigrantus, tarp jų ir pabėgėlius. O yra šalys, kuriuos nieko nedaro. Tokiose šalyse nusikalstamumo lygis yra aukštas ne tik tarp emigrantų, tačiau ir tarp vietinių. Į tai turėtų būti taip pat atsižvelgta. Tu negali žmogaus traktuoti pagal jo protėvius. Jeigu mes taip traktuotume, tuomet reiktų prisiminti, jog visi pasaulio žmonės yra kilę iš rytų Afrikos, iš Etiopijos. Mes visi būtume Etiopai (juokiasi).

Užtai, kuomet mes darome tą prielaidą, reikėtų labai atsargiai pasižiūrėti į emigrantus. Jie dažnai būna labiau verslūs ir drąsesni pradėti kažką naujo. Ši informacija apie emigrantus nėra tik iš vieno žemyno. Būdamas emigrantu, tu pradedi viską nuo pradžių, tu nebijai rizikuoti. Aš, pradėjusi dirbti maisto parduotuvėje, buvau valytoja. Dirbau, nes žinojau, kad, tai darydama, pasieksiu savo tikslą. Kaip pavyzdys, migrantai Lietuviai taip pat palieka savo gerus, bet mažiau apmokamus darbus, ir išvyksta skinti braškes Ispanijoje. Tam jie daro, kad galėtų kažką sėkmingesnio pradėti Lietuvoje arba kitose šalyse. Su statistika reikia žaisti atsargiai. O politika yra politika. Visada populistinė mintis, idėja bus išpučiama. Tiek emigrantai, tiek pabėgėliai yra individai, ir reikia ties kiekvienu žmogumi dirbti atskirai. Yra emigrantų, kurie nereikalauja didelio integracijos indėlio, kad jie pakeistų savo nuomonę, įsitikinimus.

Aš pati atvykau, kaip išsilavinęs žmogus, ir jums nereikia man sakyti, kad būtina išmokti lietuvių kalbą, kad atrasčiau savo kelią šioje šalyje. Žinoma, jeigu nori atrasti savo kelią. Jeigu tavo tikslai yra susiję su šia šalimi. Į kiekvieną šeimą, asmenį reikia žiūrėti atskirai, nes kai kurie atvyksta iš karo zonos. Tokie žmonės yra matę daug žiaurumo. Jie, tik atvykę, nėra pasiruošę eiti į darbo rinką, ir, galbūt, jiems net reikia psichologinės pagalbos. Yra žmonių, kurie yra patyrę seksualinę prievartą ar vergovę. Nuskriaustiesiems pirmiausia reikia atrasti savo žmogiškąjį orumą, nes jie mano, kad visi aplinkiniai žmonės yra žiaurūs, kaip ir praeityje. Dėl šių priežasčių reikia sėkmingesnės integracijos įvairiems žmonėms su skirtingomis patirtimis. Nesakykime, kad šitie blogi, o anie geri. Mes visi – žmonės – iš prigimties esame geri.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 2

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Kaunas – miestas, kurio 92 proc. gyventojų yra lietuviai. Kitataučių procentas jame ypatingai mažas. Kaip žmonės iš kitų kultūrų galėtų praturtinti miestą, ir ką reikėtų turėti omenyje miestiečiams, norint būti atviriems, priimant pokyčius?

– Mano pirmas susitikimas su Kaunu buvo, kai atvykau į Lietuvą. Porą savaičių praleidome Pabradėje, bet iš jos mus perkėlė gyventi į Kauną. Aš žiemą, išėjusi pasivaikščioti, paklydau, ir tamsoje atsidūriau už miesto ribų. Buvo baisoka, norėjau grįžti namo. Taip pat buvau girdėjusi gandus, kad Kaunas nedraugiškas miestas. Bet aš Lietuvoje atradau daug gerų žmonių. Kuomet pasiklydau, aš pamačiau penkis jaunuolius, stovinčius ir besišnekučiuojančius. Kalbėjau su jais angliškai, bet jie manęs nesuprato. Aš dar lietuviškai nešnekėjau, nes buvo praėjusios tik dvi savaitės po atvykimo. Vienas iš jaunuolių nuėjo į namus ir grįžo su mikroautobusiuku. Aš įlipau ir jis mane vežė į policijos komisariatą. Važiuojant pamačiau didelį prekybos centrą, kuris buvo netoli mano namų. Paprašiau sustoti, ir jis mane paleido. Pasiėmiau jo telefono numerį, ir po metų laiko jam paskambinau. Padėkojau, kad jis mane išgelbėjo. Jaunuolis labai nustebo, kad aš galėjau kalbėti lietuviškai. Jis labai apsidžiaugė, pakvietė atvažiuoti į Kauną, ir aprodyti miestą. Kaunas yra toks miestas, kuriame, net ir pasimetęs, žmogus atranda savo kelią.

Aš nemanau, kad Kaunui reikia pokyčių. Jau prieš 11 metų viskas šiame mieste buvo gerai. Žmonės visada praturtina mūsų gyvenimus. Kauno gyventojai yra geri žmonės. Pažįstu klaipėdietį, kuris gyvena po studijų Kaune. Kaunas jau dabar yra centras. Nesvarbu, ar ten gyvena lietuviai iš kitų miestų, ar kaimų, ar kitataučiai. Svarbiausia yra, kad skirtingo mąstymo ir kilmės žmonės gyvena kartu ir harmoningai. Jeigu kažkas pasirenka Kauną, kodėl gi ne? Jeigu tas žmogus daro gerą miestui, jeigu jisai dirba, ar verslu užsiima. Džiaugiuosi, kad iniciatyva „Padovanok suknelę“, kurią vykdau jau ketverius metus, vyko ir Kaune. Kaunas priėmė tą idėją, ir jau antrus metus ją įgyvendino. Nereikia gyventi išskirtiniame mieste, jog galėtum kažką gero daryti. Mano santykis su Kaunu tik stiprėja.

– Lietuvoje šiuo metu vyksta plati diskusija, ar galimas, nors ir minimalus smurtas prieš vaikus ir fizinės bausmės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ko reikia, kad vaikai šiais laikais augtų saugūs, motyvuoti ir gebantys atrasti savo privalumus?

– Tai nėra diskusija apie mušti, nemušti. Šis klausimas – apie smurto suvokimą. Prieš dvi dienas buvau „IKEA“ parduotuvėje su savo sūnumi (jam keturi metai), ir šalia stovėjo kita mamytė su panašaus amžiaus sūnumi. Tas vaikas pradėjo išdykauti, o ji sako: „Nustok arba gausi per nagus.“ Mano klausimas, ar kas gali pasakyti, kad ta mamytė nemyli savo vaiko? Nėra aiškus smurto apibrėžimas. Kas yra kas? Mes esame žmonės, kurie klysta, net ir augindami vaikus. Vaikų auklėjimas yra didžiausia atsakomybė pasaulyje ir sunkiausias darbas žmogui. Reikia save pažinti iš naujo, nes tu pereini visą gyvenimą iš vaiko, o vėliau ir iš tėvo arba motinos pozicijos. Viskas priklausys nuo to, kaip tu pats užaugai. Mano kultūroje posakio „gausi per nagus“ nėra, bet yra sakoma: „dilgėle per užpakalį gausi“. Tokiu atveju, visi vaikai atsidurtų vaikų namuose.

Įstatymo apibrėžimas, supratimas, suvokimas… Kas yra normalu? Kas yra tėvystė? Kas yra auklėjimas? Tik būdamas tėvas ar motina, tik turėdamas vaikus, pereini per tą ir matai, koks yra tavo vaiko auklėjimas. Jeigu mes viską norėsim pakeisti, gali būti, kad pakeisim, bet kardinaliai viskas nepasikeis. Šeimai reikia didžiulės ir įvairios pagalbos. Kartais tėvai turi pagalbą iš močiutės ir senelio. Yra atvejų, kuomet tėvai neturi tokios pagalbos ir galimybės palikti vaiką. Ištisus metus jiems tenka auginti patiems. Jie dirba, užsiima vaikais ir pavargsta. Yra vaikų, kurie turi ir specialių poreikių. Tokioms šeimoms reikia pagalbos, bet ne atimti vaikus. Galima skirti tėveliams ugdymą.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 1

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje esate apsilankiusi nepilnamečių kolonijoje. Kokį įspūdį šitas vizitas paliko, ir ką reiktų daryti, kad vaikų tose įstaigose būtų kiek galima mažiau?

– Liūdna. Nebuvau mačiusi tokių vaizdų, ir nežinojau, kad jie egzistuoja, kol neapsilankiau. Panašus vaizdas ir vaikų namuose, nors Etiopijoje tokie dalykai neegzistuoja. Jeigu tavo sesė ar brolis mirtų, ir paliktų vaikus, jie tikrai neatsirastų vaikų namuose. Arba močiutė priglaus, o, jeigu jos nėra, kitos giminės pasirūpins. Pas mus šeimos apibrėžimas yra labai platus. Mes kolektyviai auginame vaikus. Visi rūpinasi visais. Kaimynas rūpinasi tavo vaikais, jeigu pamato, kad reikia pagalbos, šiaip nepraeis. Jeigu pamatau nepilnamečius rūkančius prie mokyklos, aš irgi nepraeinu. Visada skambinu policijai, nes taip negalima. Jie ne mano vaikai, bet man rūpi. Kolektyvinis mąstymas saugo vaikus nuo patekimo į vaikų namus arba prieglaudas. Vaikų skaičius tose įstaigose susideda iš daugybės dalykų, kurie daro įtaką. Gyvenimo lygis to neįtakoja, nes, jeigu tu neturtingas, tai nereiškia, kad nemokėsi užauginti savo vaikų. Tai gali nutikti nebent, jeigu tau trūksta įgūdžių. Tam ir reikia pagalbos.

Žmonės tampa alkoholikai, nes sunkiai suvokia arba nepriima, kad jie yra tokie. Aš manau, didžiausia problema Lietuvoje yra būtent alkoholizmas. Bet klausimas yra, kaip jisai atsirado? Kas tą padarė, kas tą sukūrė? Ką mes galime padaryti, kad to nebūtų? Žmonėms pasakyti, kad jūs negalite pirkti alkoholio, nėra išeitis. Mes turime imtis tam tikrų priemonių savivaldybių lygyje, regionų lygyje, visos šalies lygyje, kad ši problema išnyktų arba sumažėtų. Visos problemos – susijusios su alkoholizmu svaigalais. Reformos yra sveikintina, tačiau reikia žiūrėti, kokiose aplinkybėse jos veikia. Ar tai susiję tiesiogiai su jaunosiomis šeimomis ir jų sveikatingumu. Jeigu yra situacija, kad jaunos šeimos vartoja alkoholį, ir turi nusikalstamumą, valstybė turi žiūrėti į šias šeimas per padidinimo stiklą. Mes galime saugoti ir vaikus, ir visuomene nuo tokių netekčių.

– UNICEF Lietuva labdaros veiklą esate įvardinusi kaip šou. Kas yra negerai su tokių Afrikos valstybių, kaip Etiopija ar Svazilendas vargstančius vaikus bandančiomis remti organizacijomis bei jas atstovaujančiais „ambasadoriais“?

– UNICEF veiklą ne aš vadinu šou, bet, sakyčiau, jog ši organizacija taip ir vadinasi „UNICEF šou“. Šiai organizacijai reikia rinkti pinigus kartą per metus, kad įmonė pragyventų visus metus. Šis klausimas nėra apie šalies ar žemyno įvaizdį, rodomą per tam tikrą prizmę. Lietuva galėtų gauti naudą, matydama tas šalis kaip vietą, kur galima daryti verslą. Tada Lietuvos verslininkai galėtų būti sėkmingi, ir tai būtų valstybei finansinė nauda iš ten daromų investicijų. Tokiu atveju, Etiopijos ir Svazilendo žmonės gautų naudą, nes taip bus sukurta darbo vietų. Tai automatiškai pagerintų jų gyvenimų lygį. Aš manau, kad šiais metais UNICEF Lietuva nesėkmę rodo tai, kad neįvyko šou. Kodėl neįvyko šou, jeigu buvo tęsta veikla? Jeigu dešimtį metų viskas buvo daroma pagal taisykles, ir buvo daromas geras darbas? Visiems turi kilti šie klausimai.

Aš nesu abejinga Etiopijai, ir aš nesu abejinga Lietuvai. Jeigu pamatyčiau identišką situaciją, kad Lietuvos vaikai yra išnaudojami, ir visiems tai yra akcentuojama. Šalis apibūdinama, kaip neturtingiausia, didelis mirtingumo rodiklis, ir panašiai. Tokiu atveju, aš tikrai pasisakyčiau, ir neleisčiau to daryti. Lietuva yra visokia. Mes turime alkoholizmo problemą regionuose, bet mes turime ir geriausias technologijas didžiuosiuose miestuose. Lietuva yra viena iš geriausiai ekonomiškai besivystančių šalių Rytų Europoje. Toks pat atvejis ir Etiopijoje. Mes turime didelį skaičių skurdžiai gyvenančių žmonių, turime labai turtingų žmonių, bet ten egzistuoja ir nuostabios sąlygos kurti verslui. Tokiu būdu, mes galėtume pagerinti ten gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį. Ši pagalba turėtu būti tvarus verslas. Mes turime padaryti, kad pagalba nepadarytų žalos nei vienai, nei kitai šaliai. O skurdo pornografija turi išnykti, to negali būti. Jau septyniasdešimtaisiais, kai žmonės mirė iš bado ir buvo sunku, „Live Aid“ tapo tiesioginės transliacijos šou. Buvo surinkta daug pinigų, ir vėliau tie pinigai buvo išnaudoti perkant ginklus. Tuo pasinaudojo dabartinė valdžia, ir jie sugebėjo sukurti socializmą Etiopijoje. Čia yra plati tema, ir reikia labai atsargiai į viską žiūrėti. Žmonės nori padėti, ir tai yra sveikintina. Bet yra kitokių būdų padėti skurstantiems žmonėms. Jeigu nuvažiuotumėte ten apsilankyti ir gyventumėte pas vietinius, mokėdami už paslaugas ir maistą, kurį tau suteikia, tu tiesiogiai galėtum daryti įtaką jų augimui. Tik neprisidėti prie kažkokios įmonės veiklos, kuri atiduos pinigus kitoms įmonėms. Tokia pinigų kelionė yra ilga, ir dažniausiai nepasiekia tikslinės auditorijos arba pasiekia labai minimali suma.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 5

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Nesate abejinga pasaulio įvykiams. Kokia Jūsų nuomonė apie Donaldą Trumpą ir šalį kuri per 242 metus nesugebėjo išsirinkti nei vienos moters prezidentės?

– Demokratijos ironija. Bet kas gali būti prezidentas. Net ir asmuo, turėjęs televizijos šou, gali būti galingiausias žmogus. Jis gali net abejingai žiūrėti į kitus prezidentus. Pavyzdys, Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo santykiai. Jie garsiai nesmerkia politinių žaidimų kalbant apie Saudo Arabijos princo suorganizuotą nužudymą. Iš Amerikos pusės iki šiol nėra jokios reakcijos. Tai yra gyvenimo ironija, kai šalis demokratiška, bet jų demokratiška sistema yra neveikianti. Kiekvienas balsas nesiskaičiuoja kaip balsas. Ne visi balsai turi lygią reikšmę. Amerika nori, kad demokratija būtų visame pasaulyje. Todėl jie vykdo karą kitose šalyse. Bet kalbant apie pačią Ameriką demokratija, moterų diskriminacija, patriarchija, Donaldo Trumpo išrinkimas į prezidentus man yra ironija. Bet pasidžiaugti noriu Etiopijos progresu šiais metais. Sugebėjom išrinkti naująjį premjerą, pirmąją prezidentę moterį Etiopijos istorijoje ir turime net 50% moterų parlamente. Tai yra didelis pasiekimas. Dalios Grybauskaitės prezidentės posto laimėjimas man buvo didelė nuostaba, moteris prezidentė. Dabar tą patį vaizdą matau ir Etiopijoje.

– Tikriausiai stebite karinę Rusijos agresiją Ukrainoje. Kokius jausmus, Jums, patyrusiai politinį persekiojimą, ir auginančiai tris vaikus, kelia ne visai adekvatus diktatorius, turintis vieną didžiausių armijų Lietuvos pašonėje?

