Penki atominiai klausimai

Visai neseniai Artūras Račas savo tinklaraštyje paskelbė, kad nedalyvaus referendume, nes jis niekinis, t.y. jo patariamasis pobūdis tarnauja išimtinai politikų interesams ir yra tik papildoma priemonė seimo nariams dažniau šmėžuoti TV ekranuose.

Pasak apžvalgininko nėra prasmės dalyvauti referendume, nes paskutinis įvykęs buvo surengtas 1996 m., neskaitat referendumo dėl stojimo į ES, visi kiti mėginimai išreikšti piliečių valią žlugo. Pesimizmas, žinoma, nėra išskirtinai lietuvių bruožas, bet jei reiktų įvardinti vieną esminių mūsų tautos savybių aš rinkčiausi būtent jį. Lietuvoje žmonės veik visuomet nusiteikę pačiam negatyviausiam įvykių kloties scenarijui, nepaisant to, kad prieš kažką laidojant pradžiai reiktų bent jau įsitikinti paciento mirtimi ir prieš tai įdėti bent menkiausias pastangas, kad šis galimai pasveiktų. Kitas dažnai paplitęs argumentas, kad žmonės apskritai nesusigaudo apie ką diskutuojama Visagino Atomininės elektinės klausime, kad daug slaptos informacijos ir tik seimo nariai bei ministerijų klerkai pajėgūs spręsti šį išskirtinio svarbumo klausimą. Reikia iš karto pripažinti, kad neturiu tokios ilgametės ir gilios patirties atominės energetikos klausime, kaip tarkim Asta Baukutė, Ligitas Kernagis ar Pertas Gražulis, bet turiu ūpo pasiginčyti, tad jei leisite, grynai sportinio intereso dėlei užimsiu priešingą Seimo daugumai poziciją ir pabūsiu velnio advokatu. Klausimai kurie man, kaip absoliučiam atominės energetikos profanui, kelia nerimą yra šie:

1) Kur mūsų elektros tiltas į Švediją? Susitarimai dėl jo tiesimo pasiekti jau seniai. Buvo iškilęs ginčas su Latvija dėl to į kurią šalį elektros tiltą tiesti geriau, bet mes jį laimėjom. Tai kur tiltas? Jeigu nesugebam per tiek metų pastatyti elementaraus elektros tilto, turėdami visus susitarimus kišenėje, čia gi ne į kosmosą nuskristi, ar povandeninius laivus konstruot, tai kaip mes pastatysim elektrinę?

2) Ignalinos uždarymui tarptautinės bendruomenės buvo išskirtos milžiniškos lėšos, kurios labai greitai išgaravo. Nedisponuoju tiksliais skaičiais, bet ar jie visiems aiškūs, išanalizuoti ir audituoti? Jei išgaravo tos lėšos, kurias gavom dovanai ir net neištirta kur, tai kaip bus su tomis, kurias skolinsimės?

3) Kalbama, kad kai kurie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai, kuriuos vykdo RUSIJOS įmonė, vėluoja keturiais metais. Jei tai tiesa, tai kokio lygio mūsų prižiūrinčių institucijų aparatas, ir ar jis nors kiek veikia? Jei ne, tai plėšyti pinigus ir berti pavėjui yra naudingiau nei leisti nutekėti korumpuotiems biurokratams ir jų globojamiems verslininkams į kišenes, nes visi pinigai bus išleisti, tiksliau astronominės skolos paimtos, o mes turėsime nacionalinio stadiono lygio griuvėsius ir ženkliai sustiprėjusią oligarchiją bei gerokai didesnę piniginę atskirtį visuomenėje. Na ir dar galimai bankrutavusią valstybę. Lietuva nesukrapšto 10 mlj. litų naujoms policininkų uniformoms, bet gali laisvai žongliruoti milijardais, kurių net tikslus skaičius nežinomas ir nelabai įmanomas apskaičiuoti.

4) Rusijos ir Baltarusijos atominės elektrinės pašonėje reiškia, kad elektra bus pigi bent jau kaimyninėse rinkose. Iš ko mes ir mūsų vaikai mokėsim milžiniškas skolas? Iš savo pačių kišenės, jei joje dar kas nors bus likę. Bijoma energetinės priklausomybės nuo Rusijos? Jei elektrinę turės Baltarusija, visuomet galim pirkti iš jos. Režimui nuolat reikia pinigų. O jei įsivaizduosime kiek utopiškesnį variantą, arba tolimesnę ateitį, kurioje Putino režimas nuverčiamas, o šalis palengva tampa demokratine, visa ta daug kainuojanti energetinė nepriklausomybė praranda prasmę. Be to, jei jau statome dujų terminalą, o nafta paskutiniu metu pinga, vadinasi pinga ir dujos, ar ekonomiškai ne protingiau renovuoti turimas elektrines, su kuriomis šiandieną puikiausiai išsiverčiame, pastatyti daugiau vėjo jėgainių jūroje ir pajūryje ir biokuro katilinių tiek kiek leidžia realios finansinės galimybės, tai ko truks nusipirktume elektros biržoje, vietoj to, kad gyvenant vieno kambario bute pirkti “Hummer’į” kuris mums nebūtinas ir vargiai ar įkandamas.

5) Jei mes tokie bukapročiai, kad dėl papildomo puslapio nedidelės dalies mūsų piliečių užsienio pase galim atsisakyti Lenkijos dalyvavimo atominės statybos projekte, tai gal su tokiomis galvomis nepradėti amžiaus statybų, gal palaukti kol užaugs protingesnių? Beje, priminkit man, kokie reikalai su dvidešimt metų statomu elektros tiltu į Lenkiją?

 


Comments are closed.