10 knygų, kurias nesigailiu perskaitęs

Kalbant apie gerą literatūrą kultūringas žmogus visuomet bus itin atsargus vardindamas savo mėgstamiausias knygas ar dievinamus rašytojus. Pokalbyje neišvengiamai slypi grėsmė sužinoti, kad pašnekovas yra gerokai labiau apsiskaitęs asmuo nei tu, o visi tavo išvardinti autoriai ir knygos sukelia tik atlaidžią, kandžiu estetiniu pasibjaurėjimu persmelktą šypseną, su aiškia užuomina į tai, kad esi pigaus literatūrinio popso gerbėjas ir nieko nerauki apie Pinterį, ar Llosa bei visą DIDŽIĄJĄ LITERATŪRĄ apskritai. Atvirkštinis variantas taip pat pakankamai nemalonus, nes ir tau gali tekti tramdyti tą pačią piktybišką šypseną, išgirdus pašnekovą aistringai linksniuojant Brauną, Koeljo ar kurį kitą tavo ne itin vertinamą rašeivą. Taigi, norėdamas suteikti progą kandžiai nusišypsoti, o gal tiesiog atverdamas pasauliui dalelę savęs dalinuosi trumpu knygų sąrašu, kuriame puikuojasi su didžiausiu malonumu per visą netrumpą mano gyvenimo laikotarpį lig šiol perskaitytos knygos:

 

 1. John Irving „Pasaulis pagal Garpą“

 Kuomet buvau keturiolikos metų vaikėzas, atkreipti dėmesį į knygą ir ją įsigyti privertė nuoga melsvaodė moteris, rankoje laikanti keistą, vaginą primenančią kriauklę. Tai tikriausiai nemažai pasako apie tuometinį mano literatūrinį supratimą. Šiandien parduodamos knygos viršelis atrodo visai kitaip – blankiai neutraliai. Išties gaila, nes visai gali būti, kad naujasis viršelis kaip tik šiuo metu atbaido kurį nors jauną, drovų, sapnuose nuolat ejekuliuojantį paauglį nuo tikrai geros literatūros. Neįtikėtinas „Pasaulis pagal Garpą“ knibždėte knibžda kontroversijos nestokojančių transeksualių amerikietiškojo futbolo žaidėjų, pakvaišusių feminisčių, prostitučių, nuo aklų nesąmoningų mirštančiųjų pastojančių motinų, kitų visokeriopai sutrikusių moterų, o taip pat gausiu būriu prievartautojų, pedofilų, cirko meškų ant dviračio ir daugeliu kitų keisčiausių personažų. Paties T.S. Garpo veikėjas pateiktas taip įspūdingai, kad vien prisiminus šį vardą atmintyje iš kart iškyla gausybė bruožų, poelgių, nepatogių situacijų į kurias jis autoriaus valia buvo pakliuvęs. Ko verta vien Garpo sūnaus žūties scena, kuomet jo žmona siaubingos avarijos metu nukanda meilužiui… taip jūs teisingai atspėjote. Šią knygą su dideliu malonumu skaičiau ne mažiau kaip penkis kartus ir jei Dievas duos mielai perskaitysiu dar kartą.      

 

2. Umberto Eco „Fuko švytuoklė“

Būtų itin banalu paminėti, kad Umberto Eco laikomas intelektualiausiu pasaulio rašytoju. Be to greičiausiai kur nors atsiras gudročių, kurie bandys užginčyti šį teiginį. Tad tarkim, kad aš to nepaminėjau. Taip pat visai nebūtina minėti, kad blankus šios knygos atspindys, nevertas net taikomo termino plagiatas, yra mums visiems skersai išilgai ausis išūžęs Deno Brauno „Davinčio kodas“. Šiaip ar taip Eco vienas mano mėgiamiausių autorių, o „Fuko švytuoklė“ neabejotinas protinių sugebėjimų ir lakios vaizduotės šedevras, skatinantis skaitytoją leistis į pašėlusią avantiūrą knygos puslapiuose ir motyvuotai įspėjantis to nedaryti realiame gyvenime. Tai pasakojimas apie grupelę žmonių, sukūrusių įmantrią sąmokslo teoriją, kurios virtimas realybe pražudo pačius teorijos kūrėjus. Tikra, virtuoziškai sukonstruota literatūra, nuo kurios rimtas knygų mylėtojas patirs jei ne orgazmą, tai bent solidžią erekciją. Taip pat itin rekomenduoju kitą U.Eco kūrinį „Rožės vardas“. Šis romanas laikomas autoriaus kūrybos, viršūne, nors mano nuomone „Fuko švytuoklė“ jam nei kiek nenusileidžia.

 

3. Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“

Ant šios knygos viršelio turėtų puikuotis užrašas: „Skirta turintiems širdį“. Iš tikro, tai mes visi, net ir patys didžiausi šunsnukiai ir šikniai, ją turime, o jei kas šį faktą pamiršo, tai knyga – puikus būdas vėl prisiminti. Kažkada vaikystėje skaičiau apsakymą iš kurio jo autorius garsus psichologas Daniel Keyes išvystė vieną puikiausių visų laikų romanų, istoriją apie protinių sutrikimų kamuojamą vyriškį, kuris kartu su mokslinės laboratorijos peliuku Aldžernonu tampa sudėtingo eksperimento dalyviais. Kartu su pagrindiniu knygos herojumi leidžiamės į pavojingą kelionę po proto užkaborius, kad pajustumėm ką reiškia menkam, niekingam šios žemės vabalui užkopti į aukščiausią pasaulio viršukalnę ir būti negailestingai nutrenktam į dugną. Jei mirsite taip ir neperskaitę šios knygos, tikriausiai jūsų gyvenimas turės mažiau prasmės nei galėtų.