Mane liūdina daugumos Europos šalių abejingumas. Visai neseniai matėme Ukrainoje invazijas, tauta patyrė represiją. Iš rytų pusės mes taip pat jaučiame grėsmę. Įvykiai Ukrainoje ir Sakartvele mums demonstruoja, kad Rusija tikrai yra šalis, kuri savivaliauja kitose šalyse. Europos Sąjungos šalys abejingai žiūri, lyg nieko blogo nevyksta. Verslas vis tiek vyksta, embargas nėra veiksmingas, ir, šiai dieniai, matome net Ukrainos belaisvių jūreivių. Liūdna yra dėl daugelio Europos šalių abejingumo. Bet džiaugiuosi, kad Lietuva visada turi tvirtą nuomonę, ir pasisako apie Rusiją.

– Kaip ir kodėl, Jūsų nuomone, kyla baimė ar neapykanta kitokios odos spalvos, religijos ar lytinės orientacijos žmonėms? Ką galima būtų padaryti, kad šių reiškinių mūsų visuomenėje mažėtų?

Mes visada darome dviprasmiškas statistikas, kurios gali parodyti ir vieną, ir kitą pusę. Lietuvos tauta nėra rasistai, homofobai. Žiniasklaida visada parašys taip, kad keltų žmonėms baimę. Baimė yra būdas žmones kontroliuoti. Kai žmonės bijo, balsuoja už vieną ar kitą kandidatą, pasirenka vieną ar kitą sprendimą. Donaldas Trumpas labai gerai tuo naudojasi. Visi teroristai, visi blogi, visi nori į mūsų šalį. Nors yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų nenori. Emigracija pasaulyje didės, tai yra faktas. Pasaulyje mes turėsime natūralių gamtos stichijų, kurios išnaikins salas. Mūsų vartotojiškumas sukelia labai daug problemų planetai. Ateityje turėsime dar daugiau neišsprendžiamų problemų. Banginiai, vėžliai miršta nuo plastiko. Mūsų pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų.

Ar iš tikrųjų pasikeičia, pagerėja ar pablogėja tavo gyvenimas, jeigu tavo draugas yra homoseksualus. Kas daro įtaką jo tokiam pasirinkimui? Aš gyvenu pagal filosofiją, jeigu kažkam yra gerai, tai ir man gerai. Laimingi žmonės blogo kitiems nedaro. Leiskim žmonėms gyventi taikiai, laimingai, harmoningai. O tam padeda religijos pasakymas: „nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“. Jeigu mes pagal tai gyventume, mes būtume laimingesni. Jeigu tu nori būti mylimas, tu myli. Jeigu tu nori būti gerbiamas, tu gerbi kitus. Jeigu tu nori gauti pagalbos iš kitų, tu taip pat turi suteikti pagalbą kitiems. Pagal tai gyvenkime, ir viskas bus gerai.

Eskedar Mastaviciene KaunoZinios.lt 4

KaunoŽinios.lt 2019-jų metų žmogus Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.

– Lietuvoje sukūrėte verslą, pristatėte savo vardo kavą. Ar buvo sunku ir su kokiais barjeras ar iššūkiais susiduriate kasdieninėje verslo veikloje?

Su jokiais barjerais nesusidūriau. Nėra dalykų, kurie tave stabdo, yra tik tavo sukurtos iliuzijos, baimės. Tikrai šis kavos verslas augs tiek, kiek aš jį įsivaizduoju augantį. Jeigu aš pasakysiu, aš noriu pasiekti pasaulinę rinką, tai taip ir bus. Prieš 8 metus turėjau viziją padaryti kavos verslą, nes Etiopija yra viena iš didžiausių kokybiškos kavos eksportuotojų. Kava atrasta Etiopijoje. Tai tarsi dovana žmonijai iš Etiopijos. Norėjau pradėti statyti Lietuvos ir Etiopijos tiltą pasitelkiant kavą. Grįžtamasis ryšis bus Lietuvos įmonės, kurios domisi investuoti Etiopijoje. Visada tu turi pasižiūrėti, ką geriausią gali pasiūlyti rinkai, ir kur matai galimybes.

Etiopijos kavai Lietuvoje yra vietos, nes dauguma vis dar turi nusistatymą, kad kava yra karti. Mes griaunam mitus ir įrodinėjam, jog Etiopijos kava yra vaisių kvapo ir skonio. Žmonės dažnai klausia, ar tikrai čia yra kava. Mūsų kava yra didelės įvairovės, virš 100 skonio variantų. Lietuva atras šiuose skoniuose daugiau negu tiktai kavą. Šis verslas nėra sunkumas, kuris tave stumia atsisakyti veiklos. Importo reikalavimai Lietuvoje galėtų būti truputį laisvesni arba vienodi, kaip ir kitose Europos šalyse. Lietuva gali prarasti investuotojus dėl dokumentų reikalavimų, kurių kitose šalyse nėra. Pavyzdžiui, kavą lengviau gabenti į Olandiją ir iš Olandijos į Lietuvą, negu tiesiogiai iš Etiopijos į Lietuvą. Bet visa kita yra gerai.

– Esate ištekėjusi už lietuvio kariškio, bei pareiškusi, kad ne tik pati mielai tarnautumėte Lietuvos kariuomenėje, bet ir leistumėte į karinę tarnybą savo dukterį. Kodėl Jūsų nuomone moterys turėtų aktyviai dalyvauti šalies gynime?

Aš tikiu lygiosiomis teisėmis, kurios nepalaiko „patogu ir šilta“. Jeigu reikia tarnauti berniukui, kuris baigė 12 klasių, kodėl negalima merginoms taip pat? Kodėl viena mergina turi eiti studijuoti, o kita į kariuomenę? Jeigu bus vienodos sąlygos, žmonės bus labiau pasirengę ginti šalį. Negana to, reikia išmokti įgūdžių, pamatyti discipliną, suprasti sunkų darbą (fizinį pasiruošimą). Susumavus, tai duoda pozityvius dalykus. Kai būsiu Lietuvos pilietė, aš pati eisiu savanoriauti kariuomenėje. Aš turiu tarnauti, nes tai pareiga. Lietuva vykdo misijas Afganistane, Irake ir kitose šalyse. Lygios teisės ir lygios atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Apr 11 2018

Kelionė į Stambulą

#KELIONĖS: Visuomet smagu atrasti kažką naujo, ir šį kartą tai Stambulas. Keletas įspūdžių bei paprastų patarimų jei kartais sugalvotumėte ten nukakti.

#Rekomenduoju: už viską mokėti liromis, o keisti eurus į vietinę valiutą ne LT, o nuvykus į vietą. Ženkliai geresnis kursas. Būtinai aplankykite Mėlynąją mečetę ir Sofijos soborą (jame tiesiog neišsiversite be vietinio gido). Taip pat labai įdomu apsilankyti senuose vandens rezervuaruose po žeme įrengtoje bažnyčioje Basilica Cistern. Labai verta plaukti Bosforo sąsiauriu, bet geriau daryti tai dieną, tuomet išvysite nesuskaičiuojamą daugybę prabangiausių istorinių statinių, rūmų turtuolių vilų, tiesiog žadą atims. Galima plaukti ir naktį, bus taip pat gražu, bet matysite tik švieseles tamsoje. Plaukiojimo kaina ir trukmė įvari, taupant laiką idealus pusantros valandos pasiplaukiojimas valstybiniu laivu tik už dvyliką lirų. Jei rinksitės 5 valandų kelionę laivas dažnai švartuosis prie įvairių parduotuvėlių ir vers jus pirkti. Tai laiko švaistymas.

Prie visų minaretų pritvirtinti garsiakalbiai ryte be 15-likos šešios gieda taip, kad neseniai mirusį drąsiai pažadintų. Gieda ilgai 5-10 minučių, tad neduok Alache, jei per klaidą palikai nakčiai pravirą langą. Jei jūsų viešbutis prie krikščionių bažnyčios, tai dieną, kai neplyšaus imamai, kas kažkiek valandų įkyriai skambis varpai bandydami atsigriebti už savąjį tikėjimą. Ragaukit braškių, visokių kitokių vaisių, riešutų. Nusiteikite, kad retas mėsos patiekalas bus pagamintas be aštrių prieskonių. Na bet jei nors kiek mėgstate aštriai, tuomet viskas tvarkoje. Apsilankykite didžiojoje Taksimo aikštėje, kurioje vyko gausūs protestai prieš vietinę valdžią ir būtinai šalia aikštės esančioje didelėje ir gražioje pėsčiųjų gatvėje, prieskonių turguje. Derėkitės.

Didžiąjame Stambulo turguje, kurį tikrai verta aplankyti, galite nusiderėti iki 50 procentų, o perkant brangesnius daiktus ir daugiau. Derantis nedemonstruokite gerų užsienio kalbos žinių, abejingai tarpusavyje aptarinėkit prekę lietuviškai, o kai kartą ar du pakelsite mažiausią pasiūlytą kainą nesutikus mandagiai atsisveikinkite ir nueikite. Jus beveik garantuotai sustabdys ir sutarsite su kelių lirų ar eurų margaryčių. Važiuojant taksi geriau iš karto sutarkite dėl kelionės kainos. Taksi nėra labai brangu, jei vežant neįjungia naktinio tarifo. Taip pat įsitikinkite, kad jus paleidžia tiksliai ten kur prašėte. Nes jei sakys: „čia tik 100 metrų jums išlipus reikės paeiti į aną pusę“, gali būti visai kitaip.

#Nerekomenduoju: Islamo meno muziejaus. Skurdi, mažai ką sakanti ekspocicija, kaip ko gero ir pats menas ar bent jau jo senovinės apraiškos. Apsilankymo kaina 25 liros. Max. ką ten galite pamatyti – Machometo kojos antspadą ir keletą jo barzdos plaukų. Taip pat verčiau vengti pietauti prie didžiųjų mečečių. Dėl hiperdidelio turistų skaičiaus kainos ten užkeltos maksimaliai, arba už tą pačią kainą kaip kitur gausit nanokrevečių vietoje tigrinių, kaip kad ir man pačiam nutiko. Pvz. ledai visur kainuoja 1-5 liras, prie Sofijos soboro 9 liras. Tas pats galioja suvenyrams, drabużiams, rankinėms ir t.t.

Iš esmės visas Stambulas tai didelis turgus. Gėrio yra visur ir visada. Kategoriškai nerekomenduoju nuomuotis automobilio ir bandyti patiems važiuoti Stambulo gatvėmis. Jokių taisyklių eismas panašus į pragarą. Girdėjau, jog veik visi europiečiai patenka prie vairo į avarijas, o automobilių remontas brangus. Turi ten būti gimęs, kad kas šimtą metrų į ką nors neįvažiuotum. Pėsčiųjų šviesoforai šviečia išimtinai dėl grožio.

#PS Miestas labai patiko, bet jis buvo ne toks kokio tikėjausi iš grožinės literatūros ar foto albumų. Stambule pakankamai saugiai jautiesi, gali apgauti taksistai arba paskaičiuoti per didelę sąskaitą restorane, bet nėra jausmo, kad vaikštant gatvėmis galėtum gauti į dūdą. Apskritai žmonėse visai nesijaučia agresijos ar priešiškumo. Gali užlipti kam nors ant kojos, atsitrenkti ar net (kaip man nutiko laive) užvirsti ant burkomis pasidabinusios moters ir šalia jos sėdinčio barzdočiaus – nieko. Automobilio signalai skamba nenutrūkstamai, bet tai ne pykčio, o bendravimo priemonė. Daugybė motorolerių bei motociklų. Per 7 dienas nemačiau vos porą dviračių. Keista, bet beveik niekas mieste nevaikšto susikibę už rankų. Ir dažniau tai bus du draugiški vyrai, nei kokia sutuoktinių pora.


Apr 4 2017

Saulius Rimkus: „Gomora.lt – tai dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu”

© Martyno Juro nuotr.

KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos išsakyti, nors kartais tai nuskamba įžūliai, ar galbūt šiek tiek piktai, tačiau žurnalisto komentarai visuomet pataiko tiesiai į dešimtuką. Šio interviu metu klausiau Sauliaus kaip gimė idėja parašyti romaną „Gomora.lt” ir kaip jis vertina šiuolaikinius rašytojus.

– Kaip kilo idėja rašyti kunigo dienoraščius, o po to juos paviešinti?

– Jaunystėje rašinėjau šiokius tokius eilėraščius, keletą apsakymų, tad rašymas kėlė susidomėjimą ir norą išbandyti jėgas rimtesniame žanre. Kai visko, tiek smagių nuotykių, tiek nelaimingų, nepatogių meilės istorijų, nusivylimų ar bičiuliškų draugystės patirčių bei minčių apie gyvenimą prisikaupė toks kiekis, kad tapo sunku visa tai viduje išlaikyti, nusprendžiau išguldyti tai tekste, rašant tema, kuria domėjausi ir gal būt žinojau geriau už kitus. Tuo metu nemažai teko susidurti su bažnyčios tarnais, šnekėtis apie dramas, vidinius skaudulius, dvejones kurias jiems teko patirti, tad romanas Gomora.lt gimė gana natūraliai.

– Kaip sekėsi rašyti?

– Rašyti sekėsi visai nebloga. Tiesiog paėmiau savo bei trijų geriausių bičiulių (tarp kurių buvo ir kunigas) istorijas ir jas visiškai sumaišiau, tada ėmiau pasakoti istoriją, save patį nužudydamas pačioje pasakojimo pradžioje, o vieną iš draugų (kunigą, pagrindinį romano personažą) pastūmėjau ieškoti žudiko. Tik jis nelabai jo ieškojo, o tiesiog ištrūkęs iš ankšto, tvankaus kaimo pasinėrė į miesto siūlomus nuotykius ir malonumus. Knygoje nėra konkrečių žmonių kopijų, o prototipų istorijos sumaišytos ir perslapstytos naratyve. Buvo įdomu pabandyti parašyti apie žmogų pasirinkusį visiškai jam netinkamą kelią, žmogų nusivylusį tiek savimi tiek kitais, tą kuris klumpa kiekvienam žingsnyje, bet sukelia skaitytojui daugiau simpatiją nei pasmerkimą. Gerą trečdalį romano parašiau mobiliuoju telefonu, buvo smagu rašyti važiuojant naktiniais troleibusais, ar vaikštant parke prie upės.

– Į kokią auditoriją orientavotės?

– Tiesą sakant į jokią. Tiesiog norėjau parašyti knygą, kurią pačiam būtų įdomu perskaityti. Prisimenu kartą buvau vienos literatūrinės premijos teikimo ceremonijoje ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas išdidžiai pareiškė, kad tik Vilniuje rašo knygas su keiksmažodžiais ir N-18 scenomis, o štai mūsų mieste niekas tokiais niekais neužsiminėja. Mano knyga jau buvo beveik parašyta. Sėdėjau ir tyliai šypsojausi iki abiejų ausų. Prieš pradedant knygą žinojau, kad joje bus nemažai necenzūrinių žodžių ar keiksmažodžių, bet man buvo svarbu, kad jie visi be išimties būtų lietuviški. Tad susidariau nedidelį lietuviškų keiksmažodžių žodynėlį, kuriame surašiau visus man žinomus keiksmus, kuo piktesnius ir aštresnius. Čia šiek tiek padėjo Rytis Zemkauskas su savo serialo „Sopranai. Mafijos kronikos“ vertimu. Kažką teko ir pačiam sugalvoti. Knygą rašiau du metus ir tai buvo puikūs, pilni džiaugsmo ir jaudulio metai. Nesistengiau niekam patikti, tiesiog buvo įdomu rašyti lengvą pramoginį „bulvarinį“ skaitalą, kurį pats vartyčiau nenuobodžiaudamas su įdomumu. Gal būt jei rašyti būtų buvę sunkiau knyga būtų gavusis vertingesnė. Bet kuriuo atveju tai tikrai tas dalykas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Nuo to laiko kai 2009-jų gruodį pabaigiau romaną nesu parašęs nei eilutės. Viskas kuriam laikui išsisakyta.

– “Jei Kristus ateitų antrą kartą, jis išspardytų užpakalius Vatikano šulams“ ką turėjote omenyje tai sakydamas? Ką darytumėt kitaip, jei galėtumėte romaną rašyti iš naujo?

