Politinės konkurencijos baubas

Nereikia turėti antgamtinių sugebėjimų, padedančių jausti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvasią, kad suprastum, jog priesaiką sulaužęs asmuo negali prisiekti dar kartą, nes jo priesaika nieko neverta. Šia proga galima prisiminti akivaizdžią analogiją su Santuokos sakramentu, už kurio nepajudinamą laikymąsi Romos Katalikų Bažnyčia gulasi kryžiumi arba, kad ir banalų buitinį atvejį, rodytą „Bėdų turgaus“ laidoje.

Daugiavaikės šeimos tėvas pasiskolino iš kaimyno arklį ir pardavęs jį čigonams už 300 Lt, pinigus pragėrė. Žmona iš paskutiniųjų sukrapštė šimtą litų ir davė vyrui nunešti kaimynui su atsiprašymais. Spėkit, kas buvo toliau? Dėsningumas akivaizdus, tik aptariamu atveju kalbama ne apie vieną beviltiškai nenusisekusią šeimą, o apie mūsų visų valstybės likimą.

Vladimiro Laučiaus išsakyta mintis, kad „R. Pakso potencialas patikti tautai yra toks didelis, kad jis turi šansų greit tapti populiariausiu po prezidentės Dalios Grybauskaitės šalies politiku“ yra visiškai teisinga. Tik tas potencialas rodo ne Rolando Pakso, kaip politiko, vertę ar priimtinumą rinkėjams, o tai, kad Lietuvos politikos arenoje jaučiamas katastrofiškas visuomenėje mėgiamų politikų stygius. Tokios komplikuotos situacijos dėka nenoromis tenka atrajoti vakarykščius politinius lavonus. Tai milžiniška problema.

Tiek konservatorių, tiek socialdemokratų vadovybės paniškai vengdamos konkurencijos nededa nei mažiausių pastangų atnaujinti savo partijų gretas naujais, rinkėjams patraukliais veidais. Rasti išeitį iš susidariusios padėties itin sunku. Konkurencijos Lietuvoje nenori niekas, net valstybės galva. Prezidentės Dalios Grybauskaitės požiūrį į galimą konkurencijos grėsmę puikiai iliustruoja jos santykių su Vygaudu Ušacku istorijos pavyzdys.

Rolando Pakso sugrįžimas į didžiąją politiką iš esmės gali būti naudingas konservatoriams. Seimo rinkimų kovos intrigos svorio centrui pasislinkus nuo Darbo partija ir Socialdemokratai prieš TS-LKD į Rolando Pakso liberaldemokratai prieš TS-LKD, padėtų mobilizuoti konservatorių rinkėjus. Šie, jausdami absoliučią ir nenumaldomą priešpriešą Rolando Pakso personalijai, užuot būdami pasyvūs, greičiausiai užgniauš savyje nuoskaudą, dėl ne itin sėkmingo praeitos valdančiosios koalicijos darbo, ir eis balsuoti rinkimuose.

Nors daugelio rinkėjų atmintyje detalios priesaikos sulaužymo ir po to buvusios apkaltos aplinkybės jau nužengusios į užmarštį, šalies vadovo, apsupto gausiu būriu įtartinos reputacijos verslininkų, būrėjų bei smulkių aferistų kompanijos, taip vadinamos „aplinkos“, portretas bei patirta skaudi gėda išskirtinio, Europoje analogų neturinčio skandalo metu, taip greitai nepasimiršta.

Bandant įžvelgti pozityvias esamos situacijos puses galima daryti dvi svarbias prielaidas. Pirma, istorija su R. Paksu gali sugrąžinti išblėsusį žmonių susidomėjimą politiniu šalies gyvenimu. Tai neabejotinai teigiama žinia visai lietuviškos demokratijos santvarkai. Antra, Europos Parlamente apsitrynęs R. Paksas bei darbo Seime ir savivaldybėse patirties ragavę jo šalininkai yra geresnė alternatyva nei violetinę spalvą fetišizavę D. Kedžio garbintojai ar politinių šoumenų šutvės cirkas.


6 Responses to “Politinės konkurencijos baubas”

  • skirtumas Says:

    Nu man sunku kažkaip prisiversti galvoti, kad Paksas už ką nors geriau…

  • Paulius Says:

    Bet išvis bus geriausia kai antram etape liks Paksas ir koks Šedžius arba, tarkim, Pūkas.
    Vat tada už ką reiks balsuot? 🙂

  • Siluridae Says:

    Na jau kalei, tai maža nepasirodė: „daugelio rinkėjų atmintyje detalios priesaikos sulaužymo ir po to sekusios apkaltos aplinkybės jau nužengusios į užmarštį“. Drįstu teigti, kad dauguma Lietuvos piliečių nei tada suvokė, nei dabar galėtų įvardinti apkaltos detales ar aplinkybes. Bet pasąmonėje padarė itin tvirtą išvadą – teisingumas yr dvigubas: išskirtiniams ir visiems kitiems. Kai kolchozo pirmininkas tampa stambiausiu žemvaldžiu ar CK instruktorius apskrities viršininku, dar galima buvo kentėti, bet kai demokratiškai išrinktą prezidentą, naudojant pačius bjauriausius metodus, nepilnas šimtas asabų gali nuteisti „iki gyvos galvos“, tai to jau per daug. Dauguma čia pat prisiminė dar nepamirštas „sovietinės rezistencijos“ formas ir dabar turim nepaaiškinamai daug invalidų (su visokeriopom lengvatom), siaubingą kontrabandos bei korupcijos lygį. Kiti, neįvaldę tokių pasipriešinimų valdžiai formų, tiesiog emigravo. Taigi apkalta Lietuvoje iš ties suformavo „Europoje analogų neturinčią“ situaciją, kuri taip greitai nepraeis, ir dar ilgiau nepasimirš.

  • Rokiškis Says:

    Drįstu kritikuoti tamstos poziciją, nors ji ir suprantama. Taip, Pakso priesaika – vargu, ar labai ko nors verta, o paksuolių partija seniai garsėja išskirtiniu korumpuotumu.

    Kita vertus, Pakso neteisumas nesuponuoja sankcijų teisingumo. Tai, kad viena pusė yra neteisi ir susitepusi – neišbalina kitos pusės.

    Konstitucijoje nėra jokių užuominų apie tai, kad priesaikos sulaužymas būtų kliūtimi balotiruojantis į Seimą, tuo tarpu KT PR akcija su pareiškimais apie tai, kad esą būtinas Konstitucijos keitimas – atvirai abejotina.

  • Rokiškis Says:

    Tada bus vambzdec. Bet, pastebėkim, tokie atvejai – jau ne pirmas kartas, gal tik tiek, kad pasitaikydavo smulkesniais mastais, pvz., rinkimuose į Seimą.

    O dar turėkim omeny, kad nėra numatyto balsavimo prieš visus, t.y., skylė, per kurią gali patekti įvairūs susitepėliai – labai didelė.

  • kreivarankis Says:

    Šedžius per jaunas – preziku galima būt tik 40.