Lietuviams 2014-jų Sočio olimpiadoje nėra ką veikti

Šiuo plakatu tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ išreiškė paramą Rusijos žurnalistams ir tinklaraštininkams.

Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka priimti sprendimų, kurie iš esmės nulemia jo likimą, o taip pat tai, kokį pėdsaką jis paliks istorijoje, kaip, kokioje šviesoje jį prisimins amžininkai ir palikuonys.

Atskirų asmenybių likimams sudarant tautų bei valstybių istorijas, sprendimai, dėl kurių atsiranda lūžio taškai, dažnai priimami verčiant tam tikroms aplinkybėms, esant būtinybei apsispręsti elgtis vienaip ar kitaip. Renkantis kelią minios įtakoje, kuomet esti gundanti galimybė pasielgti taip, kaip visi, net jei tai yra amoralus, bet asmeniškai naudingas poelgis, visuomet galima rasti sąžinės nuraminimą, pasiteisinimą, kad lygiai taip elgiasi ir kiti, kad tu tiesiog plauki pasroviui, o priešintis tėkmei būtų pernelyg pavojinga.

2014 m. žiemą mūsų šalis ir jos žmonės įgauna istorinį šansą parodyti savo valios, o gal tiksliau reiktų sakyti stuburo tvirtumą. Tiesiog siūlau užduoti sau klausimą: ar Lietuvos olimpiečių asmenyse mes norime dalyvauti personalinėje Vladimiro Putino šventėje? Ar tikrai norime būti statistais bjaurioje diktatoriaus viešųjų ryšių kampanijoje, bevalėmis marionetėmis linksminančiomis išpaikusią Kremliaus publiką, susikompromitavusio režimo VIP’us sėdėsiančius pirmose olimpinių varžybų eilėse?

Ar tikrai norime čiuožti, daryti viražus Ramzanui Kadyrovui, įtariamam Aleksandro Litvinenkos nužudimu Aleksejui Lugavojui, Sergėjaus Magnickio žudikams? Kokios priežastys gali priversti mus taip elgtis? Net diktatoriaus Hugo Chavezo valdomoje Venesueloje per rinkimus opozicijos kandidatai gaudavo virš 40 proc. rinkėjų balsų, tuo tarpu Rusijoje realios opozicinės jėgos net nepatenka į rinkiminius sąrašus, iš jų tiesiog atimta galimybė dalyvauti rinkimuose, nekalbant apie kokį nors realų balsų iškovojimą.

Politiniai kaliniai, opozicijos persekiojimas, rinkimų rezultatų klastojimas, neįtikėtino masto korupcija, parazituojantis biurokratinis aparatas – tai Rusijos kasdienybė. Ar tikrai būtina vykti į šalį, kur vis dar gyvas Stalino kultas, kur mūsų artimųjų žudiko portretas tapomas šventųjų ikonų pavidalu? Ar mes tikrai tokie mazochistai?

Kaip pažiūrėsime broliams gruzinams į akis gausiu delegatų būriu vykdami į šalį, kurios pastangomis išprovokuoto karinio konflikto metu Gruzija neteko dalies savo teritorijos? Ar karas, dėl kurio laurų tarpusavyje varžosi abu pirmieji Rusijos valdančiojo režimo asmenys, yra menkniekis? Gal galime į tai užmerkti akis?

Nejau taip smarkiai trokštame įsiamžinti vienkartinių olimpinių objektų fone, nepaisant to, kad jų statybose išplauti milijardai, o dėl saugumo gali kilti pagrįstų abejonių? Tikriausiai pamiršome 1936 m. Nacistinės Vokietijos sostinėje Berlyne vykusias olimpines žaidynes, juk tai buvo taip seniai, tiesa? Kas dabar galėtų pasakyti, kaip susiklostytų pasaulio istorija, jei Adolfas Hitleris tuomet būtų gavęs mažiau dėmesio ir šlovės?

Gal būt jums gaila olimpiadai besirengiančių mūsų šalies sportininkų? O be jokios pateisinamos priežasties pūdomų Rusijos kalėjimuose žmonių negaila? Negaila persekiojamų, ujamų, pražudytų, priverstų emigruoti? Mažai tikėtina, kad Butkevičiaus, Pakso, Uspaskich vadovaujama valdančioji koalicija, su prie jų besišliejančiu Tomoševskiu, galėtų savarankiškai priimti tokį istorinės reikšmės sprendimą. Bet mes visi galime padėti jiems apsispręsti, nes tie kurie pasiduoda aplinkybių spaudimui, juda ta kryptimi, kur juos spaudžia smarkiau.

Neapsigaukime, atsisakyti dalyvauti 2014 m. Sočio olimpinėse žiemos žaidynėse nėra toks neįmanomas sprendimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Savo laiku prezidentė Dalia Grybauskaitė nedalyvavo susitikimuose su Lenkijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų vadovais ir dangus nuo to nesugriuvo. Net jei tokiam prezidentės žingsniui nebuvo jokių rimtų priežasčių. Tuo tarpu čia motyvacijos nedalyvauti nors vagonais vežk. O ir bijoti nėra ko. Išvadins mus eilinį kartą visaip kaip per Rusijos valstybinius kanalus? Ir taip kas antrą dieną vadina, jau baigiam priprasti. Pabrangins dujas? Jos ir taip brangsta. Užtat antros tokios galimybės pasielgti teisingai, jausmo, kad pagaliau tapai laisvu, sąžiningu žmogumi už jokius pinigus nenusipirksi.

 


Comments are closed.