– Kuo labiau gilinausi į religijos bei bažnyčios reikalus, tuo jie man labiau nepatiko. Labai daug dviveidiškumo, apgaulės, netiesos, ar atviro manipuliavimo. Net keista, kad galima dangstantis absoliučiai tyrais dalykais taip šventvagiškai naudotis tikinčiųjų pasitikėjimu bei pažeidžiamumu siekiant galios, įtakos ar asmeninės naudos. Ko gero jei knygą rašyčiau šiandien ji būtų gerokai niūresnė, su daug tamsesniais atspalviais, joje nebūtų tiek humoro ir požiūrio į gyvenimą lengvumo. Gal ir gerai, jog ji pasirodė savo laiku, o ne dabar.

–  Kodėl pasukote žurnalistikos, o ne rašytojo keliu? Kas yra sunkiausia dirbant žurnalisto darbą?

– Greičiausiai turiu pomėgį ar poreikį pasakoti istorijas, o būnat žurnalistu tai galima geriausiai įgyvendinti. Darbą kurį mėgsti dirbti, darbą su kuriuo keliesi ir užmiegi nėra sunku dirbti. Žinoma, pasitaiko klaidų, išbandymų, ar netgi pakankamai šėtoniškų pagundų, bet tai kasdienybė visų kurie kažką realiai daro. Visų, kurie ryžtingai ir atkakliai veikia užuot bambėję ar keikę valstybę, kurioje pasisekė gimti. Tai jaudinantis ir nesibaigiantis nuotykis ir, bent man, geriausia iš viso to, ką tik galėčiau veikti.

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniams rašytojams? (Drąsos? Atspirties taško?)

– Kalbant apie naujausią rašytojų kartą, tai jiems greičiausiai trūksta didelių sukrėtimų, skausmo, siaubo nuo kurio tiesiog negali niekur pasislėpti, pačio gyvenimo pojūčio. To, ką perleidus per savo jautrų vidų galėtum iššauti į knygos lapus. Viskas per ne lyg ramu ir saugu, aišku. Bet tai, kas blogai rašytojams – gerai paprastiems žmonėms. Žmonija, gal tiksliau mūsų regionas, niekada negyveno taip ramiai, patogiai, pasiturinčiai kaip dabar. Net jei kartkartėmis suputo kokie pavieniai teroristų išpuolių atgarsiai, ar nerimas dėl galimos kaimyninės valstybės agresijos, vis tik reiktų įvertinti laiką, kurio nei viena iš buvusių mūsų protėvių kartų neturėjo. Tad gal geriau  nepriteklių kenčia literatūra, nei gyvenimas.

– Kokį patarimą duotumėt jauniesiems Kauno rašytojams?

– Jokio. Jei jau subrendote būti savarankišku rašytoju, jums nereikia niekieno patarimo. Tiesiog turite nueiti savo kelią iki galo, ir jei kažkas nepasisekė ramia širdimi prisiimti visą atsakomybę, o po to bandyti iš naujo. Dar ir dar kartą. Tik tiek.

Kalbino Greta Jankauskaitė

Publikuota kaunaskitaip.lt


Sep 6 2016

Charles met Hugo: Saulius Rimkus

Saulius Rimkus

Saulius Rimkus, portalo KaunoŽinios.lt vyriausiasis redaktorius, internetinio romano Gomora.lt autorius. Kaip visada taikliai, įžvalgiai ir provokuojančiai… 

Namai ten, kur…

Ten kur žmona, duktė ir Širšė (katė). Ten kur gera būti ir džiugu sugrįžti. Kur gali pasikviesti draugus, gurkšnoti šaltą arbatą ir jaukiai šnekėtis iki paryčių apie pasaulio pažinimą bei kūrybą.

Geriausia vieta pirmajam pasimatymui?

Egzotiškos virtuvės restoranėlis. Jei nesiklijuos pokalbis aukštomis temomis visada galima bus šnekėtis apie maistą, geografiją ir kitas kultūras.

Romantiškiausias gestas, kurį sunku pamiršti?

Ji pasakė taip. Iki šiol stebiuosi kaip tai galėjo nutikti…

Paskutinis matytas spektaklis?

Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis Didis Blogis. Likau sukrėstas ir sužavėtas. Labai rekomenduoju.

Jei taptum meru vienai dienai, ką per ją nuveiktum?

Paskirčiau visą oficiozinių švenčių ir renginių biudžetą gatvės meno ir įdomių, šokiruojančių skulptūrų projektams.

Ką kolekcionuoji?

Knygas ir renginių, kuriuose lankiausi bilietus. Pravers, kai ištiks Alzhaimeris.

Koks paskutinis albumas, kurį įsigijai?

Tai nebuvo albumas. Įsigijau mokamą Spotify paskyrą. Nors šiaip muzikos dažniausiai klausau Youtube, mėgstu vizualius dalykus.

Kas Tau yra grožis?

Tai kažkas visiškai išskirtinio, kitokio. Dažniausiai sutverta žmogiško intelekto. Gali būti šiuolaikinio meno kūrinys, knyga, kino filmas ar pornografinis video. Gamtos peizažai man nedaro įspūdžio.

Ką matai, kai žvelgi į veidrodį?

Nesustabdomą laiko tėkmę.

Mankšta ar meditacija?

Apsaugok, Viešpatie! Jau geriau televizorius.

Kokia gyvenimo prasmė?

Tiesiog gyventi. Pageidautina labai neprisišiukšlinant ir neskaudinant kitų. Nes ten anapus daugiausia kas gal būt gali išlikti tai šio gyvenimo prisiminimai.

Jei Tave prisimintų dėl vieno dalyko, kas tai būtų?

Jei Kauno Žinios išliktų ir po mano mirties tai šildytų kapo granitą.

Ko labiausiai bijai?

Netekti artimų, brangių žmonių. Nors iš esmės suvokiu, kad viskas laikina. Dar bijau smarkiai susimauti. Bet čia jau kaip Aukščiausia ministerija nuspręs. Nelabai manau, kad nuo mūsų daug priklauso. Kažkiek taip, bet ne daug.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kad reikia labai atsargiai bei atidžiai elgtis su žmonėmis. Visada sverti ir galvoti ar tai ką darai yra teisinga.

Kokią knygą dažniausiai rekomenduoji kitiems?

Rekomenduoju daug knygų, dažnai tenka tai daryti. Dabar galiu pasakyti bent tris – Jaroslavo Melniko Maša, arba Postfašizmas, Danielio Keyeso Gėlės Aldžernonui ir Vilio Normano, Raimundo Milašiūno Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio. Paskutiniosios pavadinimo tikrai neverta išsigąsti. Labai lengvai skaitoma, tiesiog įstabi pokalbių apie gyvenimo prasmę knyga.

Kuris maistas tolygus laimei?

Tas, kurį ryji smegenimis. Sutikti už save protingesnį žmogų tiesiog šventė. Mano nelaimei, tai pasitaiko gana dažnai.

Ko niekada nesuprasi?

Pavydo. Man šis jausmas visiškai svetimas.

Ar bijai mirti ir to, kas atsitiks po to?

Ne, nė kiek. Bijau nebent to, kas neatsitiktų tuo atveju. Tai ko nespėčiau pamatyti, patirti, sužinoti šiame gyvenime.

Kas yra Tavo didvyris/-ė

Tai beveik visuomet laikinas personažas. Manau sveika nusivilti savo herojais. Šiuo metu atidžiai stebiu Rusijos opozicionierių Aleksėjų Navalną, Pussy Riot narę Nadieždą Tolokonnikovą, menininką Piotrą Pavlenskį. Taip pat man įdomu sekti tai kuo užsiima Facebook įkūrėjas Markas Zukerbergas.

Geriausi atradimai?

Labiausiai patinka atrasti žmones. Kai kurie tiesiog yra vaikščiojančios enciklopedijos, kiti turi visiškai unikalų požiūrį į pasaulį, bendravimą. Blogiausi atradimai deja taip pat susiję su žmonėmis.

Mada ar stilius?

Vienareikšmiškai stilius. Nors, jei žiūrėti į madą kaip progreso variklį, tai taip pat neabejotinai įdomu. Bet stilius greičiau susijęs su diktatu, o mada su sekėjais. Tad vėlgi – stilius laimi.

Vieta, kurioje visada jautiesi laimingas?

Žiūrėti patį pirmą atsakymą.

Kita šalis/ miestas, kurį ruošiatės aplankyti?

Artimiausiu metu ruošiuosi aplankyti Barseloną. Bet tai nėra kažkas labai kvapą gniaužiančio. Vat Tokijas ar Mumbajus skamba labiau intriguojančiai, bet nesu 100 proc. tikras, kad pavyks taip toli nusibelsti. Nors niekada nesakyk niekada.

Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Ko gero tai Juodoji jūra, jos pakrantės, paplūdimiai, mergaitės su kuriomis tenai bičiuliavausi. Šiaip tai visa vaikystė skendi blausioje tirštoje prietemoje. Jei kada rašysiu memuarus netikėkit nei vienu žodžiu. Viskas bus išgalvota.

Sauliaus Rimkaus intrernetinę knygą, galite nemokamai paskaityti čia.

Publikuota Charles met Hugo


Aug 25 2016

100-to išties vertų pamatyti filmų iššūkis

Saulius Rimkus

Po to kai internetinę areną nusiaubė „Ledinio kibiro vandens iššūkis“, o po jo sekė „10 gyvenimo knygų iššūkis“, kurio net iššūkiu nepavadinsi, nes nereikalavo jokių dalyvių pastangų, išskyrus norą pasipuikuoti, daugeliui kilo klausimas – kas toliau?

Viena mėgstamiausių mano girdėtų visų laikų frazių apibūdinančių žmogiškus santykius: „draugai yra mūsų gyvenimų liudininkai“. Jau ne pirmas šimtmetis didelę dalį mūsų gyvenimo užima kinas ir filmai, beveik tobulas būdas žmonėms kartu patirti istorijas. Pasidalinkite su savo artimaisiais ar tiesiog tais, kurie nėra jums abejingi, kūrybiškai sumeistrautais sapnais, pasakojimais kurie jus privertė šluostytis ašaras, šypsotis, ar laikyti iš baimės ar nerimo suspaustus kumščius ir gal būt jūs atsiskleisite pasauliui naujomis spalvomis.

Šį sąrašą* sudariau ne atsitiktinai. Tai filmai, kuriuos atrinkau savo dukrai. Norėčiau, kad ji bėgant metams juos pamatytų. Visos juostos vienaip ar kitaip ilgam laikui įsirėžia į atmintį, sukelia mintis bei pojūčius, kurie dar ilgai neapleidžia sąmonės ir vaizduotės. Gal būt jame rasite kažką naudingo ir jūs. Filmai pažymėti minimalaus leistino peržiūrai amžiaus cenzu. Tai tikrai nereiškia, kad reikia juos žiūrėti būnant tokio amžiaus, tiesiog turint nemažiau metų nei (…) .

minuscule-valley-of-the-lost-ants

1-10 (N-3)

Minuscule – La vallée des fourmis perdues (2013) – visai neseniai sukurtas animacinis filmas gražina mus į tuos laikus, kuomet ekrane nepasigirsdavo nei žodžio, tačiau reginys, pasakojimas, emocijos priversdavo tiesiog prilipti prie kėdės. Pasinerkite stačia galva į šiuos neįtikėtino grožio skruzdėlyčių nuotykius.

Up (2009) – spalvingas pabėgimas iš nykios kasdienybės tiesiai nuotykiams į nasrus. Tai toks pasakiškas kūrinys, kuris greičiausiai pravirkdys pirma dešimtimi minučių, o vėliau tiesiog mėgausitės šiltais ir su meile ir sąmoju sukurtais herojais.

The Croods (2013) – Krudžiai – viena smagiausių pieštinių šeimynų kino istorijoje, pačios žmonijos civilizacijos ištakos visu gražumu. Pamokantis pasakojimas apie tai, kad tėvai dažnai bando apsaugoti savo vaikus nuo išorinio pasaulio ir kodėl ne visuomet jiems verta persistengti.

Brave (2012) – ko gero vienas labiausiai vykusių nestereotipiškų princesių pasirodymų Holivude, ne veltui kilo didelis skandalas Disnėjaus kompanijai bandant subjauroti princesę Meridą komerciniais interesais.

Frozen (2013) – puiki žiemiška istorija, apie tai kas yra tikroji meilė, pateikia mus džiugiai nešablonišką atsakymą ir supažindina su neįtikėtino smagumo besmegeniu Olafu, kurio didžioji svajonė pasimėgaut vasara.

Iron Giant (1999) – klasikinė animacija, fantastinius Stiveno Spilbergo siužetus primenantis pasakojimas ir puiki pamoka žmonijai.

How to train your dragon 2 – retai kada bet kokio kūrinio pratęsimas būna geresnis už pirmtaką, o tiksliau sakant beveik niekada. Tai pavyko „Krikštaviui 2″ ir šiam nuotaikingam pasakojimui apie drakonus pasikinkiusius vikingus. Praktiškai viskas.

WALL-E (2008) – vienas labiausiai pamokančių ir žmoniją įspėjančių animacinių filmų, kurį žiūrint tiesiog įsimyli pagrindinį veikėją – šiukšles rūšiuojantį robotuką uolių. Niekas nėra per senas tokiai istorijai.

Le renard et l’enfant (2007) – tobulai nufilmuota istorija apie mergaitės ir lapės draugystę bei tai kodėl negalime savintis tų, kuriems jaučiame šiltus jausmus.

Fantastic Mr. Fox (2009) manote viską žinote apie lapes? Siaubas kaip apsigaunate! Tokia istorija nutinka kartą gyvenime, ir spjaukit į tai, kad pasakojimas apie vištas vagiantį lapiną jau daug kartų girdėtas.

11-20 (N-6)

Balkonas (2008) – tai neįtikėtina galimybė pamatyti gyvenimą, kurio seniai nebeliko, be vertinimų, nuomonės piršimo, tiesiog trapius smėlio sekrete užspaustus ir išsaugotus vaikystės prisiminimus

The Gold Rush (1925) – Charlie Chaplin’o genijus visame savo gražume. Puikiausia žiūrėti kino salėje, didesniame žmonių būryje, grojant gyvai muzika. Keista bet kartais filmai išlaiko savo vertę šimtmečiais.

Who Framed Roger Rabbit (1988) – jie pabandė tai vieni pirmųjų ir praktiškai niekam nepavyko padaryti geriau. Stulbinanti filmuotos medžiagos ir animacijos kombinacija įtraukia mus į linksmą detektyvinė istorijos sūkurį.

The NeverEnding Story (1984) – kartais kai kuriuos filmus tiesiog reikia žiūrėti tinkamo amžiaus, tuomet kai nuotykių troškimas ir vaikiškos baimės kovoja taip smarkiai, kad nuo jų mūšio rezultatų gali priklausyti visas tolesnis tavo likimas.

Bicentennial Man (1999)Kas yra žmogus? Atrodo paprastas klausimas, bet nėra taip paprasta į jį atsakyti.

Oz the Great and Powerful (2013) – Oskaras Digsas (akt. James Franco) – šlovės ir turtų besivaikantis cirko artistas. Skrisdamas oro balionu Oskaras patenka į uraganą, kuris nubloškia jį į stebuklingą Ozo karalystę. Kai Ozo gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko – pasirodo Oskaras. Cirko artistas suvokia, jog būtent jis yra ilgai lauktas šalies gelbėtojas, kuris turės sunaikinti piktąją raganą bei tapti šalies valdovu.

ParaNorman (2012) – Neišpasakyto gerumo animacija perspjaunanti patį Tim Burton. Visai mažiems nerekomenduoju, bet nors šiek tiek ūgtelėję tokią pamokančią istoriją turėtų pamatyti kiekvienas.

The Addams Family (1991) – Štai taip reikia kurti pramoginius filmus, kurie savo stilistika, humoru, personažais įsirėžia lyg ledkirčiu į atmintį ir niekada neužsimiršta. Daugybė smagumo ir pramogos.

The Fall (2006) – Jei man reiktų išrinkti vizualiai akiai maloniausią kino juostą, ko gero rinkčiausi šį kino šedevrą. Jaudinanti istorija, kerintys vaizdai bei šiek tiek morfijaus viskas ko reikia kad pasinertum į sapnų pasaulį ir nebenorėtum sugrįžti atgal.

