Filth and Wisdom

„Mūsų šalyje sakoma, kad meilę gali sutikti už kiekvieno kampo.  Kolumbijoje labai daug prostitučių.“ Šią juokingą frazę mums dovanoja amerikietiško serialo „Moderni šeima“ herojė.  Šiais metais „Emi“ apdovanojimą pelnęs serialas skirtas visai šeimai, tačiau jame gausu „riebių“ juokelių, neretai gerokai svilinančių jautresnio klausytojo ausis. Per du pastaruosius dešimtmečius, o ypač naujojo tūkstantmečio pradžioje, televizinio humoro galimybių ribos plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Juodasis humoras, po pasaulį aktyviai platinamas JAV kabelinės televizijos kanalų, tapo masinio vartojimo preke.  Atsiradus tokiems animaciniams serialams kaip „Futurama“, „Šeimos bičas“ ar „Amerikietis tėtušis“, sąvoka „tabu“ tiesiog nustojo egzistuoti. Gana greitai tapo aišku, kad šaipytis galima praktiškai iš visko. Anksčiau viešojoje erdvėje neįsivaizduojami pokštai neįgalumo, rasizmo, išprievartavimo, pedofilijos temomis pasirodė ganėtinai vykę, su sąlyga, kad juos kuria aukšto lygio komedijos profesionalai, o ne primityvūs gatvinių anekdotų pasakotojai.  

Netgi sąlyginai į vaikus ir jaunesniąją publiką orientuotas animacinis serialas „Simpsonai“ žaibuoja neįtikėtina gausa šeimos vertybes (arba greičiau jų nebuvimą), draugystę bei religiją pašiepiančių pokštų. Ko verta vien scena su mišių metu perregimu bažnyčios stogu čiuožiančiu nuogu Homeriu, kuris po sekso su žmona Mardže miniatiūriniame golfo aikštyno malūne pakibo ant nevaldomo oro baliono lyno. Naujasis komedijos tipas ne tik pašiepia visuomenės ydas ir trūkumus bet ir suteikia žiūrovams „indulgenciją“, savotišką nuodėmių atleidimą. Tarsi mes ne tokie blogi, nevykę ar ištvirkę kaip mūsų mėgstami televizijos personažai, todėl vertindami savo pačių gyvenimą galime jaustis geriau, esame mažiau graužiami kaltės ar abejonių. Iš kitos pusės, naujoji televizijos srovė padeda išgyventi jausmus, kurių trūkumą smarkiai jaučiame realiame gyvenime. Tarkime serialo „Daktaras Hausas“ herojai ne tik vykusiai gelbėja ligoninės pacientus, žarstosi kandžiu, pašiepiančiu humoru, bet ir aktyviai kišasi į savo kolegų gyvenimus, nurodinėja, sako pastabas, padeda vienas kitam gelbėtis iš sudėtingiausių situacijų. Realiame gyvenime žmonės vis labiau jaučia didėjantį tarpusavio susvetimėjimą, galbūt todėl taip smagu stebėti „Nusivylusių namų šeimininkių“ aistras, kur kaimynai ne tik yra tarpusavyje pažįstami, palaiko artimus nuoširdžius santykius, bet ir žino vienas kito paslaptis, bendrauja tarpusavyje tarsi seniai prarasta kaimo ar mažo miestelio bendruomenė.

Interneto bei naujųjų technologijų suteikta prieiga prie neribotų pornografijos klodų iš esmės pakeitė visuomenės požiūrį į jausmus, seksualumą, erotiką. Net jei tai nėra pripažįstama viešai, televizijos žanras neabejotinai į tai atsižvelgia. 2010 – tais metais pradėtas rodyti istorinis serialas „Spartakas: kraujas ir smėlis“ stebina žiūrovą ne tik įspūdingomis gladiatorių kovomis, ryškiais įsimenančiais personažais, bet ir stulbinančiai atviromis sekso scenomis, kuriose visiškai apnuoginti aktorių kūnai filmuojami stambiu planu. Kiekvienoje šio 13 dalių istorinio epo serijoje regime dvi – tris puikiai surežisuotas lytinio akto scenas, kurių naudojimas scenarijuje yra siužetiškai pagrįstas ir motyvuotas. Pasigėrėjimo  verti  aktorių kūnai nė kiek neužgožia  vaidybos, tarsi paneigdami anksčiau abejonių kėlusį nesuderinamumą. Tuo tarpu daugiausiai „Emi“ apdovanojimų šiemet susižėrusiuose „Reklamos vilkuose“ su neįtikėtinu istoriko preciziškumu kuriama  šeštojo dešimtmečio atmosfera, kurioje greta požiūrio į moterų teises, patriarchalinį visuomenės modelį, rasizmą, vartotojiškumą pagrindiniu smuiku griežia neištikimybes anatomijos studijos.

Naujoji televizinių pramogų kryptis neabejotinai iškelia du pagrindinius klausimus: ar šis visuotinis juodojo humoro ir seksualumo šėlsmas televizijoje nėra akivaizdus pūvančio dekadanso laikmečio požymis, liudijantis vykstančia visuomenės degradaciją, neišvengiamą visuotinės gerovės laikų pabaigą bei su tuo susijusius kataklizmus? Ir kas bus toliau, peržengus visas įmanomas ribas, pasiekus įmanomą galimybių dugną? Atsakymą mums greičiausiai pateiks tik laikas…

 


2 Responses to “Filth and Wisdom”

  • skirtumas Says:

    Įdomu. Friedinu 😉
    Tik aš abejoju, jog juodojo humoro serialų pagausėjimas pranašauja degradaciją. Manau, jog muilo operos, lietuviškos publicistikos stiliaus laidos labiau žaloja mus. Aš netgi priešingai, manau, jog juodasis humoras, ironija parodo kas mes iš tiesų esame ir kur turėtumėm gal būt eiti…

    Tęsiant televizinių serialų tematiką, be juodojo humoro, dar yra ir kita „siužetinė linija“ – kriminaliniai serialai arba kitaip tariant „bjauriosios“ žmogaus pusės afišavimo serialai („The sopranos“, „Oz“, „Breaking bad“… ir pan.). Beje apie „Breaking bad“ – „surijau“ visus tris sezonus – žiauriai užkabinantis. Turintis ir juodojo humoro beje…

  • rokiskis Says:

    Taip, galim lyginti net su Senovės Roma ir pramogų, net iškreipčiausių, kėlimu virš visuomenės ir asmens tobulėjimo interesų. Visgi Simpsonai yra nekaltas filmukas, o juodas humoras savaime nėra joks blogis.

    Baisu darosi, kai pamatai, kad Zvonkė yra visuomenei žinoma labiau, nei prezidentė, o apie Seimo darbą žiniasklaida informuoja taip, lyg tai tebūtų pornografinio serialo žvaigždžių nuotykiai.

    Gal dėl to būtent pilnavertis juodasis humoras tampa bent šiokia tokia atsvara – kai šaipomasi būtent iš informacinių šiukšlių, surogatinių žvaigždžių ir iškreiptos žiniasklaidos.