„Romuvos“ likimas turėtų rūpėti kiekvienam kauniečiui

Kiekvieno miesto gyvenime yra dalykas svarbesnis už gatvių lygumą, bendruomeninių švenčių gausą, naktinį miesto apšvietimą ar mašinų parkavimo galimybes. To dalyko negali nupirkti svetur, nusižiūrėti nuo kitų miestų, neįmanoma apsimesti, kad galima sėkmingai gyventi be jo, nes miestas tuojau pat subyrės arba išsivaikščios, geriausiu atveju likdamas vieta, kur kiekvienas asmuo lindi savo narvelyje, jaučiasi svetimas, užmirštas, niekam nereikalingas. Kalbu apie miesto ir miestiečio dvasią, kurią sudaro daugelis svarbių ingredientų, tokių kaip meilė savo aplinkai, prisijaukintiems parkams ir skverams, siaurutėms senamiesčio gatvelėms, o gal centrinei miesto gatvei ar aikštei. Miesto dvasią dažnai formuoja kvapai sklindantys iš nedidučių kepyklėlių, jaukūs pasisėdėjimai lauko kavinėse, skulptūros prie kurių fotografavaisi būdamas vaikas, nuoširdi gatvės prekybininkės šypsena, policininkas, pas kurį drąsiai galima paklausti kelio. Daugybė reikšmingų sudedamųjų dalių, visų ir neišvardinsi, tačiau jos visos netenka prasmės, atėmus iš miestiečio būtiniausiąją – tikėjimą miesto ateitimi.

Pastaruosius keletą metų stebint kino teatro „Romuva“ likimą, kuris tam tikra prasme siejasi su pačio Kauno, kaip išsilavinusiam žmogui patrauklaus gyventi miesto, klausimu, mane apima begalinis liūdesys. Seniausias Kauno kino teatras dūsta vieno žmogaus godumo ir miesto valdžios abejingumo gniaužtuose. Įsižiebęs akcininkų konfliktas ne vienerius metus užkerta kelią miestiečių norui žiūrėti kiną pačioje Kauno širdyje. Kauniečiai išsiilgo spragėsiais ir koka kola nedvokiančios kino salės, kurioje galima būtų išvysti europietiško, nekomercinio, autorinio kino darbų. Pagaliau įgytumėme erdvę, kurioje subrendęs žiūrovas galėtų išvysti pasaulinio lygio dokumentiką, o vaikai ir jaunimas sužinotų, kad egzistuoja ir ne holivudinio tipo, sintetiniais saldikliais nepersmelkta animacija. Galų gale didelės sėkmės sulaukęs „Kauno kino festivalis“ įgytų tikrus namus, žiūrovai galėtų susitikti su filmų autoriais ir kino kritikais.

Miesto valdžiai ėmusis ryžtingesnių veiksmų atrodė, kad ilgametis konfliktas galutinai išspręstas, ir kad atėjus 71–jam „Romuvos“ gimtadieniui galėsime įžengti pro naujai atvertas kino teatro duris. Bet vėl nauji teismai, kino teatro sąskaitų areštas skaudžiai smogia miestui į paširdžius. Kiekvienas miestietis turėtų išgyventi šį skausmą, pajusti nuoskaudą dėl to, kas galėtų mieste būti kitaip. Nebegalime likti abejingi, apsimesti, kad nieko nevyksta. Burkimės draugėn, junkimės per socialinius tinklus, visuomenines organizacijas, visokeriopai spauskime miesto valdžią imtis ryžtingų veiksmų. Čia mūsų miestas, mūsų visų kino teatras, mūsų savigarba ir tikėjimas Kauno rytdiena. Privalome atgauti savo „Romuvą“. Jei to nepadarysime mes, niekas kitas už mus tikrai nepadarys!


Comments are closed.