Cirque du Soleil: Worlds Away (2012) – Visada buvau cirko meistrystės gerbėjas, bet kai pamačiau pirmuosius Cirque du Soleil pasirodymus man tiesiog atėmė žadą. Šis filmas tarsi esensija viso to gėrio kurį neįmanoma nusakyti. Rekomenduoju žiūrėti didžiajame ekrane.

21-30 (N-8)

Groundhog Day (1993) – Jei mane iki gyvenimo pabaigos įkalintų ankštoje celėje ir lieptų išsirinkti vieną filmą, kuris suktųsi nuolatos mažame monitoriuje ir nematyčiau nieko kito, ko gero rinkčiausi šį. „Švilpiko diena“ yra visų laikų mano mėgstamiausia komedija. Nieko puikesnio už ją nesu matęs.

The Imaginarium of Doctor Parnassus (2009) – mistinis nuotykių filmas, kuris jus nukels į neįtikėtiną fantazijų pasaulį – užburiantį spektaklį. Istorija sukasi apie Daktarą Parnasą (akt. Christopher Plummer), keliaujantį teatro šeimininką, savo žiūrovams siūlantį galimybę pasirinkti tarp šviesos ir džiaugsmo arba tarp tamsos ir niūrumo. Daktaras turi neeilinę dovaną – valdyti kitų žmonių vaizduotę.

Les choristes (2004) Deje, gyvenime ne viskas yra linksmybės. Muzika galinti įveikti blogį – tema, kurią labai jautriai bei kūrybingai pasitelkdamas muzikos kerus bando nagrinėti režisierius  Christophie Barratier.

Samsara (2011) Jokių aktorių, jokios vaidybos, tiesą pasakius nėra net jokių žodžių. Nėra ir nereikia! Pasirodo, kad grožio, didybės, paradoksalumo ir netgi sarkazmo pertekimui žodžiai visai nebūtini.

What Dreams May Come (1998) – Po gyvenimo turėtų būti šis tas daugiau nei mirtis. Režisierius Vincent Ward pateikia savo anapusinio gyvenimo versiją.

The Hichikers Guide to Galaxy (2005) – tai istorija apie paprastą vaikiną Artūrą Dentą (akt. Martin Freeman), kuriam nelieka kitos išeities, kaip tik leistis į svarbiausią savo gyvenimo kelionę po visatą, norint išvengti artėjančios pasaulio pabaigos.

The Nighmare Before Christmas (1993) – Tim’o Berton’o sukurtas Jack’as Skellington’as – Helovyno miesto karalius, padeda mums visiškai kitaip pažvelgti į Kalėdas.

Coraline (2009) – Režisieriaus Henry Selick sukurta labai graži ir šiek tiek košmariška pasaka. Originalus mistinis, paslaptingas, įtraukiantis pasaulis.

Corps bride (2005) – Įstabus ir nuotaikingai šiurpus Timo Burtono animacinis šedevras. Viktoras kuklus vaikinukas, norėdamas būsimų vestuvių metu viską atlikti nepriekaištingai, vaikštinėja po mišką ir kartojasi priesaiką. Tokių savo repeticijų metu jis užmauna žiedą kažkokiam tai pagaliukui ar tai šakelei. Pasirodo ta šakelė yra mirusios nuotakos sumedėjęs pirštas. Štai taip Viktoras įsigyja mirusią žmoną.

The Illusionist (2006) – Dar niekada magijos pasaulis nebuvo perteiktas taip jausmngai ir poetiškai. Kuo ilgiau ir sudėtingesnėmis aplinkybėmis bręsta stebuklai, tuo jie įspūdingesni.

The-Legend-of-1900-0

31-40 (N-10)

The Legend of 1900 (1998) – Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos.

V for Vendetta (2016) – 2020-ieji metai žmonija ką tik išgyveno III pasaulinį karą. Anglijoje kaip likusiame pasaulyje vyrauja apokalipsės nuotaikos. Negana to ore cirkuliuoja užkrečiantys virusai pasiglemžę dauguma JAV gyventojų, Europa susiskaldžiusi, pasauliniai komunikaciniai ryšiai apriboti arba nutrūkę, o terorizmo baimė pasiekusi epogėjų. Filmo veiksmas vyksta Londone, kai Didžiąją Britaniją valdo fašistų diktatorius, žadantis saugumą, bet uždraudžiantis žodžio laisvę ir nepriklausomą mintį. Visuomenė kenčia šiuos sukaustymus ir bijo pasipriešinti, nes kaip ir diktuoja pasaulio istorija – su pasipriešinusiais susidorojama. Norėdama išsivaduoti iš „Naujosios Britanijos“ valdžios gniaužtų visuomenė gali padaryti tik vieną – susivienyti. Šią nišą užpildo paslaptinga, kaukėta ir revoliucinga asmenybė “V”.

Tiger and the Snow (2005) – italų režisieriaus Roberto Beninio romantinė komedija. Komiškas, tačiau labai talentingas, išsiskyręs literatūros profesorius Atilijus (Roberto Benigni) yra beviltiškai įsimylėjęs Viktorija (Nicoletta Braschi – R. Benigni žmona realiame gyvenime). Atilijaus piršlybos naujai meilei vis baigiasi nesėkmingai, tačiau jis nenuleidžia rankų, nepaisydamas to, jog Viktorija jam nejaučia nieko panašaus, tačiau pasako jam sutiksianti tekėti tik tuomet kai pamatys Romoje vaikštantį tigrą ant sniego.

Life Is Beautiful (1997) – dar vienas meistriškas italų komiko Roberto Benigni darbas. Istorija apie žydą italą, knygyno savininką Guido Orefice (Roberto Benigni) ir jo siekį apsaugoti savo sūnų nuo siaubo, vykdomo nacių koncentracijos stovykloje. Filmas, susilaukęs didelio pripažinimo, įrodė, kad Holokausto tema galima kalbėti ir šmaikščiai. Nuo pradžioje ramios įvykių eigos iki širdį veriančio finalo – tai neabejotinai vienas geriausių šių laikų filmų.

O Brother, Where Art Thou? (2000) – 1930-siais trijulė nusikaltėlių pabėga iš kalėjimo siekdami surasti paslėptas brangenybes. Homero „Odisėjos“ siužetu paremtais nuotykiais džiuginanti puiki muzikinė komedija.

The Invention of Lying (2009) – Įsivaizduokite, kad staiga nebegalite meluoti. Niekam niekada. Negalite sakyti, kad visai neerzina tai, kad jūsų draugė kramto nagus ar, kad jūsų nekamuoja draugo knarkimas. Jokio melo, tik visiška, nuoga plika tiesa iki tol, kol ateina diena melo išradimui…

The Last of the Mohicans (1992) – Tai ko gero vienas gražiausių epų apie svarbią Amerikos istorijos dalį. Pradžią – kurią sukūrė išnykti baigianti indėnų rasė. Filmas, išryškinantis indėnų žiaurumą bei tuo pačiu parodantis jų papročius, kuriuos krauju nuplovė atvykėliai iš Europos.

Adams Abler (2005) – Buvęs neonacių gaujos lyderis Adomas (Ulrich Thomsen), kurį neseniai paleido iš kalėjimo, yra išsiųstas priverstiniam perauklėjimui ir turi kelis mėnesius praleisti mažoje religingų žmonių bendruomenėje. Bendruomenės dvasinis vedlys yra kunigas Ivanas (Mads Mikkelsen) – nepataisomas optimistas. Tuo pat metu perauklėjami ir kiti du kaliniai: Khalidas, arabų vagis, kuris kartais užgrobia degalines laikydamas tai tam tikra protesto forma, ir Gunaras, apkūnus alkoholikas kleptomanas, kaltintas išprievartavimu. Ivanas šventai tiki žmonių dieviškumu ir nemato kalinių besitęsiančių piktadarysčių.

Shawshank redemption (1994) – Po žmonos ir jos meilužio nužudymo sėkmingas bankininkas Endis ( akt. Tim Robbins) nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos Šoušenko kalėjime. Valandas keičia dienos, o dienas – mėnesiai ir metai. Kasdien Endis vis labiau svajoja apie išėjimą į laisvę. Vienintelis jo šansas pabėgti, tai užsitarnauti kitų kalinių pagarbą bei padėti kalėjimo prižiūrėtojams finansinėse operacijose. Vienas iš kalėjimo prižiūrėtojų kontroliuoja juodąją rinką. Todėl Endis pamato puikią galimybę suplanuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš Šoušenko.

Seven Pounds (2008)  – Per septynias dienas ponas Dievas sukūrė pasaulį, o per septynias sekundes pagrindinis filmo herojus Benas (aktorius – Will Smith) nelaimingo atsitikimo dėka sugriovė savąjį. Ir nors sugriovė jis tą pasaulį negrįžtamai, negalima sakyti, kad Benas tiesiog pasiduoda. Jis ima dėmesingai stebėti aplink verdantį gyvenimą ir pastebi, jog visai šalia gyvena daugybė žmonių, kurių dienas kartina kur kas didesni rūpesčiai nei sielvartas.

Only-lovers-left-alive-0

41-50 (N-12)

Only lovers left alive (2013) – Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.

Zoolander (2001) – istorija pasakoja apie neįtikėtiną sėkmę patyrusį modelį Dereką Zulanderį (akt. Ben Stiller). Derekas – išpuikęs, kvailas, manieringas ir naivus, tačiau turi viską: šlovę, pinigų, galybę moterų, brangius daiktus. Bet atsiranda kitas, geresnis už jį – didžiausias konkurentas Hanselis (akt. Owen Wilson). Pastarasis iš panosės nukniaukia geriausio modelio apdovanojimą, taip apversdamas Dereko gyvenimą aukštyn kojom.

Pleasantville (1998) – 1990 metai, JAV, Deividas ir jo sesuo Dženifer gyvena tam laikmečiui įprastą paauglišką gyvenimą. Kai vieną vakarą svetainėje stovintis televizorius juos staiga įtraukia į vidų ir jie yra įkalinami populiariausiame 1950 metų nespalvotame televizijos seriale, kuriame juos pasitinka mylintys ir rūpestingi tėvai, senamadiškos vertybės bei begalo naivūs kaimynystės gyventojai.

Philomena (2013) – Dar būdama jaunutė Filomena (Judy Dench) tampa nėščia, o jos katalikui tėvui merginos išsižadėjus, pastaroji apsigyvena vienuolyne. Gyvendama su vienuolėmis Filomena susilaukia sūnaus Antony, kuris iš jos yra atimamas ir parduodamas amerikiečių šeimai. Po 50 metų, moteris apie atimtą sūnų papasakoja dukrai, kuri, sutikusi iš darbo atleistą BBC žurnalistą Martiną (Steve Coogan), paprašo jo pagalbos. Pasispyriojęs Martinas vis dėlto nusprendžia padėti Filomenai surasti senai prarastą sūnų ir parašyti moters gyvenimo istoriją.

Precious (2009) – Negailestingas ir nuožmus likimas siunčia pagrindinei filmo herojai vieną išbandymą, po kito, o galvoja kirba klausimas ar jai pavyks nepalūžti? Ar pavyks iš šio nedėkingo gyvenimo išspausti ką nors gero?

A.I. Artificial Intelligence (2001)  – Jeigu kažką įpareigoji tave mylėti besąlygiška ir amžina meile, ar privalai rūpintis juo lygiai taip pat besąlygiškai?

Spy (2015) – filmas „Ji – šnipė“ prasideda kaip dar vienas Džeimso Bondo filmo epizodas – vaizdai į prabangius rūmus, kuriame dominuoja moterys, dėvinčios prabangias sukneles, smokingus vilkintys vyrai ir ginkluoti slaptieji agentai, pasislėpę už kiekvieno krūmo. Tačiau JAV specialiosios žvalgybos slaptosios agentės Siuzanos Kuper (akt. Melissa McCarthy) čia nesimato. Nepaisant to, kad Siuzana yra itin gera slaptoji agentė, jau 10 metų sėdi šnipinėjimo agentūros rūsyje, apsupta moderniųjų technologijų įrenginiais. Jos darbas labai nuobodus ir visiškai nepavojingas. Kiekvieną dieną bendraudama su jaudinančiose ir pavojingose operacijose dalyvaujančiais kolegomis, ji panori tapti viena jų.

Agora (2009) – tai kelionė tikėjimo labirintais. Tikėjimo savimi, Dievu ir meile. Tai garsios graikų filosofės, matematikės ir astronomės Hipatijos (Rachel Weisz) kelionė išsvajotojo tikslo link nepaisant iš po kojų slystančio pasaulio.

Intouchables (2011) – Šiltas, žmogiškas, ypatingai nemoralizuojantis prancūzų kinas. Jei kada turėjote draugą kurį ištiko didelė nelamė, arba ji buvo ištikusi jus, suprasite kaip kerai sukurtas šis tira istorija paremtas filmas.

Exit through the gift shop (2010) – vadinamas dokumentika, tačiau tuo pačiu tai veiksmo komedija, kuri priverčia susimąstyti ne tik apie tai kas yra menas, kas vandalizmas, o kas tiesiog pamišimas, žiūrint šį kūrinį kyla jo tikrumo klausimas.

51-60 (N-13)

Forrest Gump (1994) – Jei reiktų išrinkti vieną patį mylimiausią visų laikų filmą, tuomet pasirinkimas būtų akivaizdus. Tokio įspūdžio nepaliko jokia kita juosta. Pamenu, kad įspūdis buvo toks stiprus, kad būdamas keturiolikos pasibaigus seansui išėjau iš pustuščio kino teatro ir tamsoje, pliaupiant neįtikėtinam lietui, pasileidau bėgti Laisvės alėja, kurioje beveik nebuvo žmonių. Viduje buvo gera ir šilta.

American History X (1998) – filmas, pasakojantis apie dideles, gal net didžiausias šiuolaikinio pasaulio problemas – rasizmą, neonacizmą, teisingumo stoką ir neapykantą kitokiems.

The Age of Adaline (2015) – Adelaina Bauman (akt. Blake Lively) gimė 1908 m. ir gyveno įprastinį, normalų gyvenimą. Kol praėjus 29-iems jos gyvenimo metams įvykusi autoavarija viską apvertė aukštyn kojom. Nuo tos magiškos ir stebuklingos nakties Adelainos gyvenime tiesiogine ta žodžio prasme sustojo laikas – ji daugiau nebeseno. Prisiekusi sau, jog niekam neišduos šios paslapties – norėdama apsaugoti save ir savo dukterį, ji kas dešimtmetį keitė savo išvaizdą, gyvenamąją vietą bei vardą.

Ex Machina (2015) – įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės. Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.

City of God (2002) – Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis. Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią.

1944 (2015) – estų režisieriaus Elmo Nüganeno kūrinys, žvelgiantis į Antrąjį pasaulinį karą iš tautos, praradusios nepriklausomybę ir turinčios kovoti ne už tėvynę, pusės.

Big Eyes (2014) – Penkiasdešimtaisiais Margaret (akt. Amy Adams) buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“.

Yo, también (2009)  – ispanų režisieriaus Alvaro Pastor filmas „Aš taip pat“ prabyla apie neįprastą meilę. Dramoje pagrindinis aktorius nėra raumeningas gražuolis. Priešingai nei įprasta, dėmesį prikausto žemas, talentingas Dauno sindromą turintis vyras, kurio širdį užkariauja sveika mergina. Tai filmas, drąsiai prabylantis apie žmonių su negalia seksualumą ir norą tapti normaliais.

Mad Max: Fury Road (2015) – Sulaukęs daugybės liaupsių dėl siužeto, kinematografijos, veiksmo ir grafikos, „Pašėlęs Maksas“ patraukė ir feministų/čių dėmesį. Internetą užplūdo komentarai, teigiantys, kad pagaliau pasirodė ir feministinis veiksmo filmas, kuriame moterys vaizduojamos kitaip nei įprasta.

La migliore offerta (2013) – Pagyvenęs vienišius Virdžilas Oldmanas (akt. Geoffrey Rush) yra pripažintas meno kūrinių vertintojas, meno kolekcionierius ir puikus aukcionierius. Šis žmogus gali per akimirką atpažinti ar meno kūrinys tik klastotė arba vos per kelias minutes aukcione už milijonus parduoti Galilėjo teleskopą. Rafinuotas ir apsiskaitęs vyras visada dėvi pirštines, o kalbant telefonu, dėl tvarkos sumetimų, niekada nepamiršta jo apvynioti nosinaite. Vyras gyvena prabangiuose apartamentuose ir ten turi įspūdingą, slaptą itin brangių paveikslų kolekciją, kuri prieinama tik jam.

