Sausio 13-ji ir Nevzorovo paradoksas

Aleksandras Nevzorovas

© Lydia Nevzorova nuotr.

Ryt kaip ir kasmet prisiminsime tragiškai bei nepaprastai garbingai žuvusius už Lietuvos laisvę didvyrius ir didmoterį.

Šiandien minint tuos siaubingus, bet kartu didžius sausio įvykius noriu į dienos šviesą ištraukti šlykštynę, kuris nors ir nežudė mūsiškių, bet išvertė ant jų vagonus kolosalaus šmeižto bei pamazgų. Kad ir kaip būtų keista, šiandien Aleksandras Nevzorovas yra vienas negausių ir atkaklių Putino režimo kritikų Rusijoje ir yra ne kartą viešai teigęs, kad nesididžiuoja savo vaidmeniu kruvinuose to meto įvykiuose.

Kodėl tai primenu? Nes tie įvykiai pakeitė visą pasaulį, ne tik lietuvius. Keleto dorų, ryžtingų asmenybių sąmoningas pasiaukojimas vardan visų laisvės ne tik garantavo mums šiandieninę Lietuvą, bet ir suteikė neįtikėtiną galimybę netgi tokioms padugnėms kaip Nevzorovas tapti bent pusiau padoriais žmonėmis. Tai yra didis dalykas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti.

Ko gero bet kuriam brandaus amžiaus lietuviui, atmintyje išlaikiusiam juodžiausią ir tuo pačiu šviesiausią  naujųjų laikų Lietuvos istorijos dieną, tragiškus 1991-jų sausio 13-sios įvykius, išgirdus žodžių junginį Aleksandras Nevzorovas gerklėje užstringa nemalonus gniutulas. Ir ne be reikalo. Šmeižikiško propagandinio filmo apie Sausio 13-ją „Naši“ autorius A.Nevzorovas visam laikui tapo juodąja Lietuvos istorijos dėme.

Tačiau istoriniai įvykiai kaip ir minimo personažo likimas, skirtingai nei keturiolikos kruvinų Sovietų sąjungos agresijos aukų likimų, nepasibaigė tą lemtingą dieną. Prabėgus dvidešimt penkeriems metams stebint tai kas nutiko asmeniui, nepajudinamai stovėjusiam prie tuometinės Rusijos propagandos mašinos staklių, apima mažų mažiausiai nuostaba. Internetu ir socialiniais tinklais, pasak jo paties, visiškai nesinaudojantis A.Nezorovas tapo vieno iš paskutiniųjų dar šiek tiek kvėpuojančio leidinio snob.ru autorių, ir jo aštri bei kritiška pozicija išsakoma savaitinėse „Echo Moskvy“ (“Эхо Москвы”) diskusijų laidose verčia suklusti.

Kalbėdamas apie įvykius Rytų Ukrainoje A. Nevzorovas teigia, kad karas jau seniai gyvena pagal savo įstatymus, ir mažai tikėtina, kad jis paklus kokių nors kabinetų sprendimams. Nes esą nėra precedento, kad iš biuro būtų galima sustabdyti karą, kuriame žmonės jau pajuto kraujo skonį, pergales ir pažeminimą.

Šiomis dienomis A. Nevzorovas nuolat į miltus traiško Kremliaus pusę palaikančią Rusijos stačiatikių bažnyčią, kritikuoja valdančiuosius ir V. Putino politikos trumparegiškumą. Kai mąstau apie šį keistus paradoksus savyje talpinantį, akivaizdžiai intelektualų, pavojingą, sunkiai suprantamą sutvėrimą, mane apima viltingas džiugesys, kad tais šaliai lemtingais ir sunkiais metais Rusijos žmonės nepatikėjo propagandisto melu – šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves išreikšdami solidarumą su Baltijos šalimis.

Akivaizdus melas, kurio gyvybę dar ir dabar Kremliaus gauja bando palaikyti, sukėlė teisingą pyktį ir aiškesnį suvokimą visiems stovėjusiems tą lemtingą naktį prie barikadų ar nervingai laukusiems savo artimųjų namuose.  Melas anksčiau ar vėliau pralaimi. Ir tai gali nutikti netgi tame pačiame žmoguje.

Dabar, galvodamas apie šią paradoksalią situaciją, nesu tikras ar dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laikas atleisti. To reiktų klausti žuvusių aukų artimųjų. Bet  Charlie Hebdo sugebėjo rasti jėgų ant savo žurnalo viršelio išspausdint “Tout est pardonné”(„Viskas atleista“) praėjus vos savaitei po žudynių redakcijoje, pareikalavusių dvylikos nekaltų aukų. Ir žinoma, jie nepamiršo nupiešti Pranašo.

Pabaigai, vietoj aiškiai užbrėžtų išvadų tiesiog noriu pateikti citatą iš „Echo Moskvy“  žurnalistės pokalbio su  Aleksandru Nevzorovu:

„Bet kokia valdžia tai aptarnaujantis personalas, oficiantai, virėjai, indų plovėjai. Tai viešbučio tarnautojai, kurie išskirtinai turi rūpintis mokesčių surinkimu ir sąžiningu jų paskirstymu. Kurie net negalėtų pagalvoti apie tai, kad imtų mokyti kitus. Nes ką nors mokyti ir kam nors aiškinti, kaip gyventi ar kaip į ką nors reaguoti, ir yra išaukštintoji, aš suprantu, kad iš mano lūpų tai skamba ypatingai juokingai, bet mane laukiniam susižavėjimui nuteikia Dalia Grybauskaitė.

Suprantu, kai Nevzorovas apie Lietuvos prezidentę kalba susižavėjęs – tai nonsensas. Bet mane žavi ši moteris. Ir žavesiu, ir drąsa, ir absoliučiu stabdžių neturėjimu, bet kartu visišku civilizuotumu. Ir kaip gi ji visa tai įsigudrina savyje suderinti? Prie viso to mes matome nuoširdumą, nes rusiška valdžia net nevargina savęs kažkokia normalia veidmainyste.“


Comments are closed.