4. Saulius Tomas Kondrotas „Žalčio žvilgsnis“

Jei kartais reiktų išrinkti vieną lietuvių autoriaus kurinį, o visus kitus amžiams įmesti į liepsnojančią pragaro irštvą, mano rankose liktų S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Nenoriu daug išsiplėsti, bet jei tu, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (-e), jos neskaitei, tai kelk savo nutirpusią sėdimąją nuo kompiuterio ir žirgliuok į knygyną, biblioteką arba pasiskolink iš draugo, kuris turi šimtą kartų geresnį literatūrinį skonį nei tu. Ai, veltui aušinu burną, tavęs jau niekas neišgelbės…

 5. Kevin Kesey „Skrydis virš Gegutės lizdo“

 Greičiausiai matėte arba bent jau girdėjote apie filmą tuo pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Žinovai teigia, kad tai vienas geriausių kada nors pasaulį išvydusių kinematografijos darbų. Romanas, pagal kurį jis sukurtas, nusipelno ne mažesnių pagyrų. Etaloninė psichiatrijos klinikoje įvykusio maišto istoriją su be reikalo ten pakliuvusiu nuteistuoju McMurphy ir Hitlerio kraujo turinčia medicinos seserimi Ratched, papasakota indėnų milžino lūpomis. Despotija, neteisybė, pasipriešinimas – verta, prasminga, įsimintina.

 6. Eduard Limonov „Tai aš, Edička“

„Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas…” – taip verkšlena Edička, tikras ar išgalvotas rašytojo alter ego. Ši knyga tikrai ne iš tų kuri patiktų kiekvienam. Bet jei kartais norėtumėte daugiau sužinoti apie homoseksualius seksualinius nuotykius su juodaodžiais, žmonų smaugimą, vyrų dulkinimą plastikiniais falais ir revoliuciją ši knyga kaip tik jums. Parašyta aiškiai ir ne dviprasmiškai: „Mano duona, mano mėsa, mano pyzda, mano apartamentai“ – sako monstrai. Nekenčiu civilizacijos, pagimdžiusios abejingumo monstrus, civilizacijos, kurios vėliavoje įrašyčiau pačią pražūtingiausią nuo pat žmonijos užgimimo frazę – „Čia tavo problema“. 

7. Vanda Juknaitė „Tariamas iš tamsos“

Atrodytų nieko nepaprasto, Vanda Juknaitė kalbina sudėtingo likimo vaikus: neregius, daugiavaikėse šeimose gyvenančius mažamečius, pataisos kolonijose leidžiančius laiką nuteistuosius. Prieš akis atsiveria begaliniai pasauliai, neišmatuojamo gilumo asmenybės, mažieji žmonės, savo išmintimi visokeriopai pranokstantys skaitytoją. Net nepastebi, kaip akyse keičiasi tavo paties požiūris į vertybes, artimuosius, į visą tai kas svarbu. Tikrų tikriausia odė gėriui žmogaus viduje, neįkainuojama mūsų literatūros vertybė.

8. Mika Waltari „Sinuhė Egiptietis“

Prisipažinsiu, knygą skaičiau seniai, po to prarijau daugybę Mika Waltari romanų, tačiau nei vienas neprilygo magiškam senovės Egipto pasauliui, kurio klaidžiais labirintas klajojau kartu su faraono gydytoju Sinuhe patirdamas moteris, nuotykius, draugystę, intrigas ir išdavystes vykusias amžinųjų piramidžių šešėlyje. Knygos veiksmas skaitytoją nukelia į įsimintiną Egipto religinės reformos laikotarpį, kuomet faraono Echnatono įgeidžiu visuotinai garbinamas dievas Amonas pakeičiamas Atonu. Refomai nepasisekus įvyksta maištas atveriantis galimybę sostą užimti Ramziui.


9. Vladimir Nabokov „Lolita“  

Tikriausiai kontraversiškiausias kūrinys visoje literatūros istorijoje. Skaičiau daugybę gerokai nešvankesnių ar „piktesnių“ savo turiniu knygų, tačiau niekas savo įspūdžiu neprilygo „Lolitai“. Siužeto esmė paprasta – nelaimingo atsitiktinumo dėka dvylikametė mergaitė patenka į niekingo pedofilo rankas, tačiau viskas papasakota taip poetiškai ir įtaigiai, kad skaitant nugara eina šiurpas, o pats nevalingai imi jausti simpatiją ir gailestį ne aukai, o piktadariui…

10. Dorota Maslowska „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“

Nieko rimto, tiesiog puiki turistinė galimybė patekti į skustagalvio budulio smegenis ir pasivaikščioti idiotiška neapykanta rusams persmelkto Lenkijos miestelio gatvėmis, patiriant daugybę nuotykių ir nesusipratimų. Jei norite sužinoti kodėl merginos vemia akmenimis, kas yra Stiprusis ir ar išties rusai tokie siaubingai blogi būtinai paskaitykite…


7 Responses to “10 knygų, kurias nesigailiu perskaitęs”