MCDSOOF EC480

61-70 (N-14)

Son of Saul (2015) – Saulius yra vengras, kaip ir daugelis jo likimo draugų, vokiečių įdarbintas pasirūpinti po dujų kameros egzekucijų ten likusiais kūnais. Surinkti aukų drabužius, nuplauti ant grindų likusį kraują. Tiesa, į kamerą varomiems žydams per mikrofoną skelbiama, kad jų laukia karštas dušas, o po to bus duota darbo. Uždarius kameros duris girdisi aimanos, o atidarius jas  – jau tik tyli kūnų masė. Tačiau ten per stebuklą išgyveno berniukas.

Blade runer (1982) – ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas.

Perfume: The Story of a Murderer (2006) – XVIII a. Prancūzija visu savo gražumu ir neiline dovana skirti bei kurti kvapus apdovanotas antiherojus Žanas Batistas Genujis, kuriam neegzistuoja jokios moralinės dilemos ar kaltės bei sąžinės sąvokos apskritai.

Lost in Translation (2003) – Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu. Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė.

Django Unchained (2012) – vokiečių kilmės premijų medžiotojas daktaras Šulcas išlaisvina juodaodį Džango iš vergovės, kad šis jam padėtų susekti jo buvusius šeimininkus. Po puikiai atlikto darbo Šulcas jam pasiūlo toliau medžioti premijas ir jie tampa pilnaverčiais partneriais. Užsidirbus pakankamai pinigų Džango nusprendžia išpirkti laisvę savo žmonai, kuri dirba plantacijose.

A Million Ways to Die in the West (2014) – Veiksmas žiūrovus nukelia į XIX a. pabaigos laikotarpį, Amerikos vakarų miestelį, kur žmonės greičiau mirs absurdiška mirtimi, negu ras savo tikrąją laimę, vienas vyrukas – Albertas (Seth MacFarlane) sutinka savo svajonių moterį – Aną (Charlize Theron). Tačiau viskas yra daug kebliau, negu gali atrodyti – norėdamas išsikovoti jos dėmesį šis bailus fermeris turės nugalėti jos vyrą – Klinčą (Liam Neeson), kuris yra ginklų dvikovų ekspertas. Kokie šansai, kad ši istorija pasibaigs geruoju jo naudai?

Aš esi Tu (2006) – tai istorija apie vienišą, gyvenimu nusivylusį architektą, kuris nusprendžia įgyvendinti savo svajonę – pasistatyti namelį medyje ir apsigyventi miške.

Lawless (2012) – „Virš įstatymo“ mus nukelia į sunkiai įsivaizduojamus ir nepavydėtinus laikus, kuomet už žmogų kalbėjo ne jis ar jo darbai, o ginklai. Filmo siužetas gana paprastas – prohibicijos metu trys broliai pasiryžta nepaklusti įstatymui ir nusprendžia užsiimti nelegaliu verslu – viskio gaminimu ir prekyba. Turbūt nieko keisto, kad verslas klostosi sėkmingai – alkoholio ištroškusios Amerikos liaudies gerklės tuoj pat leidžia verslui suklestėti ir įsitvirtinti. Tačiau nelegalus šeimos versliukas patiria sunkumų, kuomet prasideda krizė ir, lyg to būtų maža, į apygardą atvyksta iš Čikagos atsiųstas reketininkas pareigūnas Charlie Rakesas.

The Lobster (2015) – filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką.

Wilbur Wants to Kill Himself (200) – Vilburas ir Harburas po tėvų mirties nelabai įsivaizduoja kaip dėlioti savo gyvenimą toliau. Tėvas paliko sūnums antikvarinių, naudotų knygų krautuvėlę bei krūvą gyvenimiškų klausimų, į kuriuos nespėjo atsakyti. Tie klausimai nuolat kirba Vilbuto galvoje šalia įsitikinimų, kad tėvas ir apskritai likęs pasaulis jo nemylėjo ir nemylės. Tai pagrindinė priežastis, kodėl Vilbutas bando įvairiausiais būdais nusižudyti.

71-80 (N-15)

Dolls (2002) – Filmas „Lėlės“ tai kitoks japonų režisieriaus Takeshi Kitano amplua, kuriame jis atsisakė įprastų vyriškų veiksmo ir smurto scenų, vietoj jų sukūrė epą apie pražūtingą meilę. Įkvėptas Bunraku (tradicinė japonų lėlių teatro forma), kuriuo trumpu pasirodymu iliustruojama pirma scena, filmas pasakoja tris skirtingas įsimylėjėlių istorijas.

Match Point (2005) „Norėčiau gyvenime ką nors nuveikti.“ – tokį norą išreiškia pagrindinis filmo personažas Krisas (aktorius Jonathan Rhys-Meyers). Jaunas, išvaizdus vaikinas dirbantis teniso instruktoriumi akivaizdžiai nori daugiau. Bėda, kad kaip ir didžioji dalis populiacijos, jis nelabai žino ko nori. Žino jis tik, kad jam kažko maža. Taigi, šis jaunuolis yra pasiryžęs bet kokia kaina iš šio pasaulio gauti daugiau.

Fight Club (1999) –  Džekas kenčia nuo nemigos ir yra ne pats laimingiausias žmogus žemėje. Tačiau jis suranda užsiėmimą. Džekas vaikšto į įvairius susitikimus: alkoholikų, sergančiu vėžiu, tuberkuliozės, persivalgėlių – storulių,  nors jo nei vėžys, nei alkoholizmas nekamuoja. Džekas tampa priklausomas nuo susitikimų. Jis jaučia vidinį pasitenkinimą klausydamas žmonių istorijų, o taip pat ir pats gali išsipasakoti ir išsiverkti, nes kiti manydami, jog jis tuoj mirs jį visada išklauso. Vieną dieną susitikime jis sutinka Marlą – tokią pačią priklausomą nuo susitikimų, kaip ir jis, o tai jį begalo supykdo, tačiau viduje jis jai jaučia savotišką meilę. Istorijos vingiai apsiverčia, kai Džekas sutinka Tailerį – muilo pardavėją, pliačiančią ir griaunančią ribas asmenybę.

God Bless America (2011) – Toks vidutinio amžiaus vyras Frenkas diena iš dienos gyvena savo gyvenimėlį, kuris šiaip jau niekuo ypatingas. Jis kaip ir didžioji dalis populiacijos keliasi, keliauja į darbą, klauso atbukusių bendradarbių paistalų, tada grįžta namo ir susiduria su tokiu pačiu TV pasaulio atbukimu. Viskas aplinkui tiesiog erzina – buki nedėkingi žmonės, apsimetėliai, dviveidžiai, melagiai, lepūnėliai, nedėkingieji, neprotingieji ir visi kitokie erzintojai. Režisierius savo personažui Frenkui pametėja galimybę nutraukti šią erzinimo grandinę. Frenkas sužino, kad jam liko nedaug laiko šiame pasaulyje, todėl nusprendžia jį padaryti kiek švaresnį.

Nightcrawler (2014) – pasakoja apie galo su galu nesuduriantį į sociopatiją linkusį vyruką Lou, kuris, po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, tampa laisvai samdomu nusikaltimų ir nelaimių vietas filmuojančiu operatoriumi. Lou pavyksta parduoti vieną reportažą televizijos žinioms, todėl, įžvelgęs potencialą užsidirbti, vyras kasnakt traukia į gatves medžioti sensacingų kadrų. Ilgainiui Lou ambicijos pradeda imti viršų ir jau nebelieka nieko, ko jis nepadarytų dėl gero reportažo.

Mar adentro (2004) – Savitu, rafinuotu ir įtaigiu stiliumi pasižymintis režisierius Alejandro Amenbar, drauge su savo filmu „Jūros gelmėse“ ragina akimirkai sustoti ir susimąstyti, kas iš tiesų yra tas gyvenimas ir ar jis priklauso žmogui, ar žmogus priklauso jam.

Closer (2004) – Kaip čia palikus savo gyvenimo meilę, kad niekam neskaudėtų? Filmo režisierius be jokių užuolankų tėškia tiesą, kad tokio būdo tiesiog nėra. Reikia palikti ir viskas. „Arčiau“ neprisidenginėja cukraus pudra ir nepila karamelės kibirų.

Monster’s Ball (2001) – Sudėtingų gyvenimų istorijos susipina ir gailiausiai kažkokiu tai būdu tampa paprastos. Filmas siunčia žinutę, kad gyventi reikia nepaisant nieko. Ne tik gyventi, bet ir neatsakyti galimybės būti laimingiems. Nes tie, kurie pirmenybę teikia aklai neapykantai galiausiai lieka vieni.

The Reader (2008) – tai trumpas vasaros romanas tarp penkiolikmečio Maiklo Bergo (akt. David Kross) bei dvidešimčia metų už jį vyresnės Hanos Schmitz (akt. Kate Winslet). Juosta, pasakojanti ne tik tai, koks gali būti pavojingas meilės ir aistros persunktas žaidimas tarp dviejų visiškai skirtingų žmonių, bet ir atskleidžianti kartų skirtumus išryškėjusius po Antrojo Pasaulinio karo.

The Flowers of War (2011) – veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metais Kinijoje. Japonai be skrupulų naikina viską kas papuola jų kelyje. Į Kiniją atvyksta laidojimo paslaugų organizatorius Džonas (Christian Bale), kad palaidotų žuvusį tėvą Inglimeną. Džonas vos išlieka gyvas, o miestelio bažnyčioje dar randa 14 mergaičių, berniuką ir 14 besislapstančių prostitučių.

The Tudors

81-90 (N-16)

The Tudors (2007-2010) (Serialas) – pasakojantis apie kontraversiškiausią visų laikų Didžiosios Britanijos karalių Henriką VIII, jo šešias žmonas bei anglikonų atskilimą nuo didžios ir galingos Romos katalikų bažnyčios. Filmas tiesiog skęsta prabangoje, prašmatniuose kostiumuose, nuogybėje ir žmonių kančiose. Tai tikros galinėjimosi dėl valdžios sužlugdytų likimų varžytuvės. Tiesiog būtina pažiūrėti norint suprasti pačią žmonijos prigimtį ir tai kaip formavosi modernioji Europa.

Tamangai (1995) (serialas) – Tai Keistuolių teatro aktorių   sukurtas penkių dalių istorinis, nuotykinis bei mitinis televizijos detektyvas , kuriame itin vykusiai susijungia pagoniškos tradicijos kartu su Smetoniškos Lietuvos gangsterių gyvenimo subtilybėmis.

Mad Men (2007–2015) (serialas) – 1960-ųjų pradžia, Niujorkas. Pasaulis stato save iš naujo, įmonės dar tiki pardavimais, kaip vieninteliu siektinu rezultatu, o sekso ir erotizmo kultą kaitina socialinės darganos ir naujojo pasaulio neapibrėžtumas. Esame įmetami į vieną ankstyvųjų reklamos agentūrų, kurioje pirmu smuiku griežia – mįslingas kūrybos direktorius, donžuanas Donaldas Draperis.

Rome (TV Series 2005–2007) (serialas) – jaudinanti drama apie meilę ir išdavystę, šeimininkus ir vergus, vyrus ir žmonas, respublikos žlugimo ir imperijos kūrimosi laikų kronika.

The Borgias (serialas) – Greičiausiai viena ausimi esate girdėję apie įvairiems ištvirkimams neabejingą ir į niekšybes linkusį Roderiką Bordžiją dar žinomą kaip Aleksandras VI, Romos popiežius, ėjęs šias pareigas nuo 1492 iki 1503 m. O ar žinojote, kad jis turėdamas gausą nesantuokinių vaikų savo sūnų Čezarę Bordžiją paskyrė Valensijos vyskupu, kardinolu, o kitam sūnui Chuanui Bordžijai atidavė Popiežiaus sričiai priklausiusią Benevento kunigaikštystę ir paskyrė jį popiežiaus armijos vadu? Dar šis popiežius turėjo įstabaus grožio dukterį Lukreciją, kurią tekino už ko tik panorėjęs, ne vieną kartą prispyrus politinei ar financinei būtinybei, ilgametę sugyventinę Vannozza dei Cattani, gausybę meilužių, tarp jų ir Giulią Farnese, žinomą kaip Julija Gražioji, kuriai taip pat buvo neištikimas. Aleksandro VI polinkis pramogoms ir malonumams nežinojo ribų. Romos gatvėse siautėjant nusikalstamumui ir skurdui, jis nepailsdamas šėlo prabangiausiose puotose, kaukių baliuose ir šokių vakarėliuose – visa tai, savaime suprantama, apmokėdamas iš Bažnyčios iždo. Norėtumėte tai pamatyti savo akimis?

House of Cards, (2013 -) (serialas) – Frenkas Andervudas, sumanus ir patyręs politikas, atstovaujantis Demokratų partijai, tampa šios partijos drausmės prižiūrėtoju. Jo pareiga patraukti Rūmų atstovus jo partijos pusėn. Jo kolega partijoje ir naujai išrinktas prezidentas Garetas Volkeris pažada Frenkui taip jo trokštamą užsienio reikalų ministro postą, bet ilgai netrukus atsiima savo pažadą, todėl Andervudas imasi keršto.

Game of Trones (2011 -) (serialas) – septynios karališkos šeimos kovoja dėl valdžios. Šiame kare tinka visos priemonės – intrigos, išdavystės, klastingos žmogžudystės. Tačiau kovodami dėl karūnos ir valdžios septynių kilmingų šeimų atstovai nepastebi, kad šalies šiaurėje kyla nauja, galinga jėga, taip pat trokštanti valdyti.

Shamless (2011 – ) (serialas) – Neįtikėtinai smagi bei asociali šeimynėlė sudaryta iš alkoholiko tėvo Frenko, ir jo šešių vaikų: protingo, bet visada į bėdą įsiveliančio sūnaus Filipo/ Lip’o, jo homoseksualaus brolio Iano, sadomazochistinių polinkių turinčio Karlo, protinguolės, viską žinančios ir tikrai per brandžios savo amžiui Debės, mažiausiojo brolio, kurio depresija serganti, narkomanė mama susilaukė su juodaodžiu – Liamo, ir vyriausiosios dukters, kuri tėvui rūpinantis tik savimi laiko visus keturis namų kampus – Fionos.

Black Mirror (2011 – ) (serialas) – Internetui įžengus į mūsų gyvenimą akys tarsi atsivėrė: nebeliko ribų, laiko limito, kontrolės. Jis tapo mūsų namais, gyvenimu, geriausiu draugu ir išminčiumi. Technologijos apvertė žmonių gyvenimus aukštyn kojom ir laikas pradėjo lėkti greičiau. Technologijos suteikė begalę teigiamų aspektų, tačiau tuo pačiu nepašykštėjo ir neigiamų. “Black Mirror”, tai serialas atskleidžiantis tamsiąsias technologijų puses, pateikiantis savo ateities viziją, kuri gali pasirodyti mažų mažiausiai niūri.

Carnivale (2003 -2005) (serialas) – „Prieš visa ko pradžią, po didžiojo karo tarp rojaus ir pragaro, Dievas sukūrė Žemę, ir atidavė ją valdyti klastingai beždžionei, kurią vadino žmogumi.“ Tai stulbinanti istorija vaizduojanti klajojančios atrakcionų trupės likimo fone kilusią lemiamą gėrio ir blogio kovą dėl žmonijos išlikimo.

Geismas ispejimas

90-100 (N-18)

Lust, Caution (2007) – Iš esmės tai (ne)tikros meilės istorija. Istorija apie įtakingą, bet nelaimingą vyrą ir vienišą bei naivią moterį. Karo metai Kinijoje, pagrindinė herojė Wang savanoriškai įstoja į pogrindinio teatro trupę, kuri seka išdavikišką veiklą vykdančius politikus, renka kompromituojančią medžiagą ir rengia pasikėsinimo planus. Wang gauna pavojingą užduotį, kuri kardinaliai pakeis jos gyvenimą – ji stengsis sugundyti itin aukštas pareigas užimantį Kinijos vyriausybės pareigūną Yee, užsitarnauti besąlygišką jo pasitikėjimą ir tapti jo meiluže…

Atonement (2007)Sudėtingą sąžinės temą nagrinėja viena geriausių 2007 metų kino juostų – „Atpirkimas“. Fantazijose paskendusi 13-metė mergaitė jaučia paauglišką simpatiją namų tvarkytojos sūnui Robiui ir pradeda žiauriai pavydėti, kai jo dėmesys atitenka vyresniajai seseriai Sesilijai. Vieną ramų vakarą Brioni netyčia užsuka į bibliotekos kambarį ir tampa įsimylėjalių aistros liudininke. Neteisingai suprasti įvykiai paskatina Brioni apkaltinti jaunuolį siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė, bet dėl kurio privalo atlikti bausmę kalėjime.

Dalas buiers club (2014)
– Tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis.

The Wolf of Wall Street (2013) – Istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę.

Her (2013) – Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina. Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu, kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi  ir Čarlzu. Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdžia video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą vardu Samanta, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“.

Brokeback Mountain (2005) – du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Hytas Ledžeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus.

12 Years a Slave (2013) – Po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Nortonoas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais ūkyje. Scenos Epso ūkyje sudaro didžiąją ir svarbiausią filmo dalį, per jas režisieriui geriausiai pavyksta perteikti tikrą vergo ir jo šeimininko santykį, tikrą ir nepagražintą vergų dalią.

Unsere Mütter, unsere Väter (2013) – mini serialas pasakojantis Antro Pasaulinio karo įvykius eilinių nacistinės Vokietijos gyventojų akimis. Juosta sulaukė daugybės pasipiktinimo Lenkijoje ir Vokietijoje, toks požiūrio kampas pasirodė itin netikėtas ir sukrečiantis.

Ekskursantė (2013) – Ko gero geriausias visų laikų lietuviškas filmas. Tiesiog žiūri ir skruostais ritasi ašaros. 11-metė Marija su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į  Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti.

Lošėjas (2014) – Istorija pasakoja apie vidutinį lietuvį: tą, kuris dar neišvažiavo laimės ieškoti Danijos fermose; tą, kuris po kolūkių griuvimo praėjus geram dvidešimtmečiui, vis dar aria kaip jautis. Vincentas (Vytautas Kaniusonis) – greitosios medicinos pagalbos darbuotojas aplinkybių bei skolų įspraustas į kampą, sugalvoja liguistą lažybų žaidimą, kuriame lažinamasi toli gražu ne dėl mėgstamos komandos ar greičiausiai bėgančio šuns.

_________________

*Šis sąrašas sudarytas remiantis naujienų portalo KaunoZinios.lt autorių apžvalgomis, išsamias filmų recenzijas rasite paspaudę nuorodas.


May 6 2016

LOGIN 2016 suteikė išskirtinę galimybę Lietuvoje pamatyti „Pussy Riot“ narę N.Tolokonnikovą

IMGP9256

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Lietuvos sostinėje Vilniuje gegužės 5-6 dienomis didžiausias Baltijos šalyse, jau dešimtasis progreso ir technologijų renginys LOGIN, šiemet pasipuošęs festivalio vardu, sukvietė daugybę įspūdingų pranešėjų bei neįtikėtinai gausų būrį naujovėms neabejingų lankytojų. Renginio metu galima buvo išgirsti apie 130 pranešimų, kas sudarė virš 100 valandų įdomaus ir išskirtinio turinio.

Festivalio svečių smalsumą žadino tokie pranešėjai kaip žmogus-kiborgas Neilas Harbissonas, išsiskiriantis kūną praturtinusiais specialiais implantais, misiją į mėnulį pristatęs privačios iniciatyvos bei unikalios mokslininkų darbo grupės vadovas vokietis Robertas Bohme‘as, inovacijas technologijų srityje  aptarė  žurnalo „Wired“ redaktorusi Davidas Rowana bei futurologas, technologijų tyrinėtojas Nicklas Bergmanas, taip pat iš savo nuolatinės buveinės Ekvadoro ambasadoje, Londone, transliacijos pagalba su LOGIN dalyviais susisieks aktyvistas,  platformos „Wikileaks“ vyriausiasis redaktorius Julian‘as Assange.

Saulius Rimkus ir Nadya Tolokonnikova

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Viena įspūdingiausių pranešėjų, neabejotina festivalio žvaigždė – Rusijos protesto punk grupės „Pussy Riot“ narė bei viena iš įkūrėjų Nadya Tolokonnikova, pasidalinusi su auditorija patirtimi apie tai, kaip socialinis aktyvizmas gali siųsti žinutę plačiajam pasauliui per skaitmeninę erdvę.

„Tikiu, kad galime šį tą pakeisti“ – pradėjo savo pasisakymą beveik du metus Rusijos kalėjimuose dėl chuliganiško pasirodymo centrinėje Maskvos cerkvėje praleidusi atlikėja.

Maskvoje įsikūręs feminisčių kolektyvas veikia nuo 2011 metų. Pussy Riot ištakos siekia 2007-uosius, kai kelios grupės narės priklausė „Voina“ performansų grupei.

IMGP9194_DxO

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Tolokonnikova teigė, kad pirmųjų protestų metu „Pussy Riot“ narės buvo labai jaunos ir ji nesitiki, jog keturiasdešimtmečiai Rusijos piliečiai, norintys permainų, eis rengti punk protesto akcijų į Kristaus gelbėtojo cerkvę. Tačiau mano, kad permainos vistik įmanomos. Iš bendravimo su Rusijos piliečiais, taip pat ir kalėjime, Nadya teigė supratusi, kad rusai nėra tiek konservatyvūs, kiek juos nori pavaizduoti Vladimiras Putinas, ir „dabartinis Rusijos įvaizdis veikiausiai vieno žmogaus pasirinkimas“.

„Pussy Riot“ grupės narės pasisako už moterų teises, palaiko LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai bei transeksualai) judėjimą bei dažnai kritikuoja Putino valdžią, kurią tiesiai įvardina kaip diktatorišką režimą.

IMGP9145

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Pasak N. Tolokonnikovos, rusai skeptiškai vertina valdžią, tačiau nežino, ar gali ką nors pakeisti. „Taip, jie palaiko valdžią. Bet jie taip daro todėl, kad tai patogu, yra nerašytas susitarimas – nori bent kažkaip egzistuoti, privalai palaikyti valdžią“, – tikino viena ryškiausių Putino režimui oponuojančių moterų Rusijoje. Nadya šiuo metu keliauja po pasaulį pasakodama apie situaciją savo šalyje ir ragindama žmonės nelikti abejingais.

Punk grupės narė teigė, jog prie protesto gali prisidėti kiekvienas menine akcija, video klipu, performansu. Pasak jos pasaulis turi būti atviras, nevaržomas sienų. „Tai Rusija, kurią mes norime pakeisti. Rusija be laisvos žiniasklaidos, kai į kalėjimą gali patekti už nieką“.

IMGP9170

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadya teigė, jog  įkalinimo vietose nuolat susidurdavo su smurtu, kolonijos administracijos kurstomomis patyčiomis bei beprasmiu sekinančiu, kankinačiu priverstiniu darbu. Kai tik buvo paleistos iš kolonijų “Pussy Riot” narės įsteigė kalinių teisių gynimo centrą regione, kuriame viena jų atliko laisvės atėmimo bausmę.

Tolokonnikova kritikavo V. Putiną, kuris pasak jos, koncentruojasi tik į prekybą dujomis bei naftą, remia tik dideles įmones, korporacijas, neskiria dėmesio smulkiam ir vidutiniam verslui. Attlikėja, teigė, jog švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, žmogaus teisių padėtis Rusijoje tiesiog tragiška: „Dabar, kai situacija su šiais ištekliais, ne tokia gera, kokia buvo anksčiau, tarp valdžios ir žmonių atsiranda konfliktas. Žinoma, norėčiau, kad žmonės į gatves išeitų dėl politinių priežasčių, o ne dėl to, kad yra alkani, tačiau tokia yra realybė.“

„Pussy Riot“ nares Mariją Aliochiną ir Nadeždą Tolokonikovą Rusijoje ne kartą yra užpuolę Kremliaus politiniai aktyvistai, prieš jas panaudodami smurtą, antiseptikus, pipirines dujas.

Pranešimo metu nuskambėjo ir daina „Čaika“, itin aštriai traukianti per dantį Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką. „Jis kaltinamas finansiniais nusikaltimais, įtariamas žmogžudystėmis, tačiau vis dar dirba prokuroru. Kaip taip gali būti? Nežinau, tačiau tai natūralu Rusijoje“ – stebėjosi N. Tolokonnikova.

IMGP9186

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Nadia pareiškė, kad „Pussy riot“ nenustos drebinti pasaulį savo akcijomis. Vilniuje ant scenos mergina pademonstravo apatinius, kuriuos puošė užrašas, besityčiojantis iš Donaldo Trumpo mėginimo tapti JAV prezidentu. Mergina nuo scenos pareiškė, jog Trumpas ne ką geresnis už Adolfą Hitlerį, o savo simpatijas artėjančiuose JAV prezidento rinkimuose atidavė kandidatui Bernie Sandersui, pareiškusi, kad širdyje ji socialdemokratė.

IMGP9014

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

KaunoZinios.lt


Apr 7 2016

Terorizmo grėsmė: vėzdas, akiniai ir laikraštis

Terorism Islam

Kovos su terorizmu neįmanoma laimėti vien karinėmis ar spec. tarnybų priemonėmis. Tai būtina, bet visuomet atsiras klastingų ar nepataisomai pamišusių žmonių, kurie bandys vietoje savęs siųsti į mirtį naivius, nelaimingus, neišprususius varguolius, kartu nusinešant šimtų nekaltųjų gyvybes.

Visi bauginasi dėl išpuolių Europoje, tačiau skaičiuojama, kad tarkim Rusijoje per paskutinius penkiolika metų teroristiniai išpuoliai nusinešė apie 3000 žmonių gyvybių, neskaičiuojant sužeistų ir suluošintų. Rusija neturi vargo su tolerancija ar multikultūriškumo politika, vadinasi problema ne ten.

Viena pagrindinių Islamo religijos bėdų radikalios ekstremistinės erezijos, arba kitaip skirtumai tarp masinio Korano traktavimo islamiškame pasaulyje ir radikalių sektantiškų jo variacijų. Islamas neturi visus apjungiančios popiežiaus figūros, neturi monolitinės centralizuotos struktūros, bet to neturi ir liuteronai. Tuomet kodėl vyksta radikalizacija ir pavojingos mutacijos? Iš esmės dėl siaubingo informacinio/intelektualinio vakuumo, diskusinių aikštelių nebuvimo, izoliacijos.

Per metus į ispanų kalbą išverčiama daugiau literatūros kūrinių nei į arabų kalbą išversta apskritai. Tai siaubinga situacija, bet ją išspręsti nereikalingi milijardų milijardai. Nevyksta, ar nepakankamai vyksta viešos diskusijos kokie yra tie Korano traktavimo skirtumai, kuriais manipuliuoja islamistai. Vakaruose nepakankamai domimasi Afrika ir Rytais. Gaga ir Bieberis atima per daug mūsų dėmesio.

Iš kitos pusės itin trūksta laisvos, nevaržomos, visuotinos pašaipos tamsumui, kurią tobulai demonstruoja Charlie Hebdo, ir Europos, JAV bei visų kitų progresyvių šalių vyriausybių spaudimo toms valstybėms, kuriose religijos pasirinkimo laisvė, tame tarpe ir galimybė būti ateistu, išmainoma į išteklių eksportavimo teikiamą naudą ar trapią taiką regione. Tai turi keistis, ir kuo greičiau.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Feb 12 2016

Miesto pokalbiai – Saulius Rimkus

Saulius Rimkus (2)

© Martyno Juro nuotr.

„Kauno Žinių” vyriausiasis redaktorius Saulius Rimkus tarsi Didysis Brolis, stebintis miestą, šalį, pasaulį. Retai pasidalinantis įžvalgomis, dar rečiau pasirodantis viešumoje. Jis nesišvaisto nuomonėmis, neįkyri pastebėjimais, nesidalina selfie‘iais, taip tik dar labiau kurstydamas smalsumą. Kai pasiūlau pasišnekėti, Jis keliskart atsisako. Nespaudžiu, tačiau užsimenu, kad ne tik man, bet ir daugeliui, visgi, būtų įdomu pagaliau išgirsti nuo ko viskas prasidėjo, ir ar nebaisu, jei viskas vieną dieną pasibaigs?

Esi pakankamai viešas asmuo, tačiau Tau pavyksta nepasiduoti apsinuoginimo manijai ir išsaugoti privatumą. Kaip vertinti fenomeną beatodairiškai dalintis asmeniška, gal net intymia informacija? Kokios gali būti šios mados pasekmės ateityje?

– Nemanau, kad atsivėrimas kitiems, ar, netgi, dalinis apsinuoginimas yra negatyvus reiškinys. Klausimas tik, kaip tai daroma, ir kokie tikslai ar motyvai skatina atsiskleisti. Kartais, sugerdami kitų mintis, gyvenimus, įvykius galime pasidaryti teisingesnes išvadas apie save pačius, ar jaustis ne tokie vieniši. Kai savo vidumi pasidalina politikas, skraidantis lėktuvais su kitų rasių žmonėmis, ar verslininkas, desperatiškai norintis dėl merkantilinių interesų įtikti kaimyninėje šalyje siautėjantiems agresyviems monstrams, mes sužinome šiek tiek daugiau nei pasakytų sausi pranešimai spaudai. Žmonės, sugebantys atsiverti tekstais apie sudėtingus išgyvenimus chemoterapijos metu, artimųjų žūtį, vidines traumas, kelia didesnę pagarbą nei besipuikuojantys restorane sušlamštais delikatesais, bet sociumui reikia ir to, ir to. Tikiu, kad po kurio laiko visa tai kiek labiau išsigrynins. Apskritai, esu nusiteikęs optimistiškai žiūrėti į ateitį. Viešumas, bet kuriuo atveju, skatina atviresnę visuomenę, kurioje gerokai mažiau pilkų zonų, tinkamų veistis itin negeriems bei nepageidaujamiems reiškiniams.

Laiškai, telegramos, telefonai, dabar – internetas atveriantis visas galimybes neribotai komunikacijai, kaip manai, ar tai suartina, ar visgi atitolina? Kaip pavyksta nepasiklysti informacijos sraute?

– Srautas išties milžiniškas, pasiklysti tenka dažnai, svarbu laiku tai pastebėti. Patarimas jauniems: nebijokite pripažinti klaidų, ir nepervertinkite autoritetų. Klysta visi, tad sveika būti nuolatinėse abejonėse. Visus atsakymus žino tik bukapročiai.  Interneto gerumas ar blogumas priklauso nuo mūsų pačių noro ir gebėjimo rinkti informaciją ar bendrauti. Jei esi vienintelis mažo miestelio ar, netgi,vienkiemio keistuolis, kurio nesupranta net patys artimiausi žmonės, interneto pagalba visuomet gali surasti panašiai mąstančių, nesvarbu, ar tai bus seksualiniu fetišu, tikėjimu ateiviais, ar baltų tautiniais motyvais pridengto „Kukluksklano“ bendruomenės. Internetas tėra įrankis, o tai, kaip jis naudojamas,absoliučiai priklauso nuo tavęs paties. Dabar, kaip ir ankstesniais laikais, žmonėms gali siųsti telegramos ilgio trumpus pranešimus apie nieką, o gali rašyti kilometrų ilgumo ugningus laiškus, prisipažinimus meilėje, gyvenimo Žemėje ir būties apmąstymus. Socialiniai tinklai neabejotinai yra antras svarbus išradimas po interneto. Ateis laikas, kai kertant valstybių sienas, mums nereikės jokių dokumentų, tiesiog galėsim pasakyti savo paskyros „Facebook‘e“ adresą. Tai, kad bet kuriuo paros metu galime komunikuoti su mums svarbiais žmonėmis, yra didis dalykas. Ar tai sumažina gyvo bendravimo laiką? Kažkiek, bet nesiimčiau tvirtinti, jog tai blogis. Tokiu būdu tiesioginis betarpiškas bendravimas taip pat įgyja visai kitą vertę, suteikia daug daugiau pasitenkinimo nei senesniais laikais.

Saulius Rimkus

© Martyno Juro nuotr.

Prabėgo dar vieneri metai. Kokie trys dalykai, apie kuriuos paskelbėte „Kauno Žiniose“, įsiminė labiausiai, ir kodėl?

– Metai prasidėjo žudynėmis „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Po skaudžios istorijos su danų karikatūristais ir olandų režisieriaus Theo van Gogh‘o nužudymo prancūzų žurnalistai neabejotinai žinojo apie galimas pasekmes, ir vis tiek išdrįso pasiaukoti. Vertinu tai kaip neįtikėtinos drąsos ir tikro pilietiškumo atvejį. Žodžio laisvė yra tokia vertybė, kurią atidavę prarasime viską. Po išpuolio perpublikavome pranašo Muhamedo karikatūras. Manau, kad taip turėjo pasielgti visos save gerbiančios redakcijos. Daugelis didžiųjų žiniasklaidos gigantų to nepadarė, tad šiandien srebiame viso to pasekmes.

Antras į atmintį įsirėžęs dalykas buvo pokyčiai tarptautinėje situacijoje ir šalies reakcija į juos, o kalbant konkrečiai – šauktinių klausimas. Turint pašonėje tikrą agresorių, galvoti apie gynybą būtina, tačiau Neringos Rekašiūtės foto projektas „Jie laimėjo loteriją“ iškėlė daug aštrių klausimų. Mano nuomone, tarnauti kariuomenėje turėtų savanoriai bei tie, kurie susigundo papildoma motyvacija – alga, nemokamo mokslo ar karjeros galimybėmis. Jei, visgi, valstybėje yra privalomosios karo tarnybos šauktiniai, tai turėtų būti ne loterija, o šaukiami visi, tame tarpe ir moterys. Tokiai tarnybai taip pat būtina alternatyvi nekarinė prievolė – senolių slauga, bendruomeniniai darbai ir pan. Kitu atveju, gaunamas jovalas, kai vieni įtraukiami ne savo noru, o kiti išsisuka. Ypač šioje diskusijoje piktino tie, kurie tyčiojosi iš abejojančių šauktinių nauda, nors patys dėl amžiaus, fizinės būklės ar kitų priežasčių neatitiko šaukimo kriterijų, t.y. buvo absoliučiai saugūs, galintys laidyti patyčias ir pamokslus, patys niekuo nerizikuodami. Iš kitos pusės, tai neabejotinai svarbi diskusija, kurios metu slogios mintys, kaip pats elgtumeisi karo, ar okupacijos atveju, turėjo aplankyti kiekvieną.

Trečiu svarbiu įvykiu įvardinčiau pirmą kartą šalyje vykusius tiesioginius mero rinkimus. Nors rinkimų kampanija buvo itin nešvari, pozityvių pokyčių sulaukė tiek Kaunas, tiek sostinė, tiek daugelis kitų miestų. Bet kuriam miestui, rajonui ar šaliai daugiau kaip dvi kadencijas vadovaujantis asmuo tampa vėžine ląstele, traukiančia link kapo duobės visą organizmą.  Šiai taisyklei nėra jokių išimčių.

Saulius Rimkus (3)

© Martyno Juro nuotr.

Jeigu būtum šalies prezidentas vienai dienai, kaip atrodytų Tavo dienotvarkė?

– Istatymiškai inicijuočiau du draudimus ir du leidimus. Tai būtų azartinių lošimų, lažybų punktų bei loterijų draudimas, greitųjų paskolų ribos – ne daugiau kaip 14 proc. metinių palūkanų, tuomet – nemokama internetinė prieiga kiekvienam Lietuvos namų ūkiui, ir oficialus sąrašas visuomenei kenksmingų įmonių (tabako, alkoholio, greito maisto, saldintų gėrimų, lubas ant savo klientų verčiančių kompanijų). Šiame sąraše esančių įmonių atžvilgiu būtų duotas oficialus leidimas vykdyti antireklamą, kurią laisvai užsakyti galėtų tiek konkurentai, tiek visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Žinoma, antireklama negalėtų būti melaginga. Be kita ko, paskutinėmis darbo valandomis išskirtiniu dekretu skirčiau nedelstiną ir neatšaukiamą mirties bausmę vienai pramoginių pokalbių laidų vedėjai. Tai gal ir ne visai teisingas ar apgalvotas sprendimas, bet, manau, visuomenė kitą rytą tai kaip nors išsiaiškintų.

Skaitant vieną iš interviu, įsiminė Tavo žodžiai, apie šiandienines aktualijas, ir, kad mes pramogaujame su garsiai pašonėje tiksinčia bomba.  Kas Tave motyvuoja šiais nerimastingais laikais?

– Šiokios tokios istorijos žinios. Jei kas nors pateiktų pasirinkimą, į kokius metus norėčiau nukeliauti laiko mašina, nedvejodamas pasiųsčiau tokį toli, toli. Taip gerai, kaip dabar, nėra gyvenus jokia lietuvių karta. Yra problemų, neteisybės, sunkumų, bet lyginant su tuo, ką teko patirti mūsų protėviams, tai absoliutūs niekai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebus rimtų problemų ateityje, ar kad tam tikri įvykiai negali sudaužyti mūsų gyvenimų į šipulius. Bet tai, kad mums liks geri atsiminimai apie šį laikotarpį, yra nepaprastai daug.

Ar esi feministas? Ką Tau reiškia šitą sąvoka? Ir ar Lietuvos moterys, kaip mano daugelis vyrų:turi viską, ir ko joms dar reikia?

– Pradėkim nuo to, kad visko neturi niekas, ir niekad neturės. Nei vyrai, nei moterys. Bet tai nereiškia, kad neturi būti naikinama įsišaknijusi diskriminacija ar išgujami gajūs stereotipai, žeidžiantys bet kurią lytį. Tokie klausimai, kaip požiūris į darbuotoją, bendravimo etiketas, lygiateisės santuokos, vaikų globos klausimai dar ilgai turi būti lukštenami ir šlifuojami visuomenės viduje, kol pasieks adekvatų, vakarietišką lygį. Paskutiniu metu daug kalbama apie smurtą šeimose, smurtą pieš moteris, vaikus. Tai yra labai pozityvu. Kita vertus, neseniai  viename iš pokalbių su artimaisiais pastebėjome, kad nei vienas mano kartos giminės vyras jaunystėje nėra išvengęs smurto su sunkiomis fizinėmis traumomis iš visiškai nepažįstamų agresyvių vyresniųjų pusės. Tai taip pat labai slogi situacija. Apie tai irgi reikia kalbėti. Esu ir feministas, ir maskulinistas vienu metu. Mano pažiūras galima būtų įvardinti tiesiog kaip humanistines.

Saulius Rimkus (4)

© Martyno Juro nuotr.

Nemažai šviesių žmonių, jei neemigruoja, tai bent jau persikrausto į sostinę, tačiau Tu lieki ištikimas Kaunui. Kuo ypatingas šis miestas?

– Lai skaitytojai nesupyks, bet čia pacituosiu patį save: „Kiti miestai man visuomet atrodė šalti, painūs, klaidinantys savaisiais labirintais, dangstantys tikrąjį veidą, tuo tarpu, Kaunas buvo sąlyginai aiškus, suprantamas. Visais laikais turėjęs tvirtą, neperlaužiamą stuburą, miestas neatleido veidmainystės, puikybės, pagyrūniškumo. Tą išvysti ne iš karto, turi būti kantrus, nuoseklus stebėtojas, kol uždanga ima slysti, ir tavo akyse atsiveria tikrasis miesto paveikslas. Kad ir kaip būtų keista, žmonės čia mažiau žiūri į tavo statusą, finansines pajamas nei Vilniuje ar kokiame kitame Lietuvos didmiestyje. Kaune dėmesys kreipiamas į asmenybę, gebėjimą bendrauti, artikuliuoti mintis. Čia ne taip dažnai išgirsi sostinėje įprastų frazių: „teisingas laiko leidimas”, „teisingas bendravimas”, „teisingi žmonės, draugai, restoranai, aprangos kodas, šunų kirpyklos”. Šiknon tuos pasikėlusius Vilnijos krašto masturbatorius, rėkiančius, kad Kaunas – fekalinės kultūros miestas, kur Nemunas taip nešvankiai bučiuoja Nerį. Neteisūs jie nė per nago juodymą. Miestas turi ir žino savo vertę, nepaisant to, kad kartais jam trūksta švaros, kosmetikos, ir protu bei sąžine pasižyminčios vadovybės.“

– Kodėl panorai parašyti romaną? „Kartais man norisi, kad popiežiaus vieta užimtų nėščia homoseksuali juodaodė moteris.“ – šis sakinys, ištrauktas iš „Gomora.LT”, savyje gniaužia beveik visas opiausias šių dienų problemas. Kas Tavo manymų pasikeistų, jei noras taptų tikrove?

– Nepatikėsi, bet šis sakinys absoliučiai autentiškas, ištartas atvirame pokalbyje vieno katalikų kunigo. Ir, kad ir kaip tai skambėtų paradoksaliai, jis visiškai teisingas, netgi religiniame kontekste, nes dangus skirtas silpniems ir mažutėliams. Bent jau krikščionių supratimu. Tiesą sakant, norėjau tiesiog parašyti pramogai skirtą kūrinį apie ne savo vietoje atsidūrusį žmogų, kuris visiškai netinkamas kunigo pašaukimui. Bet kuo toliau gilinausi į medžiagą, tuo labiau supratau, kad toje sistemoje praktiškai nėra žmonių, atitinkančių savo pačių iškeltus aukštus standartus. Vėlesnis įvykių stebėjimas ir analizė daugybę kartų tai patvirtino. Jei knygą rašyčiau šiandien, pasakojimas būtų gerokai niūresnis, žymiai mažiau nuotaikingas ar šmaikštus. Apskritai turime būti atsargūs su žmonėmis, kurie žino atsakymus. Taip pat reiktų atsargiai žiūrėti į tuos, kurie gviešiasi mūsų pinigų. Bažnyčia šiuo atveju labai iliustratyvus tokio maginio „du viename“ pavyzdys. Kaip ir ekstrasensai, hileriai, ar astrologai. Netikėkite visais kurie sako: „tu man sumokėk, o aš, aukštesnės būtybės apdovanotas išskirtinėmis galiomis, šiek tiek pamasažuosiu tavo kundalinį, ir visos čakros atsivers ryškiausiomis žvaigždėmis“.

Saulius Rimkus (5)

© Martyno Juro nuotr.

Ne kartą pokalbiuose paminėjai Jaroslavo Melniko kūrinį „Maša, arba postfašizmas“, kuo Tave paveikė ši knyga?

– Kalbėdamas apie šią knygą, visada pabrėžiu, jog tai geriausia, ką esu skaitęs parašyto lietuvių kalba. Tai žiaurus, prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip vienos būtybės augina kitas būtybes savo maistui ir poreikiams tenkinti. Knyga tiesiog mane sukrėtė. Nors viskas pateikta pasitelkus šokiruojantį auginamų mėsai žmonių pavyzdį, nesunkiai galima išvesti analogijas.  Jaroslavas Melnikas manęs tikrai neįgaliojo, bet, visgi, tam tikra prasme, jaučiuosi šios knygos ambasadoriumi. Esu dovanojęs, paskolinęs, reklamavęs ją daugybei žmonių. Netgi žinau, kad viena gera siela, po mano rekomendacijos, yra įbrukusi „Mašą“ perskaityti labai rimtiems kino pramonės žmonėms. Jei kada nors, kokiu stebuklingu būdu, pavyktų tai perkelti į kino ekranus, būčiau devintame danguje. Pasakojimas išties labai jaudinantis, vaizdingas ir kinomatografiškas.

Kas Tau yra laimė?

– Laimė yra labai reliatyvi sąvoka. Kartais, tai tiesiog skausmo nebuvimas, kartais, tai buvimas su kažkuo artimu, kartais, užsibrėžtų tikslų pasiekimas, kitų asmenų ar visos žmonijos laimėjimai. Sunku būti laimingu, kai aplinkui tiek daug kančios. Nuolat kančią patiria tiek žmonės, tiek gyvūnai, tiek ištisos eko sistemos. Būdamas laimingu, tarsi atsiriboji nuo viso to, laikinai užsimiršti. Tai naudinga, bet nuolat būti laimingi gali tik visiški idiotai bei tie, kurie su viskuo susitaikę ir nemato reikalo ar prasmės jokiems pokyčiams. Prasmę  kažką keisti į gerą, pagal kiekvieno galimybes, matau nuolat. Tik, gal, kaip ir dauguma, dedu gerokai per mažai pastangų, pašalinti tai, kas kitiems trukdo gyventi ar daro žalą, skaudina.

Ankstyvaisiais jaunystės metais, po sunkių išgyvenimų, sirgau itin sunkia depresijos forma. Esu pusę metų praleidęs tarsi prikaustytas lovoje, tiesiog, žiūrėdamas į sieną, šiaip taip valgydamas šeimos narių į patalą atneštą maistą. Tada laimė būdavo tuomet, kai nors šiek tiek palengvėdavo, ir galėdavau bent kelis žingsnius išeiti į mano senelių namo kiemą, po obelimis. Tai buvo labai daug. Vidinių pastangų dėka, o taip pat milžiniška artimųjų bei tikrų bičiulių pagalba, pavyko iš tos būsenos išsikapstyti, ir atsistoti ant kojų. Tai buvo didžiulė, nenusakoma, begalinė laimė, nes visi daktarai teigė, kad būsena buvo tokia bloga, jog greičiausiai iš manęs liks tik „daržovė“. Dieną, kai baigiau universitetą, ar pirmą kartą sėdau prie mašinos vairo, mano mama tiesiog ašarojo. Sakė, jog laimingesnė nebuvo niekada.

Dabar laimė yra matyti augančią dukrą, po begalinės darbų savaitės nueiti į pasimatymą su žmona, atvirai pasišnekėti su protingu žmogumi prie arbatos puodelio, ką nors iš bičiulių priglausti nakvynei, ar išeiti pasivaikščioti į gretimais esantį mišką. Taip pat nepervertinama laimė tai, kad mūsų šalyje dar nėra karo, epideminių ligų protrūkių, žemės drebėjimų, nedaug išties badaujančių žmonių ar kraupių nusikaltimų. Bet, kitur, visa tai – kasdienybė. Turi būti labai naivus, jei manai, kad visa tai niekaip su tavimi nesusiję, ir beširdis, kad neįdėtum nors šiek tiek pastangų pakeisti tai, kas akivaizdžiai neteisinga.

Saulius Rimkus (1)

© Martyno Juro nuotr.

Ar bijai mirties?

– Nebijau, bet apie mirtį galvoju itin dažnai. Labai keista, kaip žmonės taip mažai kvaršina galvą tokiu rimtu klausimu. Filosofija, religija, literatūra, kinas pateikia tam tikrus samprotavimus apie mirtį bei Dievo buvimo galimybę, tačiau jie nėra išsamūs ar baigtiniai. Nesu religingas žmogus, bet man patogiau gyventi taip, tarsi Dievas egzistuotų. Tame yra šiek tiek daugiau prasmės. Apskritai, manau, kad,vienaip ar kitaip, mes visi esame neatskiriami vieno Vienio atomai. Ir, greičiausiai, pasaulis, kuriame gyvename, o taip pat mus supantieji geri ir blogi žmonės, egzistuoja tik kažkieno turiningoje vaizduotėje ar sapne. Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.

Publikuota: KaunoZinios.lt


Jan 12 2016

Sausio 13-ji ir Nevzorovo paradoksas

Aleksandras Nevzorovas

© Lydia Nevzorova nuotr.

Ryt kaip ir kasmet prisiminsime tragiškai bei nepaprastai garbingai žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius ir didmoterį.

Šiandien minint tuos siaubingus, bet kartu didžius sausio įvykius noriu į dienos šviesą ištraukti šlykštynę, kuris nors ir nežudė mūsiškių, bet išvertė ant jų vagonus kolosalaus šmeižto bei pamazgų. Kad ir kaip būtų keista, šiandien Aleksandras Nevzorovas yra vienas negausių ir atkaklių Putino režimo kritikų Rusijoje ir yra ne kartą viešai teigęs, kad nesididžiuoja savo vaidmeniu kruvinuose to meto įvykiuose.

Kodėl tai primenu? Nes tie įvykiai pakeitė visą pasaulį, ne tik lietuvius. Keleto dorų, ryžtingų asmenybių sąmoningas pasiaukojimas vardan visų laisvės ne tik garantavo mums šiandieninę Lietuvą, bet ir suteikė neįtikėtiną galimybę netgi tokioms padugnėms kaip Nevzorovas tapti bent pusiau padoriais žmonėmis. Tai yra didis dalykas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti.

Ko gero bet kuriam brandaus amžiaus lietuviui, atmintyje išlaikiusiam juodžiausią ir tuo pačiu šviesiausią  naujųjų laikų Lietuvos istorijos dieną, tragiškus 1991-jų sausio 13-sios įvykius, išgirdus žodžių junginį Aleksandras Nevzorovas gerklėje užstringa nemalonus gniutulas. Ir ne be reikalo. Šmeižikiško propagandinio filmo apie Sausio 13-ją „Naši“ autorius A.Nevzorovas visam laikui tapo juodąja Lietuvos istorijos dėme.

Tačiau istoriniai įvykiai kaip ir minimo personažo likimas, skirtingai nei keturiolikos kruvinų Sovietų sąjungos agresijos aukų likimų, nepasibaigė tą lemtingą dieną. Prabėgus dvidešimt penkeriems metams stebint tai kas nutiko asmeniui, nepajudinamai stovėjusiam prie tuometinės Rusijos propagandos mašinos staklių, apima mažų mažiausiai nuostaba. Internetu ir socialiniais tinklais, pasak jo paties, visiškai nesinaudojantis A.Nezorovas tapo vieno iš paskutiniųjų dar šiek tiek kvėpuojančio leidinio snob.ru autorių, ir jo aštri bei kritiška pozicija išsakoma savaitinėse „Echo Moskvy“ (“Эхо Москвы”) diskusijų laidose verčia suklusti.

Kalbėdamas apie įvykius Rytų Ukrainoje A. Nevzorovas teigia, kad karas jau seniai gyvena pagal savo įstatymus, ir mažai tikėtina, kad jis paklus kokių nors kabinetų sprendimams. Nes esą nėra precedento, kad iš biuro būtų galima sustabdyti karą, kuriame žmonės jau pajuto kraujo skonį, pergales ir pažeminimą.

Šiomis dienomis A. Nevzorovas nuolat į miltus traiško Kremliaus pusę palaikančią Rusijos stačiatikių bažnyčią, kritikuoja valdančiuosius ir V. Putino politikos trumparegiškumą. Kai mąstau apie šį keistus paradoksus savyje talpinantį, akivaizdžiai intelektualų, pavojingą, sunkiai suprantamą sutvėrimą, mane apima viltingas džiugesys, kad tais šaliai lemtingais ir sunkiais metais Rusijos žmonės nepatikėjo propagandisto melu – šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves išreikšdami solidarumą su Baltijos šalimis.

Akivaizdus melas, kurio gyvybę dar ir dabar Kremliaus gauja bando palaikyti, sukėlė teisingą pyktį ir aiškesnį suvokimą visiems stovėjusiems tą lemtingą naktį prie barikadų ar nervingai laukusiems savo artimųjų namuose.  Melas anksčiau ar vėliau pralaimi. Ir tai gali nutikti netgi tame pačiame žmoguje.

Dabar, galvodamas apie šią paradoksalią situaciją, nesu tikras ar dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laikas atleisti. To reiktų klausti žuvusių aukų artimųjų. Bet  Charlie Hebdo sugebėjo rasti jėgų ant savo žurnalo viršelio išspausdint “Tout est pardonné”(„Viskas atleista“) praėjus vos savaitei po žudynių redakcijoje, pareikalavusių dvylikos nekaltų aukų. Ir žinoma, jie nepamiršo nupiešti Pranašo.

Pabaigai, vietoj aiškiai užbrėžtų išvadų tiesiog noriu pateikti citatą iš „Echo Moskvy“  žurnalistės pokalbio su  Aleksandru Nevzorovu:

„Bet kokia valdžia tai aptarnaujantis personalas, oficiantai, virėjai, indų plovėjai. Tai viešbučio tarnautojai, kurie išskirtinai turi rūpintis mokesčių surinkimu ir sąžiningu jų paskirstymu. Kurie net negalėtų pagalvoti apie tai, kad imtų mokyti kitus. Nes ką nors mokyti ir kam nors aiškinti, kaip gyventi ar kaip į ką nors reaguoti, ir yra išaukštintoji, aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba ypatingai juokingai, bet mane laukiniam susižavėjimui nuteikia Dalia Grybauskaitė.

Suprantu, kai Nevzorovas apie Lietuvos prezidentę kalba susižavėjęs – tai nonsensas. Bet mane žavi ši moteris. Ir žavesiu, ir drąsa, ir absoliučiu stabdžių neturėjimu, bet kartu visišku civilizuotumu. Ir kaip gi ji visa tai įsigudrina savyje suderinti? Prie viso to mes matome nuoširdumą, nes rusiška valdžia net nevargina savęs kažkokia normalia veidmainyste.“


Jun 18 2015

Ilja Laursas: Asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios

Ilja Laursas

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

Didžiausia Baltijos šalyse progreso konferencija „Login 2015“ sukvietė daugiau nei 4 tūkst. dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Metus IT entuziastų, startuolių, virtualybės gerbėjų lauktame renginyje kalbinu rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėją ir valdybos pirmininką Ilją Laursą.

– Šioje progreso konferencijoje „LOGIN 2015“ savo pranešime koncentravotės į 3D spausdinimo technologijas. Kuo Jus asmeniškai domina ši sritis ir kodėl tai perspektyvu?

– Atsakant trumpai, tai tikiu, kad iš visų technologijų, kurias stebiu, ši technologija per ateinančius penkiasdešimt metų pakeis žmonių gyvenimą labiausiai. Kadangi tuo tikiu, tai domiuosi ne tik asmeniškai, bet ir profesionaliai. Rizikos kapitalo investicijos ieško tų technologijų kurios keičia pasaulį ir leidžia investuotojams gauti maksimalią grąžą. Tikiu, kad 3D technologijos atneš maksimalią grąžą, dėl to apie trečdalis mano portfelio investicijų susiję su 3D spausdinimu. Tai labai didelė dalis, šiaip investiciniais standartais jau apie dešimt procentų investicija į kurią nors vieną šaką būtų laikoma agresyvia, tai trisdešimt procentų siekianti investicija rodo ne tik agresyvumą, bet ir įsitikinimą, kad čia tikrai kažkas bus. Kalbant empiriškai, žmogui, kuris su tuo nėra susidūręs sunku įsivaizduoti, kad viską kas yra aplinkui, netgi kėdes, ar stalą prie kurio sėdime galima atspausdinti 3D spausdintuvais. Tik laiko klausimas kada susikurs logistika, pristatymas ir t.t. Patirtis rodo, kad tai turėtų įvykti per kokius penkerius metus. Kol kas žmonės iš visų technologijų labiausiai neįvertina 3D spausdinimo galimybės.Tai viena pagrindinių priežačių, kodėl ne tik jums pasakoju apie tai, bet ir investuoju savo pinigus.

– Žvelgiant į 3D spausdintuvų ateitį didesnė tikimybė, kad ateityje rinkoje dominuos keli stambūs žaidėjai, kaip yra nutikę su planšečių gamintojais, ar vis tik yra vilties ir mažiems, kuriantiems specializuotus produktus?

– Iki šiol mes nematėm nei vieno rimto gamintojo, kuris siūlytų 3D spausdintuvus. „Samsung“, „Hewlett-Packard“, „Canon“, kiti standartiniai gamintojai kol kas to nedaro. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad 3D spausdinimo standartas dar nėra nusistovėjęs. Vieni naudoja miltelius, kiti lazerius, treti dar kažką. Galima sakyti, kad šiuo metu tarpusavyje konkuruoja apie 10 – 12 technologijų. Yra daug smulkių ir naujų žaidėjų. Keletas kompanijų veikia ir Estijoje, esu taip pat matęs lenkiškų pavyzdžių. Taigi tikiu, kad artimiausius du tris metus mes matysime nepažįstamus vardus, greičiausiai po trijų metų įvyks keletas stambių sandorių. Matysim, tarkim, Google įsigyjančią didžiausią iš smulkiausių kompanijų, Samsung įsigys dar kažką. Tuomet vyks tos technologijos pritaikymas ir geričiausiai po 5 – 10 metų rinkoje matysim įprastus vardus. Tai pakankamai standartinis evoliucijos kelias technologijose, nes didelės kompanijos išnaudoja savo skalės ekonomiką bei didelius investicinius resursinius rezervus, iki tam tikro momento leisdamos pažaisti smulkiems žaidėjams, išbandyti įvairius verslo modelius, technologijas, dizainus ir panašiai. Tai pakankamai dažnai pasitaikantis kelias, nes jis likviduoja riziką stambiems žaidėjams. Nebereikia pasitikėti viena ar kita technologija, tiesiog jie stebi rinką ir sau pasiima kas vertingiausia, geriausia.

Ilja Laursas (4)

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Būdamas Rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas paskutiniu metu investuojate išimtinai į lietuviškus projektus. Ar tame matote savotišką asmeninę misiją ar tai vis tik labiau apskaičiuojama, racionali strategija?

– Žinote, kaip suaugęs žmogus, tu nieko nedarai tik dėl vienos priežasties. Dažniausiai bet ką, ką pasirinktum – ar tai būtų sportas, ar asmeninis ar profesinis gyvenimas, tai visuomet jungia keletą aistrų, savybių, ar kažkokių siekių. Būtų per daug neoptimalu kažką daryti dėl vienos priežasties. Po tam tikrų pamąstymų supratau, jog tai ką darau šiandien, t.y. investicijos Lietuvoje, apjungia labai daug. Tai yra ir socialinė misija, ir tai yra tam tikras patogumas, nes pažįstu šitą šalį, man patinka čia gyventi, aš viską čia suprantu, esu prie daug ko pripratęs, įskaitant ir blogą orą, bet tuo pačiu tuo tikiu ir profesionaliai. Taigi iš tikro yra daugiau nei viena priežastis.

– Kaip sekasi įmonėms sulaukusioms Jūsų susidomėjimo? Papasakokite apie keletą įdomesnių fondo investicijų.

– Vienas tokių pavyzdžių Lietuvoje galėtų būti kompanija „AirThemes“. Tai kompanija, kuri leidžia personalizuoti tavo android telefoną ir padaryti jį brendiniu. Įsivaiduokite, jog turite ne tą nuobodų darbalaukį kurį jums siūlo „Samsung“, „LG“ ar netgi „Google“, o labai žaismingą „Coca-cola“, „Disney“, „Prada“ ar „Loui Vuitton“ darbalaukį. Matau analogiją su kompiuteriais kažkada pasižymėjusiais žaliai juoda, nuobodžia grafine aplinka. Tad ir dabar standartiniai telefonai su įprasta aplinka nebetenkina vartotojų poreikių ir ši technologija bei kompanija žada sukurti ne tik gražesnę darbo aplinką, bet ir tuo pačiu sujungia vartotoją su mėgstamais prekių ženklais. Jeigu esu „Žalgirio“ klubo gerbėjas, galiu turėti aplinką su „Žalgirio“ spalvomis, atributika, tuo atiduodamas pagarbą klubui. Ta kompanija yra greičiausiai auganti. Produktas buvo pristatytas sausio mėnesį, jau kovo pabaigoje kompanija turėjo 500 000 vartotojų. Tai yra žaibiška plėtra. Pritraukėme solidžių investicijų, kompanija jau, tam tikra prasme, persikėlė į „Silicio slėnį“. Šnekant finansiškai, per tris mėnesius mes savo paketo vertę išauginome daugiau kaip 700 procentų.

Ilja Laursas ir Saulius Rimkus

© Vilmanto Ramono nuotr. / KaunoZinios.lt

– Ar, Jūsų manymu, startuolių komandoms turėtų būti sudaryta iškirtinė galimybė spartietiškai sugulti garaže ant čiužinių ir mokant sau euro per mėnesį atlyginimą po kelerių metų skinti sekmės laurus, turint omenyje jų vystomus aukštą pridėtinę vertę kuriančius produktus,  ar visgi startuoliams turėtų galioti bendros žaidimo taisyklės?

– Išskirčiau keletą aspektų. Pirmas dalykas, jau nebe tie laikai, kada tau reiktų visiškai kaip vienuoliui atsiskyrus nuo gyvenimo pusmetį misti vien vandeniu ir duona ir laukti sekmės, jau yra civilizuoti būdai tai daryti neparduodant paskutinių marškinių, neužstatant buto ir namo. Turiu omenyje rizikos kapitalo fondus, kurie sutinka prisiimti finansinę riziką. Būdamas startuoliu jau gali tikėtis minimum pragyventi žmogiškai. Tuo pačiu, aš netikiu praktika, kuri atsirado ypač Skandinavijos šalyse, kur mano galva žmonės kartais per daug socialiai atsakingi. Kai tarkim būdamas startuoliu gali gauti rinkos atlyginimą ir dar finansuojamą iš valstybės pinigų. Nes jei žmogus neįrodo, įskaitant ir pinigais, kad jis tiki projektu, tuomet tokį požiūrį prilyginčiau samdomo darbuotojo, „na išdegs, tai išdegs, neišdegs turiu savo atlyginimą ir man nieko blogo nuo to nenutiks…“ Kolūkiai panašiai buvo tvarkomi. Kartais matau tokius startuolius, kurie apsirūpina atlyginimais, siunčia ataskaitas valstybei „va kažką naujo padarėm per tris metus“. „Skolkovo“ yra puikus pavyzdys. Ne viena istorija pasirodžiusi kaip ten deginami pinigai, tie profesoriai sėdi ir gauna atlyginimus, o iš inovacijų vien pavadinimas. Tokiu modeliu aš netikiu, bet manau, jog gali būti balansas. Mes manome, kad startuolis galėtų gauti pusę rinkos atlyginimo, kitą pusę užskaitant kaip netiesioginę investiciją. Ir tuo pačiu tai būtų stiprus įrodymas, kad startuolis čia sėdi dėl idėjos, o ne dėl to, kad tiesiog gautų tą atlyginimą.

– Pirmaisias nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje buvo itin akcentuojama lyderystės, savęs kūrimo bei tobulinimo svarba, gerokai nustumiant į šalį domėjimąsi kitais, kitų poreikiais, tarpusavio komunikacija. Sugebėjimas bendrauti, suprasti kitą, kreiptis patarimo ar pagalbos, kiek šie dalykai yra būtini startuoliams?

– Pasakysiu gal būt įdomią mintį, jog prieš šimtą metų bet koks verslas reikalavo visų pirma lyderio. Jei pažiūrėsi į tuos pačius Rokfelerius ir panašius į juos, tai jie visų pirma buvo lyderiai, nes norėdamas įkurti kompaniją turėjai suburti aplink save žmones. Tu kaip įkūrėjas privalėjai daryti viską, pradedant apskaita, valdymu ir t.t., nes nebuvo pagalbinių instrumentų. Visiškai kitaip šiais laikais, kai tau iš esmės viskas yra paruošta, kai visas verslas yra modulinis. Jei tau trūksta verslo vystymo, tu tiesiog prijungi jį kaip Lego konstruktoriaus detalę. Yra paruoštos visos platformos, tiek teisinės, tiek komercinės. Produkto platinimui pakanka patalpinti jį pvz. į iTunes store. Tokioje aplinkoje lyderystės savybės turi mažesnį svorį, startuolius kuria jau nebe vadai, o tarkim techninis direktorius vėliau pasamdo direktorių ir administraciją tam, kad efektyviau valdytų procesą. Stebint startuolius matau daugybę kūrėjų, kurie nepretenduoja į lyderio funkciją, jie gali pasisamdyti vadovą. Gera žinia –  asmeninės savybės, kažkada turėjusios didelę reikšmę, yra mažiau svarbios. Supratimas kaip turėtų atrodyti tavo produkto dizainas gali būti kompanijos ašis. Man tai yra džiugu, nes tai išplečia galinčių imtis verslo žmonių ratą, leidžia kurti verslus tiems, kurie neturi lyderio savybių. Dabar jau nebereikia būti lyderiu, burti, motyvuoti žmones, pakanka tiesiog A) – rizikuoti, nes bet kokia inovacija yra rizika ir B) – kažkokią tai funkciją daryti daug geriau nei kiti.

KaunoZinios.lt